Taip, as nenoriu vaiku. Gal noriu ir zinau, kad anksciau ar veliau, vistieks TEKS..... bet...... nenoriu.

Taciau taip buvo ne visada. Kiek save prisimenu, svajodavau apie vaikus, kaip ir visos mazos mergaites, paskui kaip paaugle. Taciau su metais tas noras pradejo garuot. Ypac kai pamaciau, ka is tikruju reiskia tureti vaika. Is musu draugu rato viena porele pasigimde pirmoji. Visi dar buvome jauni, nevede, neseniai susiporave ir ka tik atrade ta nauja bendravima ”seimomis”. Visi kazkur vaziuodavome, eidavome, dalyvaudavome, svesdavome ir daug ka dareme spontaniskai - tiesiog vakare, po darbo, nera ka veikti, tai susiskambinam, susitinkam ir varom.... Ir staiga vaikas! Ne musu, draugu. Nuo ”chebros” jie neatsiskyre, visi toliau bendravome, buvo dar idomiau, taciau....... pastebejome, kaip jiems sunku prie musu taikytis, kaip pasikeite ju gyvenimas. Is tiesu pamateme (daugelis), kad vaikas nera vien grazi, rami, gulinti lelyte....... Patirties ratas vis pletesi - apie vaikus skaitai, apie juos kalba bendradarbes, pasigimdo tolimesnes pazistamos ir t.t. Zodziu, kuo tolyn, tuo noras mazyn.....

Dabar musu ”chebra” perejo i nauja etapa - vestuves, butai..... Greitai ateis laikas ir vaikams. Nuo to nepabegsi, tuo labiau, kad ir begti nera kur. Man jau 26 metai, o kai kita vasara tekesiu turesiu jau ir cielus 27. Draugas vis kalba, kad po vestuviu is karto ”darysime“ vaikus. Taigi kol pasigimdysiu, bus ir 28.

Man vis atrodo, kad vaikas mums trukdytu. Dabar mums nieko netruksta, gera buti kartu, sedeti susikabinus, vaikscioti po buta nuogiems , miegoti iki pietu, daryti tai, kas sauna i galva. Kokie dar vaikai!? Tarsi trecias musu santykiuose. Tuo labiau, kad zinai, jog vaikas ne laikinai, kad tie nepatogumai, neissimiegojimas naktimis, suvarzymai visam likusiam gyvenimui. O dar tas gimdymas......... temos apie problemas atsiradus vaikams .......... tikrai neprideda noro. Nors antra vertus, as zinau ir tai, kad buciau pati geriausia, rupestingiausia mama. Myleciau savo vaikus kaip tigre, bet.......... pirmiau reikia juos tureti.........ir noreti.

Netyčiukas- ir problemos nebėr nebelieka nenoriu- lieka reikia...

Jei taip jau nenori vaiku ,tai ir ''negimdyk''
Papildyta @ [mergetime]1093941416[/mergetime]
Jei taip jau nenori vaiku ,tai ir ''negimdyk'' ,bet nepatirsi tada tokio malonumo,kaip vaikas ateina ir pasako ''mama as tave myliu'',tai va tau rinktis

Man irgi atrodo, kad problema ne ta, kad tu vaiku nenori. O tame, kad draugas nori, o tu - ne.

O jei jau tu taip nenori, tai ir "negamink". Buna gi zmoniu, kuriems vaikai varo vos ne patalogini siauba. Tai vargsas vaikas butu, jei tokia mama turetu.

