Audrė gimė per audrą - Gimdymo istorijos

Rytoj mūsų dukrytei sukaks metukai, o aš jos gimimą prisimenu, lyg jis prieš mėnesį įvykęs būtų ... Su vyru, o dabar jau ir tėčiu, labai džiaugėmės netikėtu nėštumu; dėl mažojo angelėlio ir susituokėme, ir butuką nusipirkome, o labiausiai tai būsimus senelius pradžiuginome, - jie laukė šito stebuklo bemaž aštuonerius metus. Mažylės laukimas buvo ir malonus, ir kartu įtemptas. Norėjome paruošti dukrytės atėjimui viską kuo geriau – ir butą suremontuoti, ir įrengti, ir patiems pasiruošti artėjančiai tėvystei, - tokiam nesunkiam, nesudėtingam, kaip tada atrodė, periodui... Svarbiausias žingsnis – gimdymas, kurį turėjau atlaikyti, iškęsti, nenumirti. Ar vyras sugebės man pagelbėti – nežinojom nei vienas. Jis ganėtinai silpnų nervų, ir abu abejojome, ar bent išstovės šalia, kai dukrytė belsis į pasaulį. Todėl ir sutarėme iš anksto, kad jis pats įvertins situaciją, ir apsispręs vietoje, dalyvauti gimdyme, ar ne. Niekada nenorėjau versti per prievartą, kad jis man kažkaip ten pagelbėtų, tik širdyje visada virpėjo maža maža vilties kibirkštėlė, kad taip ir bus.

Birželio 20 diena išaušo, - gydytojos išpranašauta, tačiau nepasitvirtinusi.
Kaklelis atsidaręs pora centimetrų, tačiau daugiau jokių artimo gimdymo požymių. Kadangi buvau nusprendusi gimdyti „bendra tvarka“, tai po apžiūros priimamajame išvažiavau namo. Liepta laukti iki pirmų simptomų arba pasirodyti po savaitės. Na ir laukiam dieną, laukiam dvi, kalbinam ir prašom mažylės kuo greičiau pas mus ateiti, tačiau ji tupi ramiai ir šiltai, ir niekur net nesiruošia skubėti. Vyras iš anksto pasiėmė „gimdymo atostogų“, o to gimdymo jau trys dienos nesimato, nei nosies kur iškišti nesinori, nes dar kas pagalvos, kad simuliuoja. Mano anyta, neištvėrusi įtampos, susitinka su daktare, kurios prižiūrimai man teko pagulėti savaitę ligoninėj, ir susitaria, kad mane apžiūrėtų „dėl visa ko“. Taip mes linksmai nusiteikę per patį vidudienį atvažiuojam į apžiūrą. Nespėjus man nulipti nuo kėdės, visi jau žino, kad šiandien gimdysiu. Pasirodo kaklelis atsidaręs jau beveik 6 cm, o kad aš nors ką nors jausčiau! Gydytoja atsiprašo nuo visų privačių darbų, kad galėtų būti prie manęs. Už tai aš jai liksiu amžinai dėkinga. Sutariam susitikti priimamajame po poros valandų. O tas kelias valandas namuose vyras ilsėjosi, o man užėjo kažkoks tvarkymosi priepuolis. Taip norėjau ir grindis išsiplauti, ir duris nuo dulkių nuvalyti, ir suknelę išsiskalbti, kad turėčiau kuo grįždama pasipuošti. Jėgų ir energijos antplūdis tiesiog.
Atvykom šiek tiek anksčiau nei susitarę, tai dar sugalvojom nupėdinti iki parduotuvės šokolado, mineralinio ir ledų. O priimamajame jau nerimavo gydytoja, bandydama mums prisiskambinti. Taigi, po kelių įprastų procedūrų mudu su vyru atsidūrėme gimdymo palatoje, man prakirpo vandens pūslę ir po valandėlės pajutau pirmuosius sąrėmius. Dar labai lengvučiai, galima ir nufilmuoti taip besikankinančią be penkių minučių mamytę  Netrukus kamera buvo palikta ramybėje, o man su lašeline suleido šiek tiek nuskausminamųjų. Nuo jų tapau miegančia – rėkiančia gražuole. Kai tik sąrėmis praeina, aš užmiegu, ir taip puikiai ilsiuosi, bet čia jau kita skausmo banga užlieja... Iš savo vyro reikalavau tik rankos suspausti ir drėgno rankšluosčio. Nereikėjo nei masažų, nei kokių dušų ar kamuolių.
Sąrėmiai vis tęsėsi ir tęsėsi, o mažylė oi kaip nenorėjo užgimti. Turėjau gulėti ant vieno šono, kad galvutė pasisuktų teisingai, po to ant kito, nes pasisuko per daug, ir taip atrodo be galo be krašto varčiausi nuo šono ant šono. Atėjus stūmimo momentui man dar neleidžia, liepia dar gulėti. Susirinkęs gydytojų konsiliumas sprendžia ar pjauti, ar dar palaukti...
Ir gerai, kad manęs neklausė, kai rėkiau, kad darytų cezarį; ir gerai, kad su vyro ir gydytojų komandos pagalba pagimdžiau pati... Ir tokios palengvėjimo bangos niekada nesu patyrusi, kaip vaikelio užgimimas. O jausmo, kuris kažkur giliai pradėjo kirbėti, kai dukrelę paguldė man ant krūtinės, negaliu apibūdinti ir dabar. Praėjus pusvalandžiui, aš jau vyrui žadėjau, kad pagimdysiu jam vaikelių tiek, kiek jis norės  (žinoma, šis pasiryžimas greit atvėso užgriuvus tėvystės rūpesčiams).
Tų Joninių išvakarės buvo tvankios, o po to ūžė audra. Visai ne dėl jos dukrelę pavadinom Audre, - šį vardą slapčia daviau tik sužinojusi apie jos buvimą.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis