Tikrai,jei siandien mes dar ne mamos niekas mums nedraudzia pasvajot,kokios mes busim mamos,o kartu ir pasidalinti ispudziais is vaiku auklejimo.. Pasidalinkime savo mintimis ir svajonemis
Papildyta @ [mergetime]1092902226[/mergetime]
Atsimenu Mildazytes Zaliojo obuolio koncerta ir parodyta buvusia rodos dirigente-Dvarionaite,kuri nugyvenusi visa gyvenima ir neturejusi vaiku,sakesi labai juos mylejusi.Ir pasamprotavo,kad ji ko gero butu savo vaikus recidyvistais isauginus,nes labai juos butu mylejusi.Kartais as tai prisimenu.Dalis tiesos yra tame.Dabar kol mes tu mazuciu neturime,mums rodos kad mes juos labai mylesime,labai juos priziuresime ir pan.Aisku as manau kad kai turesim,tai viskas bus taip kaip priklauso.Auklesim mes juos.Ir nemanau,kad aklai lepinsime.Tai yra mano nuomone.O ka jus galvojate?

atvirai pasakius, tai aš nors ir tiek dedu pastangų kūdikiui pagimdyti, bet realiai jo neįsivaizduoju. Kažkoks užsikodavimas, kad reikia reikia reikia ir nieko daugiau. Niekada nežiūriu į vaikiškus rūbelius, negalvoju apie vardus, apskritai neturiu vizijos apie savo vaiką.

Aš jau sulaukiau išsvajoto kūdikio. Galiu pasidalinti savo patirtimi, kuo skiriasi šeimos, kurios "lengvai" susilaukė kūdinio, nuo mūsų šeimos, kuriai kelias iki kūdikio buvo sunkesnis.

Mes neskubame savo mažosios palikti seneliams, kad patys galėtume išeiti papramogauti. Mums mūsų dukra didžiausia pramoga. Kadangi jau planuojame atostogas, keliausime tryse-aš, vyrs ir Rūta. Mūsų draugai, sako, kad atostogos-tai poilsis nuo vaikų. O mums atostogos-tai poilsis nuo darbo, kasdienybės, bet jokiu būdu ne nuo vaikų.

Giminės ir artimieji stebisi, kaip mes nenorime pailsėti, duoti močiutėms vežimėlį pastumdyti. Sunku paaiškinti, kad vežimėlio stumdymas, kuriame ilsisi savas vaikas-tai apie ką ilgus metus svajojome. Kaip gi galima tokį malonumą kam nors "perleisti".

Aš įsitikinusi, kad ir jūs visos bei jūsų vyrai tokie tėvai būsite.

tai gal ir mums vaikas bus didžiausia pramoga ir jokiems seneliams neduosim

Taip,Magi as su tavimi sutinku 100 proc.Zinot as irgi visalaik sakau,kad tame islaukime savo vaikucio yra dalis persiauklejimo.Mes po to labiau noresime buti su savo vaikuciu.Ji naturaliai priimsi.Matau draugu kuriems vaikas yra kone nasta.Ir darosi liudna.Jie nevertina tos dovanos...Mano nuomone vaikas geriausiai turi jaustis su savo tevais.Ir is tiesu seima turi ir atostogauti ir svesti ir vaziuoti visi kartu.Ir nesvarbu kiek tam vaikuciui menesiuku

