Susiduriau su dilema, dukte labai isigeide suniuko - bet problema ta, kad gyvenam bute...as ne pries sunis, bet plaukai, kvapas, prieziura Patarkit, kas turit suniukus bute, ar vaiko dziaugsmas atperka ta rupesciu kalna?

Pries Kaledas mano dukryte taip pat isigeide suniuko . Netgi man nepasakydavo, bet laiskai Keledu seneliui mirgsejo suniuku snukaciais, mokytoja mokykloje irgi turejo ka pakomentuoti... Taigi pajutau, kad reikalas visai "pribrendo". Apsisprendziau. Irgi gyvename bute, tad truputi pasidomejau, koks suo labiau tiktu. Ir taip pas mus atkeliavo nykstukinis snauceris, kitaip cvergsnauceris. Dabar pati atsidziaugti negaliu
Suniukas nedidelis, maniskis dabar sveria apie 9 kg. Vietos jam ir bute pakanka. ir dukryte gali juo rupintis, i lauka vedzioti. Greit priprato prie tvarkos. Suniukui daroma speciali sukuosena -plaukas kerpamas trumpai, tik vietomis paliekamas normalus ilgis, tad del plauku irgi lengviau (nors, aisku, ne sterilu). Ir del kvapo negaliu pasiskusti.
O dziaugsmo kiek!.. Tiek pozytiviu emociju negali duoti nei koks kompas, nei zaislas ar pan. Be to dukra pratinasi prie tam tikru pareigu, ismoksta rupintis kazkuo - manau, tai labai svarbu.
Tikrai nesigailiu.
Apie siuos suniukus galima paskaityti http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=98968

P.S. Tik ar dukryte kartais ne alergiska? O tai butu visai jei gautu suniuka, o po to negaletumet jo laikyti... Ar dukra bendraudavo ilgiau su kokiu suniuku, pvz. pas kokia drauge ?

butas butui nelygu. as irgi auginu bute, bet pas mus prie namu dideles pievos, laukai, atviri plotai. taip kad suo beveik gamtoj gyvena. bet nezinau kaip ten miesto centre kas laiko, kur vien tik gatves, cementas, automobiliai.

del rupesciu -- kiekvienai seimai ir vaikui individualiai. vieniems i gera, kitiems greit atsibosta. is suns puses -- uz rupesti jis atsilygina draugyste ir istikimybe.
be to, labai sveika su sunim eit pasivaiksciot. atrodo, prasivoliotum kur prie teliko, o cia -- tiesiog privalai nors 15 minuciu pajudet ir pakvepuot grynu oru.

kita vertus -- o jus nenoretumet geriau KATINO? nes katinas irgi ne prastesnis draugas ir kompanionas, o rupesciu tikrai maziau.

nu man katinas tai atrodo tuoj uzlips ant sekcijos, ir numes viska, ka imanoma numesti
Papildyta:

na mes pradziai manau nepirktume veislinio suns, uztektu ir paprasto misruno - dukrai by tik maziukas , o del alergijos - tai nepastebejau, lyg ir nieko

Na nežinia ar tas noras ilgai tęsis.Žinot kaip būna,vaikai nori,verkia,prašo iki gauna.Po to prasideda problemos dėl šuniuko prižiūros,vedžiojimo.Vaikams visa tai labai greitai atsibosta ir vedžioti tenka mamai .
Mano vaikai tikrai turėjo įvairių gyvūnų labai norėjo ir šuniuko o šuniuką laikė brolio šeima.Aš jį pasiskolinau dviems savaitėms,kad pažiūrėčiau kaip viskas vyks Įsitikinau kuo jau ir taip buvau tikra:dieną ir esant geram orui vesdavo čiut ne abu kartu,tačiau ankstų rytą ir blogu oru trepsėdavau aš
Po to apie šuniuko įsigijimą-tyla

va cia tai tikra gera mintis - pasiskolinti suniuka, bet nelabai turim is kur, visi laiko daugumoj prie namo

