Mano antrasis vaikelis šį pasaulį išvysti turėjo liepos 31 dieną (taip buvo nustatę gydytojai). Kadangi kaip tik baigiau 6-tą medicinos kursą, nusprendėme kad ilsėtis nebus kada, reiks tęsti studijas toliau, nes kitaip niekada ir nepabaigsiu. Pirmąjį sūnų pagimdžiau penktame kurse ir iškart grįžau tęsti studijų, palikusi jį su vyru. Viskas klostėsi kuo puikiausiai, todėl nusprendėme taip pat pasielgti ir šį kartą. Įstojau į internatūrą Ukmergės ligoninėje. Mokslai prasidėti turėjo jau rugpjūčio 1d. Slapta tikėjausi, kad pagimdysiu anksčiau ir į ligoninę ateisiu jau be pilvelio, kuris paskutiniu metu buvo patapęs tikra našta. tačiau dienos slinko, o vaikelis vis nenorėjo pasirodyti. Likus kelioms savaitėms iki gimdymo termino, man buvo diagnozuotas oligohidramnionas. Kas antrą dieną teko lankytis ligoninėje, kur buvo registruojami vaisiaus širdies tonai. Gimdymo termino dieną, kaip tik šiuo tikslu aš ir vėl atvykau į ligoninę. Gydytoja apžiūrėjusi pasakė, kad viskas yra pasiruošę, galiu bet kada gimdyti. Jau grįždama namo pradėjau jausti neintensyvius skausmelius pilvo apačioje. Apsidžiaugiau,kad pagaliau reikalai pajudėjo į priekį. Apie 4 val. ryto iš skausmo pabudau,ir nebeužmigau, tačiau po kelių valandų skausmas visai išnyko. Ką gi, galvoju, teks važiuoti į mokslus dar vis su pilveliu. Taip ir padarėme. Nusprendžiau pradėti nuo akušerijos skyriaus, nes pamaniau, kad čia gal mažiau problemų bus dėl praleistų dienų, kai teks gimdyti. Tą dieną, aišku, dirbti neteko, nes reikėjo susitvarkyti visokius kitus reikalus, sutartis ir pan. Grįžau namo apie 12 val. Jau grįždama vėl pradėjau jausti skausmą pilvo apačioje. Jis vis stiprėjo, tačiau sąrėmiai buvo nereguliarūs. Lygiai taip pat buvo kai gimdžiau pirmąjį vaiką, tik tada taip prasikankinau penkias dienas, kol galų gale neištvėrusi atvykau į gimdymo namus. Tada teko nuleisti vaisiaus vandenis ir reikalai iš kart pajudėjo į priekį. Po 6,5 val. gimė sūnus. Nenorėdama tiek kentėti ir šį kartą,paprašiau vyro nuvežti į ligoninę, bent jau pasikonsultuoti. Atvykus pasitikusi gydytoja dar ir pajuokavo, nejaugi taip kas kelias valandas pas juos ir lankysiuos. Apžiūrėjusi pasakė, kad kaklelis atsivėręs per 5 cm, teks nuleisti vandenis ir užbaigti nėstumą. Taigi kartojosi ta pati istorija. Nuleidus vandenis iškart pradėjau jausti reguliarius, vis stiprėjančius sąrėmius. Viskas vyko daug greičiau, nei pirmą kartą, tačiau skausmas manau buvo aštresnis. Norėjau kad viskas kuo greičiau baigtųsi, todėl vis prašiau gydytojo, kad pažiūtėtų, ar jau greit, ar jau galiu stumti. O jis vis kartojo, kad ne, dar nepanašu. Pagaliau ėmiau jausti kažkokį spaudimą,nemalonumą pilvo apačioje ir pad pilvo raumenys tarsi nevalingai susitraukia. Sakau noriu stumti, o jis vis kartoja kad ne, dar nepanašu. Galų gale pradėjau maldaute maldaut, tikrai, sakau noriu, tikrai. Nusileido, einam į gimdyklą sako. nepraėjo nei 5 minutės ir man jau ant krūtinės gulėjo mažytė mergytė. Šį kartą ašarų nesulaikiau- nejaugi tai ji, nejaugi taip išsvajota mergytė? Pasisekė... Dabar turiu jau du angelėlius. Norėčiau ir trečio...

kaip miela

Dideliausi sveikinimai

Sekmes tau ir mazuciams.

Kokia miela istorija , Sveikinu

Sėkmės auginant angelėlius

saunuole
laukiam tesinio

svarbu, kad noras yra trecio

kokie angeliukai
visi bukite sveikuciai!

Kaip smagu skaityti istorijas su gražiomis pabaigomis ir dar tikėtinu tęsiniu