Sveikutes,
esu istekejusi, bet dar neturiu. Zinoma labai noriu pastoti, bet kol kas aplinkybes neleidzia. Su Magi pilnai sutinku, juk pagimdei tik liepos men. ir jau daug kas nori, kad tu pailsetum nuo savo dukrytes... tai kas butu, jei ilsesimes katik susilaukusios??? Kas butu tuomet po metu, po kitu, gal tuomet visai negaletume ziureti i vaikus ir reiketu progos kur nors pabegti??? Tuomet kitas kitas klausimas, jei nori pailseti nuo vaiku, tai kam gimdyti??? Galbut tai galvoja tie kurie visai nelauke ir jis gavosi netycia...
Jei mes norim ir laukiam, tai nei po menesio nei po metu ar keleriu nesinores nuo vaiku pailseti, noresis ilsetis kartu su vaikais, nes jie juk musu dziaugsmas, musu "mazas zaisliukas". Be to juk vaikai taip pat nori kur nors su tevai isvaziuoti, papramogauti...
Vyro sesuo turi 6 metu sunu, daznai priziuri mociute (anyta), vaikas toks islepes ir jam viskas galima, tai kartais siauba kelia, kur mama buvo anksciau ir neauklejo savo vaiko... Kada turesiu manau niekad nedalaisciau kad kazkas kitas drausmintu ji drausmintu. Kai turiu pavyzdi, tai kol kas man lengva kalbeti, tik nezinau kaip is tikruju elgciaus. Buvo atvejis, sedi suauge prie stalo, kalbasi, uzkandziauja, vaikas ikyriai lenda prie vyro (jis jo kriksto tevas), einam dukti. Vyras nekreipia demesio,nes valgo, o vaikas stveria uz rankos, tampo, ir garsiai sukauja. Man tai zinoma nepatiko ir laukiau kol vyro sesuo ar mama sudrausmins vaika, tai negana to kad nesudrausmino, tai vare mano vyra su juo dukti. Man akys ant kaktos ir kaip nebutu nepatogu pradejau aukleti vyro krikstasuni. Siuo atveju labai nesmagiai pasijauciau, nes vaika sudrausminti turi mama ar mociute o ne svetimas zmogus...
ziuriu daug cia prirasiau

Taip.Is tiesu,as tai manau,kad vat butent tokie atvejai yra del to kad tevai su savo vaiku mazai bendrauja.Turiu as irgi toki pavyzdi,drauges dukra yra visalaik varoma tik mums atejus i sveciu.Mergaite judri ir ryskiai matosi kad tevai su ja mazai bendrauja nes ji tiesiog taip akivaizdziai reikalauja demesio,jog baisu.Is tiesu,ngalime zinoti kokie bus musu vaikai,bet manau pavyzdziai kuriuos matome kazdien mus mokina ir desime visas pastangas kad pas mus butu viskas tvarkoje

Rasma pilnai tau pritariu. Kai mes su vyru neturėjome vaikų irgi piktindavomės : kaip ten galima taip leisti? Kodėl čia ties vaikai taip dūksta? Tegul eina į savo kambarį i sėdi.

Mano draugei vaiką išaugino mama. Gyvendavo su jais ir nešiojo,rūgino,sūpavo,keldavosi naktį ir t.t. ir t.p. Išvadoj : vaikas labiau myli mamą, o pati mama vaiko auginimą prisimena kaip tikrą košmarą Ir daugiau vaikų nenori nei už ką . O man pasakė : na reikia vieną kartą atsimūčinti...O kai pasakiau,kad man vaiką auginti malonumas,tai gavau : na tu sumamėjai....

Baigsiu moralu į temą : svarsto vyras : kokios gražios aplinkui moterys,merginos. Kokios linksmos,sąmojingos,geros,...bet kodėl jos virsta tokiom blogom uošvienėm?????

Tikrai

zinoma tie kurie neturi vaiku nenutuokia kaip elgsis ju sulaukus, aisku, pasvajoti galima, bet realybe buna visai kitokia nei svajone...
Suprantu vaika, kad jis senai mate kriktatevi, ir nori pasiausti, ber viskam turi buti ribos, jei dabar valgome, tai turime visi ramiai pavalgyti, o pavalgius galima ir pasiausti. Galima vaika lepinti, bet visu pirma reikia ismokyti kulturos manieru ko galima ir ko negalima daryti, pvz.: jei visi sedime ant lovos, negalima lipti su batais ant jos, jei valgei blyna, rankas nusiplauk arba nusivalyk i ranksluosti o ne i lovos krata ar sienas... aisku daug pavyzdziu galiu prirasyt, bet koks vaikas nebutu islepes, jis turetu gerbti suaugusius, nes dabar kiek pastebiu pagarbos is vaiku suaugusiems jokios nera.
Kazka girdejau, kad vaikas aulejamas iki 3 metu o veliau jis mokosi... Tai kad jei iki pirmos klases jis uzsilipo ant srando tai veliau ir nenulips... Teivai, o ypac mociute broli lepino ir dar vis mociute ji lepina kaip tik gali, tai dabar tevai su juo nesuitvarko. Kai buvo mazas vis sakydavo, paausk bus geresnis, protingesnis, bet kuo toliau auga, tuo sunkiau susitvarkyti... Dabar jam 16. paauglyste, ir vis demesio truksta... Arba per daug prie mamos prisirises,nes visko klausia kur kas nors randasi, nors tai jam palei nosi padeta... Dziugina tik tai kad jis nevogia ir nemluoja ir viska papasakoja mamai (na gal nevsai viska gal turi kokiu paslapciu), ir dar, prie zmoniu jis visai kitoks, ir is pirmo zvilgsnio visi juo zavisi, bet pabendrave ilgiau nori pabegti, del to jis turi mazai daraugu (gal dar del to, kad jis neruko ir ngeria, nevaiksto po sokius ir t.t. ka daro jo bendraamziai).
Lepinkime savo vaikus protingai