Taip, tai yra puiku po vestuviu (na aisku ir iki ju) dziaugtis vienas kitu , miegoti iki pietu ir pan. Bet po keliu metu gali pajusti, kad tavo gyvenime kazko truksta, gal prasmes Tada gal ir uzsinoresi vaiku. O kolkas nera ko cia save kaltinti
Be to pagalvok: dauguma draugu tures vaiku ir po keliu metu galesite tusintis vel visi kartu su vaikais, bet tai bus kiek kitaip, atsiras nauju galimybiu puikiai praleisti laika

Atėne, nieko tokio - gyvenk ir džiaukis šiuo gyvenimo etapu
Tavo mintys ir situacija labai primena mane prieš porą metų... Man irgi atrodė, kad vaikas padalins visą mūsų gyvenimą į "prieš ir po"... "Po" nebeliks patogaus konforto, balių iki paryčių, miegojimo iki popiet, bus apribota mūsų laisvė ir kas baisiausi - su visam
Erzino mane ir tie nesibaigiantys draugių tauškalai apie vaikus... dažniau pasirinkdavau vyrišką kompaniją, kadangi iš mūsų draugų buvome likę bemaž vieninteliai be vaikų, tai buvo paprasčiausiai neįdomu ir nuobodu klausyti tų nereikšmingų detalių iš mamyčių kasdienybės... Ir pažadėjau sau, kad jau aš tai tokia nebūsiu, kad ir turėdama vaikų

Paprasčiausiai abu subrendome tam žingsniui, abu pajutome, kad norime kūdikio. Užtai buvo begalinis džiaugsmas lauktis, o gimus sūnui, supratome, kad tas gyvenimas "Prieš" buvo toks tuščias... supratau, kad nėra didesnės laimės nei susilaukti vaikučio. O tie rūpesčiai irgi tokie malonūs, tokie prasmingi pasidaro, ir tos kalbos visai ne "niekalai" atrodo Ir, jei anksčiau sakydavau, kad mums užteks ir vieno, tai dabar abu pagalvojame apie 3
Ir nei daug nei mažai - iki mažylio gimimo susituokę buvom 6 metus (o kartu 8). Kiekvieniems savas laikas

Na ir "nespausk" saves...Istekek, pasidziaukit vienas kitu ir galimybe daugiau ar maziau delioti gyvenima pagal savo poreikius, o noras tureti vaiku ateis savo laiku ir pati pastebesi kai uzsiziopsai i nescias moteris, nusisypsai svetimam mazyliui ar parduotuveje sustoji prie vaikisku daikteliu Tiesiog gyvenk kaip gyvenasi, tau visai nereikia uzinoreti cia ir dabar...O baime prarasti laisve yra visiskai normali, is savo patirties galiu pasakyti, kad gyvenimas ''iki' ' ir ''po'' labai skiriasi, bet prarasdama tam tikrus dalykus atrandi visai nauja pasauli...

Mano sesuo irgi sakė nenorinti vaikų. Vienu metu tvirtino, kad ir vyro jai nereikia, nes jie visi vaikų nori. Bet kai gimė mūsų žirnis tai ji nuo jo atsiplėšti negali, o ir kalbos, kad niekada neturės vaikų kažkaip pritilo.

ZINAI TU SUVAIKAIS NORI DAR PATEMPTI LAIKA, AISKU MOTERYS IR 40 IR 50 GIMDO, BET TU SU VESTUVEMIS PATEMPK DAR KOKIUS 3 METUS TAI IR TEKETI NENORESI, O DAR ATSISAKYK VYRO IR PAGYVENK KELIS METUS TAI IR VYRO NEBENORESI....
MAN ATRODO, KAD LAIKAS SIUO ATVEJU NETAVO SAJUNGININKAS....

na man atrodo puse turinciu dabar vaikus pasvarstydavo atideliodavo ir gal net galvodavo kad nenori vaiku, tai tikras vargas, laisves netekimas ir t.t. As norejau vaiku, bet tik tolimoj ateity... o gavosi nei tycia nei netycia ir dabar negaliu atidziaugt... zinoma buna visokiu dienu, bet jei kas paklaustu ka dabar labiausiai myliu - tai drasiai sakau - savo vaika ir taip stipriai kaip dar nieko nesu mylejus ir neisivaizdavau kad galima mylet.

As irgi manau, kad viskas del to, kad draugas nori, o tu dar apie tai negalvoji. O tu nesiparink, juk jei tu nenori, tai niekas taves ir neprivers. Tikrai labai daug poru is pradziu gyvena vieni, be vaiku, o paskui buna puikus tevai, todel nesuk tu galvos. Be to, ne visada gali zinoti, kas bu rytoj, ane ?

