Šiemet 3 m. dukrą 2 kartus užpuolė isterijos priepuoliai.
Pirmą kartą tai atsitiko darželyje, kai šeimininkutė ją sudraudė, kad nesivytų kito vaiko lipdama per lovas - mažoji išdykėlė ėmė klykti, spardytis, neprisileido nei auklėtojos, nei šeimininkutės, vos kas mėgino eiti prie jos artyn - krisdavo ant žemės ir spardydavosi. Kai auklėtoja išėjo į lauką su vaikais, mano mažąją paliko grupėje su šeimininkute, nes ji nesileido, kad ją aprengtų. Auklėtojai grįžus dukra jau buvo nusiraminusi, elgėsi normaliai. Šis atvejis kažkaip neprivertė manęs nerimauti, nes apie jį žinojau tik iš auklėtojų pasakojimo, pati savo akimis nemačiau.

Tačiau dabar pamačiau ir pati (nuo ano praėjo kiek daugiau, nei pusmetis). Mažė po vasaros atostogų vėl lanko darželį, keletą pirmųjų dienų naujoje grupėje neužmigo pietų miego. Galbūt buvo pervargusi, galbūt įtampos kiek per daug (nauja grupė, nauji draugai), bet kartą grįžusi namo ir man ištaisė panašią sceną - užsiožiavo dėl smulkmenos, o įsirėkė iki užkimimo, iš burnos ėmė virsti seilės, pasikeitė visi vaiko judesiai, eisena, ji tik spardėsi, mušėsi ir klykė, nepavyko nuraminti nei siūlomu saldainiu, nei nauju žaislu, nei raminimais - ji tiesiog pašėldavo, jei mėgindavau prie jos artintis, nors aš labai ramiai ir švelniai ją kalbinau. Toks jos šėlsmas truko gal 15 min., po to ji nurimo, kai pagaliau nustojo rėkti, prisikalbinau, kad ateitų pas mane, apsikabinom, susitaikėm, ir ji užmigo praktiškai man ant rankų.

Norėjau paklausti, ar reikia sunerimti po keleto tokių isterijos priepuolių? Ar tokia susikaupusios įtampos ir nuovargio išraiška 3 metų vaikui - normalu? Ar reikėtų duoti kokio raminančio sirupo ar pan., jei tokie priepuoliai yra reti?

mjk, labai nustebino tavo patarimas, nes kai aš jau visai nežinojau, ko griebtis, tikrai buvo mintis šliūkštelėti į dukrą vandeniu - ji tokia sukaitusi, apsibliovusi buvo, net nežinau, kodėl man tai šovė į galvą. O, pasirodo, tai gal būtų ir padėję... Tik va logiškai pamąsčius, mano mažoji mėgsta mėgdžioti mane. Bijau, kad paskui pati amn taip nepadarytų, kai ją subarsiu

Beje, o mes saviškės tikrai nelepiname - kartais net kalta šiek tiek jaučiuosi, kad pernelyg dažnai paisau tik savų interesų...

Turbut karts nuo karto visiems buna - juk itampa, nuovargis, o vaikai nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis.

Kartais padeda pastangos nukreipti demesi, paklausti kazko visai is kitos operos.

Bet siaip jau tikrai butu naudingas psichologes patarimas - ar padeti vaikui susitvarkyti savo emocijose, ar geraiu ignoruoti, kol jis pats aprims (o gal atvirksciai - isisiautes dar labiau )

Laurencija, o gal veiksmingiau butu pamastyti, ne ka kita karta daryti jau prasidejus isterijai, bet kaip jai uzkirsti kelia. Maniskis bernas irgi yra is jautriuju, bet dabar jau pradedu jausti, kad tuoj tuoj bus blogai, imu minutes pertraukele ir iseinu i kita kambari. Ten nuleidziu gara as, vaikas irgi pasilikes vienas mazumele nuleidzia gara ir po to jau galima su juo zmoniskai pasikalbeti. Tiesiog svarbu jausti riba, kada tu - suauges protingas zmogus, turi save sustabdyti (turiu pripazinti, kad daznai man tai labai sunkiai pavyksta) ir nesivelti toliau i konflikta. O tu, kaip mama, manau tikrai tai sugebetum

O kai vaikas isiaudrina, tai tikrai jokie saldainiai negelbsti. Beje, vandens pylimas mano nuomone nera tinkamas "vaistas".