Laukiuosi savo mažylio ir jau myliu jį visa širdimi. Pati taip buvau auklėta, kad vaikas didžiausia vertybė, gal todėl, kad aš pati buvau vienturtė duktė lyg per stebuklą išlikusi gyva - tik dabar mama prisipažino, kad jei viskas būtų buvę gerai mūsų šeimoje būtų penki vaikai... persileidimai, gimdymo traumos - likau aš viena.
Tai gi ir aš augau pas tėvus, kuriems vaikas buvo kaip stebuklas. Ar buvau lepinama? Tikriausiai - juk su niekuom nereikėjo kovoti dėl saldainių - jų visada buvo ant stalo, apelsiną galėjau valgyti po skiltelę vos ne dvi dienas - buvau rami, kad jo niekas neatims. Tačiau nepaisant to buvau savarnkiškas ir ambicingas vaikas.
Tai gi laukiu savo mažyčio stebuklo, kurio viltis mane aplankė gal ir ne po labai daug laiko, bet teko atkentėti visas tas procedūras, kankinančią nežinią, laukimą, neviltį, kai neaugo nei vienas folikulas ir dar šiandine bijau džiaugtis, kad mano laimė nepabėgtų.
Nežinau kaip auklėsiu, spėju, kad lepinsiu... Nors labai kaprizingi ir išlepinti vaikai dabar man nelabai patinka...
Buvo situacija su anyta - ji labai baisėjosi savo draugės anūke, (aš tai matau ten tik dėmesio ištroškusį vaiką) ir siaubo kaip jos niekas neauklėja, ir man pareiškė, kad savo anūką, tai jau auklės, tada aš pusiau juokais pasakiau, kad tada jo nematys, kad tai ką ji vadina auklėjimu tik kompleksus vaikui įvaro. Moteriškė susimąstė. O jei atvirai tai jai ir bijočiau palikti vaiką, o savo mamai ne, nes puikiai žinau kaip švelniai ji moka rūpintis vaikais - visiems giminaičių vaikams ji mylimiausia tetutė.

aha, merginos, o kaip bus su pogimdyvine depresija

Nebus jokios pogimdyvinės depresijos. Man regis, kad depresija atsiranda, kai pervargsti. Bet jeigu bus kas padeda pvz.: vyras, tai jokios depresijos ir nebus. Mano vyras, gimus dukrai, pasiėmė tris saviates atostogų, tai gi pervargti ir depresuoti nebuvo kada. Nei man, nei jam

Nelabai ir aš supratau Aistilės brolio istorijos - tėvai nesusitvarko, o vaikis nevagia, negeria, nerūko, į šokius nevaikšto?....... tai kame tas nesusitvarkymas? tai gal ir yra tas Rasmos minėtas užgujimo atvejis?

Kai diskutavau su anyta, apie auklėjimą, tai jos pagrindinis argumentas - o kaip savo sūnų išauklėjau, juk gerai?... Aš atsakiau, kad gerai, bet, kad daug kompleksų žmogus turėjo, kai kuriuos bendrom jėgom nugalėjom, o kiti ir liko. Bet ji tik išsižiojo ir negalėjo ką pasakyti.

Auklėti reikia, bet ne uždėti greižtas ribas kas galima, o ko ne. Žmogutis turi augti laisvas, ta laisvė turi būti viduje. Visuomenės standartus, kultūros normas reikia žinoti, reikia jas mokėti pritaikyti taip, kad jos tau būtų naudingos, tačiau ne tam, kad jom vergautume ir aklai laikytumėsi.

As tai visada sau sakau,kad as nebebijau nei jokiu gimdymu nei gimdiminiu depresiju ir apskritai nieko.Tik suteikit man galimybe buti motina

Su jumis ir sutinku ir kartu ne, isivaizduokit, kad jusu jau vaikai pakankamai dideli, kad nepaisytu ant sienu ir nesivalytu ranku i gobelena. Pasidarote remonta persitapetuojate kambarius ir pan. pas jus svaru grazu ir ateina daruge su mazu vaiku ir nutapnoja visas sienas... zinoma jie tik vaikai, na bent jau sveciuose zinotu ko galima ir ko ne. Manau jiems reikia paaiskinti ka galima daryto o ko ne, jokiu budu nemusti ir nebarti. Taip pat jokiu budu neivaryti kopmleksu.

