Sveikutes. Esu draskoma abejoniu - is vienos puses noriu antro vaiko, is kitos - ne. Uz vaika tokie argumentai - LABAI NORIU (tai didziausias argumentas, na, toks maziukas, grazutis zmogeliukas, pacios suprantat) ir tikiuosi, kad jis bus draugas mano dukrytei. Nes jei atideliosiu - gali buti didelis skirtumas (mano mazei jau greitai 4 metai). Ir VYRAS jau NORI.

O stabdo daugybe abejoniu. Del darbo - ar pakankamai ten isistvirtinau, ar pavyks grizt tokiomis pat salygomis... Del pirmuju metu su kudikiu (baisu prisimint, kaip buvo sunku - nuovargis, rutina, bendravimo stoka)...Del siaip nemazos dalies malonumu gyvenime atsisakymo (nei tau i kina, nei dar kur)...Del ateities perspektyvu (dar noriu mokytis, bet ar pavyks suderinti?)....
Nors is kitos puses, kazin ar kada viskas bus idealu...

Gal ir jus turejote ar turite panasiu abejoniu? Kas nugali?
Pasidalinkime patirtimi, gal lengviau bus nuspresti.

Aš prisiverčiau turėti antrą vaiką. Nenorėjau, bet vyras labai norėjo. O jo argumentai - sūnus jau paaugo, eina į darželį, tai nebus labai didelės tragedijos leliaus atsiradimas. Beto, vienas augdamas mūsiškis buvo palepintas mūsų, močiutės, krikšto mamos. Ir dar laikas spaudė - jei ne dabar, tai paskui neišeina. Sūnui reiks pradėti mokyklą lankyti, o tada bent pirmais metais reikia vaikui nuolatinės priežiūros ir kontrolės. Kur jau ten su leliuku. O vėliau tai skaityk kaip vienturtis bus užaugęs. Žodžiu zurzgė jis tol, kol įtikino. O šiaip tai aš labai dukros norėjau ir tikėjausi, kad tikrai bus dukra. Dabar nesigailiu, tikrai buvo pats laikas antram vaikui.
Antras vaikas auga kažkaip paprasčiau ir lengviau. O ir laiko kažkaip mažiau su juo užsiimti reikia. Ir maniškiai tai labai gerai sutaria, mažoji nuo dičkio neatlimpa, o tas nors ir kartais pabumbėdamas, bet sese rūpinasi. Pas mus susidarė 4.5 metų skirtumas, tai vaikams visai geras mano požiūriu. Sūnus jau buvo pakankamai savarankiškas, todėl 'saugojo' savo vietą namuose neilgai, per mėnesį kažkaip apsiprato, kad sesė jo pozicijoms jokios grėsmės nekelia. O nuo tada kai sesei suėjo maždaug 1 metai žaidimų dalyviai jie gana puikūs - amžius toks, kad kartu žaisti dar visai įdomu, o didysis jau sugeba ir kažkiek mažąją pasaugoti. Todėl nereikia nuolat stebėti, kad neužgautų netyčia.
Sunkiausia yra nuolatinis triukšmas namuose. Kažkaip kai buvo vienas vaikas, tai arba verkdavo, jei kas negerai, arba žaisdavo. O dabar - toks jausmas kad jie nuolat spiegia. Tai juokiasi iki nukritimo siausdami, tai pešasi ko nors nepasidalindami.

Na o as dar ir trecio noreciau, ir dirbu, ir sunis i pirma klase eis, ir mielai dar i vakarini psichologijos istociau...

As pajutau, kad noriu, kai vyresniajam sukako 3 m., kai supratau, kad pagaliau issimiegu ir jauciuosi pailsejusi. Taciau tas noras ypac sustiprejo po 2 persileidimu, kai ne juokais issigandau, kad daugiau vaiku galiu ir nebesulaukti...

Na, bet kaip imanoma viska suspeti? Zmoge, kaip tu zadi speti?