Nu nieko nepadarysi, turi gyvate ir avina vienam asmeny (as irgi) Ignoravimas bent jau mums nepadeda, prasideda musimaisi, spardymaisi ir t.t. Padeda statymas i kampa (idomu, kur ji rasti viesose vietose) ir kai kurios nepedagogiskos priemones Idomu, ka is tikruju galetu patarti psichologe, nes as irgi neisivaizduoju, kaip sutramdyti savo avina (ne tik pagal horoskopa)?

na nemanau kad imtu tave kopijuoti:) aisku, siais laikais kai vaikai tokie genijai, taivisko gali buti:) na, bet s tiesiog esu pati toki buda isbandziusi:) ir visad padedavo, o ar klausyti mano patarimo, tai jau kiekvienos mamos apsisprendimo reikalas:) as nieko neverciu:)
tiesiog kai vaikas pergyvena isterija, jis negali is ji uzpludusiu jausmu iseiti, o vandens uzpilimas, GALIMA IR NEPILTI O TIESIOG UZPURKSTI ANT JO, sukelia jam soka, kuris islaisvina ji is ji uzvaldziusiu jausmu:)
pabandykit,papasakosit kaip sekesi:)
aisku, gal kuriam vaikui ir nepades, taciau....
beto, geriausia taip elgtis tik prasidejus vaiko tokiam "sokimui" ant grindu:)

Labai norėčiau tikėti, kad tokia isterija nepasikartos... Bet jei ką, mjk, turėsiu omeny tą užpurškimą ar bent jau aptaškymą

Beje, jei suaugusiuosius ištinka isterija ar šokas, kiek žinau, antausis ar vandens šliūkštelėjimas tikrai padeda atsitokėti (bent jau kiek visokiuose filmuose teko matyti. Įdomu būtų išgirsti ir psichologės nuomonę apie tokią šoko terapiją vaikams - ar veiksminga, ar nelabai, ir kaip tai veikia vaiką...

Tiesa, o dėl to šliūkštelėjimo atgal. Pas mus vyrauja demokratija ir vis aiškinu dukrai, kad ką aš jai sakau ir darau, viską ir ji man atgal gali daryti. O jei aš ko nedarau - tai ir ji privalo nedaryti (tiesa, tas negalioja alkoholio vartojimui, bet ir tai kai mama su draugėmis gurkšnoja sidrą, dukra gauna savo "sidro"-spraito porciją, nes šiaip be progos tokių gėrimų jai neduodam ). Taigi mano atveju tikrai labai tikėtina, kad pareitų po kiek laiko stiklinė vandens man atgal

pas mus irgi shiandien buvo isterijos priepuolis, gaila, kad tik dabar paskaichiau apie vandeni, gal tikrai butu padeje

na as tikrai labai tikiuosi, akd daugiau tokiu priepoliu nebus, bet siaip tai labai linkiu kad butent tuo vandens purkstelejimu viskas ir uzsibaigtu:)
papasakokit kai sekesi:) man tiesiogsiaip idomu, ar jau siais laikas toks paprastas budas veikia:)

Toks vaiko elgesys vadinamas "2-3 metu krize". Yra nemazai temu apie tai ir dar apie "vaiku oziukus", paskaitykit. Aisku, kad su tuo susiduriam daugelis, reikia tik isaugti... Bet, zinoma, psichologo patarimas, kaip elgtis tokiais atvejais, labai nepamaisytu.