Kas liecia mano broli, tai labai nesiskaito su tevais. Jei mama ka nors papraso, retas atvejis, kad is pirmo paprasymo jis nueitu ka nors padarytu. Del savo elgeio, na gal charakterio jis jau antra mokykla pakeite. Cia gal ne jo kalte, o mano tevu ir seneliu. Nuo pat kudikystes ji supo daug nepazistamu veidu, visada budavo suaugusiu rate o dabar nemoka bendrauti su savo bendraamziais, labai mazai turi draugu. Viskas jam buvo paduota ir vos nesukramtyta kad belikdavo jam tik nuryti. Dabar kaip ir anksciau savarankiskumo jokio, net pats valgyti negali isideti, jei kur ruosiames isvaziuoti kuiciasi tol kol susipykstame ir vos jo nepaliekame namie, niekad nieko nepasideda i vieta, visada visko iesko ir klausia kur... Galeciau labai daug vardinti geru ir blogu savybiu, bet jis mano brolis ir turiu ji myleti koks jis bebutu vrednas ir bjaurs savo elgeiu...

Na tikrai,kiekvienam savo vaikas atrodo taip, kokius reikalavimus jis jam kelia.Suteiks mums likimas proga ir mes parodysime ka galime.Svarbiausia susikoncentruoti i tikejima jog sugebesi pastoti ir pagimdyti vaikuti.Pasikartosiu,anksciau bijojau gimdymo,dabar kai turim bedu del vaikucio nieko nebebijau jokio skausmo jokiu bemiegiu naktu nieko,tik suteiktu proga tapti motina!

MUMS PAVYKS ,NES MES LABAI LABAI NORIME

Aš esu už pakankamai griežta auklėjimą. Kažkodėl labai daug tėvų tampa vaikų vergais, nesulaukę nė trisdešimties nebeturi jokio asmeninio gyvenimo sau, visas gyvenimas paaukojamas tik vaikui. Aš asmeniškai prieš atostogavimus kartu su vaikais, prieš sėdėjimus kiauras dienas tik su vaikais...Man kartais netgi kelia juoką, kai tėvai lekia namo sakydami "oi, manęs vaikai labai laukia"...O gi nelaukia tie vaikai...Jie lygiai tokie patys žmonės...Jiems norisi pailsėti nuo jūsų, nuo nuolatinio šokinėjimo apie juos, jie nori pailsėti nuo atsakomybės visą laiką būti gerais vaikais...Galų gale labai dažnai jiems tikrai pakankamai įdomu patiems su savim, o ne tik su primestiniu bendravimu su tėvais.... Ir nematau jokio reikalo vaikus tįsti į visokius užsienius...Paskui dejuoja tėvai - oi kaip sinku buvo, oi kaip pavargau, bet gi reikia vaiką kartu vežtis, užsienį parodyti...O tam vaikui nusispjauti ant to užsienio, jam smėlio dėžė kieme su draugais šimtą kartų įdomesni nei Eifelio bokštas ar Egipto piramidė...
Reikia mylėti vaikus, rūpintis jais, būti labai atskingiems už juos, bet nepamiršti ir savęs...Vaikas didelė laimė, bet tikrai ir didelis vargas, ir labai didelė atsakomybė...Aš tarkim, kai vaikas buvo mažas, ne tiek pavargdavau fiziškai, kiek psichologiškai - nuo nuolatinės atsakomybės ir įtampos, kad tik jam ko nors neatsitiktų......Ir su didžiausiu malonumu retsykiais palikdavau seneliams būtent dėl to, kad bent kurį laiką pailsėčiau nuo to nuolatinio rūpesčio, nuolatinio šokinėjimo apie vaiką..."Lomkės", kai vaiko nėra šalia, buvo nuo pat [radžių ir nedings matyt niekada, bet jeigu stengiesi nuo to pabėgti, pailsėti, tai dar nereiškia, kad esi bloga mama. Galų gale tėvai turi asmeninių poreikių, interesų...Kas pasakė, kad tik susilaukus vaikų juos reikia paaukoti? Niekada nesutiksiu...
Ir dar dėl lipimo ant galvos...Vaikai turi žinoti savo vietą....Nes kitaip jie gali nebežinoti jos užaugę....Turiu net keletą pavuzdžių, kai pažįstami nuo pat gimimo leido vaikams daryti ką nori (Rasma labai puikiai iliustravo, ką reiškia tas "ką nori"). Na taip - juk asmenybės negalima žlugdyti Su siaubu žiūrėjau į tai...Dabar tie vaikai būtent 7-10 metų...VISI jie vaikšto pas psichologus...Visi puola ant grindų raitydamiesi ir rėkdami išgirdę tą niekada negirdėtą NEGALIMA...Dar baisiau - jie visi tėvus šantažuoja, kad nusižudys Tėvai griebiasi už galvos ir nesupranta, kodėl taip atsitiko, kas jų vaikams, kas su jų pačių gyvenimu, nes jo nebeliko, beliko tik beviltiška tarnystė vaiko kaprizams...Žinau, kad niekuo neįtikinsiu, o ir nebandau...Bet man geri tėvai - ne tie, kurie leidžia vaikui viską rizikuodami jo ateitimi, o tie, kurie būdami atsakingi atsakingai auklėja atsakingus žmones...