As irgi labai noriu dar mokytis, bet neisivaizduoju, kaip tai suderinti su kudikio turejimu. Mano studijos butu tokiomis sesijomis po 10-12 dienu ir vyktu toli nuo mano gyvenamosios vietos. Kaip kudiki paliksiu? Ir vyras neleis, ir pati negalesiu. Nebent laukti gerus kelis metus, kol paaugs. O mokytis norisi DABAR. Ir vaiko- dabar. Baisu, ar ne?

Kūdikio gimimą ir mokslus norint labai gerai galima suderinti. Besilaukiant antrosios staiga šovė mintis o kodėl nepabandžius. Ėmiau ir nunešiau dokumentus. Tai va dabar jau esu 4 kurse, o ir mažoji paaugus. Tik žinoma, kai nėra šalia kas galėtų pasirūpinti mažiuku sesijos metu - sunku su mokslais apsispręsti. Bet, iš bendramokslių patirties galiu pasakyti kad viskas įmanoma.
Atvažiuoja ir išsilaiko egzaminus joms patogiu laiku, žinoma, susitarę su dekane. Tad, spręsti turi pati, o ne galvoti leis vyras ar ne (čia labai daug lemia tarpusavio santykiai ir tavo norai). Sėkmės priimant sprendimus.

Aš tai irgi jau norėčiau antro mažo, mielo žmogeliuko. Bet, kai pagalvoju apie vargelį, mat auginu 10 mėn. dukrytę - ojojoj, ir taip kambarį per netvarką negalima praeiti. Bet ištikrųjų tai stabdo pinigai, mat sumažės pašalpa, sunkaiu bus grįžti į darbą, nes ir dabar įdirbis darbe bus pradedamas iš naujo, oi tie pinigai pinigai. Reikia ir nuosavo būsto ir vyras už mokslą moka. Bet ilgos pertraukos nedarysim, reikia mažikei draugo(-ės), o ne aukle broliukui ar sesutei būti.

As irgi jau gal noreciau Ir vyras nesipriesina, bet kazkaip....dar laukiam, dar gal nelaikas. Ai, ir isvis as manau, kad kitas vaikutis bus, bet tada kai pats uznores...ta prasme, neplanuosim kaip ir pirmo Kaip sakant: kaip Dievulis duos

Sveikutes,

Paskaiciau tema ir nusprendiau pasidalinti :0
As va susilaukiau pirmoji vaikelio ir apsigyniau bakalaura. Vaikucio man nieks nepadejo auginti, tik mas su vyru visaip sukdavomes. Po to staigiai i magistratura stojau ir baigiau, o vasara pastojau...aisku specialiai neplanavom, bet dizaugemes suzinoje.
As labai norejau antro vaikucio kai mano vyresnysis buvo 1.5-2..vyras norejo taip pat, bet musu materialine baze buvo ne kokia..gyvenom kambariuke pas uosve:(
bet va su lyg antruoju vaikeliu viskas pajudejo lyg savaime...dabar gyvenam bute savo ir darbeliai normalus
Sakom viens kitam, kad likimas...
bet kadangi turiu du berniukus tai tai man jau daugelis siulo trecia mergaite, bet siuo metu as noriu tik auginti maziuka...ir ieskausi, kur dar pasiumokinti, nes esu is tu mamu, kuriai nelabai iseina tik namie sedet...nemoku Su pirmu tekdavo ir i paskaiteles kartu nubegti bet kaip prisimenu visai smagu:)
O kaip apie trecia nezinau, net nekalbame apie tai..bet manau uzauginti du rimtus vyrus yra daug

O as nespejau pajusti ar as jau noriu,jis jau buvo pakeliui . O tada ir trecias is paskos . Gerai tas kad mokslai baigti,gyvent yra kur,o toliau kaip dievas duos. Is pradziu labai bijojau kaip susitvarkysiu,jau vieno vaiko atrode per akis,o dabar atsidziaugti negaliu koks mano antrasis fainulka ,i ji pasiziuriu ir trecio lengviau laukt...

