QUOTE(Vasariukas76 @ 2013 08 12, 20:45)
Arūna, super

Tik bais norėtųsi, kad čia būtų daug greičiau nei mytripsuose

Ir norėtųsi sužinoti, kur ten pats cimusas buvo
dabar jau ir galvoju, kuris cia tas ir buvo
Papildyta:
QUOTE(NPFM @ 2013 08 12, 21:26)
man tai vienas is smagesniu dalyku kelionese kai gali va taip smagiai pabendrauti su vietiniais zmonemis
tikrai
Papildyta:
QUOTE(Jurzole @ 2013 08 12, 21:45)
Nu jau tas kaimelis ir jo svetingieji gyventojai... fantastika

O močiutės namai-muziejus tai išvis kažkas tokio...

Nors ir "jūsų" namai ne ką teatsilieka...
Laukiu tolimesnių nuotykių
Aga - tokios aplinkos labai gerai nuteikia
Papildyta:
QUOTE(*Jūra* @ 2013 08 16, 15:00)
super
dėkui
Papildyta:
5 diena- Cinque Terra
Ryte keliamės kiek anksčiau. Tikslas -Cinque Terra, į kurią važiuosime traukiniu. Automobiliu maltis ten tik laiko gaišimas. Nuriedame iki Albengos geležinkelio stoties. Prie pat stoties nemokamas parkavimas- valio! Traukinys po kelių minučių, tad skubiai perkam bilietus pirmyn iki Riomadžiore - paskutinio kaimelio ir atgal, kad paskui nereikėtų kalbėtis su automatais. Ir nepamiršti pasižymėti. Gerai, traukinys tiesioginis. Čiukši pačiu pajūriu, tad vaizdeliai pro langus nuostabūs. Gali graužt sumuštinius ir vėpsoti į jūrą ir pakelės stotis.

Pakeliui Genujoj įlipa paauglių būrelis ir sėda prie pat mūsų. OOOO įlipo tik 5 mergaitės, o triukšmo kaip nuo 200 . Ir beveik visos kalbos apie madas. Gerai, kad netoli važiavo.
Po dviejų valandų pasiekiam Riomadžiore. Mūsų dideliam nusivylimui uždarytas ne tik Meilės takas, bet ir kelias nuo Manarolos iki Korniljos. Pasigrožėti jūra galime tik pačiose tako prieigose.
Tiesa, TIC nurodo, kad iki Manarolos galime nueiti kitu keliu. Ką gi, eisime. O, kad būtumėm žinoję, kas mūsų laukia. Per Riomadžiorę traukiam link kito tako.
Nuorodų jokių, tad pasigaunam vietinį, kuris vėlgi itališkai bando mums paaiškinti kur eiti. Per tiltą, ir va, kalnas, ten laiptukai, kuriais reikės lipti. Taaaip, patekom, bet negi neužlipsim? Teko lipti įvairiai, bet šitaip dar niekad. Kalnas labai status, karšta , pavėsy gal kokie 34, o jo nelabai ir rasta, vėjo praktiškai jokio, laiptai aukšti. Iš pradžių lyg ir nieko, bet paskui nuo karščio ir statumo pradedi nesuprasti ką čia darai. Vienu momentu sustojus pagalvojau, viskas, nelipsiu, nebegaliu, mirsiu čia be vandens( jis jau kiek palipęs aukščiau) ir ras čia tik išdžiuvusią mano mumiją. Bet kažkaip susikaupi ir autopilotu vis palipi po kelis laiptelius. Galvoje viena mintis- TURISTO IDIOTO. Ir taip iki viršaus. Dabar kai pagalvoji, Meilės taku tik 1 km takas lygus, eik sau pasišvilpaudamas. O ėmė, parazitai, ir uždarė. Bent TIC būtų pasakę, kad maršrutas ne iš lengvųjų. Būtumėm žinoję, būtumėm kuom nors važiavę, bet dabar gi nesileisi žemyn.
čia kažkur vidury kelio taip atrodė, bet nelabai atsimenu
Šiaip ne taip pasiekiam viršūnę. Visa laimė, kad čia yra pavėsinė su suoliukais ir šalia vandens kranas. Juk visas kalnas sodai ir daržai, tad vanduo būtinas.
Iš pradžių vanduo vėsus, bet vėliau bėga gerokai šiltas- matyt vamzdžiai paviršiuje, tačiau džiaugies ir tokio vandens gavęs. Piliesi ant galvos, rūbų juk vis tiek tuoj išdžius. Ilsimės pakankamai .
Kai kas net labai nekaip jautėsi
Nuo viršūnės atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą, bet dar iki galo nesuvoki kokį grožį matai.
Papildyta:
Belieka nusileisti į Manarolą. Ir kas čia sakė, kad leistis sunkiau nei kilti. Laipteliai aukšti ir dar siauresni, nei ten kur kilom, bet leistis, tikrai palyginus vienas juokas- svarbu tik vietomis nepaslysti. Akims atsiveria sodų ir daržų terasos. Ir vėlgi, tų pačių tinginių italų padarytos.
Manarola žavingai spalvota. Aišku, kaip ir visų šių miestelių, gatvės kyla arba leidžiasi, arba lipi laiptukais- juk kalnai.
geležinkelis palei jūrą
Krentame užeigoj užkąsti. Jau visai nesvarbu, kad tai užeiga su staltiesėm, kur imamas staltiesės mokestis. Užtat gaunam atsakančią antipastą. Kad žinotumėm, kaip skaniai mes valgėm. Nuostabiausių valgių asorti.
Papildyta:
Vėliau ledai ir pažiopsojimas į tuos bepročius, kur šokinėja nuo uolų į vandenį.
Miesto pliažas akmenai, smėlio nerasta.
Eiti iki sekančio miestelio tikrai nėra jėgų, o ir neaišku koks maršrutas laukia, tad nusprendžiam plaukti laivu iki Vernazos.
Nusiperkam bilietus ir dar kiek iki laivo bimbinėjame po miestelį.
Papildyta:
Atplaukia mūsų laivas
Papildyta:
Manarola tolsta
Aišku, plaukiant laivu, Kornilją tenka praleisti, bet ji labai gražiai atrodo prilipusi ant kalno.
Vernaza mus irgi pasitinka spalvomis.
Mūsų bendrakeleivis randa prieigą prie interneto, tad turim laiko pasimėgauti greitąja jūrų gėrybių užkanda (irgi labai skanus valgiukas), ledais ir sėdint ant laiptelių stebėti miestelio gyvenimą.
Grįžti traukiniu pasirodo reikės su dviem persėdimais Sestri Levante ir Genujoj. Jau vėliau važiuojant pagalvojom, kad galgi buvo koks vėlyvesnis tiesioginis traukinys , bet yra kaip yra. Gerai, kad turėjome atgalinius bilietus. Niekas stotyse nedirba, net informacijos nėra pas ką pasiklausti. Tik lentos su Departure ir Arrivare- pats ir gaudykis, kur ir kokiu laiku tavo sustojimai. Genuja, didelis miestas, stotis nemaža, bet iš darbuotojų šmėžuoja tik budintis policininkas, kuris nesileidžia į kalbas.
Į Albengą grįžtam apie 12 nakties. Vėl savo serpantinu kylam į kaimelį, tačiau dabar jis neatrodo taip toli, kaip pirmą kartą.