Mergaites, prasau konkreciau. Padarykim baimiu sarasa ir tada nuspresim, ka su tuom baimem daryti. Taigi, kol kas sarase yra vienas punktas:
1. Bijau pasirodyti nevykele, apsizioplinti.
Galiu paklausti - ka butent tai reiskia? Ka reiskia pasirodyti nevykele? Ar pasirodyti, kad nemoki to, ko jie reikalauja? Ar pasirodyti kvaila? Ar pasirodyti norinti per geros pozicijos sau? Konkreciau prasom
Ivardinkim, ko bijome
Papildyta:
super sugalvota

Tuom esi labai panasi i mane, nes as irgi sioj srity sukuosi jei perziuretum konsultaciniu verslo valdymo paslaugas teikianciu imoniu interneto puslapius, pamatytum nemazai skelbimu, kad jie kviecia zmones prisijungti i savo gretas. Tai viena is tu sriciu, kur tiesioginis kreipimasis i imone gali duoti geresnius rezultatus, nei skelbimo laukimas. Nes jie dazniausiai skelbimu neduoda

Agotukas seka temą ir tyli po lapais pasislėpęs

Išsiuntinėjau gal 40 laiškų į įmones, kurios mane domino ir nelabai... Rezultatas - vis dar sėdžiu sename darbe ir laukiu pati nežinau ko Buvau dvejuose pokalbiuose, bet atsakymas buvo vienas - Jūsų kvalifikacija per aukšta ir jums nėr ką pas mus veikt Tiesa, vienur jiems tikau, bet atlyginimas juodais

O šiaip manau, kad motyvacinis (aš jį truputį patobulinau Parašiau, kad anglų kalbos pradmenys ir dabar savarankiškai mokinuos ) ir cv tikrai neblogi gavos. Bėda tame, kad mano specializacija gana siaura, darbo ieškau gamybinėje ar konsultacinėje firmoje, o šiandien niekam to nereikia Toks jausmas , kad 99 % LT užsiima tik komercija ir vadyba

Pirmadienį aš buvau pokalbyje, dėl tos darbo vietos, kurios norėjau ir kuri, manau, man turėtų patikt Apturėjau tragiškai nenusisekusį pokalbį - manau, kad pasirodžiau ir nevykėlė, ir nepasitikinti savimi Tragiškai jaučiaus grįžus bet... šiandien jie paskambino ir pkavietė pas juos dirbti Esu pasimetus ir niekaip negaliu sau paaiškinti kodėl taip pasisekė, nes pokalbis tai buvo pats blogiausias iš visų turėtų

O ka konkreciai rasei motyvaciniam? Ar gali merginom papasakoti?
Su siaurom specializacijom taip jau yra Deja...

Dievo keliai nezinomi... sveikinu

Kad esu pati pačiausia : Kad net vaiko auginimo atostogos buvo laiku ir vietoj, nes taip domėjausi mokslo ir ne tik naujienomis, kad jie stačiai nagus turėtų nusigraužt aptikę tokią gerą specialistę

Paminėjau daug smulkmenų. Pvz, kad puikiai dirbu Powerpointu, laisvai jaučiuosi prieš auditoriją ir pan. Pasirodo, kad net mano dabartinė vadovė šia programa nedirba, nors jai to reikia darbe Vat taip ir atradau. kad aš, kuri nieko nemoka ir šiaip visai netikus pasirodo, net labai tikus ir turiu daug gerų savybių

na stai, rasyte, motyvacinio pavyzdi turi

Merginos, kur pabegot? Kodel saraso sudaryti nenorite? Noriu jums pademonstruoti kaip su baimem reikia kovoti

Aš tai bijau pasirodyti kvaila, nemokša, nepasitikinti savimi. Bijau,kad mane nepakvies antro pokalbio, nes nusivils. Bijau daug ko net yra sunku suformuluoti. Kartais prieš darbdavį pasijaučiu kaip mažytė mergaitė. Nagaliu šnekėti apie savo pasisekimus nes man atrodo, kad tai smulkmenos. Ir aš esu nieko verta. Net nežinau, kodėl aš taip jaučiuosi. Tai yra be galo bjauru.

1. Bijau, kad nežinosiu, kaip atsakyti į kokį nors klausimą (pokalbio metu)
2. Bijau, kad jei priimtų dirbti, nesugebėčiau gerai atlikti darbų, nes jaučiuosi nieko nemokanti.
3. Bijau pasirodyti visiška višta.


Na tikrai sunku suformoluoti, kaio ir sakė Teresa.

O aš tuo labiau nežinau, ko noriu, koks būtų mėgiamas darbas

mano specialybe ir noras dirbti darba yra susijes su ekonomine - fiansnine analize.
Todel kyla baime, kad jei paprasys ka nors paanalizuoti, nesugebesiu atrasti to punkto, apie kuri sukasi visa esme, nesugebesiu pakankamai profesionaliai jos atlikti ar siaip prianalizuoti i pudymus, nors tureciau buti to specialiste ir viska puikiai ismanyti - gi as su aukstuoju

Ačiu, manau ta pati suprantu, bet pvz. Ar visose firmose, istaigose skambina i buvusia, esama darbovietę pasiteirauti apie juos dominantį asmenį? Klausiu, nesvisai nenorečiau, kad esama darboviete žinotų, jog ieškau darbo. Ir del to, kad nelabai mūsų valdžia megsta gerus atsiliepimus pateikti pati girdėjau, kaip visai neblogą darbuotoja ji apibūdino tiem kitiem darbdaviam (nelabai gerai)...Mano darbovietėje galvoja, kad geresnės darbo vietos nėra. Tai va

O kur but galima pamatyt pavyzdį CV šiom dienom atitinkamų standartu.

Ačiu

Baltija siusk drasiai CV, jei motyvacinio nereikalauja tai ir nereik, manau tie motyvaciai daugiau yra mados, o ne butinybes reikalas. Idomiausiai buna kai pareigos pvz.: kasininkas ir reikalauja motyvacinio, buvau atradus karta VP Market toki skelbima.

Oi Plepute aciu uz motyvacinio pavyzdi Agotuks tu ir esi pati paciausia, o kad vadovai kartais uzmiega ant lauru ir neisisavina net paprasciausiu dalyku reikalingu ju darbe - faktas. Linkiu tau SEKMES.

Va matau, kad sekme yra didelis dalykas, gaila tik, kad kai ja dalijo as paskutine eileje buvau

Is paskutinio pokalbio:
Kodel nedirbate personalo srityje? Na ka atsakyti, as pasakiau, kad tuo metu taip susikloste aplinkybes ir isidarbinau kitur, nes ne visada buna taip kaip nori.