as kai buvau mazyte irgi vos ne asarom prasiau suniuko, tai tevai pasidomejo is draugu ir internete ir nupirko nykstukini pudeliuka pudeliai beveik nesiseria, vienas, kitas plaukas tik ant zemes metosi, labai megstantys bendraut, protingi suniukai, nera dideli, mes laikem bute bet is pradziu pries perkant reikia susitart del prieziuros - kas anksti ryte kelsis i lauka vest, juk mazi suniukai gali ir 6 ryto prikelt ir cypt, kas valys namie balutes ir "kruveles" kol bus mazas ir ismoks kad reikia paprasyt i lauka, na, ismaudyt suniuka kelis kartus i metus gali ir teveliai o jei nupirkus prades nesirupint - pasakykit, kad jei dar bent karta atsikalbines del, pvz, vedimo i lauka ar pasert pamirs, atiduosit geresniem vaikam kurie labiau suniuka myles - bent trumpam vel priziures, paskui vel tuos zodzius pakartokit jei matysit kad tingi vest i lauka ar pan (na to nepasakysit paauglei, ne kiekviena tai gali imt i galva)

katinas gal ir numes, bet nebūtinai. Mano kyska buvo nutrenkus pora vazonų, bet kažkaip šiaip daiktų nevartė.
bet... jei jūs bijot kad katinas daiktus mėtys, tai pagalvokit kaip bus šuo. Jis TIKRAI grauš batus, baldus, draskys ne vietoj paliktus daiktus, staugs ir kitaip triukšmaus. žodžiu, iškadų bus ligi soties.

o šiaip -- gyvūnas bus naujas šeimos narys, todėl jį priimti turi pasiruošt ir nusiteikt visa šeima. o kad rūpinsis tik vaikas, tai labai naivu manyt. vaikas gal ir vedžios, šukuos, bet šerti, vesti pas veterinarus, į kirpyklas, registruoti, ir kt. -- čia jau tikrai teks jums.

o dėl vaiko norų -- taip, jie gali praeiti, ir pasikeisti. juk mažas šuniukas -- iš tikro jokios romantikos kaip kad atrodo. jie daro kur pakliuvo, žiauriai kanda, viska plėšo -- kol išauga. pati prisipažinsiu, būčiau prieš įsigydama žinojus ką reiškia augantis šuo, kažin ar būčiau pasirašius. įsigijus šunį, supratau jog katinai man patinka tikrai labiau.

va, del sito as vis ir susilaikau

vaikui augti su gyvūnu yra tikrai geriau negu be jokio gyvūno. bet reikia galvoti ne tik apie vaiką, bet ir apie gyvūną. šiaip jau yra tikrai per daug atvejų, kai vaikui užsimanius gyvūno tėvai nuperka, o atsibodus -- atsikrato. todėl gyvūno turi norėt visa šeima. ir ne tai kad norėt, bet pasiryžt ir nusiteikt. o ne persinorėt, kai gyvūnas sudrasko baldą ar pernelyg šeriasi. taip pat, tėvai turi nusiteikt, kad vaikas anksčiau ar vėliau užsiožiuos, užsitingės, ir vesti šunį į lauką teks jiems.
kitas dalykas -- jei atrodo, kad šunį vedžiot -- vargas ir prievolė, tai tikrai labai klaidingas požiūris. nuolatiniai pasivaikščiojimai su šunimi -- gyvenimo būdas ir jei jis jums nepriimtinas ir nemalonus -- jums šuns nereikia.

Kitoje temoje jau esu rašius, kad jei imi šunį ar katiną, tai visam jo gyvenimui. Nieko nėra blogiau, kaip pasiimti šuniuką ir nusibodus ar susidūrus su kokiom problemom išmesti, atiduoti ar pan. Vaikai visada sužino ,,dingimus", ,,grįžimus pas tėvelius", kad pradės arba nekęsti tėvų, arba taps tikri beširdžiai. Ir jokių iliuzijų, kad šuo bus vaiko. Nė velnio. Net jeigu jūsų šeimoje įvyks stebuklas, paskaičiuokit, kiek šuo gyvena, taigi jis liks jums. Kita vertus, meilė gyvūnams - vertybė ir atsisakydama rizikuojate nuskriausti vaiką, palikti be džiaugsmo, kai šlapia nosis rytais žadina, kai ištikimai žiūri ir dalijasi tavo nuotaikom. Aš aukojausi ir nesigailiu. Nors pagrindinis krūvis, žinoma, krito man, esu įsitikinusi, kad mano dukra išaugo tikrai geresnės širdies

kaip suprast "pradziai"?? suo gyvena 10-12 metu. taip kad geriau jau rinkites protingai. pasiemus misruna, aisku, jie ne tokie lepus, gal protingesni, bet niekad nezinai i ka jis taps panasus kai isaugs. veislini gali pasirinkt pagal dydi, kaili, charakteri toki, koks tau labiau prie dusios. bet tai labai jau kainuos (kaina, prieziura, visa kita).

