Sveikinu! Ir as noreciau taip dziaugtis kada nors Todel ir pradejau panasiuose puslapiuose lankytis, knygutes skaityti, kad savo baime nugalet. Taciau kuo toliau, tuo ji didesne daros. Gal dar isaugsiu is to. Labai to tikiuosi

O as nenoriu antro vaiko, pirmoji jau paaugo, "motinystes isterija" baigesi, aplinkui matau perdaug kitu idomiu dalyku...turbut esu blogas zmogus

"zmogus planuoja, dievulis juokias" kita karta gal ir neverta taip isgyventi del dalyku, kuriuos gyvenimas pats patvarko taip, kaip reikia. siandien nenori, ryt uzsimanysi, o gal ir ne. "tegu buna, kas bus" ( is Mulen Ruzo, pamenat?) ir ner ko sukti galvos

Svetima, skaitau cia visus pasisakymus ir tikrai teisingo atsakymo nera. Gal truputi lengviau pasidare. Vakar dar galvojau apie cia visu isreikstas mintis. Nereikia sau pasidaryti katorgos, bet reikia viska gerai apmastyti. Manau, kad turiu laiko iki kokiu 27 metu tai tikrai. Tik zinau, kad draugui bus sunku. Jis 3 metais vyresnis ir tada jau tikrai nroes vaiku. O gal ir as tada noresiu... Kas zino. Kazkaip liudna siandien. Matyt del oro

Kodėl Jūs turit jaustis kaltos dėl to, kad nenorit vaikų? Čia greičiausiai kalta visuomenės nuomonė - TAIP TURI BŪTI. Bet esu įsitikinusi, kad savo pamiltumėt be proto, kas dabar atrodo neįtikėtina.

Turiu gerą draugę, kuri jau prieš vestuves žinojo, kad nenori vaikų. Ir nieko čia baisaus... Kai manęs kas paklausia, ar ji dar nesilaukia, man toks klausimas mažų mažiausiai keistas - JUK JI NENORI. Čia jos teisė, teisė rinktis.

Skaiciau, skaiciau cia labai daug apie nestuma ir nestukes ir... zinot, nors labai nenorejau, po truputi pradeda keistis nuomone. Na, nesakau, kad trykstu noru kuo greiciau vaiku susilaukti, bet kai ateis laikas, ju nesibaidysiu Ir pagalvojau, kad jei maniskis labai jau reikalautu, susitartumem As pagimdyciau, o jis padetu auginti pasiemes tevystes atostogas Na, jam tevystes atostogos tikriausiai nepatiktu, sakytu, kad nuo darbo labai atsiliktu (visokios ten naujos technologijos), bet juk reikia ieskoti kompromisu O per puse metu ir darbe jokio perversmo neivyks, tad jauciu, kad po kokiu 3 meteliu reikes man nestukiu puslapyje pradet rodytis

mano situacija tokia, kad vyras vis dažniau užsimena apie tai kad nori antro vaiko, o mane ta mintis net nupurto. Ne, netodel, kad nemyliu vaiku. Myliu ir žinau kad ateity bus tas muūsų antras vaikutis, bet dabar jo nenoriu. Perdaug sunku man buvo auginti pirmajį, kai vyras mieliau žaidė kompu puse nakties o poto iki pietų miegodavo, kai aš tuo tarpu per para vos 4val miegodavau. Isejes buvo tevystes atostogu (finansiskai labaiu apsimokejo), bet man nepadejo Beda ta kad jis net nenori pripažint to kad išties man jo pagalbos truko, tikslaiu aš jos beveik išvis neturėjau. Net dabar kai jau sunus 2 metų jis nedaug demesio jam skiria, tai jei as dabar vel pagimdyčiau tai turečiau ir kudikiu ir vuresneliu rūpintis, ir dar išklausyt moralo apie tai kokia susivelus sedžiu, nepasidažius, valgyt nepadariu, marškinių neišlyginau ir pan. Ne nenoriu dar antro vaiko, ir tikrai nezinau kada norėsiu. Gal kai sūnus pradės prašyt broliuko? Nes, kad vyrasis ir ims žiūrėt vaikus, netikiu, jis ne toks žmogus. O kažkada šventai tikejau kad vaiokus jis dievina ne tik akimis bet ir veiksmais

As irgi nenoriu vaiku.. ir nebezinau kur dingt.. Turiu drauga draugaujam 3 metus ir jis man vis kalba kad jau reikia leliuko... Sakau po 5 metu nebent... Tada vel kuri laika ramu... vel sakau po 5... ir gimines spaudima daro didziuli reik vaiko, reik vaiko... paskui pervelu bus... Bet man jo NEREIK... nezinau kur detis..