Kai dar maze nebuvo gimusi, nenorejom didelio skirtumo, tai ir apsisprendem, kad reikia arba eiti dirbt,a rba dar leliuka viena augint, va....o noras atsirado jau anksti

Va mano dukrai dar tik du menesiai, o as jau antro noriu. Didziausias argumentas - tai kad mano dukrai butu linksmiau augti. Bet yra stabdis- bijau kad jeigu vel pastociau tai mano darbo vietos neliktu.... o ten gaunu nebloga atlyginima... Taigi ir vel tas darbas...

Aš irgi jau noriu antro, o mokslai yra viena iš pagr, priežąsčių, kad dabar tai būtų gerai jį turėti. Nes kitais metais stosiu į magistratūrą ir man reikia pertraukos po darbo, todėl dabar arba niekada

nenorejom didelio skirtumo, o ir dukra labai prase dar brolio(o gavosi sese )

ir as labai labai noriu mergytes tik kad tie pinigiukai nelabai leidzia norisi bent jau kazkoki savo butuka tureti, kafd galetume visi gyventi. dabar ruosiames nuomotis 1kambario buta, o pirkti nera uz ka tai kolkas dar neturesim, bet jau labai noreciau

Kuo daugiau vienturčių gyvenime sutinki, tuo greičiau antro vaiko užsimanai.

Ash antro greitai nenorejau tik per saremius su pirmaja Ir nors privargino mane mergichka per pirmus meneselius su miegu (t.y. miego nebuvimu), jau norejau... O kai jai buvo 18 men, drauge pasigimde antra, supratau, kad ir ash jau galechiau supuoti savaji rankytese. Butumem kaip ir kibe i darba, bet darbine situacija sumaishe. Taigi, gavosi pusmetuku veliau

Jau noriu antro, tik galvo0ju palaukt kol pirmąjam sueis metukai, o tada ir bandysim antrą padaryt Kol kas nerandu priežasčių kodėl reiktų laukt. O ir į darbą labai jau nesiveržiu, be to dar studijuoju

Nuo antro sulaiko savo namų neturėjimas ir siaubingas pervargimas, nors mažiui jau 3 metai, bet mokslai daro savo. O ir pati ne perseniausiai susiradau geriau apmokamą darbą. Todėl norisi šiek tiek padirbėti, pasiimti paskolą ir tada...pirmyn. Nors vyras labai nori, bet noras turėti savo kampą vis dar didesnis. Bet tikiuosi, kad per 5 -ąsiais vestuvių metines jau turėsim du vaikučius.

O mokytis priklauso kokia šeimos padėtis. Aš bakaurą gyniausi su 5 mėnesių mažiuku. Tada metus pailsėjau, nes buvau pervargus. Kai mažiui buvo 1,8 mėn. vėl toliau mokiausi magistrantūroje. Mano situaciojoje tikrai sunku: vyras gyvena ir dirba kitam mieste, paskaitos vakare, du darbai. Auklės samdyti nelabai išeina. Tai velniškai sunku. Bet jau viskas eina į pabaigą: liko tik magistro parašymas ir sausio viduryje gynimas.
Kartais pamąstau iš kur tiek turiu jėgų, bet kai reikia, tai atsiranda.
Sėkmės.