Ko tikites is imones? - va cia ir susimoviau, pirmiausiai pasakiau, kad labai noriu dirbti sioje srityje ir ismokti dirbti, o toliau jau pievos, nes tikrai pasimeciau. Manau reikejo varyt: man Jusu imone atrodo patraukli, tikiuosi, kad Jusu kolektyvas yra draugiskas, kad Jus vertinate savo darbuotojus. Jusu imoneje galesiu mokytis ir tobuleti. Nors is tiesu porinom apie darbovietes vieta, balius ir pan. issirutuliojo toks neformalus pokalbis su pajuokavimais. Nors dabar analizuodama, mislinu, kad reikejo islaikyt dalykini tona visa pokalbio laika, i pajuokavimus atsakyt tik sypsena, o ne samoju.
Klausimas: Kaip bus jei reikes isvykti komandiruoten i egzotiska krasta?
Mano atsakymas: Svarbiausia laiku pasiskiepyt.

Raudona vieta
mano manynu, vietoj pajuokauti ir numesti sąmojį yra talentas ir geras darbdavys turėtų tai įvertinti

Aš pridedu du atskirus failus Ir dar pavadinu juos pvz - Agotos_motyv ir Agotos_cv Nes jaučiu, kad visi vadina juos įprastai. Tai kaip žmogui atsekt, kai kompe užseifinta 5364 failai su užrašu cv

ir dar klausimas, ar reikia parašyti ką nors ten, kur paprastai siunčiant el.laišką rašomas tekstas ? Ar užtenka pridėti CV bei motyvacinį ir viskas ?

del vadybos sistemu diegimo puikiai zinau, teko metus pasidarbuoti sioje srityje.
konkreciai ISO 9001 ir 14001 - pirmiausia pats praeini kursus, kuriuose viska apie tai papasakoja kaip diegti ir kaip audituoti. tada konsultuoji konkrecia imone arba diegi savojoje sias sistemas. Pradedi nuo proceduru rasymo, darbuotoju ikalbinejimo kad reikia daryti taip o ne kitaip, nes jei kitaip - sertifikato negausit. reikia pakeisti darbuotoju darbo iprocius (zinoma, ne visus ne visada). Kartais pakanka pritaikyti sistema prie imones, kartais atvirksciai... galu gale reikia audituoti ar vykdoma pagal proceduras, rasyti ataskaitas ir pasirengti isoriniams auditams. jei konsultuoji kita imone - tik proceduru rasyti nereikia darbas idomus, taciau idiegus iso sistema, darbo nebelieka... gali SM nuolat sedeti

Noreciau pirmiausiai pratesti del baimiu. Kiek supratau, baimes yra tokios:
1. Bijau pasirodyti nevykele, vista, kvaila, nemoksa, nepasitikinti savim. Kitais zodziais tariant, bijau, kad kaip zmogus nepatiksiu darbdaviui ir jis ne tik nepamatys manyje nieko vertingo, bet dar gailesis, kad sugaiso su manim tiek laiko.
Is kur atsiranda si baime? Is reikalavimu, kuriuos keliame sau. Visiskai naturaliai norime patikti darbdaviui, norime sudaryti gera ispudi, suzaveti darbdavi norime. Taciau kas man pasakys kodel to norime? Sis klausimas nera retorinis, pabandykim parasyti 5 svarias priezastis kodel jums svarbu patikti darbdaviui.
Supratusios tas priezastis, zinosime ka daryti toliau

2. Bijau apsizioplinti. Bijau, kad nežinosiu, kaip atsakyti į kokį nors klausimą (pokalbio metu). Del to negaliu šnekėti apie savo pasisekimus nes man atrodo, kad tai smulkmenos. Ir aš esu nieko verta. Kitais zodziais tariant, bijau kad kaip specialiste nepateisinsiu man keliamu reikalavimu.
Is kur atsiranda si baime? Is reikalavimu, kuriuos keliame sau. Kaip labai taikliai pasake Wilidza "tureciau buti to specialiste ir viska puikiai ismanyti - gi as su aukstuoju". Issilavinimas ipareigoja mus kazka zinoti. Darbo patirtis ipareigoja mus kazka moketi. Sitoj vietoj labai svarbu suprasti ar ir darbdaviai kelia mums tokius pat reikalavimus. Pagalvokime, ko is tiesu tikisi darbdavys is jusu issilavinimo? Ar galetumete pavardinti? Vel kokius 5 punktus surasom, m?
Kitas klausimas - ko darbdaviai tikisi is jusu patirties? Kaip galime tai suzinoti?

Dar viena pamineta baime - bijau, kad manes nepakvies antram pokalbiui. Ji yra pirmu dvieju pasekme. O baime "bijau, kad jei priimtų dirbti, nesugebėčiau gerai atlikti darbų, nes jaučiuosi nieko nemokanti" - apie sita pakalbesime siek tiek veliau, gerai?

Merginos, pabandykite atsakyti i siuos tris melynus klausimus. Net jei jie siek tiek primityvus ar juokingi atrodo

Na, dabar laiskai

Hm, sunku su tokia valdzia Tokiu atveju verta save apsaugoti, gal net CV savo esamos darbos vietos nenurodyti, kad nepaskambintu... Bet siaip atsakant i tavo klausima ar visu skambina pasiteirauti, tikrai ne visur. Profesionalai visada atsiklaus taves pacios ar gali paskambinti, bet, deja, yra ir neprofesionalu. Paskaitinek dar sia tema, apie tai jau nemazai kalbejome, kaip galima visaip save apsaugoti
O CV pavyzdi galiu atsiusti, tik meila savo duok

Teisingai.

Melynas atsakymas tikrai geras. Galima tik tuo ir apsiriboti. Bent jau as pati kitu priezasciu nelabai ir turejau
o dabar del tavo "kaip reikejo"
man Jusu imone atrodo patraukli Kai pasakai taip, turi buti pasiruosusi atsakyti i klausima "kodel jums taip atrodo". Sis klausimas yra vienas is sudetingesniu, nes atsakymas i ji reikalauja daug zinoti apie imone, bent jau gerai isstudijuoti ju internetini puslapi. Ar tikrai nori, kad tau si klausima uzduotu?
tikiuosi, kad Jusu kolektyvas yra draugiskas, kad Jus vertinate savo darbuotojus o jei taip nera? isivaizduok kaip rizikuoji, jei vadovas mano, kad ju kolektyvas toks nera? siuo sakiniu isreikstum labai aisku savo lukesti, pozicija, vertybes kolektyvo atzvilgiu. Ar tikrai nori taip atversti savo kortas dardaviui?
Jusu imoneje galesiu mokytis ir tobuleti. Cia tinka visai tai, ka sakiau apie pirmus du dalykus. Turi buti 100% tikra, kad taip ir yra. Kitaip rizikuoji...
Nors dabar analizuodama, mislinu, kad reikejo islaikyt dalykini tona visa pokalbio laika, i pajuokavimus atsakyt tik sypsena, o ne samoju. ar numanai, is kur toks jausmas? ar ka jie pasake, ar ju reakcija tau parode, kad tavo pasirinktas tonas buvo netinkamas? kai yra toks jausmas, svarbu ji paanalizuoti ir bandyti suprasti kas tave vercia taip jaustis - ar tavo pacios nerimas ir nuostata apie tai, kaip turi vykti pokalbis, ar ju reakcija, elgesys...