Nu ir prigasdinot cia - isipareigoti 10ciai metu, ar ilgiau...nu nzn, dar reiks giliai pamastyt

teisingai -- labai giliai pamastyt ir nieko negasdinom -- tiesiog sakom kaip yra. nes liudna, kai zmones isivaizduoja gyvuna, juo labiau suni, vos ne kaip minksta zaisla: nupirksim vaikui, ziuresim kaip bus, tra lia lia. nu taip negalima. gyva padara reikia arba priimti i seima, arba jo visai nereikia.
juk nepuoli gimdyt naujagimio, vos vaikas uzsimena, kad noretu broliuko ar sesutes.

Būtent

pritariu Dios,bet ir apskritai klausimo toks iškėlimas-gyvūną vaikui yra ydingas iš esmės,gyvūną visada renkiesi ir įsigiji tik sau ,ta prasme suaugusiam žmogui,nui Afrikietiškų tarakonų iki karvės.Gyvūnas netik bėgioja ir ten kelia pozityvius jaumus ir ugdo pareigingumą,gyvūnas dar turi ir poreikių ,kurie reikalauja tik suaugusiojo supratimo ir priežiūros ir rūpesčio,nuo skiepų iki išmatų konsistencijos,spalvos ir kvapo,gyvūnai galų gale irgi serga.Vedžiojimas,maitinimas tai yra mažiausia.O gal galvojat kad vaikas dar ir išlaidom veterinarui uždirbs?

Na, va dabar as truputi papasakosiu dali savo istorijos....Kai buvau maza turejau suniuka, bet visalaik norejau bezdzioneles, tiesiog beprotiskai norejau...jus net neisivaizduojat, as rinkdavau visa informacija apie jas, visokias skulptureles, minkstas bezdzioneles ir visada svajojau kad kada nors tokia turesiu...zodziu, zyzdavau kiekviena diena (tevai turejo is proto iseiti), bet va tetis buvo labai gudrus ir sako- nupirksiu tau bezdzionele, kai tau sueis 18-ka metu, na pradzioj zinoma man nepatiko toks pasiulymas, juk kiek daug laukti, bet kai tetis pazadejo ir sake jog tikrai tikrai, jei kai man sueis 18- metu ir jis paklaus ar noriu bezdzioneles as atssakysiu teigiamai, tai jis besalygiskai man ja nupirks...", na kadangi zinojau kad kitos iseities neturiu, tai sutarem, kad nezysiu ir lauksiu 18-kos....tai va, tik 18-kos jau bezdzioneles nebesinorejo taigi, galima sakyti tetis gudriai issisuko....
Na, o dabar pati turiu seima ir dukra visalaik praso suniuko, bet dabar jau daug ramiau ir ne taip skausmingai reaguoja i suniukus, nes zino, kad kai bus 18-ka as jai nupirksiu.... Suns neperku del daugelio priezasciu, kaip as sakau, jau tada geriau vaika pasigimdyti, bet per 15-20 m., tas vaikas suaugusiu, protingu zmogum patampa, na o suni tenka laidoti....su vaiku tik pradzioj sunkiau, na o paskui aukles, darzas, mokykla, vaikas vis savarankiskesnis.....o su suniu, tai visus 15 m. tokios problemos kaip ikimetinuku vaikiuku, ju reikia i lauka pastoviai vedzioti, uzsiimti (nes priesingu atveju kam ji kankinti), jei kur reiktu isvaziuoti jau galvok kam palikti, o dar serga tie suniukai, kai pasensta isvis visokiu problemu, o jau apie tvarkymasi ne nekalbu, juk plaukai seriasi(nesvarbu ilgi ar trumpi, vistiek seriasi), kvapas vistiek yra gyvuno, o dar veliau ir dantys jiem pradeda gesti, tai is burnos kvapelis , zodziu yra daug rupesciu...nesakau, kad nereikia jokiu ten gyvunu, na maniske, tai turi juros kiaulyte....bet va sunims labai jau ilgam isipareigoji ir visalaik kaip maza vaika turetum....As manau, kad negalima pasiduoti emocijoms, impulsui, reikia labai gerai viska pasverti, pagalvoti ir isigyti gyvuna labai atsakingai, butent, taip lyg vaika ruostumeisi tureti...nes as nesuprantu kai su suniuku pasidziaugia keleta meteliu, o jau paskui tasibodo ie atidavem, tipo daug problemu, man tai ziauru....