Man tai labai sunku buvo antram psirizti . Pirmas buvo jau paauges, didieji vargai pasibaige, bet laaabai jau mergates norejosi ir su vyru visada zinojom, kad turesim tikrai ne viena vaika. O kai pagalvojom, tai tikrai buvo pats laikas: geras amziaus skirtumas tarp vaiku (gavosi 3.9metu), namas sutvarkytas, darba turiu.
Dabar taip dziaugiuosi,kad turiu du. Planas jau ivykdytas .

deva,mano situacija panasi i tavaja Pirmasis buvo taip uzauges,kad labai sunku buvo ryztis vel pradet viska is pradziu.Taciau begalinis noras tureti mergyte nugalejo visa baimes.Dabar esame visi be proto laimingi! O sunaus reakcija,tokia ,jog sunku nupasakoti zodziais

O ko vyrui nenorėti antro vaiko? Jam nėščiam būti nereikia, jo nepykina, neatsiranda stijos ir neišsipučia krūtinė, naktimis taip pat daugmaž išsimiega (ypač jei maitini krūtimi), iš darbo išeiti ir rizikuoti prarasti gerą vietą, kvalifikaciją, užsisėdėti namuose negresia..Tai ko nenorėti?

Aš norėčiau, tačiau man baisu. Baisi ta mažiausiai metų pauzė be darbo - tik dabar pradėjau suprasti, kodėl mano kolegos dažniausiai augina po vieną vaiką

va , o me s net nepajautem norim antro vaikelio, ar ne, tiesiog ...supratom, kad beldziasi nauja gyvybe, ir tiek....abu verkem is netiketai uzpludusio dziaugsmo, kad dar karta tapsime tevais

Kai pagimdžiau pirmą vaiką, visiem sakiau, kad jau antro tikrai negimdysiu, sunku buvo su pirmuoju, bet po metų nuomonė pradėjo keistis.Supratau, kad kada nors užsimanysiu antro.Visą gyvenimą svajojau apie 3 vaikus. Ir vyras pradėjo apie antrą šnekėti.Tai nutariau, kad geriau gimdyti dabar, kol dar pirmas neužaugo. Vienu kartu abu užauginti. Dabar pirmam jau ketveri, o antram 1,5. Antrą auginti daug lengviau. Labai džiaugiuosi, kad turiu 2 vaikus.

Manau, kad daug svarstyti ir nereikia, kas planuoja tiem susidaro kažkokstai psichologinis barjeras ir nepastoja, aš kai sūnui buvo treji pamasčiau:
1. reiktu .antro, nes šis paaugintas, bet ne neseniai pradėjau dirbti
2. man jau 28-ri, bet vasarą suplanuota kelionė į Italiją
Galiausiai tariau sau mintyse , ar aš žinau kaip geriau ir kada laikas, tad sakau dievuli tau viskas geriau matyt ir nusijuokiau iš tos mintie ir ką sau manot po mėnesio aš laukiuosi.... Ir į kelionę važiavau nėščia ir iš darbo neišmetė ir brolis sesute džiaugėsi ir sveikata tvarkoj buvo Tai va kokia įstorija...O su trečiu buvo irgi panašiai, kadangi iš jaunų dienų man rodės, kad turėsiu 3 vaikus, tai kai mergytė paūgėjo aš pasibaisėjusi pamačiau, kad man jau 32metai, ir vėl mintyse primečiau, kada jei ne dabar paskui jau visai nesinorės, ir neužilgo jau laukiausi...Tai va kokie mano mintyse padėlioti ir visdėlto netyčiukai

Antro norejau jau tada,kai pirmajam nebuvo ne metuku taciau stabde tai,kad gyvename viename kambarelyje tarp vaikiuku bus 2,7m skirtumas,vis dar gyvenam 1 kamb,bet pavasari pradesim statybas,tai koki pusmeti pakentesim ir susispaude o jau su treciu ilgai netempsim
Cia manau nuo pacios mamos priklauso,kai nera noro,tai randame visokiu "atmazkiu" o man vaikai gyvenimo dziaugsmas as augindama mazaji ir bakalaura baigineju,o su antruoju tikiuos ir magistr.baigsiu,o tada jau i aukstesnes pareigas galima bus gryzt

