Mano vyrui depresija - pastovus dalykas, tik ji kartais stipresnė, kartais, atrodo, visai pradingsta. Jis fantastiškas žmogus, tačiau tos nuotaikos gniuždo. Bandė gerti prozaką, vaikščiojo pas psichologus. Kas iš to? Jo smegenys veikia geriau nei bet kurio psichologo, greitai visus metodus "išriša", o tai tik trukdo padėti sau. Gal turite tokią depresuojančią antrąją pusę? Būtų gera sulaukti patarimų iš "likimo draugių".

Labas

kiek žinau, depresija yra pripažinta liga ir jai gydyti yra net skiriami medikamentai, antidepresantai.

Per mažai info, kad patarti. Ar tikrai daktarai diagnozavo depresiją, ar pats vyras tai pripažįsta, kad serga šia liga, ar nori išgyti, ar tai neigia?

Mano gyvenime buvo atvejis, kuomet tokia buvo žmogaus natūra- jam patiko būti liūdnam, savęs gailėti dėl perdėtų esamų ir nesamų problemų, tai čia jau manau sunku kažkuo padėti...

tai pas ji yra neurochemines kilmes depresija (ne del psichologiniu, bet del fiziniu priezasciu)? Jei prozacas nepatiko - yra mase kitu antidepresantu, jam gal reiketu pakeist. Be to antidepresantus reikia vartoti ilga laiko tarpa - is pradziu atrodys, kad neveikia, jokiu budu nestabdyti vartojimo.

Jei pas ji yra chemine depresija, tiktai antidepresantai tepades, nes cia tiesiog smegenu chemijos sutrikimas. Pabandyk pasikalbet su juo per sviesesni perioda, kad griztu prie vaistu, nesustotu ju vartojimo, tegu ismegina ivairius.

Is mano patirties: pazinojau zmogu, kuris po 15 metu vartojimo stipriu senos kartos antidepresantu, savarankiskai nuo ju atprato, be psichologo pagalbos, ir gyvena daugmaz laiminga ir normalu gyvenima. Ir neaisku ,kodel jam pavyko - gal tiesiog kazkoks fiziologinis pakitimas nervu sistemoje.

oj, alinute,tu jau nepyk,aš ne iš blogos valios bet taip skaniai dar seniai nesijuokiau,neurocheminės kilmės .Taip nebūna,nu tokių diagnozių .Gal tu norėja paklausti ar tai endogeninės kilmės?O šiaip tai visi procesai organizme yra tiktai biocheminiai ir jokie kitokie.Grįžtant prieneurochemijos,nu yra tokia,nervines ląsteles nagrinėja,jų veiklą,bet žodžiu ir ji nagrinėja tiktai biocheminius procesus.
o vat ką tu norėjai pasakyti sakydama fiziologinis pakitimas nervų sistemoje,tai net spėliot nesiimu.

Sunku pasakyti, ar žmogui "patinka būti liūdnam", ar jį veikia smegenys-gyvenimas-dar kažkas. Į savo liūdnumą ir problemas nesunku įsijausti, tas tai teisybė.
Man anksčiau atrodė, kad antidepresantai ypatingai retai kam gali padėti, bet paskaičius žinutes apie depresiją ėmė keistis nuomonė. O gal? Maža kas, gal ilgiau pavartojus padėtų?
Jo pasirinkta profesija (menininkas) skatina jautrumą, "knaisiojimąsi savyje" ir nedidelius pinigus. Tai prie geros nuotaikos irgi neprisideda... Bet kas galėtų pasakyti, kad gabus žmogus turėtų atsisakyti savo pašaukimo, kad gyventų geriau?

Gal man cia ir lotyniskai reikia pradet rasyt, kaip zyzia zyzarum nervoja baisingarum?

LT nesedziu ir biologija mokiausi tik anglishkai - nu, nors uzmusk tu mane virtualiai, neturiu as laiko redaguot. Yra suprantama, ka as noriu pasakyt, o cia ne ligonine, kad viskas milimetro tikslumu kalbos atzvilgiu. Anglishkus terminus norisi be zodyno pagalbos isverst i kuo suprantamesne lietuviu. O jei jau norit ir kalbininkes redagavimo - reikes uz tai moket.


Sorry uz offtopic'a.