Viešpatie, kaip sunku tuos vaikus užauginti normaliais žmonėmis Kai jau prigimdysim vaikelių reikės konsultuotis auklėjimo klausimais

Labai daug cia galima rasyti, is ivairiu poziciju.
Is esmes pritariu Daivai, isskyrus keliones i uzsieni - as labai norejau vaziuoti, labai megau keliones. Tik nedaug teko pavazineti, deja . Turbut priklauso nuo vaiko.
Dabar tokie dalykai:
1. Pogimdyvine depresija priklauso nuo hormonu ir nuo pervargimu. Pervargimas - nuo vaiko budo ir mamos patirties. Su didziaja vyras daug daugiau padejo, bet su maziuku beveik visai nepavargtu, ir jokios depresijos nebuvo. O su didziaja buvo ir rimtai.
2. Auklejimo teorijos, tevu patarimai, paciu patirtis - visa tai svarbu. Bet svarbiausia nuostata: MYLETI vaika ir auginti ji NE SAU, BET PASAULIUI, suprasti, kad vaikas nera tevu svajoniu issipildymas, kazkoks pataisytas tevu gyvenimo modelis. Leisti vaikui SPRESTI, leisti vaikui KLYSTI. Pati esu velyvas, lauktas ir vienintelis vaikas. Tai, kad buvau tevu gyvenimo prasme - man labai sunki nasta.
3. As - uz auklejima, ribu nustatyma nuo mazens. Jeigu vaikui neleidi teplioti ant sienu, tai nera asmenybes zlugdymas. Vaikas, kuriam leidziama viskas, gali buti ir nelaimingas, jausti demesio trukuma. Vel gi, tai priklauso nuo tevu poziurio ir ugebejimu. Ir dar syki kartoju: uz PASITIKEJIMA vaiku, jo SAVARANKISKUMA, rodyma "TU TAI GALI", "TU GALI PATS", "TURI PATS NUSPRESTI", "TU ATSAKAI - NUSIZENGEI, TODEL NUSIPELNEI BAUSMES". Uz vaiko TEISE KLYSTI. Uz mokyma savo pavyzdziu.
4. Vaikas turi bendrauti su daugeliu zmoniu - tevais, seneliais, giminaiciais, draugais. Pakankamai daug bendrauti (jei tik yra galimybiu), pabuti su jais - jais pasitiketi, juos pazinti, suvokti, kad zmones yra skirtingi. Bet AUGINTI vaika, prisiimti atsakomybe, pasirinkti auklejimo priemones, turi TIK TEVAI.
5. Vaikai nera tevu gyvenimas. Tai dovana, tai atsakomybe, tai - ZMONES. Jie ateina ir iseis, o mes - pasiliksime Gal - anukams?