Dar siek tiek apie vandens terapija - kazkada ir kazkur skaiciau, kad tokiu atveju padeda net paprastas veido apiplovimas saltu vandeniu. Esu isbandziusi kelis kartus - padejo.. (Kol buvo "panesamas", dabar jau sunku net pakelt).
Kas kaip su tuo kovojo. Stai drauges broli per viena karta isgyde nepedagogine priemone - berzine rykstele.
Bet geriausia tikrai kreiptis i psichologa. Mes jau uzsirasem..

na gal ta berzine kose kartais ir gerai, bet ne visiems vaikams ji tinka. dazniausiai tokia priemone issaukia tik dar didesni isterijos priepuoli, kadangi vaikas ima pykti ant ji mususiujo ir dar labiau, kaipsakoma, isigilina, isijaucia i savo jasumus, ir nemokedamas ju kontruoliuoti, akddangi ju dar nesupranta, jis jiems pasiduoda, tokiu budu jie pasireiskia kaip begalinis klykimas, kritimas ant zemes bei trypimas spardymasis kojomis....
taigi, vanduo ne tik kuna gaivina, bet ir jausmus atsaldo

Matot, mamos, yra du skirtingi dalykai - isterija, kurią aš vadinu "ožių isterija", kai yra aiški priežastis (pvz. nenupirkai žaislo, kurio vaikas nori, nedavei ledų prieš pietus ir pan.). Tada krenta ant žemės, spardosi, rėkia, mušasi... Štai tokiais atvejais tikrai gana daug interp[retacijų - sudominti kuo nors vaiką, ignoruoti, ar... net griebtis tos pačios beržinės košės - tikrai ne vienas mūsų kartos vaikas šiuo "vaistu" išgydytas.
Tačiau aš savo situaciją taip išsamiai aprašiau ne veltui. Šįkart aiškiai mačiau - tai ne ožiai. Dukros tokią reakciją iššaukė šiaip kažkokia smulkmena. Priežastis buvo visai nebesvarbi. Ji aiškiai pati nesuvokė, aks darosi ir ko ji nori, nebesusidorojo su savo emocijom. Vaiko elgesys visai pasikeitė - judesiai, grimasos, visa tapo įsitempusi. Na, aiškiai mačiau - ji ne tokia būna net ir labai užsiožiavus, čia buvo aiškiai kažkoks nervinis priepuolis.
Ir vėlgi labai įdomu, ar verta tokiu atveju kreiptis į kokius specialistus ar imtis kokio gydymo, jei tai - tik vienkartinis, ne nuolatinis dalykas. Na, kartą per pusmetį ar metus tai ištinka - ar čia jau signalas, kad yra problemų, ar čia normali emocinė iškrova?
Beje, beržinę košę tokiu atveju visai atmesčiau - juk akivaizdžiai mačiau, kad vaikas pavargęs, jai ir taip buvo labai sunku, blogai, tik ji niekaip negalėjo nurimti... Na nejaugi kenčiantį vaiką dar skaudinsi?..

zinoma galima pasikonsultuoti ir su specialistu:) as patarciau, jeigu jus vilnieciai, nukeliauti i vilniaus seimos centra ir ten man atrodo laiks nuo laiko konsultuoja vaiku ir suaugusiuju psichologe D.Bieliauskaite, atrodo toks vardas jos ji tikrai labia kompetetinga ir manau galetu jum pagelbeti:) pabandykit:)

o jeigu kaunieciai tuomet kauno seimos centre, nors buna daznai ir lietuvos seimos centre, dirba nebloga irgi vaiku suaugusiuju psichologe Zita ......hm.. pavarde pamirsau , bet paziuresiu ir veliau prasysiu, jeigu butu kam idomu:)
kiek zinau konsultacijos ya mokamos tik simboliskai, tiek kiek kiekvienas gali, nors del sito reiktu atskirai klausti:)

