Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

aš jų netraukiu iš niekur daugiau nei gyvenimas, ir daugiau nei kad man tenka susidurti konsultacijų metu. Žmonės juk sako ką jie jaučia, kaip jie jaučiasi. Gyvenimo tempe dažniausia niekas negirdi tų savoarimųjų laiko jiems neturi, ir jų gyvenimą suplanuoja taip pat. Dabar gi kaip yra pas mus, ne kokiam užsienyje- gi dažnas, kuriam virš keturiasdešimt ir apie penkiasdešimt tą savo darbo vietelę turi saugoti daug abiau nei jaunas žmogus, ir daryti daugiau nei jaunas žmogus, dažnas dar ir savo ligų ir bėdų turi. Ir kaip yra- skuba, į darbą , iš darbo, marčią- dukrą pavaduot, anūką pasūpuot, ir tos mamos ar tėčio gyvenimą būna suplanavę- į lauką neik, mašinos pervažiuos, nevalgyk to, nedaryk ano ir .t.t. Tikrai iš meilės, ne iš kokios blogos valios. Ir jiems nuo viso to labai blogai, tikrai. Juk iki to laiko, pakol jie nepateko pas vaikus buvo tėvais- dabar pavirto vaikais, manai lengva jiems prie to prisitaikyti. Vieniems visai ir nieko, o kitiems tai tragedija. Turiu čia ir aš pati pavyzdį gyvą, labai artimos draugės senelį- dabar jam jau 98 metai, ir tik prmi metai bando gyventi senelių namuose, globos nauose ar kaip ten vadina - prie bažnyčios. Nieku gyvu pas vaikus nėjo- nei pas a.a. sūnų nei pas dukrą- pykosi ir iki ašarų ta ir dukra ir sūnus kvietėsi- niekaip. Jo laisvė bus suvaržyta, daryt ko nori negalės, viskas bus ne po jam. Labai įdomus žmogus, šviesia galva- smetoninis mokytojas buvęs. Dėl vieno jam tik liūdna, kad draugai visi išmirė, kad jis vienas likęs -dabar memuarus apie Puipius rašo. Va ir viskas. Tai va jis savo teises atstovėjo, ba jis sveikas žmogus, tvirtos valios visada buvo. Žodžiu. Ir dabar dar mėgsta pakeliauti, ką nors pamatyti, bet gyvent dabar jau su dukra niekaip. Ir toių nemažai. Kai pasikalbi su žmonėm senelių namuose, yra nemažai norinčių kad juos pasiimtų, bet nemažiau ir tų kuriams ten tiesiog gerai, kuria net savo šeimas būna. Pas artimuosius pabūna ir vėl atgal prašosi. Ir didžioji dauguma sako- nu kodėl vaikai suprasti nenori kad mums taip daug geriau.
Na manau atsakiau į klausimą- iš kur

Panasiai musu senele gyvena,pati savo bute, nors kvietesi vaikai, nes spaudimas aukstas, jei kas nutiks, nebus ko salia...tai pasakeme bent jau telefona nesiotis kiseneje, skambinome pora kartu per diena, o ji sako - baikite, juk as nesu vaikas. Kaskart kai svente kokia, neleidzia nieko daryti, pati nori viska padaryti, tai mes einame i parduotuve,parnesame jai ko reikia ir pasiliekame, kad ai...senele noriu ta tavo recepta ismokti...kad tik paciai netektu vienai virtuveje suktis. Po operacijos irgi tik namo norejo, tai vaiksciojome kas vakara, padeti ko reikia. Kartais pervertina savo jegas juk jau toli per 80 metu, bet sako: "man gerai, nes as - savo namuose, cia man nieks nieko nenurodineja, kai skauda - galiu garsiai aimanuoti ir nieks neklaus 100 kartu nu kas gi vel man yra...sentave, kas daugiau".

Matyt reikia tiesiog pagal situacija ziureti. Tikrai yra zmoniu, kuriems nepriimtina, kad juos slaugytu artimieji, bet neabejoju, kad yra tokiu - kurie nori buti slaugomi butent artimuju, kuriems bunant vieniems truksta demesio,meiles, asaru sluostymu. Visokiu zmoniu juk yra.

Jis taip daro is baimes, kad dabar jo laisve apribos, kad dabar jis bus savo vaiku vietoje....Jei budamas tevu jis neapribotu savo vaiku laisves, tai dabar jam to bijoti ir nereketu. Viskas zmogui grizta bumerangu...jis pats savo vaikus uzaugino...ka uzaugino - ta ir turi.

nu užaugino nuostabius vaikus, mylinčius ir mylimus vaikus, bet juos užauginę nori gyventi patys iki gyvenimo pabaigos- kas nesuprantamo? Jie nebijo savo vaikų- jie nori ramybės ir savų gyvenimo tempų, matyti savo aplinką juos supusią n metų, kol yra tuos pačius draugus senutes ir senukus- paplepėt su jais prie namo, užeit arbatos ir niekur nebeskubėti- mėgautis tom dienom, kurios jiems yra mielos ir gražios, kaip kad ir būna gražus saulėlydis, nesupranti?