sakyk ka nori, bet sitas geras

apie kokybes vadybos sistemas paaiskino Wilidza dar yra verslo valdymo sistemos - tai sistemos, kurios diegiamos imonej tam, kad butu lengviau valdomi visi procesai, kad butu pasiekiami tikslai ir igyvendinama strategija. Kaip ir zodziai "verslo valdymo sistemos" tai reiskia sistemas, kuriu pagalba lengviau ir efektyviau valdomas verslas. Didziaja laiko dali diegiant sias sistemas dirbama su vadovais, nes butent jiems rupi tokie dalykai. Nezinau, ar pasidare nors siek tieks aiskiau...

man atrodo, kad *plepute* jau tiek prikonsultavo apie CV, motyvacinius laiškus, pokalbius ir atsakymus į klausimus, tad dabar tikrai verta pakalbėti apie baimes ir psichologinius barjerus ieškant darbo

mano didžiausia baimė yra mano išvaizda
esu žemo ūgio (apie 160 cm), smulkaus sudėjimo, o prenteduoti noriu į pakankamai rimtas pareigas, o ne į sekretores

visada kai einu kur su reikalais, įstaigose, įmonėse nužiūriu žmones
ir tikrai dažnai pastebiu visai neįspūdingos išvaizdos žmones užimančius aukštas pareigas
taip aš bandau save įtikinti, kad išvaizda yra niekas

kad ir pvz. buvęs krašto apsaugos ministras yra žemo ūgio, bet ministras
tokių arba dizainerė Žilienienė - perkant alkoholį prašo jos paso

bet eidama į pokalbį aš būtent labiausiai nervinuosi, ką potencialus darbdavys pagalvos pamatęs mane

galbūt šis kompleksas atsirado dėl mamos kaltės, kuri kadaise pasakė: nau ir ką tu pasieksi, pažiūrėk, kokie prokurorai: aukšti, stori, o tu?

nežinau, kaip susidoroti su savo kompleksu

Labas, Plepute,


Turiu toki klausima.. Tikiu, kad tu jau simta kartu apie tai rasei, taciau as nespesiu greitai perskaityti abieju temu, o atsakymo reikia greitai...

Klausimas butu toks: Ar labai blogai, jei zmogus pretenduoja i zemesnes pareigas, nei uzeme buvusiame darbe? Nutyleti to neiseina, nes Sodros knygeleje pareigos irasytos...
Ar normalu, kad zmogus "aukoja" sena darba ir pareigas ir keicia darba i "zemesni" vardan karjeros galimybes didesneje kompanijoje? Ar tai jau nera normalu ir reiketu pretenduoti i tokio paties lygio pareigas?

Aciu uz atsakyma
Beje, gal kuri aktyvi temos skaitytoja zino atsakyma? Buciau dekinga...

Sveikutė,Plepute ir visos mamytės,

Ir aš notrėčiau paklausti,jei yra parašytas cv su visomis nosinėmis ir taisyklingomis lietuviškomis raidėmis ir siunčiant elektroniniu paštu ar neišsikraipo raštmenys?o gal cv reikėtų rašyti be varnelių ir nosinių?Patarkit,kas galit.... o aš jau pasimečiau.ir savo cv norėčiau jau siųsti tik va suabejojau...Labai ačiū.

na juk CV prisegi kaip Word dokumentą, todėl tikrai neišsikraipo

Taip, yra normalu aukoti sena darba vardan didesniu karjeros galimybiu. Tik reikia aiskiai parodyti darbdaviui, kad supranyi, ka darai ir kodel ta darai. Dar patariu tokioj situacijoj butinai nusiusti motyvacini, kuriame paaiskinti savo sprendimo priezastis

Aciu tau, Bajm, kad atsakei Kitos tyli. Idomu kodel. Ar tingi atsakyti? Ar nenori atsakyti viesai? Kartu si situacija parodo, kaip mes kartais megstame kalbeti apie baimes, problemas, o realiai ju spresti nenorime. Ir tas suprantama - juk sunku ir skauda liesti problemas... O gal tiesiog mano pasiulytas budas netinka...

Na, o dabar del tavo situacijos. Skaitant tavo posta prisimeniau viena zmogu. Biski ne i tema, bet manau, tu jau pripratus prie mano nugrybavimu Taigi, teko man viena karta dirbti su zmogum. Niekada jo nemaciau, nes jis is kitos salies, bendravom per interneta. Laikui begant vis labiau suartejome ir kuo toliau, tuo labiau zavejausi juo kaip zmogum ir kaip vyru. Jis is tiesu super vyrukas - daug moteru del jo kovoja, nes jis taaaaaip moka bendrauti su merginom, kiekviena karta paprastas paplepejimas palikdavo daug, daug silumos sirdy. Patikek, as vyrams labai kritiska, kritiskesnes dar nesutikau ir, matyt, nesutiksiu Tai va. O po kurio laiko suzinojau, kad jis turi savo sajta ir foruma, kur mokina kitus vaikinus kaip vilioti moteris. Mokymus daro, pinigus is to uzsidirba Is tiesu jis profas sioj srity. Ir viena diena mums reikejo daug ka aptarti, taigi, susitarem pakalbeti per skype. Pirmi zodziai mane sokiravo. Uzmuse. Paralyzavo. Visu pirma, jo balsas yra toks negrazus, kad dieve mano Visu antra, jis mikcioja taip, kad nesugeba sklandziai pasakyti nei vieno zodzio Kalbejom, kalbejom, po penkiu minuciu nebejutau nei tai, kad mikcioja, ir balsas jo visai normaliai jau skambejo. Niekada nesijauciau taip gerai kalbedama su vyru, net su tais, kuriuos buvau isimylejus iki ausu Po to vis galvoju - kaip jis su siais dviem trukumais sugeba ne tik patikti merginom, ne tik tureti ju kruva, bet dar ir mokymus vesti apie viliojima ir uz tai tokius pinigus gauti? Fantastiska, ar ne? Zmogus sugebejo is dideliu minusu padaryti didelius pliusus. Kaip? Manau, kad savo minusu deka jis tikrai isskiria is visu vaikinu ir tokiu budu atkreipia i save demesi. Isivaizduoju, kaip merginos galvoja: "o, jei toks mikciojantis vaikinas mane kalbina ir nebijo, vadinasi, tikrai jam patinku", o vaikinai, kuriems jis veda mokymus, galvoja "jei toks sugeba gauti paneles, tai kodel negaleciau as"

Si pavyzdi pateikiau noredama tau pasiulyti pagalvoti - kaip gali savo minusa paversti pliusu? Is pradziu norejau bandyti tau paaiskinti, kad mazas ugis tikrai nera minusas, bet manau, tu ir pati sau ta sakei ne karta. Taigi, tarkim, kad tai minusas. Kaip tuomet gali pasiekti, kad darbdavys, ziuredamas i tave, galvotu "si maza mergina, kuri is sono atrodo tokia silpna, is tiesu yra ... (norima irasyti )?" Kitais zodziais tariant, kaip gali kompensuoti savo minusa? Kaip gali padaryti ji pliusu? Is pradziu parasyk tu, po to parasysiu as Gal ir kitos merginos minciu turi?