žinai jau norėjau praeiti pro šalį,bet visvien juokinga,kad žmogus suprastų reikia jam kalbėt apie gamtoj neegzistuojančius dalykus ,tai ką tu tada galvoji apie savo pašnekovus .Ar kad jie visai kvaili ir gali jiems sakyt bt ką,nes jie visvien nieko nesupranta .Bet kokiu atveju iš kokios kalbos tu beverstum,ir kokia kalba tu bebūtum mokiusis,puikiai turėtum žinoti,kad gyvam organizme vyksta tik biocheminiai procesai,kurie esant depresijai žinoma vyksta,nes nustoja gamintis natūraliai viena iš medžiagų,ir smegenys gauna klaidingus,nu arba aštresnus impulsus.Pradedant gydytis ligą,reikia visada atlikti daug tyrimų ,kad nustatyti kokios gi kilmės ta depresija priežasčių gali būti daugybėmgali būti psichologinės,gali somatinės priežastys būti,bet ir as ir tas dar reikia nustatyti,jei psichologinės -tai kokios,jei somatinės-tai irgi kokios.
Papildyta:


yra labai įdomu kas tą gydymą antidepresantais nuo prozako ir pradėjo?Nu iš kur visa tai?Išriša visus mechanizmus vargu ar jis ką išriša.Greičiau išriša jį,tiesiog kada būna prieeinama ta vieta kada žmogus pradedamas koreguoti,kada jis pradeda girdėti tai ko jis nenori girdėti,ir matyti,nes tai kaip buvo yprasta jam yra ,ar buvo patogiau jis meta gydymą,o motyvacijos žinoma kad įvairios,aš viką supratau,man ten taip ar anaip irt.t.Visgi reiktų apsilankyti pas gydytoją dar kartą ir gydymą tęsti.

kaip suprantu, alfija, tu gydytoja (net su psichiatrija susiijusi)? tai ir reikejo palikti cia savo KVALIFIKUOTA patarima, o ne mane be tikslo kritikuot - tai truputi atsiduoda bereikalingu konfliktu ieskojimu. As suprantu, kad mano kalbos budas apie medicinines temas nera visiskai tikslus, bet cia ne mediku konferencija. Ir jeigu as dabar turiu pradet bijot del terminiu (ne faktiniu, ne klaidinanciu) netikslumu savo rasliavoje, man (netgi ne man, bet jokiam ne-specialistui) neapsimoka zmogui ne atsakineti.

Nes prisikabins specialistas.

Tai kur tas tavo KVALIFIKUOTAS patarimas zmonai, kurios vyras ilgalaikes depresijos gydytis nenori? Laukiam laukiam nesulaukiam.

konfliktų neieškau,atsiprašau.

Šiuo atveju vyras gydytis nori, bet tai nėra įmanoma daryti visą laiką. Kaip įsivaizduojate gydymąsi, pvz., dešimt metų? "Kaip priversti vyrą" - kiek kita problema, jos dabar nėra.
Lankėsi jis ir pas žinomą psichologą, ir mokėjo po šimtą litų už seansą (...).
Depresija - dalykas, kuris kartais taip lengvai neišgydomas. Mane šiuo metu domina mano rolė, elgesys, situacijos ir pan. Negi tiek nedaug depresuotų vyrų žmonų?

prievartinis gydymas nuo bet kokios psichikos,nervų ligos yra neįmanomas,gydytis,pasveikti žmogus turi norėti pats.Žinoma artimieji turi,nukreipti skatinti ieškoti pagalbos,bet nemažiau už artimuosius turi norėti ir pats sergantysis.Visada su ironija žiūriu į argumentą,lankėsi pas ŽINOMĄ psichologą.Tai neturi jokios reikšmės jokios,čia šiaip gal savimeilei paglostyti buvau pas tokį ,mokėjau tiek .Ne pavardžių reikia vaikytis,o gydymo ir specialisto kuris galėtų tai daryti.Jei depresija yra įsisenėjusi matomai kad psichologo ir negana,gal apskritai tai turėtų būti psichoterapeutas,o kartu ir psichiatras ar tik psichiatras,čia tikrai nieko negaliu nuspręsti nes trūksta žinių.Dėl gydymo trukmės,nu gali tekti gydyti ir dešimt,ir dvidešimt metų,ir tiek kiek reikės yra aibės kitų ligų kuriomis žmonės gimsta ir vartoja medikamentus visą savo gyvenimą,tai taip ir depresija,ji irgi liga ir gydymas yra dažnai netrumpas.Vyrai ,kaip ir moterys depresijom serga neretai,rečiau kreipiasi pagalbos.