Išbandžiau,šliukštelėjau labai nedaug -rezultatas klaikus. Jau kas dėjosi kai šliūkštelėjau tai net nenupasakosiu,galvojau kad uždus. O dabar jau valanda laiko vis šneka: mama, ar daugiau neprausi(jam 2.5 M). Gaila kad nepasisakė psichologė apie "vandens terapiją". Bet mamos geriau ir nebandykit, gailėsitės,ypač jei vaikas jautresnis kaip musu.
Mes vis galvojam apie rykštę,nes ožiai ir pastovūs verkšlenimai(dėl visko,dėl visų noriu nenoriu) išveda iš kantrybės,bet dabar ir nuo rykštės susilaikysim.

Hm Dabar taip pamąsčiau - o gal tada nė vandens nereikia? Va ims dukra isterikuoti, aš griūsiu šalia ir imsiu raičiotis - jaučiu, šoko terapija irgi garantuota O paskui abi pažvengtume, ir jhau spakainiai vandeniu apsipilstyti galėtume

Beje, dabar viskas tiek susitvarkė, kad dukra apskritai namuose praktiškai jokių kaprizų neberodo (tfu tfu tfu per kairį petį). Apsiprato su nauja darželio grupe, apsiprato su nauju režimu, aš irgi darbus savo taip pareguliuoju, kad parsivedusi iš darželio praktiškai būnu užimta tik žaidimais su ja (tiesa, valandžiukei gerai nuo žaidimų pasiplaunu - kad pažiūrėčiau žinias ir Nomedą ), tai viskas einasi kaip iš pypkės, net mažoji mane sėkmingai sutramdo. Va vakar pyktelėjau, kad ji lipdama laiptais ėmė strikinėti, subariau ją, o ji ramiausiai, su šypsena, sako: "mama, atsipyk, būk linksma"

na kiekvienai mamai paciai reikia sprest kaip su jos vaiko isterijomis ar oziais kovoti....as tik issakiau savo patyrima....

Tik dabar perskaičiau šitą tema, o su vandeniu, procedūra dariau prieš kelias dienas. Mano 1,5 metų mergaitė jau 3 savaitės kaip naktį isterikuoja. Tai mama atvežė vandens buteliuką, net nežinau koks jis ten. ir liepė kairia ranka (matyt prietarai) nupraust. Ir žinokit padėjo iš karto. Baigėsi isterija su ta pačia minute

Ko gero esminis skirtumas - tai "užpylimas" ar "nuprausimas". Nuprausimas, kai isterikuojančiam apsižliumbusiam vaikui nuplauni ašaras, ko gero, tik atvėsins, bet nebus "šaltas dušas". O jei šliūkšteltume į veidą vandens iš stiklinės - būtų tikra šoko terapija. Kartais tai gal ir suveikia, bet, mano galva, tikrai gana rizikingas žingsnis. Na, pamėginkim pastatyti save į vaiko vietą. Štai imčiau aš isterikuoti, kažkas atsitiktų, akd nebesusitvarkyčiau su emocijomis, ateitų vyras ir užpiltų ant galvos stiklinę vandens. Ką aš jauzsčiau? Manau, bejėgiškumą ir pažeminimą. Tolimesnė reakcija - arba puolu draskyti vyrui akių (kyla dar didesnė isterija), arba išsigandusi susigūžiu iš baimės ir netikėtumo. Sąlyginai nurimstu, bet kaip gi jausčiausi viduje?

