k**, linajan1975, Titanium, ačiū Jums
...visada malonu, kad yra skaitančių ir skatinančių rašyti
labai smagu po kiek laiko vėl tave linajan1975 pamatyti
:
kaip tik vakar vyras buvo Jūsų ir draugės šeimyną prisiminęs, labai patiko mūsų ta bendra, kad ir maža laiko prasme kartu kelionė, visai būtų smagu kada nors vėl taip netikėtai susitikti 
O dabar pratęsiu savo reportažą.
Taigi, kad ir kaip norėjosi anksčiau pradėti savo atostogas, bet galimybė jas gauti abiems buvo tik birželio antroji pusė. Daug nesvarstydami būtent šį laikotarpį pasirinkome savo atostogoms. Liepos-rugpjūčio mėnesiai mums jau atrodė per karšti
, o giliai viduje vis aplankydavo mintis: ar ir birželio antroje pusėje nebus per karšta? Pirmą kartą Balkanų šalyse buvome birželio pirmoje pusėje ir jau tuo metu karštis mūsų klimato žmonėms buvo alinantis. Tokioms mintims persekiojant, grandiozinių planų savo šeimos atostogoms neiškėliau, iš karto informavau šeimą, kad gali taip būti, kad daugiau teks ilsėtis nei keliauti (...nors ir kaip tai man nepatiko
... nieko neveikiant tiek man, tiek vyrui trijų dienų prie jūros jau per daug). Birželio 16 d. (sekmadienis) buvo pasirinkta taip pat neatsitiktinai- kadangi jau turime patirties dėl keliavimo Lenkijos keliais, esame įsitikinę, kad per ją geriau keliauti naktį, o jei dienos metu- tai tik sekmadienį. Šį kartą, kaip ir pirmąjį mūsų kelionės į Balkanus, pirmąją nakvynę rinkomės maždaug už 1700 km. Mums šis variantas buvo jau pasiteisinęs, žinau, kad yra ir kitokių nuomonių, bet kol žinome, kad galime maždaug tiek nuvažiuoti tik su trumpomis pertraukomis, todėl tuo ir naudojamės. Pasiruošimui daug laiko nereikėjo: vyras prieš savaitę, kiek įmanoma, patikrino automobilį, tokią kaip mini techninę apžiūrą praėjo, pakeitė tepalus ir pan., o aš penktadienį grįžusi iš darbo pailsėjau, šeštadienį sudėjau daiktus, beliko laukti sekmadienio.
Pirmoji-antroji diena (2013 m. birželio 16 -17 d. )Sekmadienio rytas. Sočiai papusryčiavę, įsidėję šiokių tokių užkandžių, apie 11.00 val. išvykstame iš Lietuvos. Mums iki sienos su Lenkija visiškai netoli-nepilna valanda važiavimo, todėl apie pietus pasiekiame Lenkiją ir toliau vykstame savo pasirinktu maršrutu. Rinkdamiesi maršrutą per Lenkiją-ar važiuoti per Varšuvą, Krokuvą link Slovakijos, ar vis tik važiuoti keliu per Bialystoką, Lubliną, Rzeszow ( ši atkarpa prie porą metų mums paliko ne kokį įspūdį), apsisprendėme: važiuokime tuo pačiu, kaip ir praėjusį kartą-per Lubliną, tuo labiau turėjau informacijos, kad ši kelio atkarpa per porą metų gerokai patobulėjo. Ir tikrai- per Lenkiją keliavome su vėjeliu , jokių priverstinų sustojimų, stabtelėjimų ir pan., nuo Bialystoko iki Lublino padaryti gyvenviečių apvažiavimai, pačiose gyvenvietėse eismas neintensyvus
...ir dar- nors puikiai žinojau apie lenkų tautos pamaldumą, bet tuo dar kartą įsitikiname-visi čia išsipuošę-ir vaikai, ir suaugę, į bažnyčią arba iš jos žingsniuoja, dirbančių nei prie namų, nei laukuose taip pat nesimatė. Vakarop, su keletu trumpesnių sustojimų ir vienu ilgesniu(rimtesniam pavalgymui) mes artėjame prie sienos su Slovakija. Buvo kiek neramu - paskutinę gal 50 km. atkarpą mes puikiai dar prisiminėme, bet ir čia likome nustebinti-kelias sutvarkytas, praplatintas, užlieta nauja asfalto danga , išskyrus gal porą nedidelių atkarpų. Slovakiją pasiekiame sutemus ( juk jau kalnai, ir čia taip anksti tamsa ateina). Ir nors mums reikia pravažiuoti tik 30 km. mokamos atkarpos, nusprendžiame nerizikuoti ir degalinėje perkame lipduką 30 dienų (7 dienose niekaip netelpame