Del ugio galiu pasakyt, kad mano pacios vadove dabar gana zema moteris. Bet ji labai faina, labai rupinasi savo darbuotojais ir tikrai stengias visus savo darbus atlikt be priekaistu ir dar geriau Tai man jos ugis niekad ir nekliuvo. Ir neatrodo, kad kam nors is viso skyriaus uzkliutu...
O mano baime ieskant darbo visad buna, kad priims ten, kur nesugebesiu dirbt. Kazkaip keistai praeinu as tuos pokalbius ir priima net ten, kur reikia rimto, patirties turincio zmogaus toj srity (as tik studente, tad patirties man truksta ). Tikrai stengiuos nesigirt ir nesipust, ir siaip save daznai nuvertinu, bet net pora kartu teko taip darbo atsisakyt... O kai priima, tai be galo pergyvenu, kad ismes mane tokia nemoksa... Negaliu darbui atiduot visu savo jegu, nes dar mokslai nebaigti Ir dabar sitoj baimej gyvenu Kaip kovoju? Ogi niekaip, nes nezinau kaip. Stengiuos nekreipt demesio, nes ir be baimiu turiu ka veikt ir apie ka galvot, neturiu laiko as jom

1. neturiu šitos baimės, pasitikiu savimi, o jeigu kam nepatinku(-siu) man dzin. to išmokau savo buvusiam darbe, nes anksčiau, oi kaip savimi nepasitikėjau.
2. šitoje srityje turiu baimių. nors laikau save protinga, kompetetinga ir t.t., bet... ieškau vadybininkės darbo, nes ir išsilavinimas ir darbo patirtis tokia, tačiau vis dažniau pagalvoju, kad mokiausi ir dirbau visai ne tai kas "prie širdies", nes pardavimų vadybininko darbe man labiausiai nepatinka naujų kontaktų ieškojimas, klientų paieška (to dar neteko daryti). tiesiog bijau, kad man nepatiks ir bus nuobodus toks darbas. taip pat anglų k. žinios labai vidutiniškos, todėl darbų pasirinkimas siauresnis. tai va, tokios baimės

Laba,seniai berasiau as cia,bet paskaitau tai visus postus
Apie baimes...
Mano gal didziausia baime yra ta, kad as visur ieskau teisybes...ir tai mane vercia is koto,nes is patirties galiu pasakyt, kad anksciau ar velaiu tapsiu blogiete visai to nenoredama O gal to negalima baime pavadinti...???

na, jei reik pasakyt dėl ko, mano manymu, reikia patikt darbdaviui tai:
1. jis sprendžia ar mane priimt. jei nepatiksiu, garantuotai nepriims, net jei viską idealiai mokėsiu..
2. labai gerai jaučiuosi, kai jaučiu, kad kitam patinku.. ir atvirkščiai..
na, penkių svarių priežasčių nesugalvoju.. manau, pakankamai svarbios šios dvi..


tikrai bijau labai..
1. neturiu sugebėjimų save girti... ir jei kiti giria, kažkaip nesijaučiu to verta..
2. pasakius, kad moku dirbti wordu, galiu gauti užduotį, ir iš netikėtumo ar šiaip susijaudinimo, bijau kad ir paprasčiausios užduoties nepadarysiu..


1. tikisi stiprių teorinių žinių.
2. tikisi, kad žinau kodėl pasirinkau studijuoti būtent tą dalyką.
o aš manau, kad mano teorinės žinios, be patirties nedaug ką reiškia.. ir dėl ko pasirinkau būtent tą dalyką, nežinau nė kaip pasakyt.. tiesiog man pasiūlė, pasakė, kad nesunku ir ten ėjau.. o to ko ištiesų norėjau, per maži balai buvo..


1. oj... iš patirties jie daug tikisi...
o ką daryt, jei esu dirbusi visai kitoje srityje?

Tavo zodziams mielai pritarsiu Tik vat beda yra tame, kaip jauciasi toks zmogus. As pati esu pakankamai auksta ir esu pripratus, kad dauguma merginu yra mano ugio arba siek tiek zemesnes. Kartais buna aukstesnes, bet siek tiek, tas tikrai nesijaucia. Ir niekad nesuprasdavau kaip del ugio gali buti bedu - man zemos merginos atrode kaip tik tokios lyg ir svelnesnes, jas norisi globoti ir jomis rupintis. Ir viena karta susipazinau su mergina, kuri yra beveik 15 cm uz mane aukstesne Patikekit, jausmas ne koks Tam, kad paziureciau i akis, reikejo uzlenkti galva, patyriau ta pirma karta. Ir pasijutau toks karapuzas, kazkokia nevykele, tokia maza ir nereiksminga visom prasmem. Nustebau, kaip toks dalykas galejo mane taip paveikti. Nes viena mano grupioke buvo zymiai uz mane aukstesne, bet ji buvo stora ir negrazi, tad salia jos jauciausi tokia ale princese O va sita auksta, bet tuo paciu jos grazi figura, simpatiska mergina ir sakes
Bet kito kelio nera - save priimti ir pamilti reikia ir daznai tai pavyksta, kai surandame sios situacijos privalumus, pamatome tame galimybes. Tada jau nieks nepriverstu sio dalyko atsisakyti

Sveikos, merginos,

Pasidalinsiu savo patirtimi, gal kam pravers.

Pries 4 m. keiciau darba, bandziau isidarbinti savo svajoniu imonej ne pagal specialybe (visada svajojau pakeisti sriti), bet manes neprieme del silpnu anglu kl. ziniu ir galbut dar del kokiu nors priezasciu.

Taigi darba susiradau didelej tarptautinej kompanijoj (kaip veliau paaiskejo eilineje isprotejusiu pasiputeliu imoneje-neperdedu) pagal specialybe ir padariau karjera, gaudavau gera alga, tai buvo mano karjeros plano dar vienas laiptelis. Atrodo viskas gerai, bet prasidejo vadovo, seno uzsieniecio kuilio, priekabiavimas, o tiesioginis vadovas pajautes, kad netekau malones, puole tuo naudotis ir visus savo tinginystes padarinius versti ant manes. Zodziu dirbau ten (karjeros prasme nuostabiam darbe) ir kasdien vakare grizus verkdavau, jauciausi niekam tikusi, beverte, juk mane kasdien kaltindavo zioplumu ir nemoksiskumu, visai netekau pasitikejimo savimi, taigi nusprendziau imtis kokiu nors veiksmu, juk gyvenima turiu tik viena!