taip sioks toks skirtumas yra, bet nuprausimas, tai ramesnis vandens uzpylimas:)

zinai patartina ir suaugusiam taip padaryti:) gal staiga ir kyla pyktis, bet po to greit ateina apsiraminimas, nes tas saltas vanduo neigiamus jausmus nusluoja ir lyg atpalaiduoja:) aisku, suauges, tai ne vaikas. bet kaip sakoma, toks dalykas yra labai diskutuotinas, kiekvienam savo;)

beto, kai labia isterikuoji, juk imi kazka daryti destruktyvaus, kaip kad ir vaikas, tai kodel nepritaikius vandesn, juk sako daznai, einu i dusa, gal nusiraminsiu.....
vistik vanduo ramina:)

per si menesi mums buvo 2 isterijos priepuoliai... tikrai, buvo pervarges, sakau einam maudytis, pradejo verkti kad nenori, o kai pradejau nuiminet kojines kelnes-kaip pradejo klykt , nesiduoda, raitosi...o balsas toks kimus(biskiuka isigandau, pradejau graziai kalbet, duot visokiu zaislu i vonia...vistiek klykia) tai ka- su dusu apipyliau-rezultatas trumpas bet naudos neatnese-reke gal dar kokias 5min ir nurimo, aprengiau ir uzmigo is kart..... sekantis buvo ir vel vakare, kai grizom namo is tevu... nesidave nieko jam daryt- tiesiai i lova- islipo, nuejo i musu lova ir pats uzmigo....
tikrai nesinori dar tokiu atveju patirt, o musimas tokioj busenoj nieko neduos

Kažin, ar čia išskirtinis isterijos požymis, ar kaip, bet mane, kaip ir Ice-T, per tą priepuolį bene labiausiai taip pat išgąsdino toks prikimęs dukros balsas - visai ne toks, kokiu ji paprastai verkia, gavosi kažkas panašaus nebe į verkimą, o į kriokimą...

Pasiguosiu ir ash... Du metus kuo puikiausiai tvarkiausi su curkos ishdaigomis. Net ir dabar viskas butu gerai, jei butu eiliniai ozhiai - turiu ash tos kantrybes, humoro jausma... Na, bet pastaruosius kelis vakarus jai kazhkas pasidare... Ne tai kad pareishkia, kad neeis miegot, ar nesides pizhamos, ar nesivalys dantu, kaip ankschiau... Zhodzhiu, skaitom knygutes, susitariam, kad shita perskaitysim ir tada eisim praustis - gaunu jos zhodi. Na, uzhverchiu knyga, sakau: pabaiga, einam praustis. Va ir prasideda - staigiai, kaip lietus ish giedro dangaus - tokia isterija: nenoooriu dantuku! nenoriu liuli liuli! Ash ramiu balsu bandau primint, kad taremes. Bandau susitart, kad jei atliks visus ritualus ir atsiguls i lovyte, tai pabusiu su ja, padainuosiu dainele... Jokios reakcijos!.. Ish dalies turbut per savo zhliumbima nieko negirdi, bet tas faktas, kad ji staigiai ish ramios busenos pereina i ta isterine, leidzhia daryti ishvada, kad ji daro tai puikiai suvokdama, kad taip laimes laiko.
Po pusvalandzhio grazhaus ikalbinejimo pradedu kelti balsa ir statyt ultimatumus, bet tai situacijos nekeichia. Padeti kaip ir 'ishgelbejo' tetis, iejes i kambari, nes tapo ta 'geraja puse', kuri 'neverchia daryti, ko nenori'. Juokinga, bet tetis per 5 min. ja ir aprenge, ir pagulde, ir uzhmigde. O ash likau ta 'blogiete'... Juokingai graudu...
Bandzhiau ir vandeniu nupraust - nieko nepadejo.
Oi, kaip reiketu psichologes pasisakymo...