As sakyciau, kad tam reikalui kiekvienai reikia pribresti. Pas mane buvo panasiai, nes augau dideleje seimoje ir buvau pirmas vaikas, tai zinojau ka reiskia mazas vaikas. Ir kai pati uzsinoresi vaiko ir tas vaiko laukimas bus kitoks. Galvosi ne apie siaubinga gimdyma, o kad greiciau ta mazyli isvysti. Skaiciau kazkoki straipsni apie moteri, kuri gimdo vaikus gal nuo kokiu 18m ir ju jau nemazai turi. Jos mintys mazdaug tokios: vaikus gimdyciau nuo 30-ies, nes visai kitoks poziuris i juos, visai kiti nervai, kitas vaiko supratimas.

Aisku, kita medalio puse yra ta, kad kai uzsinoresi gali ir nebeiseiti.

Mane asmeniskai uzkrete, kai visi vienas po kito pradejo gimdytis maziukus, tada ir persigalvojau.

Svarbiausia iki 35 metu uzsinoreti, o jei ir tada nebus to noro, tai ir gyvenk be vaiku. Buna tokiu moteru, kurios nenori ir neturi vaiku visa gyvenima. Nors siaip tai jos man trenktos siek tiek atrodo, nes gyvenimas tik del savo poreikiu palieka pedsaka zmogaus charakteryje.
As pati, kaip ir tu, pradzioj labai cackindavausi su draugu vaikais, o tie megdavo mano sugalvotus zaidimus. Paskui kazkas issijunge ir budama tavo amziaus apie vaikus net pagalvoti nenorejau. Gimines ir draugai jau nusprende, kad as vaiku niekada neturesiu. Net tekedama antra karta su vyru issiderejau, kad metus minimum gyvensim tik sau. Ech... po menesio man pasimaise galvelej ir lemiamu momentu man tapo dzin pastosiu ar ne (as mat naturaliai saugojausi dieneles skaiciuodama). Kazkaip ir uzsinorejau to trecio mazuliuko, nes jutau labai didele savo vyro meile ir zinojau, kad galiu juo pasikliauti. Mazius to tik ir lauke - uzkibo po pirmo nesisaugojimo, tarsi bijotu, kad persigalvosiu Liko 5 sav iki "didziojo sprogimo" ir as kuo toliau tuo labiau jo laukiu ir dziaugiuosi, kad turesiu.

Nereikia savees taip sureikshminti ir isivaizduoti, kad ash neturiu ka veikti, o tik sekioju paskui tave. Jei persekiociau- tai tik super protinguoli... Lygiuojuosi tik i tuos, kurie stovi laipteliu auksciau nei ash... Ir apskritai, ish kur tu zhinai, pykstu ash ar ne. Ar ne per daug leidi sau spreesti, a? Mano postas buvo skirtas ne tau, o zhmogui , kuris uzhvede shia tema.

Temos autore, kalbi taip, kaip labai daugelis merginu is tos salies, kurioje as dabar gyvenu. Budamos tavo metu, daugelis is ju net negalvoja apie vaikus. Joms karjera, mokslai, darbas, pramogos, draugai ir t.t. Bet tik ne vaikai.
Labai daug moteru staiga "pabunda" ir uzsimano vaiku, kai joms pvz. sueina 40 (pati asmeniskai pazistu 2 tokias "pabudusias"). Abi vaiku uzsinorejo kai joms buvo po 39 metus. Vienai pavyko - dirbtinio apvaisinimo metu pastojo ir dabar turi 4 metu suneli. O kita - iki siol tebevargsta ir tiesa pasakius, mazai vilties turi. Ir tokiu moteru labai daug. Gyvena, linksminasi, dirba, mokosi, o kai vaiku uzsinori, ir nebegali ju turet - verkia. Cia kiekviena nescioji gali nemokamai pasidaryti ankstyvaji skanavima (pirmame trimestre), kad gydytojai pamatytu ar vaikas yra su dauno sindromu ar ne. To priezastis - daug vyresnio amziaus nesciuju (kuo vyresnis nesciosios (nesiojancios pirma vaika) amzius, tuo didesne tikimybe, kad vaikas bus su dauno sindromu).
Nepagalvok, kad gasdinu. Tikrai ne. Noriu tik patart, kad taip "neatsibustum" paskui per velai. Linkiu iki 35 metu uzsinoreti, arba tada jau visa gyvenima nebenoreti. Na, bet, aisku, yra tokiu, kurios ir 45 metu budamos pirmagimius isnesioja ir pagimdo. Vienzo, sekmes...

