kb77, uzjauciu tave ir tikrai suprantu tavo busena... Issiverk ir paprasyk, kad tau atleistu tavo vaikelis, kurio siandien netekai, tik jo atleidimo ir reik.
Pirmos dienos yra pragariskos, bet pamaze skausmas aprimsta, tampa ne toks astrus... Panasiai kaip ir numirus artimam zmogui, ji daznai prisiminsi, paliudesi... Tik nesileisk i gilius apmastymus, nes uzgrausi save.
Stiprybes tau. Turi del ko gyvena, juk turi du puikius vaikucius. Sudek i juos visa meile.
Neimk i galva sneku, tu zmoniu, kurie to nepatyre ir kartais per kategoriskai ir net ziauriai kalba.
As taip pat pritariu, cia jau issakytai nuomonei, kad tau reiktu vartot tabletes, kad vis netyciukas gaunas... Juk tokia maza tabletele galima gudriai nuslept nuo vyro...
As nezinau tavo seimos situacijos, taciau rasei, jog dabar kai tau taip reik jo paguodos jis guli.... Gal ir jam sunku, gal jis ir masto apie taip nelemtai zuvusius vaikucius. Prieik, paprasyk pagalbos, tik neuzsisklesk savyje, turi iskalbeti ta sirdgela. Jei jau priemei toki sprendima, nebeabejok, vadinasi taip turejo but... Kiek galesiu padesiu. Saugokis, kad taip daugiau nenutiktu. Nes ta skausma moterys, o ne vyrai nesios visa gyvenima.
Bet uz ta rizika reikia moketi tau, ne jam. 