Miau

Man tik juokas ima prisiminus savo planus kaip aš auklėsiu vaiką. Kai jis atsirado, planus teko iš esmės koreguoti Tiesa, iki 2 m. su sūnum nesiskyrėm daugiau kaip dviem valandoms, o ir tada jį prižiūrėdavo tik tėtis. Jokia močiutė jo negavo, bet... Po to teko pagyventi pas vyro tėvus Rezultate vaikas nesupranta kas jam galima, kas ne, nes vos man uždraudus ką nors, sukyla gynėjų būrys. Dvi auklės - vaikas be galvos. Iki 2 m. niekada nesu pakėlusi balso, bendraudama su vaiku, o po to... Bet prieš 2 savaites išsikėlėm į savo namučius, tikiuosi, kad viskas dar sugrįš į vėžes. Vilties maža, tačiau jei vaikas auklėjamas iki 3 m., tai du iš jų buvo tokie, kokių aš norėjau Dabar uošvienė sutikus anūką paslapčiom klausinėja ar jis gavo namie valgyti. Durnystė - iki 2 m. badu nemirė ir laimingai gyveno, o daba iš bado mirs. Echhh, pasakiau ir truputį palengvėjo Gal aš bloga mama, kad nesikoviau su uošviais dantim ir nagais, bet... kovų buvo, tačiau pagalvojau, kad jei ta kova rezultatų neduoda, tai geriau nors kad tų pjautynių vaikas nematytų. Liūdn a

Pažįstami visi dalykai su seneliais - ir leipinimas be atsakomybės, ir pretenzijos, kad nemaitinamas, negydomas ir pan.

Mew, sutinku su viskuo, ką parašei, netgi dėl užsienio Iš tikrųjų kai kuriems vaikams svarbu, bet vargiai ar jie gali įvertinti tai, ką ten pamatys (jei važiuojama su šalim susipažinti, aišku, o ne eiliniam pliaže pasivolioti). Šiaip sprendžiu pagal savo sūnų - buvo su močiute Paryžiuje kokių 12-os, tai dabar (jam 16-a) sako - "o kad dabar nuvažiuoti į Paryžių, tai būtų ir ką pažiūrėti ir kuo pasidomėti, o tada tai nebent Disneilendas buvo įdomus...". Ir jis teisus - mano galva, tiesiog išmesti pinigai...Bet čia tik mano nuomonė

Gera skaityti jusu mintis merginos

Kristina,malonu,kad uzklysti cia pas mus.......

Kristina, tik dabar pamačiau - kokia superinė idėja dėl to rudeniukų gimtadienio. Vat jau šaunuolės

Isiterpsiu ir as.
Laisve yra gerai, bet su saiku. Sutinku su Daiva, kad per daug laisvai auklejami vaikai daznai turi psichologiniu problemu, jie šantažuoja tėvus grasindami savizudybemis, nes jauciasi nelaimingi ir nesaugus. Zinau ir as kelis tokius liudnus atvejus Vaikas daug geriau jauciasi pasaulyje, kai jis zino ir vadovaujasi tevu protingai nustatytomis taisyklemis, t.y. kas galima, o kas ne. Jam paciam spresti apie tai yra per sunku, tai vaikiskiems peciams per sunki nasta. Tevai turi vadovauti (geraja prasme) vaikams, o ne atvirksciai. Padaryti savo vaikus laimingus nereiskia suteikti jiems kuo daugiau laisves.

As pati augau labai grieztai auklejama. Taciau, be grieztumo patyriau dar ir daug pazeminimu. Todel ilgai buvau isitikinusi, kad drausme jau pati savaime yra blogai. Taciau ne drausme zlugdo asmenybe, o butent- vaiko zeminimas, pastovus ujimas, nuolatine kritika. Aukledama savo vaikus atradau, kad drausme yra labai reikalinga, ir ji visiskai nereiskia "užguitas, be savigarbos, be savarankiskumo, be jokios iniciatyvos ar saviraiškos", o priesingai.

Cia daug kas raso, kaip galima noriti pailseti nuo vaiko. Bet taip istiesu yra ir mano manymu tai visai normalu. Musu kudikis irgi buvo labai lauktas. Savo dukryte as beprotiskai myliu ir per 5 men niekur nebuvau isejusi pailseti nuo namu rutinos. Bet prisipazinsiu, kad tikrai noreciau nors 1 dienai pailseti tik kartu su vyru. Ir nemanau, kad toks noras reiskia, kad as bloga mama. Svarbu ne tai, kad tu su vaiku praleidi visa savo laika ir tikrai lepinimas neparodo, kad tu vaikui linki tik gero. Mano manymu reikia lepinti su protu, nes paskui is tokiu lepuneliu nieko gero ateity nelauk:) Kaip ten bebutu, kartais teveliams reikia ir be vaikelio praleisti laika, nes kitaip juk ir santuoka gali isirti.