As abejoju ar yra seimu, kurios samoningai atsisako tureti vaiku. Greiciausiai tai tik pasiteisinimas, o problemos yra su galejimu ju tureti.

Įdomu.
Skaitau ir negaliu suprasti kas cia ka kalba? Noriu nenoriu. Mano asmenine nuomone,tie zmonies kurie neturi vaiku yra UZ RYBOS. Pagimdzius vaika visas mano gyvenimas apsiverte aukstin kojom. Dabar man tos drauges kurios neturi vaiku, arba sako nenoryntis ju turieti, kelia juoka. Vaiko turiejimas yra kaip LAIPTAS i prieki. Poziuris i gyvenimo buda, i savo tievus, pynigus viskas keiciasi. Sakyti nenoriu, reiskia begti nuo gyvenimo. Vakariliai, draugai, gyvenimas sau , stabdo tave. Neturiesi vaiku , niekada nesuprasi GYVENIMO

Paivairinimui...
"Nieko nenoriu įžeisti, taip kalbėdama, – prašau būtinai tai parašyti. Galiu net iš anksto atsiprašyti, jei ką įskaudinsiu. Bet kiekvienas turime teisę į savo nuomonę, ir man atrodo, kad "motinystės isterija" ištinka gana primityvius žmones. Jie nesugeba įsivaizduoti kitokio pasaulio modelio nei matė vaikystėje, jie turi gyventi "kaip visi žmonės". Nemato kitų būdų save realizuoti.
Kai susipažinau su dabartiniu vyru, skendau depresijoje, – tęsia Viktorija. – Jis mane paguodė, sušildė, priglaudė prie širdies. Buvau dar tokia jauna, o jau taip pavargusi gyventi. Todėl tik apsidžiaugiau, kai jis pasakė, kad nebenorėtų turėti daugiau vaikų, kad, duokdie, bent tą vienintelį sūnų pastatytų ant kojų (Rytis gyvena su buvusia vyro žmona). Bet aš suvokiu, jog iš esmės esu laisva daryti, ką noriu. Gal dar pergalvosiu ir pagimdysiu ne vieną, o porą vaikų, o gal pasiimsime našlaitį iš vaikų namų. Juk svajojame kada nors pasistatyti namuką (bet ši svajonė turbūt taip ir liks tik svajone). Ar įsivaizduoju tame svajonių name vaikų kambarį? Turbūt ne, jokio kambario, kurio sienos išdažytos pastelinėmis spalvomis ir išpaišytos meškučiais, vizijose neregiu, – gal per skurdi vaizduotė. Įsivaizduoju keletą šviesių kambarių, jei būtų vaikų, vienas ir taptų "vaikų kambariu".