)-14 EUR ir tolyn link Vengrijos pasienio, čia, žinant kiek kilometrų mums reikės parvažiuoti be jokio sąžinės graužimo degalinėje mokame už kelius 1 mėn. laikotarpiui ir eilinį kartą pasijaučiame vengrų "apgauti": klausia kaip mokėsite, nepagalvoję nieko blogo-aišku eurais
( o kad galima kortele...kažkaip tuo metu nepagalvojome
), na vietoj to, kad forintus konvertuojant į litus būtume sumokėję 56 LT., sumokėjome lygiai 20 eurų (skaičiuokite patys
)O toliau lenkiame Budapeštą ir žemyn M6 keliu link Kroatijos, pakeliui sustojame trumpam pramankštinti kojas, horizonte matosi kažkokio miesto žiburiai:
[
Ir galiausiai, nespėju net normaliai susivokti, o jau mes prie Kroatijos sienos- Duboševica pasieno punkto
, tuo metu mūsų laiku buvo 7.00 val. (2013 m. birželio 17 d.)... pasienyje nė vieno žmogaus, išskyrus pasienio ir muitinės darbuotojus, ir čia iškyla pirmoji ir kaip gerai, kad paskutinė grėsmė mūsų patekimui į trečiąją šalį ( primenu, kai mes vykome Kroatija buvo vis dar trečioji šalis, ES šalimi tapo tik nuo liepos 1 d..P.S. neįsižeiskit dabar skaitantieji, čia tiems, kas reportažą skaitys tada, kai tai taps istorija
). Pasiaiškinu: į šias atostogas aš, sūnus ir dukra išvykome prie savęs turėdami naujausio modelio pasus, o vyras savo senutėliu-pirmos laidos "žaliuoju", ir dar taip pakankamai padėvėtu-oi kaip į tą pasą įtartinai visi žiūrėjo , net vyresnįjį išsikvietė, patikrino visus vandens ženklus
...na bet pagaliau,spaudai pasuose ir mes judame tolyn
...iki sienos su Bosnija ir Hercegovina visiškai nedaug, virš 100 km. , nuo Osijek yra mokama atkarpa, bet šį kartą tikrai nieko netaupydami kažkaip netyčia nusukame į nemokamą kelią, paprasčiausiai kryžkelėje prie Osijek susimėtėme navigacijoje ir nuvažiavome ta kryptimi, kuria reikia mums, o ne jai (navigacijai)
Bet kelias per miestelius visai neblogas, tik keista
- 7.00 val vietiniu laiku, o jau prasideda darbo metas, o mums pats laikas pusryčių kur nors paieškoti, ir randame, visai neblogoje vietoje-pakelės viešbutyje su restoranu:
puiki vieta ne tik pusryčiams, bet ir poilsiui, o ypač dukrytei, kuriai reikėjo ne tik pusryčių, bet ir šiek tiek palakstyti, pažaisti...
Čia užsisakėme pusryčių meniu, kurių kaina buvo nuo 3,5 iki 4.00 eurų, sakyčiau kaip ir kaina padori. O iš čia kelio iki šios dienos galutinio tikslo ne taip ir daug...lauke oras kaista ir mes jau prie sienos su Bosnija ir Hercegovina-Orašjė pasienio punkte, pirmas vaizdas, kurį mes pravažiavome sieną buvo toks, kurio aš tikrai nesitikėjau-pasirodo čia ne tik kažkokie kioskai šalia yra, bet ir puikiai įrengtas prekybos centras, degalinė, kavinės, viešbutis ir t.t.
...taip, šios kelionės "vinis" turėjo būti sugrįžimas į Graikiją, pakeliui aplankant Juodkalniją 
... ir dabar galiu prisipažinti : Juodkalnija man tapo šalimi, kuriai pamilti prireikė laiko. 