Pirmo kūdikėlio sunkiai ir ilgai kol sulaukėm.Tai kai tik atsinaujino mėnesinės,nesisaugojau.Nes maniau,nežinia kada vėl pavyks pastoti.Geriau anksčiau negu vėliau.O vieno vaiko savo šeimoj niekaip neisivaizdavau.Dabar džiaugiuosi dviem.Truputį norėčiau ir trečio.Bet jau tam tikrai turiu pasiryžti

burka, tu šaunuolė, kad taip viską suspėji. aš tai irgi noriu antro, ir niekaip specialiai ryžtis negaliu. kad taip netyčiukas netyčiom atsirastų tai ir dilemų spręsti nereikėtų kažkaip noriu, bet kažkokia baimė vis sustabdo.... tai gal čia ženklas, kad dar ne laikas?

beje, visada norėjau dvynukų bet gavosi tik vienukė, nors, tiesą pasakius, po visų gimdymų prisiekinėjau, kad daugiau vaikų nė už ką neturėsiu dar norėčiau pametinukų, bet irgi jau nesigaus, nes mažei pusantrų bet kažkaip norisis kad tarp vaikų kuo mažesnis metų skirtumas būtų, manau, taip augti linksmiau, pati vyresni broli metais turiu, tai visda buvo faina

beje, visada norėjau dvynukų bet gavosi tik vienukė, nors, tiesą pasakius, po visų gimdymų prisiekinėjau, kad daugiau vaikų nė už ką neturėsiu dar norėčiau pametinukų, bet irgi jau nesigaus, nes mažei pusantrų bet kažkaip norisis kad tarp vaikų kuo mažesnis metų skirtumas būtų, manau, taip augti linksmiau, pati vyresni broli metais turiu, tai visda buvo faina

[/quote]


As taip pat turiu vyresni broli, kazkaip niekaip negaliu isivaizduoti,kad buciau augus viena ir dabar jo netureciau... Todel kai gime musu pirmagime, tiesiog nekilo klausimas,buvo faktas-reikia antro

Visada norėjau kad tarp vaikų būtų nedidelis amžiaus tarpas. Na kokie 2-3 metai. Taip ir buvo. Dukra gimė beveik po dviejų santuokos metų. Tada nusprendžiau kad kai dukrai bus metukai, grįšiu į darbą truputį padirbsiu ir gaminsime antrą. Taigi grįžus į darbą jau po poros savaičių vyro paklausiau, ar jis neprieš kad jau pradėti vaikelį. Jis sutiko. Štai po 1,5 mėnesio jau pilvelyje augo sūnelis. Kartais būna sunku, bet tikrai nesigailiu.
Beje nenorėjau didelio amžiaus skirtumo tarp vaikų, dėl to kad tarp manęs ir sesers bei brolio yra 5,5 ir 4,5 metų skirtumas. Jie pametinukai, o aš jiems buvau tarsi penktas ratas vežime, nuolat trukdydavau. Žinoma dabar to skirtumo nebejaučiu

As irgi visada dvynuku norejau,juolab,kad ir vyro giminej ju daug yra,tai vilties turejau ale po viena gaunasi,tai trecia pametinuka darysim Aisku jei sveikata ir galimybes leis

Kai gime dukryte,tai maniau ,kad negreit ryšiuos gimdyt ,tačiau kai jai suėjo metukai pastebėjau,kad pavydžiai nužvelgiu ir mamytes su visai mažais leliais ,tad supratau ,kad tai jau ženklas ,kad noriu dar vieno mažiaus.Be to nenorejau ,kad tarp vaiku būtut didelis skirtumas.Tačiau sąmoningai tam nesiryžau,bet išejo kaip ir netyčia antras ,tad tarp mano vaikų 11 menesiu skirtumas

Maniskiui jau greit bus trys metukai, o apie antra vaikeli, net pagalvot nenoriu Aisku, sunkumai pirmaisiais menesiais greit uzsimirso, ir po puses metu jau galvojau "kada nors turesiu antra". Bet kuo toliau, tuo sunkiau....
Ir jei seimoje nera jau taip viskas gerai, nemanau, kad reik gimdyt dar viena vaika, vien del skaiciaus
Ir mane zeidzia, kai kuriu zmoniu nusistatymas, kad vienturtis tai jau butinai islepintas savanaudis.....ir tas visuomenes spaudimas, kad butinai 2.........
O juk visokiu situaciju gyvenime buna
Gal geriau vienas, bet laimingas?