Buvo praeje 2 metai, kai dirbu toj imonej. Pradejau vel ieskotis darbo, anglu kalba jau buvau "prasilauzusi", vel pasirode skelbimas mano svajoniu imoneje, darbas ne pagal specialybe ir vel as bandziau laime! Patekau i paskutini atrankos etapa, pas generalini, bet... manes vel neprieme, jiem atrode, kad kitom pareigom as tikciau labiau. Nuo to laiko is tos imones man vis paskambindavo, palaikem kontakta, nes as jiems labai patikau ir jie norejo, kad as pas juos dirbciau labiausiai man tinkanti darba!!!

Tuo paciu metu mano darbe prasidejo permainos, tiesioginis vadovas isejo is darbo. Atejusi nauja vadove gavo uzduoti mane ismesti. Taip taip. Man ji visai patiko kaip zmogus ir kaip specialiste, gera, bet tik veliau supratau, kad buvau neteisi. Ji zinojo, kad bus mano vestuves ir, kad as laukiuosi , bet vis tiek pasiule man iseiti is darbo saliu susitarimu su 2 men iseitine kompensacija arba likti zemesnese pareigose uz trigubai mazesne alga! As nesutikau su tokiomis salygomis, labai stresavau, bet kovojau juk ne vien uz save! Istatymai buvo mano pusej. Taigi likau darbe ir toliau sau gadinausi nervus, grese persileidimas, bet aciu Dievui siandien turiu nuostabu lialiuka Ta moteriske po mano isejimo i dekretines pakeite darba, o imone sustabde veikla ir atleido visus zmones.

Taigi dabar pradejau ieskotis darbo, nes mano maziui jau greit metukai. Man paskambino is tos mano svajoniu imones ir pakviete dalyvauti konkurse, darbas ne pagal mano specialybe, bet savo zinias galiu kuo puikiausiai pritaikyti. Ir ka jus galvojat. Laimejau ta konkursa! Sutarties dar nepasirasiau, bet aptareme visas salygas ir po 1,5 savaites as jau einu ten dirbti!!!

Gal jau ir nusibodo skaityti, bet cia dar ne viskas.. na, juk mum kiekvienam musu gyvenimas yra svarbiausias...

Atejus i paskuti atrankos etapa personalo vadove pasake, kad skambino mano buvusiai tiesioginei vadovei ir, kad yra issigandusi po pokalbio su ja.. atseit ji pasake, kad as labai fainas zmogus, bet akcentavo, kad ji nera tikra ar as sugebesiu dirbti savarankiskai be prieziuros, ar as mokesiu "skaityti tarp eiluciu" ir ar parodysiu iniciatyva, iskilus problemoms... as buvau apakusi. Koks jos reikalas man gadinti gyvenima, negana to, kad po jos "gerumo" vos nepatyriau persileidimo, tai dar ir dabar man gadina gyvenima savo "saziningumu". As pasakiau, kad man neliko kito pasirinkimo, kaip tik pasakyti kaip toje imoneje viskas buvo is tikruju, kad vadovas buvo tinginys ir savo klaidas dangstydavo manimi, kad as vakarais nuo streso verkdavau, kad ant manes darbe rekdavo, del to nemaciau jokios prasmes ten rodyti iniciatyva, vienintele iniciatyva-kito darbo paieska. Ta personalo vadove iki tol mane laike idealia, dabar bent jau zino, kad galiu tureti trukumu, tikiuosi jos nenuvilti. Taigi nepaisant ne kokios rekomendacijos mane vis tiek prieme.

Ka norejau ta gavau. Kaip sakoma, atsargiai - norai issipildo! Mano dabartine savijauta ne kokia. Bijau pasirodyti blogesne negu tikimasi is manes, bijau nepateisint lukesciu, nors jau 4 metus norejau to darbo! Man liudna ir as bijau pagalvot, kad jau tuoj reiks eiti dirbti. Mano vyras sako, kad vieninteliai vaistai nuo to - kuo greiciau pradet dirbt. Tada suprasiu, kad nieko nera neimanomo.

Sekmes Jums visoms Ieskokit ir rasit.

Pleputei aciu uz moralini palaikyma ir profesionalo konsultacijas

Manau, kad sia atsakomybe daliniesi su darbdaviu - jis vertina is savo puses, tu is savo. Ir jei jis nusprendzia pabandyti ir suteikti tau sia galimybe, ar ne jis prisiema uz tai ir atsakomybe? Jei per pokalbius nemieluoji apie savo patirti, zinias, o tu taip ir darai (jei net darbo per tai atsisakei), tavo sazine yra visiskai svari. Tokioj situacijoj gali tik daryti viska, ka gali, kad dirbtum kuo geriau. Juk suprantame, kad baime nepades isvengti atleidimo (jei jau taip atsitiks), o vat susikaupti ji trukdo. Kai jauti, kad is tiesu darai viska ka gali, gali ramiau visa kita palikti likimui / dievui. Nes jei jau ir tada atleis, vadinasi, tavo vieta tiesiog yra kitur
Prisimeniau viena istorija: viena mano drauge isidarbino super imonej. Dirbo atsiputus, viskas jai labai patiko. Ji buvo tikra, kad ir darbdaviui viskas patiko. Kol po triju menesiu jai pranese, kad ji nepraejo bandomojo... Po to ji tris menesius ieskojo kito darbo (ilgokai uztruko, kol atsigavo po patirto soko) ir kitoj darbuovetej jaute didziuli stresa del kiekvieno savo zodzio, poelgio. Is tiesu situacija buvo sudetinga, nes ji taip ir nesuprato kuo netiko tame sename darbe. Taigi, ji dirbo ir po menesio pasikviete darbdavi "ant kilimelio" ir tiesiai sviesiai paklause ka jis mano apie jos darba (nebenorejo siurprizu). Susitare su juo, kad jei jis bus kazkuo nepatenkintas, butinai jai pranes, kad nebijos nurodyti jai jos klaidas ir pan. Paaiskino kodel taip jauciasi ir vadovas puikiai ja suprato Tame darbe ji uzsilaike tikrai ilgam. Gal ir tau pabandyti toki buda - tiesiog atvirai pasikalbeti su vadovu apie tai? Arba bent jau kartais (kai jautiesi labiausiai neuztikrintai) atvirai klausti ka vadovas mano apie tavo darba. Tokius darbuotojo klausimus vadovai labai megsta ir daznokai nelabai sugeba tinkamai i juos atsakyti, bet tikrai ta ivertina ir nuomone apie darbuotojus tik gereja
Isimtis - jei vadovas psichas, megstantis visus kritikuoti, kuriam viskas yra blogai. Tokiu atveju geriau su juo to neaptarineti, paciai savo darba analizuoti ir mokytis is savo klaidu. Sakoma, kad tai pats tiesiausias kelias i profesionalizma

Rimtas argumentas, kurio nebutina sakyti darbdaviui (bet reikalui esant galima sutarti ir del jo), bet sau zinoti ta tikrai verta. Kai prioritetai aiskus, lengviau vertinti ir rezultata
Papildyta:
Na gi, na gi, paaiskink, prasau, kodel nebijai nepatikti darbdaviui per pokalbi? Juk jo nuomone lems ar gausi gal but issvajota darba?