Nenori ir nereikia, nieko čia baisaus. Ne kiekvienos motinystės instinktas yra išvystytas. Kaip mes su drauge kažkada kalbėjom abi "oj ne, tik ne vaikai... nenoriu jokių vaikų artimiausius kelis metus tikrai", bet neleisiu sau sumeluot, per mėnesį laiko lyg užbūrė ją kažkas, pradėjo svaigt, kaip nori. Ir dabar jau laukiasi Bet čia tik vienas pavyzdys. Neverta panikuot, jei ir neatsiras tas noras ir tos "gyvenimo prasmės" trūkumas. Galbūt rasi save realizuoti kitur. O dabar gyvenk...ir jokie giminės neturi teisės tau prikišinėt, nes ne jie tavo gyvenimą gyvens.

As del savo nenoro mazai panikuoju... bet i panika varo kitu komentarai ir stumimas i motinyste.. dar tas draugas nervina.. myliu ji ir noriu gyvent taip kaip dabar gyvenam o ne su vaikais...

kaip siandien sekasi Atenei ir Vegai?

Na merginos, ir as pasakysiu, kad nenoriu tureti vaiku. Vaikus labai myliu, megstu su jais zaisti, bet kaip smagu yra juos vel atiduoti tevams.

Man juokingi yra mamu pasakymai, kad gimus vaikui praktiskai niekas nepasikeite - nei draugu ratas, nei darbo valandos, kad visos tokios supermamos ir karjera daro, ir atostogu lekia, ir vaikus augina. Na, netikiu as, kad taip yra gerai. Karjera turi sustoti kuriam laikui, tiek mamos, tiek tecio, nes vaikui reikia demesio, silumos ir meiles. Tai ne gele vazone, kuriam skiri tik tiek laiko, kiek lieka nuo kitu "svarbesniu" darbu. Motinystes ar tevystes isterija mano manymu yra svarbus veiksnys kuris 'privercia' mama ir teti daugiau skirti laiko vaikui. Bet beda ta, kad as tam nesu pasiruosusi.

Dirbu su neigaliais vaikais. Kasdien bendrauju su tevais, kuriu svajones suduzo gimus vaikui, nes jis "nesigavo" koks jiems norejosi. Gal skamba naiviai, bet kiekviena laiko smiltele kuria atiduodu jiems, man atrodo prasmingesne uz sava motinyste. Ivaikinimas man taip pat atrodo prasmingesnis uz sava motinyste. Kiekvienas vaikelis nusipelno tureti mama ir teti.

Zinau, kad buciau "gera" mama. Ir proto turiu, ir pora aukstuju jau pabaigti, ir sveika kaip ridikas, ir karjera rozine, ir vyras idealus, su kuriuo butu galima gaminti vaikus. Vyras kaip ir as, vaikus baisiai megstantis, taciau del savo tevystes dvejojantis.

Pikciausia yra tas, kad visi klausia, kodel mes nenorim tureti vaiku. O visi baisiai isizeidzia, kai mes ju paklausiam, kodel jie nori tureti vaiku. Tarsi tai butu pats savaime suprantamas dalykas. Man juokingi ju argumentai "nenoriu but sena mama", "gimdau dabar, nes vdrug veliau nebegalesiu", "vyras nori", "zmona nori", "kaip grazu tureti SAVO dalele kitame", "esu geras zmogus, kas bus jei tik kvaliai gimdys, koks pasaulis bus", tarsi, gelbeju pasauli pagimdydama vaika. Tai lygiai taip pat egoistiska ir saves sureiksminimas kaip mano noras ju netureti.