Gerai toms moterims, kurios sugeba viską susiplanuoti. Mūsų sūneliui buvo 2,5, kai sužinojau, kad laukiuosi. Ir gaerai, galvoju, tarp vaikų bus mažas skirtumas. Ir visada kalbėjau, kad turėsiu 2 vaikus. O gimė.... dvyniai.
Galvojau:"Viskas, gyvenimas baigėsi- man 23 metai, o jau trys vaikai." Bet tada jis tik prasidėjo, vyras labai surimtėjo, ir viskas ėjosi kaip iš pypkės. Ir dabar nesiskundžiu, liūdna nebūna, net nejauti, kaip vakaras ateina.

Ai, vyras pradėjo apie antrą kalbėti, kai vaikui tik pusė metų buvo: "gražus gavosi, darom dar" o nusprendėme prieš pusmetį. Ir ką? - dar nieko
Nors tiesa sakant nusprendžiau aš, nes namie su vaikais aš sėdėsiu, ne vyras.....

Vieną rytą tiesiog atsibudau ir pajaučiau kad noriu antro. Iš pradžių dar bandžiau nieko nesakyti vyrui o pati "apsiuostyti" , bet kai gatvėse pradėjau matyti tik vaikelius supratau kad jau metas

As labai noriu antro vaikelio, bet sunku priklabinti vyra.Siaip dabar gyvename neblogai;savo butas, abu dirbame.Visgi vyras bijo finansiniu sunkumu gimus antram. Na, pas mane jisai toks prie pesimistu Kaip ji prikalbinti?

Nu bet jūs visos ir šaunuolės. Norit antro, o kai kurios ir trečio vaikelio. Mano auksui dar tik 8mėn, labai jį myliu. Bet pagalvojus apie antrą vaikelį tai net šiurpas nupurto. Gal aš nesveika kažkokia, bet daugiau vaikų tai tikrai nenoriu.Nors daug kas sako, kad praeis kažkiek laiko ir norėsiu. Bet aš labai tuo abejoju, ar tas noras ateis.

mano situacija keik kitokia siuo klausimu buvo
ilgai gyvenau viena su dukra,o kai atsirado vyras,tai kazkaip greit ir suplanavom :ax:galvojau tai labai daug,svarsciau visus uz ir pries, o paskui pagalvojau,kad nieko gero tas svarstymas neduos,emem ir pasigaminom
o kaip viskas dabar sekasi,cia jau kitas klausimas

Vat ir as nesuprantu kaip zmones nori antro, trecio, o dar kai kurie viena po kito padaro As manau ilgai nenoresiu, o gal ir niekada. O ir vyras sako daugiau nenores, sako geriau vienam visa meile atiduosiu, nes vis vien abu vienodai nemyliesi, vienas visada uz kita buna labiau mylimas. Vat jei nereiktu buti nesciai ir vaikai nekliktu tai gal ir noreciau, bet kad taip nera, tai ir vaiku daugiau nenoriu. O savo mazyli tai myliu be galo, bet jo vieno ir uzteks

Papildyta:

Nieko čia suprast ir nereikia, tiesiog pajunti . Kai didžiąją dalį tavo minčių užima mintys apie dar vieną kleckiuką, tuomet ir supranti, kad labai labai nori Tiesiog subręsti tam O dėl meilės dviems vaikams ir daugiau galima ginčytis. Turiu du mažuliukus ir juos abu labai myliu. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų. Kaip kažkur skaičiau minty, jog meilės nereikės dalinti perpus, jos tiesiog atsiras dvigubai O dėl antro vaikelio, manau niekada nesakyk niekada