Kiek suprantu, cia jau kitokia baime - baime, kad is tikruju sis darbas yra ne tau. Ir nesi tikra, ko is tiesu nori. Baltijai pazadejau, kad apie tai pakalbesim siek tiek veliau, nes apie viska kalbeti sunku kartais net moterim gerai?


Ar turejai del to problemu pries tai buvusiam darbe?
As vadinciau tai ne baime, o minusu, kurio dydi galima arba sumazinti arba net pliusu paversti. Aisku, tai pirmiausiai nuo tavo pacios noru priklauso

Kodel butina patikti darbdaviui?

1. Teisingai. Sprendima priima jis ir galiausiai jis vadovaujasi subjektyvia nuomone. Pasakyciau netgi daugiau - kartais sprendima priima tas vadovas, su kuriuo man net neteks dirbti, jis yra pvz. generalinis, o dirbti reikes su kitais zmonemis. Visiska neteisybe!
2. Sitas punktas geras Moteriskas labai Bet ji galime kol kas atideti, nes jauciames blogai tik kai nepatinkame tiems, kurie mums patinka. Jei nepatinkame tiems, kurie ir mums nepatinkame, is tiesu jauciames gerai, nes taip isitikiname, kad tie, kurie mums nepatinka, yra tikri lochai ir to irodymas yra tai, kad mes jiems nepatinkame Paprastai tariant, tikrai neliudesi, jei nepatiksi 8 klases baigusiam imones vadovui, kuris iesko darbuotojo, ant kurio gales kiekviena ryta saukti jo zmona. Ania?

Turime viena punkta Ar dar yra kitu? Jei jis vienintelis ir kitu nera, gal kas is tu, kurios sios baimes nejaucia, gali atsakyti?
As pati pazadu atsakyti veliau

Kodel bijau, kad nepateisinsiu reikalavimu?

1. Sita, matyt, reikia priskirti prie baimes pasirodyti prastai per pokalbi Ar teisingai suprantu, kad bijai, jog jei saves nepagirsi, darbdavys ir nepastebes tavo privalumu ir geru savybiu?

2. Reali baime. Taip buna. 99% kandidatu iseje is pokalbio viska apmasto ir supranta, kad zymiai geriau galejo atsakyti, uzduoti isspresti Sis faktas turetu tave siek tiek paguosti. Na, truputi. Nors siek tiek visi panasiai klaikiai jauciasi Ir sia baime reikia mokytis nugaleti. Labai noreciau, kad ir kitos pasidalintu kaip su ja tvarkosi, bet jauciu, kad teks man vienai Taigi, papasakosiu, kaip pati to mokiausi:
Dar studiju laikais, kai mokinausi psichologijos ir ypac psichoterapijos metodu mane i nevilti varydavo tylos pauzes. Dieve, kaip as ju bijodavau Esu plepute, bet kokia tustuma uzpildydavau savo zodziais, pasakojimais, blogiausiu atveju kalbejimu apie nieka, nes tyleti buvo baisu. Neajauku. Nedrasu... O psichoterapijoj tylos pauzes reikalingos, kai klientas masto, apgalvoja tavo klausima, galvoja apie savo atsakyma, galiausiai isijaucia i tai. Taigi, teko to mokintis. Is pradziu issededavau 10 sekundziu, po to 15, po to 20. Ir tos 20 man atrode kaip 2 minutes Labai letai man sekesi vis daugiau tyleti. Zmones man aiskindavo, prasydavo, kad patyleciau Galiausiai ismokau. Pradejau jaustis gerai ir dabar galiu laukti nors ir 10 minuciu. Net 15 galiu, jei reikia Jei tik matau, kad siuo metu zmogus galvoja, masto, o ne tusciai sedi, galiu buti su juo tyloje...
Kodel apie tai pasakoju? Todel kad si buda panaudoju dabar visur. Kai tik jauciu, kad ziauriai parinuosiu, kad pasimeciau, kad nezinau ka sakyti ir ka daryti, prasau laiko pagalvoti. Kelias minutes nusiraminu, po to pradedu mastyti. Leidziu sau galvoti nors ir 15 minuciu. Kiti dazniausiai ta tyla nutraukti bijo (jie gi kuklesni, nei as mokslu pradzioj buvau ), o man tai padeda susikaupti. Niekada niekas man nepriekaistavo del to, kad prasiau sau daugiau laiko!!! Ta buda panaudojau, kai laikiau vairavimo egza. Policininkas sedi salia, man reikejo atbulai vaziuoti ir visa laika susimaisydavau, i kokia puse vaira sukti. Suku, ziuriu masina vaziuoja ne ten, kur man reikia. Stop. Bandau vel, vel ne ten. Nesuprantu, kodel. Tada atsisukau i ji ir sakau: "O galiu siek tiek pagalvoti?". Jis ziuri i mane ir sako: "Taip, aisku". Ir as galvoju sau galvoju, galvoju... niekaip nesuprantu, ko ta masina vaziuoja ne ten. Na sakes. Nusprendziau, kad kol nesuprasiu kodel, tol vaziuoti nepradesiu Praejo 5 minutes. Policininkas: "na, ar pagalvojote?" Sakau: "Aga, beveik. O galima dar siek tiek?" Jis paziuri i mano blondiniskus plaukus, atsidusa ir sako: "Taip, aisku, galvokite kiek tik norite" Dar po 5 minuciu sumasciau, kad teisingai suku vaira, o jei ta masina vaziuoja ne ten, kur reikia, cia jos problemos Pradejau vaziuoti ir is tiesu masina tik viena milimetra ne ten vaziavo, o po to pasisuko kur jai reikejo
Rezultatas: po to padariau dvi klaidas, bet policininkas vis tiek egza uzskaite. Matyt, daugiau streso nenorejo. Girdejau, kad dar ilgai apie mane pasakojo

Prie ko as cia? Prie to, kad tokiose situacijose kartais labai pravercia paprasyti laiko pagalvoti, susikaupti. Dazniausiai viska mokame, tik skubame, neleidziame sau giliai ikviepti ir minute pailseti. Kokia minute apie nieka negalvoti, o tada ir mintys teisingos ateina. Zinau, kad tai sunku. Labai sunku. Bet i tai verta savo energija investuoti

Aidairi, del kitu tavo posto daliu atsakysiu rytoj.