Vienintele priezastis turetu vaiku yra patys vaikai. Vaikai ne nuosavybe, jie ateina su sava asmenybe, savais norais, siekiais. Musu pareiga juos uzauginti kaip tik galim geriau ir juos paleisti, nieko nesitikint atgal. Tiek vaikuoti, tiek bevaikiai leis savo senas dienas seneliu namuose. Tai ne investicija i ateiti ar geras darbas, tai gryna AUKA. Suprask, pasaukimas. Toks pat magiskas dalykas kaip meile, santykiai, orgazmas. Kol nepamilai, nepatyrei orgazmo, niekada negalesi isaiskinti tam, kas to nepatyre. Bet negali saves priversti patirti meiles.

Taigi laukiu to "jausmo", o gal kada nuspresiu apturet "netyciuka", prisigalvojus milijona priezasciu kodel man butu "sveika" padaryti pusmecio pertrauka nuo KT . Kitaip tariant, sokti i jura, i tamsia nezinomybe ir bandyt isplaukt.

Nepykim viena ant kitos, bet dalinkimes savo jausmais ir nepriimkim nieko asmeniskai. Gausis grazi diskusija. (Oj, kaip kunigas as cia jau....)

Grazus zodziai, pagirtini

Mano draugei netoli 30, su vyru gyvena jau 10 metu. neturi vaikeliu, nes nenori, o kai su ja ta tema kalbu, izvelgiu priedo ir baime.

nu as turiu du vaikus, bet po pirmo prisiekiau kad nebenoriu daugiau nu gyvenimas suskloste, kad gime kitas po 11 metu ... Galiu pasakyti kad vaiko gimimas tikrai apvercia viska aukstyn kojom, tai kas buvo iprasta tampa tikra prabanga, nu kad ir miegas, poilsis, ramybe, isejimas su draugais... tai tikrai pasidaro baisu, nebegali nieko palnuoti, turi derintis prie vaiko, prasyti mamos kad pasaugotu jei kur reikia isbegti, supranti, kad taip bus visada as ipuoliau i depresija, sedejau namie ir verkiau, nemylejau ir nenorejau savo vaiko mama isgelejo - isleido dirbti, pramogauti, keliauti , esu jai dekinga iki sirdies gelmiu nu ir pasakysiu kad paaugus mano pirmajam apie antra nei minciu nebuvo , dziaugiausi kad jis jau didelis, pabuna vienas, galiu islekti kur noriu bet... prasidejo moteriskos bedos, uzdegimai ir pan, ir mano ginekologe patare gimdyti, nes itare endometriozes pradzia, o gimdymo metu ji turetu issivalyti, tai ir ryzausi po 11 metu antram si karta motinystes jausmas buvo visai kitoks, as atradau laime, kuria atnese mano mazylis, esu jau du metus su juo namie ir man gera, keliaujam ir einam abu visur, buciuojames per diena milijona kartu o jau kojytes ir rankytes isbuciuotos be skaiciaus va ir supratau as kad subrendau buti mama tik 34 metu... linkiu ir jums to, manau kad raso daugelis jaunu merginu, tai zinokit kad jus dar subresit ir noresit savo meile atiduoti mazam isdykeliui

Baime man atrodo sveikas jausmas. Visi bijo pries priimant svarbu sprendima. Kas nebijo, reiskia, kad arba is tikruju pasiruoses tam zingsniui, arba uzsimane, bet apie pasekmes nepagalvojo nei minutes. Baime isgaruoja su metais.

Man labai patiko šita pastraipa.

Tikrai idomu butu suzinoti, kaip dabar masto ir jauciasi Atene (jei neklystu ji uzvedus tema). Nesamprotausiu, gerai ar blogai (ne)noreti vaiku. Is savo patirties zinau, kad vaiko nori su savo zmogumi. Aisku buna gyvenime ir netyciuku As irgi jau buvau nusiteikusi, kad busiu tik gera teta, o ne mama. Bet stai sunui jau 8 men Taip, jis apverte gyvenima, maziau ir neramiau miegu, taip jis uzpilde beveik visas mano mintis. Bet dabar man tiesiog malonu gyventi jo rupesciais, gaminti jam kose, dainuoti lopsine. Bet tai nereiskia, kad savo poreikius uzmirsau, tiesiog dabar jam reikia daugiau demesio, o kai sunus paaugs, liks daugiau laiko sau. Man sunus nera gyvenimo tikslas, jo gimimas suteike prasme mano gyvenimui. Stengsiuos gyventi taip, kad nereiktu jam sakyti, kad stai as del taves tiek daug paaukojau, o tu man va kaip atsidekoji. Vaikai ateina pas tevus, tevai ju neissirenka.