Nu as manau, kad jau vien prisirisus prie suns sunku skirtis su juo, bet negali zinoti, kas gali gyvenime atsitikt, niekad nepritariu krastutinumams, kad jau pasiemei suni, ir viskas, nieko nebegali padaryt Man labai idomios visos situacijos ir nuomones, aciu

na, o man atrodo krastutinumas kai zmogus visai nepamastes isigyja gyvuna, o paskui supranta kad jam jis visai netinka ir tada galvoja kaip atsikratyt. aisku, padaryt viska ir visaip galima, bet klausimas ar tai yra gerai.
siaip abejoju, ar kas vaikysteje nera norejes suniuko. bet tevai savo vaika turetu pazinot geriausiai -- ar is tikruju nori, ar nori tik del mados, ar nori bet kokio gyvuno, kad tik augint.
sakykit, ar nieko nesate augine. Siaip vaiko gebejima pasiruping gyvunu galima sprest parupinus jam koki nors smulku zvereli -- pvz. ziurkena, ziurke, juru kiaulyte, papugiuka, kanarele, degu. jais rupintis reikia nedaug, bet imanoma pamatyt -- kiek vaiko rupestis ir entuziazmas tesis.

teisingai, Dios, su viskuo sutinku, taciau man labiau noris isgirst kuo daugiau nuomoniu is patirties isigijus gyvuneli, o spresiu as po to

Is dalies pritariu. Priimame sprendima del gyvuno pirkimo butent mes. Ir mes turime priimti ir atsakomybe uz tokio sprendimo pasekmes. Zinoma, kad gyvunas reikalauja ir musu demesio, ir laiko, ir pinigu. Bet manau, kad esant atitinkamam, realiam poziuriui i sios dalikus, gerosios emocijos name ir vaiko dziaugsmas su kaupu atperka visus rupescius.

O del islaidu - neusdirbs vaikas nei veterinarui, nei suniuko pirkimui, nei savo islaikimui... Juk tai vaikas.

Niekada negalvojau, kad turėsiu šunį, kai vaikystėje prašydavau šuniuko, prasidėdavo gąsdinimai, reiks jį vedžioti, rūpintis, skiepyti, pas veterinarą vedžioti ir pan. O dabar padovanojom vaikui šuniuką, nes labai norėjo (jam 8 metai). Tikrai nesitikėjau, kad jis vedžios kasdieną, kad maitins ir pan. Tam buvau nusiteikusi aš pati. Galiu pasakyti tiek, kad nėra taip baisu eiti į lauką kasdieną, atvirkščai, būna vos ne vos prisiverti, juk reikia, bet paskui tikrai džiaugiuosi, kad pasivaikštau ryte, o ypač vakare, ir taip visą dieną prisisėdi darbe. Būna ir įgrįsta tas šuo kokią akimirką (labai jau kompanijos jam reikia, sekioja kaip uodegytė iš paskos), ir jo išdaigos įgrysta, bet tik tam kartui. Nu nesigailiu aš, kad turim mes tą šunį, nors ir mišrūną, nors ir įkyrų. Ir nėr taip baisu rasti jo plaukų visur, nebuvo taip baisu išvalyti tą balutę, išplauti tą apsisiotą kilimą...
Bet tikrai nereikia įsigyti šuns vien todėl, kad to nori tavo vaikas, turėti tokį draugą turi norėti pati tu.

Noreciau nepritarti siam poziuriui Nieko nepamatysite, jeigu vietoj mylimo ir norimo suniuko/kaciuko nupirksite ziurke. Vaikai, kaip ir suaugusieji, skirtingi, vieni megsta kates, kiti-sunis, treti-gyvate, driezus. Ir vaikas rupinsis ik tuo gyvunu, kurio pageidavo, nes jei nemegsta kokios peles, o kaip tik ji buvo teveliu igyta idant isitikinti, ar vaikas jau pasiruoses rupintis-tai ir nuo rupybos darbu nusiplaus. Mano sunai svaigo apie suniuka, nupirkau papugeles-tai ir rupinausi jomi pati Taciau dabar turim suniuka(leidau patiems issirinkti, nes buna, kad ir veisle nepatinka, kad paskui vel netektu man rupintis ), tai dabar nei baluciu nematau, nei pacio suniuko-jis su vaikais pastoviai, is ranku nepaleidzia. O as patenkinta, nes vyresniajam paauglyste lengvesne bus, o mazajam poskyrybine trauma suniukas "nueme"

Siūlyčiau labai rimtai pagalvoti. Kalbu iš asmeninės patirties. Ačiū Dievui, kad tik žiurkėną prižiūrėjo. Laikė savo kambary-tipo labai rūpinosi. Valė tik kai liepdavau, netgi valgyt pamiršdavo įdėt . Dabar irgi labai nori šuns. Nu jau , po tokio įrodymo kaip moka "rūpintis"gyvūnais tikrai ne.

