Mano dukrytei jau beveik 2 metukai. Pastebejau, kad ji labai jautri ir izeidi mergaite (siaip ji yra gana drasi ir komunikabili mergaite). Neveltui mociute tik iejus pro duris griebia anukele i glebi. Pamenu karta, atejus mociute uzsikalbejo ir pamirso anukele ant ranku paimt, tai mano mazoji tyliai nusliukino i kamputi ir graudziai iki kukciojimo pravirko . Ir tik del to, kad mociute minutele uzdelse.
Ir tai ne vienintelis atvejis.
Rytais ji dazniausiai pati islipa is lovytes ir atbega pas mus i lova, tuomet kokia valandele dar pamiegame kartu. Karta ji pabudo ir pradejo mane kviesti, vietoj to, kad nueiciau ja pasiimt, as pakvieciau ja, kad pas mus atbegtu...po kiek laiko pamacius, kad ji neateina, nuejau pati jos pasiimti, pamacius mane ji pradejo verkti, neleido prie jos net prisiliesti...pamaniau, kad ji nurims, jei nusinesiu ja pas mus i lova, nes jai labai patinka pas mus lovoje gulineti, deja.. ji graudziai asarodama nubego atgal i savo lovyte.
Karta, kai pas mus buvo draugai, netiketai, mazoji pribego, prisiglaude prie tevelio ir pradejo kukcioti...po to stipriai stipriai apsikabino ir nebepaleido. Niekas taip ir nesuprato, kas ivyko. Greiciausiai jai pritruko demesio, nors patikekit ir esant draugams jai to demesio netruksta.
Taip pat ji labai jautriai reaguoja, jei koks dede ar teta ja, kad ir labai labai svelniai sudraudzia, pavyzdziui, pasako: “atsargiai uzsigausi” arba “duok rankyte, nes nukrisi”. Atbega pas mane verkdama, stipriai apsikabina ir nebepaleidzia. Atrodo, kad jai velnia zino ka butu padare.
Kad jus matytumet kaip ji pergyvena, jei nespeja iki puoduko nubegt. Jai tai buna pasaulio pabaiga, nors del tokiu "netyciuku" ji nei musama, nei barama. Mes jai aiskiname, kad cia nieko tokio, kad visiems pasitaiko...bet ji vis tiek del to stipriai pergyvena.
Galeciau dar pasakoti ir pasakoti ...


As visa gyvenima buvau jautri ir izeidi. Visa tai, matyt, ji paveldejo is manes. Pamenu kiekvienas “ne taip” pasakytas zodis, taip giliai ir skaudziai smigdavo i sirdi. Dar ir dabar as i viska pernelyg jautriai reaguoju, mane iskaudinti juoku darbas ( nors ir labai stengiuosi su savim “kovoti” ).
Nenoriu, kad mano mazyte, del to kentetu...juk gyvenime bus visko ir jei ji i viska taip jautriai reaguos, kentes. Patarkit, kaip man elgtis? Ka daryti? Kaip uzgrudinti ja gyvenimui?

tikrai sudetingas atvejis...as tikriausiai eiciau tiesiai pas psichologa : nera reikalo laukti,nes problemu gyvenime tik dauges,o jei ir pati tai isgyvenai,tai tikrai zinai ka tai reiskia.mamai sunku,kai jos vaikui yra sunku

Arti,pas mane lygiai tas pat Tik mano Emai jau 3,5metų.aš vaikystej tikrai tokia drovi nebuvau.O jinai visų gedijasi,vis įsižeidžia dėl smulkmenų.Bandau ją drąsint,kartoju,kad jinai pati gražiausia,protingiausia ,kad mes ją labai mylim,pats brangiausias žmogeliukas pasauly,kiekvienas jos žodis išgirstas - ir nieko.Nemažai to,tai dar auklėtoja pasakė,kad jinai labai nepasitiki savimi,nenoriu žaist su vaikais,piešt,šokt,sako aš kaip jie nemoku Ką daryt? Viena draugė,studijuojanti psichol. sako,kad jai reikia dėmesio,meilės,bet mes kaip man atrodo,jau netgi per daug to ir rodom.Dėl jos padaryčiau viską Nežinau,bet atrodo kuo toliau, tuo blogiau

Gali būt,bet tu Arti paleisk ją į darželį ir pažiūrėk kas bus iš tos labai įsižeidančios mergaitės.Pas mūs irgi namuose drąsi,tik įsižeidžia jeigu tėtis prieš miegą nepabučiuos jos,ar kai aš nuo stalo pasiimu sausainį,kuri nusižiūrėjo ji.O dėl to kai nespėdavo ant puoduko - lygiai tas pat.Vat vakar netyčia sulaužė segtuką į plaukus,tai pasislėpė ir verkia.Jos tikrai niekas dėl to nebartų

Arti,
Iš Jūsų papasakotų istorijų man susidarė įspūdis kad Jūsų dukra taip pyksta- vekdama (mociute uzsikalbejusi pamirso paimti ant ranku, jus neatejote, kai Jus kviete- tai supykde Jusu dukrą). Asaros, kai žmogus pyksta, yra ne isimtis. Jusu situacijoje, kai dukra verkia, atsiranda gailestis jai ir dėmesys jai iš suaugusiojo pusės, kas yra kaip atsiprašymas ar emocinis atlygis dukrai uz jos pačios pyktį, (kad neatsižvelgiama į jos poreikius). Taigi, iš šios situacijos dukra išeina emociškai besijaučianti nugaltėtoja. Dėl to tikrai nenuostabu, kad verkimas kartojasi kiekvieną kartą, kai ji supyksta.
Jūs rašote, kad pati esate jautri ir įžeidi. Turbut dukra tai ne paveldėjo iš Jūsų, o tiesiog Jūsų santykiai taip kūrėsi. Aš galiu įsivaizduoti, kad Jūs pati stipriai išgyvenate dėl įžeidimų ir galbūt sąmoningai ar nesąmoningai stengiatės nuo tokių jausmų, kuriuos Jūs patyrėte/iki šiol kartais patiriate, apsaugoti vaiką- t.y. stengtis sudaryti sąlygas kad ji kuo reciau blogai jaustusi (be abejo, tas jausmas, kai esi įžeistas Jums labai gerai pažįstamas ir nemalonus). Kol vaikas mazas, yra iš dalies imanoma jai sukurti tokia aplinką, kur ji dėl nieko nepyktų, neįsižeistų. Vėliau yra sunkiau.
Problemą galima pradėti nuo Jūsų santykių su dukra, kuomet Jūs pati stengtumėtės grūdinti ja, nebijodama jai leisti pykti ir verkti. Pavyzdžiui, kai ji supyko ant Jūsų, kai Jūs atsisakėte ateiti kvieciama, buvo galima jai pasakyti, kad dukra supyko, kad Jūs neatėjote, ir pridurti, kad gaila, nes Jūs irgi norėjote su ja pabūti kartu- ir viskas- neverta nei liesti, nei raminti- o geriau palikti ja susitvarkyti su savo pykciu. Nes Jūs iš tikrųjų nieko blogo jai nepadarėte, o greičiau draugiškai reagavote į jos pasiūlymą- pakvietėte ateiti pas save.)