po to kai vieną praradau, vaikų nebenoriu visai. nes man nepriimtina žmonių vertinimas pagal vaikų turėjimą ar ne, kas ypač pasireiškia forume (vaikų neturi, ką tu išmanai). bet nenoriu dabar, nežinau ar kada nors norėsiu. man suprantamas ir nenoras turėti iš viso, tik tiek kad mūsų visuomenės dalis nepribrendus iki turėjimo savo gyvenimo ir nesikišimo į kito, todėl toks nenoras dažnai susiduria netgi su svaotišku priešiškumu.

Labai sutinku. Tiesiog tai nėra mūsų visuomenės nesubrendimas, nes visur taip. Vaikų nenorintys yra mažuma, ir mažumai kad ir kokia ji būtų, visada bus sunkiau gyvent . Gaila, nes tolerancija įgalintų mus visus diskutuoti, būti kartu be jokių supriešinimų.

Užjaučiu dėl mažylio netekties, tikiuosi, žaizdos sugis kiek galima greičiau ir netektis ras vietą širdelėje...

Dieve, kaip malonu skaityti sia "problema" kuria raset 2004 metais ir apacioje matyti musu princesiukui 2 m

as irgi nenoriu vaiku, bet ne del to kad man jie nepatinka, bet tiesiog kad pati turejau nekokia vaikyste, neturejau draugu, mama niekur neleisdavo, nieko man tevai nedave vaikystej nei jokiu bureliu nei nieko, tik sedeti namie. bet tai tau gerai jei tavo draugas su tavim bent jau kalba apie vaikus, visa laime. gerai kad namus savo turite, o man sudetingiau sau pati nieko pasiulyti negaliu, nes man nuolatos depresija , nepajegiu net saves islaikyti pati. zodziu noreciau vaiku, bet gal tik viena, bet giminiu neturiu, tai gal isvis nereikia kad vaikelis nekentetu kad neturi giminiu. zodziu toks tas mano gyvenimas

Įdomu, kaip temos autorės nuomonė pasikeitė, kaip ir dėl kokių priežasčių vis tik suplanavo jau antrą vaikelį



Gal tamstai būtent vaiko ir reikia - kaip gyvenimo džiaugsmo ar gyvenimo prasmės?
Vienas pažįstamas, toks vienišius, pastaraisiais metais kamuojamas finansinių bėdų (turi savo verslą) ir šiaip linkęs į depresiją vasarą iš prieglaudos pasiėmė šunį. Pasikeitė žmogus, dabar privalo rūpintis gyviu, kuris nuo jo per žingsnį nesitraukia, dabar jis šypsosi ir šypsosi

Na o aš iš tų, kurios nenori turėt vaikų. Nežinau kada tai prasidėjo, bet pamenu, kad kai isirenginėjom vonią prieš kokius 3 metus, nusprendėm statyt vonią, o ne dušo kabiną, nes forume buvau skaičius, kaip su dušo kabinomis augę vaikai svečiuose su drabužiais lipa į vonią, kaip labai nori pasiturkšt Vadinasi, tada dar nebuvau taip griežtai nusistačius. O dabar... Puikiai suvokiu, ką žmonės man kala į galvą - be vaikų gyvenimas tuščias ir beprasmis, bet... aš tikrai nenoriu vaikų. Pykdavau, kad mama su mumis (buvom trise) neužsiima, kad būna pikta ir t.t. Visada sakydavau, kad jau mano namuose televizoriaus nebus, aš grįžus iš darbo neįsistebeilysiu buku žvilgsniu į TV ir nepliurpsiu valandom telefonu su draugėm, jau aš tai užsiimsiu su vaikais, žaisiu stalo, loginius, atmintį lavinančius žaidimus, niekada nešauksiu ant vaiko vien dėl to, kad aš be nuotaikos, nepasisekė darbe ar susipykau su vyru... O dabar matau, kad taip neišeis, mano darbas iš manęs padarė zombį, būčiau nuolat suirzus, pikta mama. Nenoriu išaugint psichologinių problemų turinčio, savim nepasitikinčio vaiko, tai geriau visai neauginsiu. Be to, dėl visko panikuočiau, vaikai dabar labai žiaurūs, tai turbūt norėdama apsaugot saviškius, užrakinčiau juos ir niekur niekada neišleisčiau, kad tik nieko bloga jiem nenutikų. Kas linkėtų vaikui tokios mamos?
Mane nervina, kai aplinkiniai man aiškina, kokia aš savimyla ir savanaudė, nes neplanuoju turėt vaikų.