Viktorija sako, jog kuo ilgiau gyvena su dabartiniu vyru, tuo labiau jaučia aplinkinių spaudimą dėl "šeimos pagausėjimo". "Ir mano mama, ir tetos, ir net kai kurios draugės vienbalsiai šaukia: "Jei nebus vaiko, jei nebus jus jungiančios grandies, jis tave paliks!" Kartais pradedu manyti, jog kai kurie žmonės norėtų, kad taip atsitiktų. Tada jie galėtų pasakyti: na, va, argi mes buvome neteisūs? Labai smagu būti svetimo gyvenimo ekspertu. Aš matau, kad mūsų geras gyvenimas daugelį erzina. Nepykstu ant tų žmonių, kai kurie jų – mūsų draugai, ir patys nėra laimingi. Moterys jaučiasi turinčios teisę pasakyti: "neturėti vaikų – nedalia, nelaimė"; "nepajusti motinystės džiaugsmo – prapultis"; "tu nežinai, ką tai reiškia, kaip tu gali apie tai kalbėti?" Motinystė tarsi viską atperka. Nesvarbu, kad ir turėdamos vaiką jos nė iš tolo nesijaučia laimingos. Nesvarbu, kad jų vyrai seniai jomis bodisi. Nesvarbu, kad jų nervai – ištampyti, o su tais vargšais vaikais kalba tik pakeltu tonu. Aš gerbiu jų pasiryžimą. Bet ar mane reikia smerkti, jei noriu gyventi kitaip? Netikiu, jog "galima viską suderinti", jog karjeros moteris, "arianti" po dvylika valandų per parą, važinėjanti į komandiruotes, dar atranda jėgų persikūnyti į idealią motiną, grįžusi namo. Numeta tuos vaikus auklei, ir tiek. Tai kam dar reikia postringauti apie šventą moters pašaukimą?"


"Taip, aš suvokiu, kad motinystė – didelė laimė. Bet iki jos veda labai erškėčiuotas kelias, ir šiuo metu nejaučiu jokio mazochistiško pašaukimo juo eiti. Galbūt moterys, gyvenusios "savo malonumui", senatvėje ir labai graužiasi dėl to, bet esu girdėjusi kartėlį ir kelis vaikus auginančių moterų žodžiuose: ai, kam čia man reikėjo tiek prisigimdyt... Žodžiu, kaip nepadarytum, vis tiek gailėsies.

Taigi nusprendžiau, kad bent jau kol kas gyvensiu "dėl savęs" – vienintelės ir nepakartojamos. Argi tai labai amoralu? Juk visuomet gyvenau dėl kitų. Vis turėjau pateisinti kažkieno viltis. Dabar noriu pateisinti savo pačios lūkesčius. Visada svajojau būti graži, elegantiška moteris. Norėjau laisvalaikiu keliauti, skaityti, piešti. Visada troškau būti puiki meilužė vyro, kurį myliu. Tai dabar ir darau. Šią vasarą planuoju žūtbūt nuvykti į Ispaniją (užuot pirkusi kraitelį naujagimiui ir pūkštusi dėl lipančio ant nosies pilvo). Tiesą sakant, įtariu, kad kai kurios moterys man tiesiog pavydi, nes aš drįstu gyventi taip, kaip noriu.

Taip, sutinku, senatvę praleisiu senelių namuose, ir nebus kam nė vandens stiklinės paduoti, – bet kodėl daugelį žmonių mano liūdna ateitis taip erzina? Tai mano pačios pasirinkimas".

' Užrašė Jolanta VAZBUTAITĖ

Na, iškalbingesnis žmogus ras labai daug puikių frazių pateisinti tiek vieną poziciją tiek kitą...
Tik aš manau, kad neverta ginčytis dėl tokio dalyko. Viską pajusti reikia. Viskas turi būti iš širdies, savu laiku.
Nemanyčiau, kad turėtų prasmę tokio tipo diskusijos a la "vai, kaip man jūs apgailėtinos, lakstančios paskui snargliuotus rėksnius ir be pampersų turinio, neturinčios apie ką kalbėti.... o kaip gera būti išsifrantinusiai business woman, visad pasitempusiai, kuriai po kojų visos galimybės ir bla bla bla...." arba atvirkščiai.... Nes tokia nuomonė labai kardinaliai gali pasikeisti.
Juk dauguma čia neįrodinėjo savo tiesos - paprasčiausiai pasidalino patirtim. Man atrodo, kad temos autorei to ir reikėjo