tevai turetu priziureti ir mokyti anukus, o vaikai padeti tevams... o ne begti vieni nuo kitu. taip jau yra, kad zmones gimsta-mirsta nenutrukstamu srautu, kad gyvenime galetu pasimokyti ne tik is savo, bet ir is kitu patirties... gyvenimas be saknu - nepilnavertis gyvenimas.

na matote..jus vis ieskote,kaip ir pasiteisinimu...keista,vat todel ir keista.
Tai ka parasiau,tai taip ir reikejo daryti,maitinti nustatytu laiku ne pusvalandziu anksciau ar veliau,daznai keisti sauskelnes.Pamiegoti nelabai iseidavo diena,ligonis nuolat kviesdavo anyta..ateidavome tik prisesdavome arbatos atsigerti ir prasidedavo..rasau geraja prasme,nes kantrybes,meiles tikrai uzteko,bet nuolatiis lakstymas prie ligonio,kai net valgyti normaliai negaledavo padaryti ....o jei dar zmogus gyveni vienas,tik su slauganciu ligoniu,kai negali laisvai diena iseiti pasivaikscioti,ikvepti gryno oro tiek,kiek norisi,beto slaugantysis irgi buvo ne gelezines sveikatos.Ligonis buvo visiskai nejudrus,nuolat prasydavo perversti ant vieno ar kito sono..pabandykite pora metu isguleti vien tik lovoje...tai sunku,tikrai sunku.
Ir koks dar gali buti prisigalvojimas darbu..tiesiog yra butini darbai ir yra tiesiog laikas skiriamas sau.
Bet norejau parasyti,kad anyta niekada nesiskusdavo jokiu savigrauzu,tiesiog begalinis atsidavimas..geriau sau kasni skanesni nepasiliks bet atiduos slauganciajam,vitaminu pripirkdavo,nuolat priziuredavo,visada viskas laiku budavo suteikta,padaryta
Papildyta:

mano mociutei 92 metai...ji dar nenori mirti bet..ji sveika,zvali,jokiu ligu ir pati savimi pasirupina.,bet......pas mus nevaziuoja gyventi,pati viena gyvena nuosavame name..zinote,jos argumentas,kad nenori uzkrauti musu

pakankamai daug. tiesa, aš lankiausi ne slaugos ligoninėje, bet onkologijos klinikoje. provincijos žmones ištremia numirti namuose, kur net greitukę sunku išsikviesti, ta proga konsultavausi su kažkokiu reanimacijos gydytoju terlefonu - dėl nuskausminamųjų, o vat vilniečiams leido merdėti ligoninėje. Iš mamos palatos - turbūt tik pora rengėsi gyventi.


arba išsenki. atiduodi visą save, miegi pusę metų po dvi tris valandas į parą, pradedi nepataikyti į duris, bet į darbą suspėji laiku - pragyventi vistiek reikia, vaikštai kaip zombis, o po mirties atsiduri ligoninėje pats. išsekimas, nerimas ir taip toliau... tada supranti, kad vertinga gyvybė ir sveikata ne tik kitų, o ir tavo. vat tai ir yra svarbu.
niekada neleisčiau savo vaikui taip slaugyti.

O ką- ne?
Nežinau, ar begalėsiu knygas skaityti, kas yra pagrindinis mano hobi, nežinau, ar beįmatysiu rankdarbius daryti, o ką dar labai seni žmonės daro? Aš ir keliauti ne itin mėgstu, sėsli esu, man didžiausias džiaugsmas- bendrauti,ir ne su jaunais žmonėmis kurie turi bėgti bėgti ir dar kartą bėgti,ir nėr kada tavo bėdų jiems išklausyti, o su bendraamžiais, na, o tai ir yra pilnavertis gyvenimas. Simense, ką jūsų senukai pilnavertiškesnio gauna?

Kažkurioje temoje jau pasisakiau neseniai apie savo a.a. bendradarbę. Saugė 90- metę mamą, nevaikštančią, kilnojo iš lovos į lovą, nemiegojo naktimis, ėjo į darbą pati ligonis būdama, praeitą savaitę palaidojom, neatlaikė. O mama gyva. Tai vat ir paslaugė apie 5 metus....

* yra įgarsintų
** kažkaip senatvėje žinok regėjimas kinta. mano močiutė nėrė iki mirties. iki 87 metų.

Aš neneriu, greičiau jau siuvinėčiau, kaži, ar beįmatysiu..

onkologijos klinika nera slaugos namai. Mirties ir bejegiskumo joje daugiau - nepriklausomai nuo pacientu amziaus

susitiksim


nežinau ar tą patį turiu omeny, bet - į slaugos namus juk priima labai sunkius ligonius? 3 mėnesiams?
Vat bejėgiškumo tai sakyčiau daugiau turbūt slaugos namuose, nes onkologijoje dauguma buvo vaikštančių.