Na as tai turiu visokiu sveikatos problemu, tai kiek teko kalbetis su gydytojais, nebalai man leistu gimdyti, nes jeigu ir pagimdyciau, tai greiciausiai vaikas liktu naslaitis... Tad mano atveju truputi kitokia situacija yra. Bet svetimus vaikus as labai myliu ir dukterecia padejau auginti ir turbut visai noreciau savu vaikuciu tureti. Tai gal kada nors reiks pagalvoti apie vaikeli is kudykiu namu

O jeigu susirastum kita darba, gal ir vaiku uzsimanytum

Gal.. Nors ne, nes tuomet justume didžiulį pinigų stygių, tai nemanau, kad gimdytume vaikus tam, kad galėtume juos marinti badu..

kai pasiklausau ka kiti sneka, tai jiems vaikai reikalingi kad padetu ir senatvej priziuretu tai mane net siurpas krecia.

Na aš ir nesakiau mest darbą. Tiesiog, susirask kitą, galbūt tas pats darbas, tik kitam kolektyve daug lengviau bus.
Papildyta:

Anksčiau būtent tam vaikai ir būdavo gimdomi. Kad giminę pratęstum, parduotuvę perimtum, ūkį padėtum apeiti, senatvėj karšintum... gimdavom su paskirtim gyvenime . O dabar aišku daug kas kitaip. Tie, kurie tikrai tiki, kad juos senatvėj vaikai karšins, labai klysta ir labai nusivils, nes atsidurs tuose pačiuose senelių namuose kaip ir bevaikiai. Vertybės pakitusios ir tokio vaikų elgesio tikėtis yra mažų mažiausiai naivu.

Aš irgi nenoriu vaikų. Turėti vaikų vien tik tam, kad mirštant vandens stiklinę būtų kas paduoda, man atrodo didžiausias egoizmas, kur kas didesnis už pasirinkimą neturėti vaikų. Šeip jau mūsų visuomenėje prisipažinti, kad nenori turėti vaikų (moteriai) nepatartina, nes iš karto būsi nurašyta į "nenormaliųjų" kategoriją Kažkada į klausimą, kodėl neturiu vaikų, atsakydavau sąžiningai, bet pamačiau, kad žmonės arba netiki tuo (na kaip galima nenorėti vaikų?! Greičiausiai, vargšė, negali, tik gėdinasi prisipažinti...), arba ima protinti ir vesti į "teisingą kelią" . Taigi, dabar į šį klausimą atsakau "tiesiog neturiu ir tiek", tai bent jau neprotina...

Na ir kodėl jūs nenorite?

Man atrodo viskam turi but savas laikas. Mes anksti susituokem. Ir visi pirstais giminaiciai bade, kad tipo "negali turet jie vaiku". Vyras nenorejo. As racionaliai mastant irgi. Nei atlyginimo, nes drabo nei busto nieko (studentai ant tevyu kupros). Bet kai po kazkiek metu viskas stabilizavosi, tiesigo subrendom tam ir viskas.
Tam butina subrest. Nes vaiko atsiradimas keicia viska. Absoliuciai. Neisleksi kur noresi ir kada noresi, neisi pasivaiksciot vidury nakties ir daug kitu apribojimu, kuriems reikia subrest, kai poreikis auginti savo vaika tampa stipresnis.