Mūsų dukra zyzė visus metus, tai dabar jau 11 mėn. turim šuniuką.Tas tiesa , kad vėliau vedžioti reiks tėvams , teko dėl to šiek tiek jai paaiškinti, bet meilė gyvūnui kompensuoja viską. Nesakau , kad mielosios (čia rašiusios) nemylite , tačiau susidaro toks įspūdis , kad meilė gyvūnui yra skirtinga. Mūsų šuniukas ilgo plauko , ant laminato kampuose beveik kiekvieną dieną susisuka plaukeliai, bet eini pro šalį paemi ir išmeti.Gal dar tai , kad tai kalytė - begalo švelni.Ji mus džiugina savo išdaigom.Nieko ji negraužė , buvo nuo pat mažų dienų duotos šlepetės , kurios buvo skirtos sugraužti, kitas paeme keletą kartų , bet kadangi auklėjom - daugiau nereikėjo. Dukra ją šukuoja, maudo , žaidžia ir labai myli.Vieną kartą ryte atėjo pas mane ir verkia - pasirodo susapnavo sapną , kad mes kalytę atidavėm.Tada aš dar tvirčiau supratau , kad ji tikrai ta vaikiška meile myli ir kad tai buvo ne tik užgaida.Vyras ją myli kaip antrą vaiką , matau kaip kalytė suteikia jam džiaugsmo ir ji labai prisirišusi prie jo , ežere maudosi kartu ir ne per metrą nepaleidžia , o jeigu bandysi laikyti , tai cyps garsiausiai , o kai paleisi šoks į vandenį.Ji mus dažnai prajuokina savo elgesiu , kai būna kokios problemos.Nu kaip tokios nemylėsi- super šuniukas

Mano dukra ir dabar zaidzia su musu augintiniu
Siandien pvz. be jokiu priminimu pati isejo su jo kelis kartus pasivaiksciuoti, dave maisto,vandens, pasirupino vitaminais, puse dienos zaide, o vakare primine, kad pats laikas "kirptis" - suprask pas veterinorus.
Rimtai pagalvojus, jau pati nezinau, kari is musu atsakingiau ziuri i suni

manau kad vaikui reikia gyvuno kad ismoktu rupintis ir turetu siek tiek atsakomybes as pati esu paaugle ir turiu 3 grauzikus suni ir kate ... man gyvunai geriau net uz geriause drauge gal jie ir nekalba bet lieka istikimi ir prisirisa prie seimininko

mano vaikas turi ir papūga ir žiūrkėną ir peles ir vistiek nori šunio ar katės. O man jau tų gyvių per akis, nes jais rūpintis tenka man. Pasakiau, kad šunį ir katę laikysim tik jei turėsim nuosavą namą, bute-ne.

Nesutinku su šia nuomone . Jei vaikas nori šuniuko, tai nereiškia, kad jam "įkišite" kokį smulkų gyvūnėlį ir jis pamirš tą savo svajonių šuniuką. Kodėl jūs galvojat, kad vaikas turėtų rūpintis kažkokiu žiurkėnu, pvz., jei jis labiau už viską pasaulyje nori šuniuko?
Šuniukas visai kas kita. Kas vaikystėj jo labai labai norėjo, ir po to paaugęs turėjo galimybę įgyvendint savo svajonę, tas su manim sutiks . Nesuprantu kaip galima jį lyginti su kažkokiom kanarėlėm (kurių keliamas triukšmas iš proto bet ką išvaryt gali), ar su žiurkėnu, o juo labiau žiurke (šitos tai nė už ką į namus neįsileisčiau, kaip ir triušio , beje). Nei vienas iš šių sutvėrimų nesuteiks tiek džiaugsmo, kaip kad šuniukas. Tiesa, ir skausmas didžiulis jo netekus būna...
Tik nelabai įsivaizduoju šuniuko auginimą bute, bet turbūt tai įmanoma labai norint.
Nepykit, už tokią kategorišką nuomonę, bet kažkada pati labai norėjau šuniuko (ir turėjau vėliau, kai pavyko tėvus perkalbėt), todėl ir žinau, kad niekas jo neatstos

