Pasiguosiu ir ieskosiu patarimo - nerealiai panikuoju del vaiko sveikatos - ir jauciu, kad tai jau rimta psichologine problema...Mergaite - aciu dievui - sveika - va paskutinis virusas buvo uzpuoles kovo men , o pries menesi persirgom tridiene karstine - bet tik uztenka mazajai buti zirzesniai ar kostelti - viskas - mano sirdis tabaluoja - namuose panika...
Gal ir juokingai cia destau savo mintis, bet tais momentais man paciai tikrai buna blogai - ir protu suvokiu, kad kvailai elgiuosi, bet nieko su savimi negaliu padaryti...
Tik galit isivaizduoti, kaip jauciuosi, kai mazei pakyla temperatura - sirdis kalatojasi, baisiausios mintys i galva lenda, o pasaulis patampa juodas juodas...

Nezinau - gal taip visoms buna ir laikas apgludina - as tikiuosi, nors jau ne leliukai esam...

sveikute

Man ta pati problema paniskai jaudinuosi del mazes nors jei tik 6 men.Nezinau kas bus veliau Labai ja myliu ,galiu sakyt beprotiskai tik jauciu kad paciai sunku bus bet kaip kovoti
Papildyta @ [mergetime]1093633198[/mergetime]
sveikute

Man ta pati problema paniskai jaudinuosi del mazes nors jei tik 6 men.Nezinau kas bus veliau Labai ja myliu ,galiu sakyt beprotiskai tik jauciu kad paciai sunku bus bet kaip kovoti

Maniškei penkeri. Ir nors ji sveika (tfu-tfu-tfu), tačiau kai pasigauna kokį virusą, aš pradedu panikuoti. Nors stengiuosi susiimti, tačiau tik sau drįstu prisipažinti, kad ir jos sloga man yra rimta liga. Dabar tai jau kiek ramiau į tai žiūriu, bet kai pirmąkart suslogavo jau būdama metukų, aš, pamenu, net nedarbingumo lapelį norėjau imti. Auklė mane nuramino ir "pastatė į vietą".

oi mergos, as irgi is proto einu, va sloga prasidejo ir man gyvent nesinori, depresija ir t.t...sedziu per naktis prie kompo, knisuosi , gal gi dar ka nors suzinosiu kas pades daugiau niekada nesirgti o jei jau kosti, tai lakstau pas gyd kas kelios dienos, kad 'paklausytu' plauciukus...nu vien zo.... tikiuosi kad tai ilgai nesites

Ta pati beda... Po to, kia 3 sav. labai sunkiai sirgo plauciu uzdegimu, nervai "sudege" nesvietiskai: vos tik kas - iskart panika arteja, asaros kaupiasi. Tiesiog slapia vitea, o ne mama... Gal psichologe galu gale atsilieps ir patars ka?

sveikutes, mano vaikui jau 8 metai,bet mes tiek sergam,kad kai girdziu jog vel sloga artinasi,nes mums ji yra visu ligeliu pradzia, nepatikesit,bet as net normaliai mastyti nebegaliu,as senai itariu,kad mano vieta kaskur ten , apie isterijas verkimus jau nekalbu,vis dazniau neduoda mintis ramybes,man atrodo ,kad visu nelaimiu priezastis as pati ir jeigu manes nebutu jis tiek nesirgtu...patarkit,nors turbut ir pati zinau visus galimus atsakymus,t.y.patarimus...