Žinoma ,dar tik bandau įsivaizduot ,kokia būsiu mama,bet dirbdama su vaikais jau pastebiu ,kas mane labai trikdo ir kas nepatinka.Taigi aiškėja ,su kokiomis vaiko elgesio ypatybėmis nenorėčiau taikstytis.Negaliu žiūrėt ,kai vaikas gali daryt bet ką,o visi aplinkui tik šokinėja apie karaliuką.Nepatinka ,kai vaikai apipilami brangiausiomis dovanomis(ne dėl to ,kad pinigų gaila) ,nepatika nepagarba suaugusiems.Savo vaiką labai mylėsiu ,koks jis bebūtų,norėsiu ,kad js būtų įdomus vaikas ,skatinsiu jo kūrybiškumą ,leisiu lankyti įvairius užsiėmimus,daug kalbėsiuosi apie viską.Labai norėčiau ,kad mumis vaikas pasitikėtų ,bet auklėdama vis tiek nevengsiu žodio NEGALIMA,stengsiuos ,kad negeri poelgiai neliktų nepastebėti.Žodžiu ,norėčiau išauklėt dorą ir tvirtą žmogų .Sutinku su Mew ,kad jį auginsiu ne tik sau ,bet visam pasauliui.Taigi ,jei auginsiu berniuką ,norėčiau ,kad marti kada nors džiaugtųsi geru vyru ,mokančiu pasiklot lovą ,jai ir vaikams kada nors išverdančiu vakarienę,išsilyginančiu marškinius ir t.t.
Šiaip prisidedu prie ''kietesnio ''auklėjimo šalininkių.Bent jau dabar su vyru esam įsitikinę ,kad ne viską vaikui leisim ,abu bandysim laikytis vienos pozicijos,kasd vaikas nepradėtų manipuliuoti mumis.Gal tokią poziciją lemia mūsų pačių auklėjimas.

Bandau patikslinti savo poziciją - aš už laisvą žmogų ir laisvą asmenybę, bet ne už anarchiją ir nesiskaitymą su kitais.
Tiesą sakant Rasmos pasakojimas man kraupokai pasirodė.

Visiskai sutinku su tavo "patikslinta pozicija". Ir man Rasmos pasakojimas ne labai prie sirdies. As savo Rutai tikrai neleisiu riebaluotu ranku i mano rubus valytis. Nors mano gelele ir sunkiai buvo pasodinta ir uzauginta, bet tai dar labiau "mobilizuoja" ja geru, kulturingu, mandagiu zmogumi uzauginti. Anksciau buvo daktaru darbas mano kiausalaste apvaisinti, i gimda isodinti, nestuma stebeti. Jeigu kas nepasisekdavo, galedavau daktarus kaltinit, o dabar tai viskas nuo manes ir mano vyro priklauso.

As po kolkas galvoju ne kokia aš busiu mama, o kaip greičiau ja tapti. Kai kazka turesiu pilvuky, tada ir pradesiu svajoti. Nes kai pradedu galvoti apie tai, pradeda listi mintis, kad gal as is vis nebusiu mama. taip , kad geriau per anksti neprisigalvoti. Bent jau man.

Man tai su tuom jausmu ir noru pasauliu yra tai,kad pradzioj buvo daug isivaizdavimu,svajoniu,koks bus tas mano vaikelis.Po kuriam laikui neleidau galvoti,blokavau bet kokias mintis apie tai koks jis bus ir kaip Mallena sako,buvo geriau tuo metu man.Dabar atejo vel toks etapas,kad as galvoju apie savo mazyli,leidziu sau pagalvoti ir is esmes yra apemes toks jausmas kad ne uz kalnu ta diena kai as pamatysiu dvi raudonas juosteles...Tas jausmas toks stiprus jog leidziu sau pasinerti i svajones..

Algirda, deja, bet dvi juostel4s dar ne leliukas... Dar reikia ir išnešioti, pagimdyti. Aš irgi taip galvojau, kad svarbiausia pastoti, deja po sunkaus pastojimo man seka ir nelengvas nešiojimas, gal tik man čia taip, gal tikrai kitoms viskas gerai ėjosi. To ir linkiu visoms.

Ruošiuosi būti griežta ir super turbo gera motina

O man patinka Rasmos poziuris, nezinau aisku ant kiek jis pasiteisina, bet tikrai fainai kai vaikas gali laisvai jaustis ir nebijoti visa laik padaryt ka ne taip. Mane taip auklejo babyte, ir ant sienu paisiau, bet visiska psiche neisaugau
Tik man idomu Rasmos paklaust, o kaip sveciuose? Na pavyzdziui pas tevus? Nes mano bent jau vyro tevai tai turbut pakrauptu nors kiek save prisimenu, lyg ir nepaiseliojau sveciuose ant sienu, gal pati jauciau ribas kur galima kur ne?