Susimasciau, perskaicius temos pavadinima. .. ir as nenoriu tureti vaiku .. daugiau, tai jau tikrai ne .. O ir nenorejau pries tai, nei pirma kart, nei antra tai jau tikrai .. neplanavau ir saugojaus , bet .. taip jau yra, kad vaikai ateina, kada jiems reikia, ir pasilieka .. tokiu vaistu dar gydytojai neisrado, kad jie ateje "isnyktu" .. Ir, aisku, jie apvercia musu toki komfortabilu ir patogu gyvenima aukstyn kojom: gyveni jau nebe sau, leki, skubi, bet ne i baliukus, storeji, ploneji ne del to, kad pati nori, nervuojies, pyksti, nes kazkas kasdien "uzknisa". Taip, tai teisybe, bet .. Visas sitas "nepatogumas" ir gyvenimo apvirtimas ant sonelio, jei ne aukstyn kojom, visiskai netenka prasmes, kada matai gyvenimo iprasminima savo vaikuose, kada zodis "meile" suskamba visiskai naujai .. Nezinau, nenoriu gincytis su ta nuomone, kad gyvenimo prasme yra ir daugelyje kitu dalyku, sutinku is kart su tuo be jokio ginco, bet ... Na, isivaizduokim, sedziu as savo patogiam fotely po kokiu 20 ~ 30 metu, jau man nebesinori lakstyt nuogai po namus, nes jau ir gaudytojas ramiai sau .. sedi, ir mastau " ech .. jo nenoriu as vaiku ir niekada nenorejau .. na, dabar tai ir jau nebeiseitu, jei ir noreciau, tai ir nenoriu .. Na, bet .. o ka as tokio padariau? kur gyvenimo prasme ir kokia jo esme? ka as palieku? ka issinesiu? ... va, nors ta lempute buciau isradus, bet, rupuzkele, kazkoks protuolis didesnis ja jau pries mane isrado .. Na, gerai, mokslini laipsni turiu, gabi tokia buvau .. bet ar kam nors rupi, kas ta "laipsni" sukure? na, pavarde ant knyguciu puikuojas, tai ir kas? .. Va, mano dukra ar sunus didziuotusi protinga Mamka .. anukas mokykloje pasigirtu .. a dabar .. ?" Joo .. na, jei galime save "ipaisyt" labai prasmingai i gyvenimo paveiksleli be vaiku, tai, valio, pirmyn .. bet as kazkodel nemanau, kad giliai sirdy net ir tie, kurie iziuri prasme kitur, ne vaikuose, kartais neuzsinori tu mazuciu rankuciu apsivijusiu kakla, to gaivaus burneles kvapo, karsto alsavimo sakant keturis mazus zodelius: "Mamyte, as Tave myyyliu" .. Ir kam gi cia ieskot tos prasmes ? .. tiesiog, jei ir nenorime tu vaiku .. turekime, nes jie mus renkasi, leiskim jiems ateit .. As esu isitikinus, kad Tu, Atene, tikrai mylesi, busi gera Mama ir jausies tikrai laiminga su savo vaikais, net jei ir nenori ju dabar .. Turesi ir noresi, patikek

Papildyta @ [mergetime]1094096264[/mergetime]
.. tiesiog, jei ir nenorime vaiku, bet galime juos turet - turekime .. ir dekokime Dievui, kad jis suteike mums ta galimybe .. juk daug daug geru ir puikiu Zmoguciu taip noretu vaikelio, o nesusilaukia ..

Graziai, Drulia, parasei

Šaunuolė, Drulia
Puikiai parašyta

DRULIA, super
Ka cia pridursi....
Vega bijo gyvenimo. Jei esi tokia laiminga ir savimi patenkinta, tai ka is vis sitame forume darai? Atsiprasau.