Be visokiu depresiju, dar yra ir "gyvenimo luzio krize". labai mazai parasete apie savo zmogu, todel rasau, gal tai pades.Nes daznai psichologai ir psichiatrai taip pasirupina sau darbelio.
Ji istinka dazniausiai asmenis, kurie gyvenime vadovaujasi smarkiai issivysciusiu laimejimo poreikiu. Jie daug laiko skiria profesinei veiklai, po kurios issivysto nuovargio kompleksas ir geru rezultatu tada nebeiseina pasiekti. tada jie bando keisti darba, bet tai nepadeda
Labai daznai prie siu sunkumu prisideda emociniai sunkumai seimoje. Nes kartais jie pradeda savo busena smarkiai padidinti ir sureiksminti, noredami tokiu budu atkreipti i save demesi. kai kyla sunkumu sugyventi su kitais, jis pagalbos iesko pas ka nors kita (pvz. meiluze) ir tai daznai vyrai gydosi nuo sio reikalo. Veiksnys, padedantis isgyventi sia krize - rasti artima zmogu,kuris paremtu, suprastu, butu siek tiek stipresnis uz ji, istiestu pagalbos ranka. Kodel negalite buti tai JUS.
Palaikom, "seksi" vakarai, psitikejimas jo jegomis, sakymas, kad viskas pas ji pavyks, juo tikite ir pan. Manote jis nejaucia, kad jums dabar labai skaudu ji toki matyti? Kaip manote, ar tai jam padeda?
Atsakykite i klausimus:
1. Ar jis turi darba, kuris ji realizuoja, arba nors materialine gerove ji tenkina?
2. Ar jis gali didziuotis savo vaikais?
3. Ar turi artima zmogu su kuriuo gali dalintis savo isgyvenimais ir zino kad nebus pasieptas?
4. Ar jis jis lipa laipteliais, domisi kuo nauju, ar tobulina save? Sportas, kursai, hobi (pirtis, biliardas, nebutinai markuciu rinkimas) ir pan.
5. Kokia jo materialine gerove, ar nebuvo stipriu nuopoliu?
6. Koks pasitenkinimas salimi, kurioje gyvena? Gal jums geriau grizti i Lietuva ar pinigai atstos dvasine sveikata?


Patarimu nedaviau, bet jei noresite padeti savo vyrui, gerai isiskatysite ir rasite iseiti pati. Manau, pades ir nuo depresijos, nedarykite is jo ligonio, o ir vaiksciojimas po psichologus, psichiatrus taip pat vargina.

Labukas,nors tema sena,bet dabar ji man aktuali.Po 12 kartu pragyventų metų vyras pareiškė,kad nieko man nejaučia t.y.meilės ,aistros.Bet jaučia prieraišumą,pagarbą.kad esu nuostabi žmona ir gera mama.Jau kokie 3 metai kai jis pasikeitė,bet dabr paskutinius mėnesius jau nebėra mano vyro.Ne,pas psichologus ir kitus gyd nebuvo.Požymiai atitinka depresiją-nieko nenori ,niekas nedomina,niekur neina.Gal tai ir nuovargis nes dirba gan sunkų darbą dar mokosi universitete .Jau trys metai be atostogų.
Bet tokie žodžiai jo pasakyti su rauda mane nužudė.
Nežinau ką daryti.Norėjau išeiti iš namų,bet jis nesutinka.Nežino pats ko tikisi,ko laukia.Nori išvažiuoti iš Lietuvos.Skirtis nenori ir kitos tikina,kad nėra.
Šis savaitgalis buvo klaikus,bet manau ateitis bus dar baisesnė.
Niekada jo nežeminau,visada palaikiau.Abu dirbame.Nežinau kas įvyko.Turime tokį gražų sūnų Abu gražūs ir sveiki esame.Nieko nežinau kas įvyko.Vyriškajam klimaksui dar lyg ir anksti jam tik 33 metai.Esu nevilty.Nieko jau nereiškia net tai,kad jis tvirtina,kad jam rūpiu....
Ką jūs darytumėt?

Noir1, man toks įspūdis, kad tu į vieną katilą sumetei du dalykus: 1. tavo vyro požiūris į tave, 2. tavo vyro būsena.

