Jau buvome likimo suvesti maždaug 4 mėnesius, bet mano širdelė ir siela dvejojo. Gal dar buvau sklidina prisiminimų apie praėjusią draugystę, svaigau vasaros nuotykių atspindžiais savo mintyse ir svajose. O mano vaikinas atrodė toks paprastas, toks banalus, lėtas, net nuobodokas. Na nesitikėjau, kad viskas prasitęs taip ilgai.
Jis , kaip visada paskambino vėlyvą žiemišką vakarą ir užklausė iki gyvo kaulo įgrisusį klausimą:"Ką atsinešti?"
Ką atsinešti? Kaip tai ką? Na argi negali pats sugalvoti. Nejuokais įširdusi atrėžiau, kad pagedauju dangiškų migdolų, lakštingalų liežuvėlių ir žibuoklių iš miško...
Jis lengvai nusijuokė ir pažadėjo ateiti už 15 minučių. Šiaip tai punktualumo, atsakingumo įsikūnijimas ir , kai aš jo nesulaukiau beveik valandą, pradėjau net nerimauti.
Po pusantros valandos nuo skmbučio , į duris pasibeldė mano draugas. Aš būdama ganėtinai impulsyvi, jį užsipuoliau: "Na kur tu bastaisi?"
O jis savo lėta ir ramia maniera ir ypatingai gražia šypsena veide atsako:" Nagi miške žibučių ieškojau"
Taip jis įgyvendino mano tris neįgyvendinamus norus, Nes atnešė "žibučių"- nuostabią sanpauliją, apsipylusią gaiviais žiedais, "dangiškų migdolų"- saldainių su migdolais ir "lakštingalų liežuvėlių"- jais tapo brangus šampanas.
Tada pažvelgiau į šį žogų iš kitos pusės ir kažkas taip sukirbėjo, kad iki šiol tebekirba. Kartais paprastame, rodos niekuo neišsiskiriančiame žmoguje galima įžvelgti tiek romantikos. Dabar mes jau 6 metai kartu, ir tos romantikos nėra daug, bet ji visada ypatinga ir su polėkiu.
