
Informacijos apie šią salą internete buvo išvis labai kukliai. Lietuviai dar visiškai jos neatradę arba labai šykščiai dalinasi savaisiais įspūdžiais. Būtent šita priežastis ir paskatino mane pasidalinti savo kelionės įspūdžiais, pastebėjimais su Jumis, SM skaitytojais. Didelių išminties perlų gal neatrasit, bet viena kita mintelė manau , kad tikrai pravers į kelią dar tik besiruošiantiems

Tai tiek tos įžangos.
Leidžiamės į kelią



Per savaitę laiko mes sugebėjom nuvažiuot apie 2000 km. Tačiau salos pilnai tikrai neišnaršėm. Norėjosi juk ir pasyvaus poilsio, saulės ir vandens vonių. Tikrai liko vietelių, į kurias labia labia knietėjo papulti, bet pritrūko papildomo atostogų laiko.
Pirmasis mūsų kelionės tikslas buvo praktiškai kitame salos gale-miestelis šiaurės rytuose Budoni. Čia turėjom rezervavę pirmuosius apartamentus pas žmones. Nuo oro uosto laukė praktiškai trys valandos kelio arba pirmieji 240 km. Kelias neprailgo. Lėkėm autostrada su vėjėliu. Džiugino vaizdai, besikeičiantys už lango ir noras kuo greičiau įsikurti ir pamatyti jūrą.
Gyvenom pas žmones. Apartamentai buvo itin kuklūs, paprasti-daugiau mažiau viskas, ko mums reikiėjo. Tai du miegamieji (keliavom trys suaugę žmonės ir vienas paaugliukas vaikas), dušas, tualetas, nedidelė virtuvė su visais rakandais, mažas , jaukus kiemelis su lauko baldais kieme. Keturios nakvynės mums kainavo 364 eurus. Savininkai stipriai pagyvenę žmogeliai, praktiškai nešnekantys angliškai, tačiau tikrai malonūs. Viską aprodė,atidavė raktus ir daugiau nesirodė iki pat viešnagės galo.
Na ką, įsikūrėm. Laikas apsižvalgyti po apylinkes.
Tai mūsų namelį puošianti iškaba:

Kiemelis:


Pas kaimynus plevėsavo Sardinijos vėliava. Baisiai įmantrus kotas jai pritaikytas


O taip originaliai papuoštas ir pats kaimynų namelis



Mums labiausiai rūpėjo patikrinti jūros dislokaciją ir pliažo patogumą. Iki jos gal kokie 500 metrų. Mus pasitiko nuostabios pušys, nepaprastai aukštos nendrės, baltas smėlis ir lietuviškos pajūrio zundos....


Papildyta:






Pliažas didelis platus, primena lietuvišką Palangą ar Nidą. Tik vanduo ledinis-tai irgi primena labiau lietuvišką Baltiją nei šiltąją Viduržiemio jūrą

Vakarėjo. Miegot dar buvo lyg ir anksti, nusprendėm šiek tiek patikrinti apylinkes. Sėdom į savo džiuljetą ir išvažiavom į kelią. Nusprendėm aplankyti netoliese esantį Capo Coda Cavallo iškyšulį. Iš anksto sakau-puiki vietelė





Papildyta:




Stipriai vakarėjo, pūtė šaltokas vėjelis. Pasigėrėję besileidžiančia saule nusukom namų link. Pakeliuj dar užmačiau nuorodą-iškabą su flamingais-tad nusprendėm patikrinti ir ją. Rožinių paukščių čia neradom. Aptikom didelius tvenkinius, juose auginamas austres ir begalinę vakaro ramybę...





Šiam vakarui įspūdžių buvo užtektinai.
Kitą rytą atsibudom su nusiteikimu-na dabar tai jau pliažinsimės




Tai mūsų pirmieji pusryčiai. Juos visad valgydavom gryname ore:

Papildyta:
Tą dieną nusprendėm nusigauti iki Alghero ir pasižvalgyti jo apylinkėse.
Kelias netrumpas, bet geras. Ir gražus







Nors atrodo, kad sala visa išdegus, vandens didelis trūkumas, tačiau pakeliuj ir ežeriuką žavų pravažiavom:


Šita geltona uola švietė jau iš tolo, tarsi sakydama, kad pagaliau mes pasiekėm Sassari miestą. Bet į jį mes neužsukom, važiavom toliau....