Jeigu šuns priežiūra tau atrodo rūpestis, tai tikrai vaiko džiaugsmas jo neatperka. Šuns turi norėti TU PATI Joks vaikas nesugebės tinkamai prižiūrėti šuns, neuždirbs pinigų jo maistui, nenuves pas veterinarą ir pas dresuotoją, tai jau bus suaugusiųjų pareiga. Tik tuomet, jei šuns norės kas nors iš SUAUGUSIŲJŲ, jis netaps jums našta, o teiks džiaugsmo...

P.S. o laikyti šunį bute yra visiškai normalus dalykas. Ir būtent didelių veislių šunys tam tinka labiau, negu mažų, nes jiems pakanka ne itin intensyvių pasivaikščiojimų ir namuose jie dažniausiai miega

Mano džiaugsmeliui irgi labai reikia šuniuko . Jau kokie metai laiko tai pats didžiausias noras. O ypač jis sustiprėjo perskaičius knygą " Mažylis ir Karlsonas". Labai noriu išpildyti jos norą, tik nežinau ar jai pakaks kantrybės rūpintis šuneliu.

Atsiprašau už kategoriškumą, bet - aišku, kad neužteks. Vistiek šunimi teks rūpintis jums. Todėl ir spręsti reikia ne pagal tai, ar VAIKAS pajėgs rūpintis šuniuku, bet ar pajėgsit JŪS...

Labai labai pritariu kasiopejai
Visą atsakomybę ir rūpestį reikia prisiimti sau, ir tik tada galite priimti sprendimą, ar Jums (būtent Jums, o ne vaikui) reikalingas šuniukas.
Pasidalinsiu savo patirtimi.
Kai dar ėjau į mokyklą pati labai norėjau šuniuko arba kačiuko. Gyvenom nuosavame name, tad atsirado namuose kačiukas. Bet namas tai ne butas, o ir katinas laisvas gyvūnas (gal išskyrus tuos brangius veislinius) jam reikia eiti į lauką, o kai išeina tiek jį ir tematai. Vėliau turėjom šunį prie būdos. Tai vėlgi tikrai ne tas, ko norėjosi. Nei į kambarį priimsi, nei apkabinsi (nešvarus). Sūnui buvom nupirkę žiurkėną, bet kai jis nudvėsė, anyta nusprendė, kad jam reikia siamo kačiuko (pati anksčiau laikė) ir vos jo nepadovanojo. Gera, kad nors mums pasakė apie savo planus.
Ilgai visi svarstėm ir pagaliau nusprendėm, kad mes galim priimti į namus šuniuką. Beliko išsirinkti veislę. Ją rinkausi aš, vis pasitardama su vyru. Labai padėjo apsispręsti SM forumas.
Išsirinkom ir turim nykštukinį pudeliuką, kuriam greit bus 6 mėn. Aš dar nė karto juo nenusivyliau. Negraužė jis nei baldų, nei batų, draugiškas, meilus, nė karto nesigrasino kąsti, tik dūkdamas urzgia. Sūnui geriausias draugas, labai smagu žiūrėti, kaip jie kartu laksto, žaidžia.
Rytais ir vakarais vedžioju aš pati, košes taip pat verdu aš, bet balutes ir krūveles nuo pat pradžių valė sūnus (dabar jau nebėra ką valyti), tai buvo pagrindinė sąlyga jam, kad gaus šuniuką, jei valys.
Nesigailiu, kad įsigijom šuniuką, jis tikras mūsų visų draugas. O dėl veislės tai tikrai galiu patarti bet kam, gerai pasvarstykit prieš įsigydami. Nesvarbi ji gali būti tik prie būdos laikomam šuniui. Mūsų šunytis nesišeria, švarus, meilus, nereikalauja, kad vedžiotume po valandą ar ilgiau, jam užtenka reikaliukus atlikti.
O dėl kirpimo, tai jis mums gražus bet koks, todėl kerpu jį pati, kaip išeina, nekankinu šuns, apkerpu kai jis snaudžia, bet man tai malonumas.

Dar kartą akcentuoju: dėl vaiko noro turėti šunį. To turite norėti Jūs, Jūs turite išsirtinkti veislę apsvarstę visus + ir -, Jūs juo rūpinsitės. Kai šunį įsigysite laikydamiesi šių taisyklių tai jis tirai bus džiaugsmas ir jums, ir vaikui. Ojei pirksite jį tik vaikui, manydami, kad Jūsų tai beveik nelies, tai bus visiems vargas.