Teko susidurt su psichologe del panasiu problemu.
1. Bene svarbiausia - mamos nusiteikimas "cia ir dabar", absoliutus isitikinimas svo teisumu. Jei kyla klausimas "kodel?", tik vienas atsakymas - "nes AS taip noriu (pasakiau)".
2. Leidimas paverkti. Odes aprasytu atveju - "Mazule, tu dabar pradek verkti, nes jau pasaka baigta ir mes eisim valyti dantuku." Svarbu pasakyti pries prasidedant isterijai, nes, anot psichologes, "leidziamas vaisius - nebeskanus". Beje, tonas turi buti iprastas, draugiskai grieztas, bet tik ne pasaipus.
3. Dar vienas variantas nelikti blogiete - "suversti kalte" kazkam kitam - pasakai, nes ji baigesi, laikrodziui, nes jis rodo laika "eiti liuli" ir pan.
4. Man buvo pasiulyta "vandens terapija", apie kuria cia diskutuojama, bet ja jau buvau isbandziusi seniai - pas mus neveike.

Achiu, Laiza, butinai panaudosiu punktelius 2 ir 3, nes 1 ir 4 ir taip taikom
Ash tik neishmanau, ka daryt, kai ji tiesiog sedi ir neeina tu dantuku valyt (arba daryt kazhko kito). Per prievarta juk netempsi?..

Kai tiesiog sedi ir neina, mes su vyru darom sitaip:
1. snekam apie vaika (-us) taip, lyg ju cia nebutu, baisiai susirupinusiais veidais ir tonu. (tipo: ka cia reikes daryt, vaikas nepajegus pats nieko nuveikt, vaje vaje, tai bent pavargo ir t.t.) Tada pasisiulom i pagalba - nunest iki vonios "mamyte - uz rankyciu, o tevelis - uz kojyciu". Kadangi turim du, tai kartais jie sukrenta vienas ant kito, ir nesam iskart abu. Rezultatas - ir vaikai - vonioje, ir tevams - ramybe.
2. Prievartinis nugabenimas neiprasta poza (pvz, pasikisus po pazastimi), kartais buna lydymas "dainu", bet uztat po to greiciau pamirsta, ko nenorejo.
3. Kartais pareiskiu, kad musu namuose vakaras plastiskai perejo i nakti, o tai reiskia, kad visi turim eit miegot. Tada gesinu sviesa ir demonstratyviai iseinu is kambario. Ne visada pavyksta issaugot ramybe, bet uztat buna kaltas vakaras (kodel jis, nieksas, isejo?), o ne mama.
4. Kartais paliekam vaikus kambary, o patys pareiskiam, kad einam miegoti, nes jau naktis. Paprastai atplasnoja is paskos, nes be kompanijos - liudna.
5. Itin retais atvejais oziai buna tokiais isvesejusiais ragais, kad p. 1-4 nebepadeda. Tada viskas priklauso nuo situacijos (jei vaikas blogai jauciasi, leidziam gultis nesipraususiam; kartais "zvyginames", bet nuprausiam; kartais aiskinam, kad teks miegoti "smirdanciam ir murzinam, o tokie vaikai ir sapnus sapnuoja atitinkamus; zodziu, buna visaip...).

Laiza: o kiek metu tavo berniukams? Man atrodo, kad kai kurie jusu metodai mums netiks, nes yra 'per daug gudrus' Ir apskritai - kai manishke paleidzhia isterija, tu jai dainuok nedainaves, shnekek neshnekejes - nieko negirdi, nemato, neklauso. Shnekejau su musu pediatro sesele, skaichiau literatura - nu visi sako tai, ka mes ir taip darom. Ir linki sekmes bei kantrybes. Sesute sake, kad tokie isterijos priepuoliai, kaip pas manishke, gali uzhsitesti savaite, dvi, gal daugiau, kol ji pagaliau suvoks, kad teveliai visgi nenusileis. Shiandien pashnekejau su drauge, kuri mano Vaiva gan gerai pazhista ir abi vienbalsiai nusprendem, kad su jos charakteriu mums tas uzhsites menesi, du, o gal daugiau... Ech... Laukiam geresniu laiku...