Taip,Anelija,as tai suvokiu,kad dar reikia isnesioti,bet juosteles irgi pirmai pradziai uztenka.As suprantu kad buna persileidimu ir panasiai.Bet kol pagrindine mintis nors pastoti,tai kazkaip negalvoji apie sunku nesiojima.Vat apie maza leliuka pagimdyta,jau vel galvoji.Nezinau,kaip cia man taip iseina,su tom savo mintim tokia jau esu

Šiaip svečiuose ji nedrąsi, daug stebi. Nelabai mėgsta būti kitų žmonių kompanijoje. Jei labai ilgai užsibūnam svečiuose, tai aišku "atsigauna", ima siausti vis labiau, bet mes turime žodelį "sutariam". Jei ji nori piešti kur negalima, tai sakau "grįšim ir piešim namie, sutariam?". Ji atsako "sutariam" ir galvoja iš naujo ką čia padarius gero Vaikas su charakteriu, valdinga, pripažįsta tik ramų balsą ir draugišką kalbėjimo toną. Jau jai neparėksi ir nevadovausi. Aišku, kad pergyvena visus vaikams įprastus periodus, būna ir ožiai ateina, būna ir isterijų. Dėmesio nekreipiu Pati atvėsta ir vėl viskas normaliai.

Mano tėvai reaguoja šauniai. Aišku senelis (mano tėvas) ir mano vyras kartais sumąsto "auklėti", bet dukra nežino kas tai per daiktas, paklauso, o daro kaip reikia

Nežinau ar tiesa, bet iš patirties..jei kartu palikti mano vaiką ir "auklėjamą" vaiką, tai galima nustebti..manoji "visko prisiragavus" ir jai nebeįdomu, o tie "auklėjamieji" kaip patrakę Aš vienai draugei ir juokiausi: "kuo tu labiau iš to savo vaiko žmogų darai, tuo didesnis š*** gaunasi". Tiesiog auklėsit/neauklėsit, bet yra toks dalykas kaip normali vaiko raida..jis mokosi ne iš jūsų žodžių, bet iš jūsų veiksmų. Aš ant sienų svečiuose nepiešiu, rankų į vyro švarką nevalau per sočius pietus , tai vaikas stebi ir ilgainiui jau "mėgdžioja mamą". Žino viską: kas kultūringa, kas ne, kas priimtina, kas ne..Skirtumas tas, kad man nereikėjo kaip papūgai kartoti galima/negalima, daryk taip/daryk anaip..
Viskas iš gyvo pavyzdžio, o ne teorinių pasakymų

Nesakau kad reikia "joti" ant vaiko bet nukreipti jį teisinga linkme privalu, nes mes suaugę, o jis vaikas kuris nežino kas ir kaip
žinau, kad dauguma vaikų suaugę dėkoja tėvams už griežtą auklėjimą, nes tik taip jie nenukrypo blogais keliais, žinau nemažai pavyzdžių
ir pati sakau mamai ir gerai kad davei į kailį

ir žinau lygiai tokių pavyzdžiu kai perpopinti ir perlepinti vaikai kuriems buvo viskas leista nuėjo šunkeliais

Na, teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad tikrai vaikai skirtingi būna Kur vienam reikia bizūno, kitam ir nu nu nu pirštuku užtenka. Galų gale tikrai kievienam asmeniškai spręsti, kaip auklėti savo vaiką....O ir mamos širdis pakužda, kas geriausia...Svarbiausia vaiką gerbti ir net būnant griežtesniam su juo neperžengti ribos, kai jis įžeidžiamas, įskaudinamas...Vaikai labai už tai atsidėkoja...Su jais viską galima susitarti, jie supranta kurkas daugiau nei dauguma tėvų įsivaizduoja ir jeigu su jais elgtis kaip su lygiavertėm asmenybėm (nepaisant kiek jiems metų), daugeliu atveju problemų neiškyla. O asmenybė visada turi ne tik laisves, bet ir pareigas...Vaikas jokia išimtis...Elgtis taip, kad nesudarytum rūpesčių kitiems, irgi pareiga...Ją būtina ugdyti...