Lijanuska Butinai parasyk kaip tau seksis naujam darbe

Rašiau apie baimes, perskaičiau ką parašiau ir ištryniau, nes suvokiau, kad pad pirma ir turbūt pagrindinė mano baimė yra: pradėti bijoti Čia rimtai Prieš kokį rimtesnį įvykį: pokalbį, egzaminą ir pan. Pradedu nervintis ir bijot, kad gali nepavykt, pradedu bijot tiesiog tos besiartinančios dienos, nes žinau, kad tada bus bemiegė naktis su apmąstymais kaip gi viskas eisis (pasiseks ar ne, bandymai apgalvot kiekvieną galimą situaciją, įvykių eigą), tada nuo visų šitų minčių paryčiais pradeda pykint, atrodo lyg sirgčiau, nė kąsnio į burną paimt negaliu. Galiausiai tą lemtingą dieną jaučiuosi išsekus, nieko nesugebanti, atrodau klaikiai. O tada dar prasideda baimė, kaip aš pasirodysiu (apie išvaizdą). Na aišku, kad nekaip po bemiegės nakties...
Taigi vat tokia ta pagrindinė baimė su kuria nieko negaliu padaryt

Na, kaip ir taip... bet jei aš su juo bendrauju tik per pokalbį, tai aš nežinau, kad jis toks.. o įsivaizduot, sunku

taip.. nepastebės.. o jei nepastebės, neturės dėl ko mane priimti į darbą..


o va, jei pamatys, kad negaliu to padaryt greit.. tai irgi nekaip pasirodys.. teko girdėti tokį pasakymą apie kandidatus: " prisigiria, prisirašo savo CV, kad moka visokiom programom, o tik atsisėda prie kompiuterio... žiūri į tą klaviatūrą... " na, tai va, žiūri ir gal mąsto..

dėkui dėkui lauksiu
kai pagalvoju... aš tiek daug žinau... prisiskaitau, internete randu, ir šioje temoje... na, bet kai reik eit į pokalbį... viskas išgaruoja ir savo begalybę klaidų pamatau tik išėjus

truputi nuklysiu nuo temos siulyciau uzsukti i sita SM puslapiuka ir atlikti gera darba


http://www.supermama.lt/forumas/index.php?...p;#entry6548532

griztant prie temos apie baime - as paranojiskai nemegstu kad apie mane galvotu blogai kartais del to nesugebu pasakyti ,,ne" ir uzsikraunu ant galvos papildomo vargo (virsvalandziai, darbas namie ir pan.). uz tai mane labai domintu tema ,,kaip pasakyti virsininkui ,,ne" ir nesugriauti savo ivaizdzio (ar kaip ta daikta pavadinti)"
esu radusi samprotavimu panasiomis temomis ir spaudoj ir internete, bet deja dazniausiai tai buna labai jau abstraktus pamastymai

Ne kartą dalyvavau tokioje atrankoje. Svarbiausia įtikinamai paaiškinti priežastis.

Plepute Pleputyte... atsitebeti negaliu...... kaip jau buvo rasyta "esi tikras lobis".... va.... turiu ir as pagalbos prasyma

Labai labai nenoriu pasikartoti, bet bent jau pirma dali iscyriai perskaisius nieko panasaus neradau, na lyg ir antroje nera.

Situacija tokia: praeitais metais pradejau studijuoti doktorantura uzsienyje (niekada nebuvo ir nera tikslas - daktaro laipsnis, nesiekiu akademiniu ausktumu, tikslas buvo pagyventi pastudijuoti uzsienyje ilgiau nei tik pusmeti). Taciau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad buti taip toli (JAV) nuo Lietuvos yra pernelyg man sunku , tuo labiau zinant, kad studijos uztruks 4-5 metus. Na ir jau praktiskai apsiprendziau, kad anksciausiai sia ziema, veliausiai kita vasara griztu i Lietuva su visam metusi visus mokslus.

Kokie nerimai:
* Koks butu darbdaviu poziuris i tokius mano poelgius?
* Kokios galimybes susirasti darba dar nebunant Lietuvoje? Sieksiu ji susirasti pries griztant. (JAV yra normalu telefoniniai interviu ir priemimas i darba zmogaus gyvai jo nematant, o Lietuvoje...... )

Pati meginu atsakyti i klausima del mano poelgio istoti/isvaziuoti/mesti/grizti:
Kaip tai bebutu, pasiryzimas pakeisti gyvenamja vieta - drasa (plius, isvykau visiskai viena), patirtis uzsienio universitete, manau, gali buti traktuojamas tik kaip pliusas, vien anglu kalbos patobulinti sugebejimai (tenka ir destyti)... Toliau visas istojimas buvo savarankiskas, nepriklausomas, tai ne pasikeitimu programa ir ne univeristeto suorganizuotos studijos.
Su bendravimu problemos neturiu - kruva internacionalu draugu, mokslai - egzaminu ivertinimai auksciausi, darbai klostosi normaliai. Tad vienintelis dalykas del ko ryztuosi mesti ka pradejau - savijauta (kitaip - psichologine sveikata) ir, kad ne mokslai juk gyvenime svarbiausi. Bet kaip tai ivardinti darbdaviau, ka as esu pastovus zmogus ir, kad tiesiog zmogus padares klaida, norintis ja istaisyti.

Na jei truktu kokios informacijos, norint ataskyti i mano problema, pasiruosusi papildyti.

Bus labai labai labai dekui





Papildyta:


Na ir, zinoma, visom kitom busiu labai dekinga uz patarimus

o kaip įtikinti? Bandžiau kartą, bet man nepavyko

Patarkite, kaip suformuluoti laiska imonei, kuria neskelbia konkurso. Siunciau laiska jau ne i viena imone, kurioje norceciau dirbti. Bet dar nekarto nepaskambino. Itariu, kad mano laiskas blogai parasytas:)

radau stai toki puslapiuka Karjeros gidas
gal kas jau zinot, o gal kam bus ir naudinga

Luandra, cia va pradedu specializuotis "spekuliatyviniuose laiskuose" - tai laiskai kai kreipiamasi del darbo nesant darbo skelbimui. Pagrindinis patarimas minimas uzsienio tinklapiuose - sis laiskas negali prasideti: Gerbiamieji, Sveiki ar panasiai. Reiketu gerai isstudijuoti ju tinklapyje paskelbta informacija ir atrasti zmogu, kuris atsakingas uz personalo srity arba tiesiog skambteleti i imone ir suzinoti, kas kuruoja sia sriti ir butent tam zmogui adresuoti laiska, tada yra didesne tikimybe, kad tavo laiskas nenusimes ir pateks butent ten kur reikia, nes manau jei juos siusime tik i info eta >>>>.lt, kartais tiesiog administratore gali ir neperduoti tokios informacijos.
Daznai firmu tinklapiuose buna skiltis karjera, tada joje yra nurodytas konkretus adresas ar zmogus kuriam reiktu adresuoti tokius laiskus.