Mielos mamos bailiukės, kas gi jei ne jūs jaudinsis dėl tų nelaimingų slogyčių, kosuliukų ir kitų bjaurysčių? Tačiau jei jaudulys tampa toks didelis, kad vietoj pagalbos vaikui sukeliat jam dar didesnį stresą nei pati liga, tai aišku, situaciją reikia koreguoti .
kad ir kaip baisu būna susirgus vaikui (ypač jei liga dar neaiški) mamos pareiga yra truputis daugiau, nei tik jaudinimasis. Tokiu atveju "atsatyti galvą į vietą" gali padėti klausimas sau: kaip aš galiu padėti savo vaikui?
Dažniausiai pati efektyviausia pagalba ( neskaitant tinkamo gydymo) yra vaiko dėmesio nukreipimas nuo simptomų į kokią nors veiklą. Veikla turėti atitikti sergančio vaiko pajėgumus. Vaikai daug lengviau nei suaugę, įsitraukia į įdomią veiklą ir net visai pamiršta, kad blogai jaučiasi.
Beje, vaikai labai jaučia mamų 'panikas", nes VISADA STEBI TĖVŲ REAKCIJAS NEAIŠKIOSE SITUACIJOSE. Tai reiškia, kad apsimesti jums nepavyks - jūs iš tiesų turit pakeisti požiūrį į vaikų ligas. Jei vaikas iš tėvų gauna verbalinę ir neverbalinę informaciją, kad pvz., sloga yra nemalonumas, tačiau praeinantis, ir kad nori nenori reikia gydytis (kaip lyjant lietui negali žaisti lauke), tai vaikas greitai nusiramina ir nebeprotestuoja prieš gydymosi procedūras. O kuo ramesnis vaikas, tuo ir mamai ramiau . Priešingai, jei mamos signalai vaikui rodo didelį pavojų (nors sloga pati "elementariausia"), tai vaikas įsijaučia į mamos nerimą ir netgi sudaro sąlygas jam pateisinti (padidėjus stresui dar labiau krenta vaiko imunitetas ir liga užsitesia - mamos nerimas vėl didėja).
Žodžiu, kad ir kaip jūs bijote, mama visada yra daugiau nei tik baimė ir jūsų atsakomybė yra neperleisti tos baimės ant vaiko galvos. Apie nerimą dėl vaiko sveikatos kalbėkitės su vyru, gydytojais, kaimynėmis, draugėmis, bet tik ne prie vaiko. Vaiką užjauskit, bet nelepinkit. Neslėpkit nuo jo, kad sveiki jo draugai, broliai ar seserys gali naudotis didesne laisve, o jis turi kuo greičiau pasveikti, kad galėtų būti kartu. Liga yra nemalonumas. Jei vaikui leisit tai suprasti, jis mobilizuosis sveikesniam gyvenimui. Jei sveikam gyventi įdomiau, tai tiesiog nėra kada sirgti. (čia prie ligų profilaktikos ir grūdinimo )
NEUŽMIRŠKIT - vaiko liga pirmiausia yra VAIKĄ IŠTIKUSI BĖDA. Tėvai turėtų padėti jam kuo greičiau ir efektyviau susidoroti su šiuo nemalonumu. Jei leidžiate savo nerimui imti viršų virš "proto", tai gal manot , kad liga yra jūsų nelaimė? Tik ką tada daryti jūsų vaikui?
Ir dar truputis asmeninės patirties iš dažnai sergančių vaikų istorijų... vis dėlto su kiekvienais metais ligų vis mažiau ir jos lengvesnės, o po trijų iš eilės plaučių uždegimų "kažkokia " angina ar sloga atrodo kaip uodo įkandimas (matyt ir mamos pripranta...)

Sveikos, koleges :-)
Kai mano mazytei buvo 6 dienos as jau rasiau internetu gydytojai klausimus. Kiekviena diena. Neziurejau TV, skaiciau TIK apie vaikus, ju augima, ligas ir pan. Vyras juokesi, kad as jau pediatre be diplomo.
Aciu Dievui, kad mano mazyte sveika. Sirgo tik 2 kartus. Tad tie du kartai man atrode katastrofa. Bet sunkiausia, kai prisigalvoji nebutu dalyku: izvelgi kazkokius pozymius, jauti nerima ir pan. Dziaugiuosi, kad vaikui augant nesveika baime mazeja. Matau, kad vaikas yra ZMOGUS ir jis nenumirs nuo ibrezimo ar slogos. Tik reikia buti budriai ir protingai. Privaloma!
Zvelgiant i ateiti mane gasdina kiti dalykai. Pvz. kaip ja viena isleisiu i lauka?! Ir t.t.

Reikia susiimti save i rankas.man tas pats yra.dukrytei bus trys metai,labai daug sirgo,praktiskai 2.5m.man buvo lb dau nervu(net penkis kart gulejom ligoninei)as taip ziauriai nervavausi,kad dabar isivariau liga,man dabar sirdis kalatuojasi kiekviena diena,nors as ir nesinervinu,o atrodo,kad ziauriai esu susinervavusi.man depresija,gydyti teks ilgai,be raminamuju negaliu.Va kokios nervu pasekmes

Jooo,vargau ir aš su savo baimėmis,kai susirgdavo vaikas

žinai, ne primą kartą girdžiu, kad depresija ir nerimo sutrikimai žmogų tarsi pasiveja po to, kai atrodo didieji gyvenimo išbandymai jau lyg ir įveikti (tikiuosi mažoji jau geriau jaučiasi?). Atrodo lyg mes būtume kokie baigtiniai energijos indai, per visokias negandas semiam pilnom rieškučiom tą energiją, skolinamės iš vidinių rezervų ir nuverčiam kalnus. Bet ateina štilis, ramybė, ir tada mums lyg ir sąskaita pateikiama už visus pereikvotus resursus. Su didelėm palūkanom.
Kalbi apie deresiją, suprantu, kad ir nerimą jauti kiekvieną dieną, geri vaistus. Nežinau kaip tuos vaistus gavai, gal lankeisi pas psichiatrą. Labai siūlyčiau neapsiriboti vien vizitais pas psichiatrą ir paieškoti dar ir psichoterapinės pagalbos. Moksliniai tyrimai rodo, kad tam tikros terapijos rūšys gali būti ne mažaiu efektyvios nei vaistai, nepriklausomai nuo depresijos gilumo. Be to tau šiuo metu reikia palaikymo, kurio gydytojai psichiatrai ne visada gali suteikti, nes klientams dėl itin didelio apkrovimo tegali skirti labai mažai laiko savo dienotvarkėje.

Stiprybės!