... ech, smagu bendraminciu Mamyciu surast ! .. aciu uz grazius zodzius ..
.. dar zinot, ka pagalvojau ? .. mes juk irgi esam vaikai .. savo Mamu .. ir labai mylimi, tausojami, ramstomi, skatinami .. o juk tikrai ne visos zinom, norejo tos musu Mamkos musu ar ne .. tikiu, kad daugumas musu buvome labai lauktos, planuotos, issvajotos .. O kitos gal buvome "ech, na galejom dar biski susituret, taip nelaiku cia gavos" ..... " .. na, kad taip nors pora meteliu veliau .. " .. o kitos gal buvome " .. na va, galas mano karjerai ir svajonems .. " .. ir dar daug tokiu panasiu "gal" .. Bet, buvo taip kaip buvo, mes atejom, paskelbdamos savoms Mamoms vieno gyvenimo etapo pabaiga, o kito pradzia, atnesdamos rupesteli ir dziaugsma kartu .. Motynystes dziaugsma .. kada, pradzioje, jausdamos pirmus krustelejimus savo pilveliuose, o paskui, glausdamos mus pries savo sirdeliu, musu Mamos pamirso visus tuos nereiksmingus "ech " ir "gal" ... ir kada gyvenimo suvokimas igavo kita prasme ir jau kitoje sviesoje .. Zinot, as is tiesu tai irgi nezinau, ar manes norejo .. kad neplanavo, tai cia kaip 2X2 = 4 .. ir, kad su mano atsiradimu mano Mamos gyvenimas pasisuko 180 laipsniu kampu, tai irgi faktas .. Bet .. jausdama savo Mamos begaline meile, supratima, atjautima ir draugyste, visai sau nesuku galvos, ar noreta buvau as ir laukta .. As tik zinau, kad kaip ten bebuvo tada, dabar as tikrai noreta, laukta, isvajota, ismyleta, islepinta .................. na, o va mano vaiku tai mano Mamuke tai jau lauke tikrai ir norejo ........ va, tau ir teisybe ...

Drulia - labai graziai ir teisingai parasei apie musu mamas... Net susigraudinau...

Man visgi atrodo,kad moters gyvenimo prasme ir esme yra vaikai.Aisku jei ju Dievulis nedovanoja galima ir reikia ta prasme rasti kitur.Bet as lenkiu galva pries drulia.Jos mintyse ir zodziuose visa tiesa ir gyvenimiska ismintis.Cia jau daugiau niekas geriau nepasakys.Saunuole.

As tai daug ka kitaip visada galvojau, galvoju ne ne ne, daugiau nei vieno vaiko negimdysiu, kur jau cia, kam cia reikia...Bet kaip susiduriau su tuo, kad negaliu isvis pastoti, tai dabar bent 3 noreciau, ir jei sekmingai visdelto pastociau, tikrai auginciau 3. Va kartais gyvenimas patvarko viska priesingai negu nori...

Vega, na ko tu pyksti? Nieko juk cia blogo nera. Arti isake savo nuomone siuo klausimu, lygiai taip pat kaip ir tavo citatos autore. Vienoms moterims viena nuomone labiau prie sirdies - kitoms - kita. Man asmeniskai labiau patinka Arti argumentai. Gal del to ir vaikstau dabar su pilvu ir perku savo maziui kraiteli (kas man laaabai patinka) uzuot vaziavusi atostogu i Italija ar Ispanija.

Jei tau 25, gyveni Lietuvoje, tai garantuotaui iš pažįstamų ir mažai pažįstamų išgirsi klausimus:
Kada ištekėsi (jei netekėjusi)?
Kada lėliukas bus (jei ištekėjusi)?

Paklausinėkite ar paskaitykite mintis tų, kurios negali vaikų turėti, kaip nervina tokie klausimai. Na, jos bent žino, kad negali. O juk lygiai taip pat reikia visą tą klausimų spaudimą atlaikyti ir tai 'nenormaliai', kuri savo noru atsisako vaikų turėti, tiesiog nenori.

Aišku, nieko čia nepakaltinsi, žmonės yra tokie, kokie yra. Kaltinu tik save, kad jauna būdama nesugebėjau tam 'visuomenės spaudimui' atsispirti ir pasielgiau kaip dauguma - vestuvės, vaikai. Visi aplinkiniai patenkinti, na o aš kaip minėjo drulia, ieškau 'gerumo' tame, ką turiu. Vaikai jau yra, ir jų iš gyvenimo neištrinsi, tai geriau jau stengtis surasti ką gero jie atneša, nei kankintis ir artimus kankinti.