Rašai, kad jis sunkiai dirba, studijuoja, pastaruoju metu niekur neina ir niekas jo nedomina. Galbūt iš tiesų jam depresija, bet tai galėtų geriau pasakyti specialistai. Pakalbėk su juo, manau, būtų prasminga apsilankyti pas psichiatrą ir (arba) psichologą, psichoterapeutą. Tai, kaip tavo vyras vertina tave ir žiūri į tave, stipriai gali būti susiję su jo būsena.

Kitas dalykas - galbūt iš tiesų jo jausmai tau pasikeitė, nepriklausomai nuo jo būsenos. Galbūt verta pakalbėti, kaip tai atsitiko, kada, gal kažkas nutiko, kas jį išmušė iš vėžių. Jeigu jums abiems norisi atnaujinti jūsų ryšį, sustiprinti jį - tam padėti gali porų konsultantai (psichoterapeutai). Svarbu, kad to norėtų abu sutuoktiniai.

Sėkmės .

Jis nenori niekur kreiptis.Sako,kad jo jausmai pradėjo keistis prieš tris metus(kažkur tai).Aš jį myliu kaip ir seniau ,noriu šeimą išsaugoti.Gal pavyks prikalbinti ir jį.Labi tikiuosi.

o man atrodo, kad šitie du dalykai "sumesti į vieną katilą" vienas su kitu labai susiję. Meilė ateina ir išeina. Kai esi vienas,nėra šeimos, draugė ragana, nevala ir šiaip nemiela,nėra vaikų- tiesiog susidedi daiktus ir išeini. Bet jei žmogus geras, o jausmai visai nepelnytai jam ėmė ir baigės? Glavojat lengva? Čia bet kuriam būtų tas pats. Skaudinti patį artimiausią labai nesinori, bet kiek laiko gali apgaudinėti save ? Bandai įžvelgt, prisiverst, prisimint, kodėl tą žmgų tiek metų mylėjai ir degei aistra..Bet nebeina..to nebelieka ir tiek..Tada prasideda savigrauža, kodėl..Palikt nenori, o gyvent kartu irgi negera..Ir taip drąskant vidinėms abejonėms labai nesunku susirgti depresija..Kas pagal viską Noir1 vyrui ir nutiko..

žmogaus labai gaila, bet net stebina jo pagarba žmonai, šeimai, nes jis mina savo jausmus ir nepriima drąstiškų sprendimų, nes nenori skaudinti nė vieno..Todėl tramdo save ir tai jį žudo kaip žmogų..

manau jis nelaimingas

ir aš tavo vietoj jį paleisčiau

galbūt tik to jam ir tereikia,kad jis suprastų, kokie reikalingi jam esat

Mano draugui panaši būsena, kaip čia jau yra moterys aprašiusios. Va, kad ir dabar, atsigulė miegamąjam, pasileido filmą per kompą, o veidas toks liūdnas liūdnas. Žodį vos pramekena. Lyg ant jo pečių visas pasaulis būtų.
O man jau ir pikta darosi, nes taip ne pirmą kartą. Ne kartą yra sakęs, kad jis nelaimingas. Tokiais momentais pradedi galvoti, kad gal čia ir tavyje kažkas ne taip. Kaip jis dabar yra su manim ir nelaimingas?
Turi gerą darbą, uždirba gerai. Darbas patinka, džiaugiasi kolektyvu. Butas yra, mašina irgi. Na, ne viskas mūsų, bet bent jau nereikia ieškotis būsto ir gali patogiai važinėti. Draugų irgi netrūksta, tik pats atsisako daugiau laiko su jais praleisti.
Ateina Kalėdos, o jam net nesugalvoju ką dovanų nupirkti, nes jam tikrąja to žodžio prasme - nieko nereikia. Ir kai paklausi ko nori, tai susinervina, nes nori didžiausio teliko, kurio kaina virš dviejų tūkstančių. Esmė viena - jis televizoriaus nė nežiūri. Sako pirkčiau, kad prie kompo jungtis.
Bet žinau, kad su tuo teliku bus taip pat, kaip buvo su šunimi, fotoaparatu, mikseriu ir t.t. - pasidžiaugs pora dienų, o po to vėl įklimps į liūdesį. Tai kam leisti tokią sumą ant daikto, kurį jis pasistatys savo darbo kambaryje ir jis neatliks savo tikrosios funkcijos?
Jis šiaip be kompo neturi kitų pomėgių ir tai mane kartais varo į neviltį. Nieko veikti nenori. Net į paprasčiausią kino teatrą ištempti negaliu. Artėja naujieji, tai jis nė negalvoja kur ir ką veikti. Daviau pasiūlymų, jie jam buvo nepriimtini, tai jau matau, kaip per naujus sėdim namie, o jis skundžiasi, kad toks beryšio naujakas.
Nežinau ko imtis. Pati vaikštau išsiviepus, jį glostau, apkabinu, kad tik paguosti, pakelti nuotaiką. Siūlau ką nors veikti, bet atsimušu kaip į sieną.
Nesinori gyventi su tokiu zanūda, nes esu žmogus, labai jaučiantis kitų nuotaikas ir blogos nuotaikos mane žlugdo. Viena su savim gi nepasijuoksi...
Ką daryti? Gydytis jis tikrai neis. Buvo keletą kartų pas psichologę, tai grįžo tikriausiai dar labiau susimąstęs nei prieš tai. O jaunas žmogus yra. Netgi labai jaunas dar...