Tai tiek pastebejimu kol kas, kai pati ispausiu nors viena grazu laiskeli butinai pasidalinsiu patirtimi

na, patikti tai aš noriu (juk darbo man reikia), jaučiu jaudulį, bet nebijau, kad nepatiksiu. pačio baimės jausmo nejaučiu, kadangi daug metų dirbau su žmonių auditorijomis, moku valdyti savo kūno kalbą. trumpiau - mane kiekvieną dieną vertindavo daugybė žmonių, aš pripratau, tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir baimės nėra. dar pagalvojau papraščiausiai aš pati save laikau vertinga, turinti ką pasiūlyti darbdaviui, todėk negaliu nepatikti. tik nesijuokit, kad čia taip save giriu. tokios mintys, o kai dar garsiai sau pasakau, man suteikia pasitikėjimo savimi ir aplamai stengiuosi optimistė būti

*plepute* nesugalvoju, kaip savo ūgį paversti privalumu
šian visą dieną galvoju

aš galiu tik sau pasakyti, kad žmonėms su kitais trūkumais taip pat kaip ir man yra sunku ieškotis darbo, pvz. stamboka mergina ji irgi tiek pat kompleksuoja kaip ir aš (daugumos atveju, žinoma yra tokių, kurios visai nekompleksuoja)

turėjau grupiokę gal su 150 cm ūgiu, ją jau galima būtų priskirti prie žemaūgių žmonių (nenoriu rašyti to žodžio, kai sakoma apie žmones su 1-1,5 m. ūgiu)
ir ji yra daugiau už mane pasiekus

žinau, kad kitos irgi turi kompleksų

bet aš kažkodėl galvoju, kad darbe man ūgis trukdo, būtent jis, o ne mano kvalifikacija
nors šiaip pagal ūgį aš priskiriama prie normalių, va mano diedas 182 cm, tai aš iki jo lūpų siekiu
ir būtent dėl savo komplekso visada norėjau normalaus ūgio vaikino - man atrodo, kad mano diedas patempia mane į aukštį

juokingai aš prirašiau, bet tokia tiesa

Jei jau kalbant apie baimes, tai man didziausia baime anglu kalba Ne vienoje atrankoje susimoviau, kai paprase pakalbeti angliskai, o as arba sakydavai "jeigu galima nekalbesiu" arba is susijaudinimo negaledavau nei vieno sakinio normaliai pasakyti, tik is CV skaityti

Nesakau, kad visai atsikraciau baimes, bet kova su ta baime nebuvo be rezultatu. Einu dirbti i tarptautine kompanija, kur anglu kalbos reikies tiek pat kiek ir lietuviu. Ir as manu, kad susitvarkysiu

O padejo man vienos vasaros atostogos Tiesiog visa menesi teko gyventi uzsienyje ir kalbeti anglu kalba, tai buvo Turkija ir manes lietuviskai visiskai niekas nebutu suprates! Mano draugai kalbejo tik turkiskai arba angliskai, taigi pasirinkima turejau tik viena (turkiskai gi nemoku)

Vat po tu atostogu nebebijau kalbeti ir aiskinti zodzius (apibudinti), kuriu tiksliai nezinau, be to tokiu budu prapleciu savo zodyna man lengviau atsiminti

O as atvirksciai, visai nesijaudinu kol neateina ta diena ta diena tai bijau ziauriai..egzo, pokalbio ar dar kazko, bet iki to laiko visai nesijaudinu, kartais tai netgi blogai, nes nera jokio stimulo mokytis, ruostis, nes...nebijau
kaip mano mama sakydavo kol studijavau "nu as tai zubrinciau jau visa savaite pries egza", nes jai baime yra neismokti..o as sau ramiausiai visa savaite prabimbineju ir tik paskutinemis dienomis prisesdavau prie knygu aisku, savaite pasimokius rezultatai butu buve daug geresni
Papildyta:
blemba, visos jus rasot kad jusu trukumas anglu kalba, o mano trukumas - rusu kalba nu nemoku as jos nors tu ka suprasti daugmaz suprantu, o kalbeti nepersilauziu niekaip... ir svarbiausia zinau, kad dazniausiai jos reikia labiau nei anglu, uztat as irgi daug skelbimu nurasau "del prastu rusu kalbos igudziu" o i rusu kalbos kursus eiti man kazkaip kvaila, net nesu girdejus kad tokius organizuotu, juk visi pas mus "ir taip turi kalbet" rusiskai

Merginos, padekite
as issiunciau CV i beveik svajoniu darba, jie vykdo atranka iki 11.20, taciau taip nekantrauju, kad noriu parasyti jiems laiska ar paskambinti. Na, al jau jie turi koki sprendima ar siaip.. Tik va nesugalvoju, ka taip graziau ten parasyti.. Gal kuri turite tokios praktikos ir galite man patarti?

-ute, tiesiog paskambink ir paklausk, ar gavo tavo cv Tipo, sakyk, nerimauju

as siuciau per cvmarket.lt sistema, tai matau, kad jau kelis kartus ziuretas mano cv todel ir nesugalvoju, ka galima butu paklausti ar pasakyti...

ir aplamai, depresija jau vystosi nuo darbo neradimo

as nemanau, kad rusu kalba yra kalta del mano darbo neradimo, tiesiog, tai yra labai didelis minusas ieskant darbo..

Na gerai, rusų kalba nebūtinai kliūtis įsidarbinant, bet juk galūtų būti pliusas. Ir norisi surinkti tų pliusų kuo daugiau. Ir tarkim man kiekvienas toks pliusiukas labai reikalingas. Darboi pradėsiu iešškoti tik po gero pusmečio, bet jau dabar labai nerimauju. Nes supratimo neturiu kokio darbo ieškosiu. Turiu aukštąjį, bet kas iš to? Pagal jį tikrai nedirbsiu (nes tokio darbo nėra), o jei ir rasčiau darba ( norėčiau būti vertėja), būtent ta kalba iš kurios ir į kurią mielai versčiau nesu tikra ar sugebėčiau..... Kad galėčiau versti ir iš kitų, neišmoksiu taip gerai..... Ir apskritai, nesijaučiu iš universiteto gavusi daug. "Popieriuke" parašyta, kad dar ir redaktore galėčiau dirbti, bet nepasitikiu savo sugebėjimais.
Turiu darbo patirties, gerus 1,5metu (na, kaip tik baigus mokslus visai normaliai), su žmonėm bendrauti sugebėčiau kiek tik reikia... Taigi, ieškoti administratorės?...... ech. Pašnekėjau , bet nerimauju labai

Visi baige universiteta jauciames labai zali Bet juk visko ismokstama Mano nuomone, puse metu visai nemazas laiko tarpas pasimokyt tos svajoniu kalbos Ir palinkeciau ieskot tos srities ir darbo, apie kuri svajoji. Nesvarbu, kad dabar atrodo, kad nesugebesi. Juk galima pradet ir nuo padejejos darbo arba dirbti su lengvesnemis uzduotimis...