O šiame forume karts nuo karto paskaitau, kaip mamos aukojasi dėl vaikų ir 'pakraunu' save jėgų suteikti savo vaikams bent jau minimalų dėmesį ir sulaikyti susierzinimą dar kokiems pusei metų.

vaikai... buvo nuostabu, kai jos dar nebuvo (dukros), bet dabar gyventi tapo dar nuostabiau, nes i mano gyvenima igriuvo nauja kudikyste su tyru juoku, tyrinejimo dziuagsmu, zinau, paskui is naujo pergyvensiu vaikyste, paauglyste...
nuostabu , vaikas mums suteikia sansa is naujo uzaugti, kartu su juo. o del noro tureti vaiku, ne mes ju norime, jie musu nori jie pasirenka mus ir ateina pas mus, galite sakyti ka norite as tuo tikiu, dar vaikelio nera mumyse, o jis jau skaldo virs taves, svelniai imi justi nora, kad tavyje apsigyventu mazas zmogeliukas, nes jis ima ir skandydamas svelniai paliecia tave savo sparneliu, o tu tai pajunti arba ne...

nors Atene į pokalbį nesijungia, manau, kad paskaito. Ir ne taip jau mažai tokių moterų, kurios mieliau rinktusi bevaikės gyvenimą. Tačiau, nežiūrint visų išvedžiojimų, kuriais moteris bando pasiteisinti prieš save ir visuomenę, vidinis konfliktas egzistuoja ir stiprėja proporcingai bėgant metams.
Žmogus yra biopsichosocialinė būtybė, todėl tikrai nėra paprasta šokti prieš instinktą ar visuomenės spaudimą. Kodėl, visgi , taip būna? Manau, kad Atene (ir kitos jos "bendramintės") labiausiai bijo ne vaikų, o to kad vyras nebeskirs jai tiek dėmesio , kaip anksčiau. Ji nebesijaus išskirtinė, lepinama, globojama. Nebeliks vietos jos kaprizams, nes vaikai bus svarbesni. Dažnai būna, kad tokios moterys dar iš vaikystės atsineša padidintą dėmesio poreikį ir priverstinę būtinybę (tiksliau baimę dėl to)su kuo nors dalintis meilę (broliais, seserimis, motina), todėl yra labai jautrios meilės "sumažėjimui" . Kaip nekeista, pagimdžiusios jos iš tiesų tampa geromis motinomis( net super), tačiau su sąlyga, kad vyras ją laiko svarbesne net už vaikus. (Tai visai neblogai )
pavojus čia slypi laike - dažnai moterys "pralaksčiusios" savo vaisingiausią laiką, nebegali pastoti (nors ir labai pradeda norėti), nes iškeroja įvairios ginekologinės ligos. O dideliai daliai nevaisingumo prižasčių, kai nenustatyta fiziologinė patologija, priskiriamas būtent psichologinis "nenoras" (šiuo atveju dažniau tai būna pasąmoningas veiksmas).
Gal apie savo nerimą dėl vaikų reikėtų pasikalbėti su vyru. jei būsit suprasta ir "neprievartaujama" turėti vaikų tuoj pat, tai didelė nerimo dalis dings savaime ir... jei vaikelis bus pasiruošęs, tai pats ateis

Sveiki, as jauciuosi lygiai taip pat. Situacija idealiai atitinka. Turiu drauga. Vestuves planuojam kita vasara. Jam 25, man 22. Suprantu, kad esu dar labai jauna ir visiskai netureciau del to galvos sukti, bet jau dabar lyg ir jauciu spaudima. Kalbejau su draugu. Jis vaiku nori, bet dar ne dabar. Pasiguodem vienas kitam, kad tikrai to bijom. Jauciames lygiai taip pat, bet as vis tiek jauciu spaudima. Gal man reikia psichologo konsultacijos? Jauciu, kad veliau tikrai tai bus problema, nes draugas myli vaikus, o as negaliu su jais buti. Nuo pat vaikystes taip. Tiesiog nemegstu mazu vaiku. Noriu pakeisti toki savo nusistatyma, bet viduj jauciu tada dar didesni pasipriesinima mintims apie vaikus, o ypac savus. Man reikia pagalbos. As negaliu taip nemegti vaiku. Tai juk nenormalu, ar ne?