Perverciau darsyk Tavo postus, ir stai ka ismasciau: o jei pakeistum tvarka? Pvz, mes is pradziu savo bernelius nuprausiam, sukisam i lovas ir tik tada skaitom vakarine pasaka. Gali ir ant keliu pasedet, bet jau pizamuoti, po dekiukais pakisti. Jei problemos prausiantis, lieka be pasakos. Sviesa gesinam, ir tegul patys - liuliu. Mat, esu gan kieta (zinoma, pagal situacija), jei pasakiau, tai taskas.
Beje, psichologe sake, kad isterijos baigiasi, kai vaikas supranta, kad nebera "ziurovu", t.y. mamos, tecio ar abieju. Sventa tiesa, nes, pvz., musiskis vaiksto bliaudamas is paskos (juk liudna tuo uzsiimti vienam). O mes liepiam eiti i kita kambari. Pats psichologei prisipazino, kad supykes eina lauk is kambario, bet palieka praviras duris. Spek, kam? - "KAD MATYCIAU, KA TEVAI DARO"!!!! Va, taip. Svarbiausia, kad Tavo mergyte isitikintu, jog ne ji valdo situacija. Tam, zinoma, laiko reik..

Achiu, Laiza, labai vertingi patarimai. Deja, lyg taip ir elgiames, o kol kas rezultatu nesimato. Na, bet dar tik savaite-dvi ir tepraejo
Zhinok, bandzhiau pazhadet pasaka lovytej - nesuveike.
Dienines isterijos man nebaisios. 'Nukreipiu' i jos kambariu ir liepiu uzhsidaryt duris. Taip ir padaro.
Apskritai tai apsiraminau. Pirmom dienom buvo shokas, o dabar jau 'tvirtai stoviu ant koju'. Pakalbejau dar su savo pediatro sesute, ta irgi panashiai viska aishkino, ka ishskaichiau forume ir kitoj literaturoj, bei ka pati ishmaschiau, taigi - laikomes savo ir tiek. Zhymiai tada papraschiau. Visa laime, kad yra tetis, nes ash fizishkai nepajegchiau susidorot

Vyras atrado dar viena recepta: kai dukra rauda, kad kazhko nenori ('Nenoriu i parduotuve', 'Nenoriu vazhiuoti', 'Nenoriu dantuku valyt' ir pan.), tai vyras pradeda 'raudot': 'Nenoriu, kad Vaivute verktu!'. Ash irgi prisijungiu, tai kol kas veikia - pradeda juoktis. Na, jei isterija didele, tai bent jau bando nusishypsot, o po to vel bliauna, tik jau tas bliovimas tampa ne toks garsus ir intensyvus.

Mano vaikas neisterikuoja, vyras irgi ne... Jeigu kartais truputi uzeina kuriam, naudoju paskutini Odes aprasyta punkta - padeda. Bet man labai patiko Laiza patarimai - tikrai pasinaudosiu jais, jeigu bus reikalas.

O ash kaip tik ir norejau paklaust Delfinai taves, nes gi tavo sunus mano curkos amzhiaus, lyg ir turetu savo 'momentu' turet... Bet ish tavo pasakojimu suprantu, kad labai jau jus ten grazhiai sutariat

Dar dalykas, kuris mums suveike...

Kai dukra pradeda zhliumbt, ash jai pasakau: nori verkt? Na, gerai, verk, kol suskaichiuosiu iki 5. Pradek verkt - 1, 2... Na, ko neverki?! Kas chia dabar juokiasi?! Nesijuok - verk! 3, 4... Va taip ir 'nebeverkiam'

Ode, tai čia tikriausiai tu ne apie isterišką žliumbimą, o aie šiaip verkšlenimą. Nes bent jau mano jie rimtai įsiunta, kalbėk jai ką nori - vis tiek negirdi per savo klykimą

Na, tokiu atveju išties išmintinga - tik va reikia atpažinti, kada "tuoj tuoj prasidės". Deja, kol kas dar to nemoku