Na as visdelto maniciau kad tai turetu padieti kvalifikuotas zmogus. Daug ka gavau as asmeniskai ir zmones kurie man rekomendavo. Kai kurie apskritai pakeite savo gyvenima ir mastyma. Jei idomu tai pabandik http://alex.llma.lt/

Nebezinau ir as kaip padei savo draugui visa tai isgyventi.. Tesiasi apie metus, tai paastreja, tai praeina.. Vakar pats sake, kad jam depresija, jokios nuotaikos ir pan. Viskas del to, kad neturi veiklos.. Iesko, bando, bet kol kas be rezultatu.. Palaikau, drasinu, bet kol kas be rezultatu - vienintele iseitis - darbas, bet kad jo nera

Mano vyras irgi serga. Iš pradžių buvo labai, labai sunku. Jis nesakė taip baisiai, kad nejaučia man meilės, bet sakė kitokius dalykus, kad jo nebedomina tai, kas anksčiau domino, kad labiau nori ne linksmintis su manim, o būti vienas ir liūdėti, kad jam reikia labai prisiversti džiaugtis gyvenimu, o liūdnos mintys ateina savaime, be jokių pastangų.

Tada aš jam liepiau rinktis vieną iš dviejų - arba tuos nepagrįstus blogus jausmus, arba mane. Sakiau, jeigu mane myli, tai atsisakyk tų jausmų, juk čia tik liga. Buvo daug grasinimų, niekas nepadėjo. Visiškai nesupratau tos ligos, man buvo didelė nelaimė. Jis grįžo į Lietuvą gydytis. Mūsų susitikimas labai padėjo pasikeisti mano reakcijai į ligą, anksčiau atrodė, kad jis + jo liga prieš mane, jaučiausi labai vieniša ir nelaiminga. Dabar atrodo, kad mes esam kartu, jis + aš prieš jo ligą. Manau, kad su tokiu požiūriu lengviau bus gyventi ir tą ligą įveikti.

Mano vyras taip pat bangomis ilgiau ar trumpiau serga depresija. Iš pradžių nesupratau kas vyksta, kodėl jis vis nenuotaikoj, nieko nenori, nieko nekalba, niekas neįdomu, net manęs matyt nenori. Jis turi savo verslą, tai aš tas nenuotaika susiedavau su problemom versle ir taip turėjau sau pateisinimą kodėl jis nenuotaikoj.
Po poros metų jis pasakė ir taip sau prisipažino, kad serga depresija. Jo nuostata - kad tai neišgydoma, o geriant vaistus galima tik palengvint ligą. Esą dar prieš mūsų pažintį jis sirgo depresija ir nerado gydymo, kuris jam padėtų. Mano gerybiški, rūpestingi patarimai eit ir gydytis iš naujo jį tik erzindavo. Net prisėst šalia, prisiglaust neleidžia, nes jam to nesinori. Intymaus gyvenimo irgi nerasta:(
Jis labai uždaras žmogus ir šiaip mažai kalba apie jausmus, emocijas, o kai jam depresija, geriausiu atveju per dieną išgirstu 1 žodį "labas".... Tuo laikotarpiu man būna jausmas, kad gyvenu bute su kokiu tais nuomininku, kuris nei mane pažįsta, nei man artimas, nei manini domisi - svetimas žmogus:(
Jis siaubingai užsispyręs ir viską geriausiai žino tik jis pats. Ką besiūlysi, ką bepasakysi viskas yra niekai - tik jis žino kas yra gerai:)
Dar po poros metų kai depresija užtruko ilgai apie 4 mėn. jis prisivertė ieškot pagalbos. Ėjo pas psichologą ir pas psichoterapeutą, gėrė laikinai paskirtus vaistus ir po ~ mėnesio pagerėjo. Gal nuo vaistų, gal šiaip savaime praėjo depresijos banga... Jam baisiai nepatiko, kad pas psichoterapeutą reikia daug kalbėti, pasakoti pradedant vaikyste..., kad procesas išties ilgas bet greitos apčiuopiamos naudos nėra. Ir jis metė pradėtą gydymą. Kadangi depresija buvo pasibaigus, tais metais visai šauniai praleidom vasaros pabaigą ir rudenį, bet su žiema sugrįžo ir jo depresija.