Tiesiog pajutau, kad jau noriu, kad jau galiu. Dukrai tuomet buvo treji. Neplanavom antro vaiko. Užteko apie jį pradėti kalbėti, galvoti ir pajutau, kad jis jau beldžiasi. Kažkaip viskas labai gerai išsisprendė. Mažoji pati pasirinko mus. Tarp dukrų 4 metų skirtumas. Augindama antrąją dukrą buvau žymiai ramesnė, nepanikavau kai sukarščiuodavo ar nemiegodavau. Antrą vaiką auginti žymiai lengviau psichologiškai, nors su antrąja turėjau žymiai daugiau problemų. Dukros be galo skirtingais charakteriais. Vyresnėlė - rimtuolė, mažėlė - tikras vijurkas. Tačiau abi sutaria fantastiškai. Viena be kitos negali, viena kitą guodžia, kai nesiseka. Aš tik už antrą vaiką!!! Apie trečią kol kas negalvoju, bet pagrandukas po kokių penkių metų gal ir nieko būtų.

Man tai neatrodo jokia mistika,as noriu trecio ir dar ziuresim del ketvirto


Ir mes daba nusprendem labai neplanuot,o kada ateis laikas,bus ir...


As daba matau kaip smagu butu musu padauzai tureti jau lakstanti broli,ale taip jau gavosi,kad brolis dar tik "gulintis"


Manau,kad kiekvienam savo,vienai ir vieno dziaugsmelio uztenka,kitai ir 5 per maza

Rita,niu fantastiska istorija

Tikrai, Rita, neįtikėtina istorija. Iš tikrųjų pati didžiausia žmogaus laimė ir vertybė yra šeima. Už šeimą nieko nėra brangiau, už artimus ir mylimus žmones

O aš sukūriau antrą šeimą, ir dėl antro pasiryžau šiaip ne taip, nors irgi buvau tvirtai nusprendusi daugiau jokių vaikų. Mano vyresnėliui bus 9 metai, gana didelis tarpas bus tarp sesutės (broliuko) bet vis geriau nei būti visai vienam. Nenoriu, kad užaugtų viskuo aprūpintas egoistas, reikia išmokti ir jam dalintis su sese (broliu)
Vaikelio labai laukia vyras, jo tėvai išvis sakė jį iš mūsų pavogs O aš pati dar nesusigaudau kas ir kaip

ech, toks tas gyvenimas. Niekam neidomu ko norim mes - viskas suplanuota zymiai anksciau, o mes cia esame, kad vykdytume ta plana


Tikra teisybe. As dabar kartais kai pagalvoju, kaip bijodavau keliu priaugtu gramu (ne kilogramu!!!), kaip megau nesiotis po rubu parduotuves, kiaura diena sedet Uzupio terasoj su cigarete ir kavos puodu, trankyt tevu dovanota masina, tycia pramiegot i darba... Ir jei galeciau su "ana Rita" pakalbeti - ji tikrai man pasakytu "kaaaa???? Kokia dar seima??? Vaikai, pampersai, tyreles, darzeliai... Jus gal juokaujat!"
Bet kada visa tai apsiverte aukstyn kojom - pamenu tik fragmenta - save verkiancia ir mintyse kalbancia su nezinia kuo (nors dabar as zinau su kuo kalbejau ) ir taip ir nepadovanotus marskinelius bei kojinytes. Et, nu kvaila gi as - gi tuo metu nei viena drauge ne nesiruose lauktis Maza to, kai pastojau visos jos ir isgaravo

Amunette, saunuole, kad pasiryzai!!! Vaikiukai turi tureti broliukus ir sesutes. Pati uzaugau viena - zinau, kaip nesaldu. Tad lengvo tau nesiojimo ir dar lengvesnio gimdymo!!!

Aičū labai nuoširdžiai