Visiškai sutinku su Viture ir Kasiopeja . Gryną tiesą apie šuniukų priežiūrą čia parašėt
Tiesa, dėl kvapo... Nežinau kaip kitiems, bet man atrodo, kad kalytės gerokai tvarkingesnės (mūsiškė pati "išsiprausdavo" kaip koks kačiukas). Nors gal ne visos taip...

Mano panelyte irgi labai noretu suniuko, net jau issirinkome sarpeju. Beda ta, kad mergaite labai alergiska, ne sunims, bet vistiek alergija yra alergija. O kas liecia kitus gyvunus, tai as pati labai noreciau dekoratyvines ziurkes, tik kad mano seimyna piestu stojasi pries jas.
Tad ir as prasau jusu papasakoti, kaip sekasi isigijus suniuka.

Maniskiai be perstojo irgi zirze suniuko. Nusiderejom iki zuvyciu, nes joms reikia maziau prieziuros, galima palikti vienas ir savaitei (idejus specialaus ilgalaikio maisto). Mums tas buvo labai aktualu, nes nesame namisedos. Po kurio laiko vel pradejo zirzti. Zuvytes nebetiko, nes ju neimanoma paglostyti. Nusiderejom iki smiltpeliu. Pamaniau, jos ne tiek ilgai ir gyvena. Taip pat savaitei galim palikti vienas. Kuriam laikui buvo ramu. Po to vel prasidejo zyzimas. Taciau pasakiau griezta ne, nes tiek zuvytem, tiek pele (liko viena) rupinasi tetis, nes nusibosta istisai priminti ir po kelis kartus prasyti, kad idetu maisto ar pakeistu vandeni.
Tiesa, dabar laukiame leliuko, tai suniuko tema savaime nebeiskyla.

suniukas namuose yra gerai !Mano pacios vaikai isprase isirinkom prancuzu buldoga dabar tikrai esu laiminga tureda suni isrinkome ta veisle kuri pritaikita gyventi bute esu tikrai labai patenkinta!Ir beja isbandem ir zuveles ir papugele bet labiau reikejo suniuko

Mes truim didžiulę problemą. Vyrenioji alergiška šunų plaukams, o mažoji pro šunis praeit negali kaip jai jų reikia. Būtent šunų, nors ir kiti gyvūnai patinka. Dar nemačiau tokio vaiko kaip ji. Svečiuose jei yra šiuo, kuris prisileidžia glostomas, tai visą vakarą praktiškai šunį apsikabinus ir prasėdi, nieko daugiau nereik.

llll

.. Suo yra suo ir jokia zuvis ar pele jo nepakeis...
Klausimas, ar vaikas sugebes pasirupint suniu....aisku, kad ne ! As pagalvociau kitaip- ar galiu AS prisiimt atsakomybe del didziausio vaiko noro? Nei tas vaikas apie skiepus, maisto normas, fizini kruvi ir pan numano, nei tas suo tik vaikui dziaugsmas....Suo-tai kaip ir seimos narys, tai kaip ji galima visa "priskirt" vaikui... Tai isivaizduojat, kad pati jau nei maisto jam neipilsit, nei pasukuosit, nepaglostysit, nevedziosit nei kart, nemyluosit, nelepinsit, nebarsit? Atseit visiskas nulis jusu akyse ? Tada gal tikrai nereik tokiai seimai suns, kur jis bus eilinio vaiko zaislo vietoj, o ne seimos narys....O jei vistik mylesit, zaisit ir dziaugsities visi,tai gal ir tos "atsakomybes" visos vaikui neuzkraukit (bent pati sau mintyse)....
Tiesa, nebijokit, suo tikrai neleis pamirst vaikui, kada jau valgyt laikas, ne kanareika juk kokia ....

Atleiskit,neskaičiau visos temos, bet mano atsakymas vienareikšmiškas, jei pati irgi nirit šuns, tai viskas o.k., nes vaikas gyvūnu nesugebės pasirūpint pilnai. O šuo tikrai atsirades šeimoje patampa jos nariu, su savo poreikiais ir problemomis, kuriais išsprest pajėgus tik suauges šeimos narys.

Manau, turėdamas namuose gyvūną, vaikas mokosi atsakomybės.