Mes pažįstami 8 metus. Depresija jam būna žiemą nuo 1 mėnesio iki kelių mėn. Vėliau prasidėjo po porą depresijų per metus... Su ekonomine krize, atsiliepusia ir jo verslui, depresija dar pablogėjo. 2009 metai buvo kaip nuolatinė depresija su mažesnėm didesnėm duobėm.

Jo tipinė depresinė diena- atsikelia, užsimeta cahlatą, nušliaužia iki darbo kambario, "įkrenta" į kompą, į žaidimus ir taip slenka jo depresines dienos. Kad užmigti, geria vaistus... Valgyt irgi nevalgo ... visa dieną gyvaa kelias puodeliais kavos, rūkymu. Visiškai nesirūpina savo sveikata:(. Nors verslo neapleidžia, kažkaip prisiverčia nors kelias valandas per dieną paskirti verslo reikalams.

Beabejo ir mūsų tarpusavio santykiai blogėja nuolat. Širdyje man labai norisi jam padėti, bet be jo noro aš bejėgė jam padėti:(. Kuo toliau tuo labiau jaučiu kad jo depresinės nuotaikos daro įtaką ir man. Neskaitant to kad jo tokia būsena man "rauna stogą", paskutinius trejetą metų jaučiu, kad su jo depresija ir man užeina apatija bet kokiai veiklai. Sėdžiu namuose, niekas neįdomu, nieko nesinori,... pykstu ant jo, ant jo ligos, mane aplanko dažnos mintys apie savižudybę.

Siaip esu linksma, aktyvi, viskuo besidominti ir tokia vyro liga kaip "inkaras" kaip stabdis visam kam gyvenime - man tai yra tikra tragedija. Prieš porą metų dėl jo depresijos jau buvau apsisprendus skirtis, bet po jo ašarų, maldavimų, pažadų likau su juo. Jis vėl pradėjo gydytis... ir vėl jam greit pabodo gydytojo klausimai apie vaikystę, patirtus išgyvenimus ir panašiai... bei nutraukė gydymą.

Šiandien vis tęsiasi dar prieš Kalėdas jam prasidėjusi depresija..., o aš vėl rimtai svarstau apie skyrybas, nes nebeturiu jėgų ir tikėjimo laukti stebuklo, jo pasveikimo, kuris galbūt niekada ir neįvyks. Labai norėčiau jam padėti, bet jis pats nenori gydytis:(

Perskaičiau vėl visas žinutes. Taip Smilgos pievoj žinutė sugraudino... Smilgute, tu laikykis ir nesileisk "įtempiama" į blogas nuotaikas. Nusipirk lietuviško regustress (išbandžiau - labai fainas daiktas, lietuviukai už tai apdovanojimą gavo, iš pieno išskyrę malonumą sukeliančias medžiagas ) - nes žmonai ne ką mažiau pagalbos ir palaikymo reikia.
O Noir1 žinutė priminė labai pažįstamą būseną - aš tavęs nemyliu nes tu mane NE TAIP myli Deja, ši frazė dažniausiai ir parodo - jau, atėjo banga žemyn. O kaip norėtųsi, kad tų kritimų nebūtų. Bet optimizmo yra - stiprėjame!