Suniukas yra gerai, bet nereikia pamirsti, kad tai - ne zaisliukas, o gyvas padaras...

as visada sakiau sau "kad pas mus nebus suniuko"ir ka? dabar turim maza faina suniuka ir jisai tapo jau musu seimos nariu o patare man paimti suo mano paz psichologe, 1.dukra labai norejo suniuka ir jisai jai kaip draugas jau 2. mano mazesn vaikas baisai bijojo suniuku...dabar nebijo, ir visiems pasakojo kad turim drauga :)paemem misruni taksiukas su torterjeru,labai fainas

Aš tai ne šuniuko, o kačiuko labai norėjau. Tai man mama padovanojo kačiuką, kai jau buvau bebaigianti pirmąją klasę. Labai džiaugiausi, o dabar turiu vis dar tą katytę, tik jau ji pensininkė

Dauguma vaiku nori suniuko namie -tai normalu ,bet ar vaikas nuves pas veterinara ,ar kai sirgs jis suduos vaistu ?Maniskis irgi zyze turbut iskart gimes ilgai svarstem ,nes as suvokiau ,kad ta pirmuoju asmeniu prieziuros pareigose busiu as -sudejau laisvo laiko ir pinigu pliusius ir minusus isigijom suniuka ,bet toki koki norejo mama bet galiu pasakyti ,kad tikrai visas rupestis atitenka ne vaikams ,o jai dar suo ne pincerio dydzio tai vaikas jo nepavedzios vienas Bet mums suo inese tiek dziaugsmo ,kad kiti musu seima laiko truputi ''nesveikais'' nes jis visur su mumis ir temos musu tik apie ji ,laisvas laikas tik jam beje musu vaikas truputi mikciojo ir ka jus manot jis nebeuzsikerta ir mes manom ,kad cia musu suniuko nuopelnas

as esu toks neprognazuojamas vaikas kiek turejau augintiniu beveik visus susiorganizavau be tevu zinios mama labai nepyko nei kai ziurkena parsinesiau uz savo kisenpinigius nei uz kaciukus partemptus is drauges namo. dar pati dziaugiasi nes kitaip augintiniu nelabai ir turetume

Aš pati net 2 triušius auginau savo noru irgi zirziau mamai, ir rūpinuosi jais. O šunį gavau visai ne savo noru ( ne tai , kad nenorėjau, bet ir neprašiau jo ). Ir vistiek juo tenka rūpintis tik man. Ir aš nieko prieš.

manau,jog suniukas moko vaika atsakomybes,rupinimosi. ka bekalbeti apie teigiamas emocijas,kurias jis suteikia.
man suniuka tevai nupirko,kai buvau 11 metu.
dabar vel auginu suniuka( nes ir pati labai norejau jo),vaikams 7 ir 3 metukai ir matau,kiek laimes joms jis teikia... niekada nesigailejau,kad isitaiseme suni,gailiuosi nebent del vieno - kodel to nepadareme ANKSCIAU.
P.S.kam aktualu,kad nealergizuotu plaukuciai,pasidomekite jorksyro terjeru- sako,nealergizuoja plaukas jo. na o man patinka be galo,kad nesiseria,niekur ner jo plauku.

Cia buvo pasisakymu,kad vaikas nesugeba pasirupint suniuku... As nesutikciau,nu nebent eina kalba apie mazameti. Mano dukrai ispyldem "gyvenimo svajone" per 8-taji gimtadieni. Buvo daug kalbeta pries tai,kad tures pati rupintis,viska daryt ir pan. Tikrai negaleciau dabar pasakyt,kad ji pilnai nepasirupina suniuku. Vedzioja per bet koki ora nezirzdama,maitina,isvalo "tualeta", ismoko pati ismaudyt,sukuoja... Ir patenkinta,nes juaciasi pilnateise jo seimininke ka as turiu padaryt,tai nuvezt i veterinarija,beje ji visada vaziuoja kartu ir moka uz skiepus,kirpima ir pan is savo sutaupytu pinigu. Turim suniuka 10 men ir neatsibodo,nieks nepasikeite. Kuo toliau,tik geriau. Manau,kad viskas priklauso nuo vaiko ir nuo to,kiek su juo buvo apie tai sneketa ,pries isigyjant suni. ir aisku nuo to,kam tam vaikui gyvunelio reikia,ar del momentinio noro (kad kaimynu vaikas turi ir pan. ) ,ar tikrai nori kazkuo gyvu rupintis...