Situacija paprasta. Susigincijome. Apsipykome. Ir stai tariau vyrui apie jo darba mazdaug taip 'ka tu ten dirbi...' (pagal tona galejo suprasti - nelabai tu ir dirbi...). Ir uz siuos zodzius gavau per veida taip, kad ir kraujas is burnos pasirode... Bijoti pradejau visai ka ir bepasakyti. Na, santykiai auksiniai nebuvo, bet...kad uz zodzius gauciau taip...sito dar nebuvo....Jei ko paklausdavau - dazniausiai gaudavau nepatenkintu tonu atsakyma panasu i -ko cia klausineji, netrukdyk manes' .
Zinau, kad jei jam tai atleisiu - bus zalia sviesa tolimesnem kvailystem, pati busiu kvailele, leisdama su savimi taip elgtis...Bet ka daryti..Isvaryti? Isvariau. Miegot i masina. O kas toliau...Bijau skirtis. Del nezinomybes, nors jauciu, kad jau nebemyliu jo...Erzina jo buvimas salia, nes tik apie darbus galvoti tesugeba... Ir siaip, dvasinio rysio nerasta. Kartais net fotkintis kartu nematau prasmes...

Kaip toliau elgtis?...

tokiu atveju tikriausiai pasakyčiau skirkis.... o pati gyvenimą vis vien susitvarkysi ir be jo....

Jei jau kartą lėkštė skilo, ar yra prasmės ją klijuoti? Po pirmo karto visuomet būna antras... Tereikia ryžtis, nors tai ir skausminga. Kam kankintis? Gyvename juk tik kartą, kito gyvenimo skolon negausime.
Žinoma, patarinėti yra lengva, kiek sunkiau priimti sprendimą.

Patarinėt yra lengva . Sunkiausia yra apsispręst, ką vistik daryt toliau ... Nežinau, bet gyvent baimėj nuolatos turėtų būt baisiai sunku. Netikiu, kad vyras gali suduot tik vieną kartą. Jeigu jau vienąkart sudavė, bus ir kitas, ir trečias kartas... Tau spręst, ar tu nori taip gyvent ...

Cia, manau, ta pati problema kaip ir temoj "Ar sunku pasispresti skirtis po smurto seimoj?" Paskaityk, ten labai daug prirasyta nuomoniu apie vyro smurta:

http://www.supermama.com/InvisionBoard/ind...?showtopic=6860

Visai nesvarbu, ar jis tik sudave viena karta, ar apdauze.

Man uzduotu ,sakes jam butu

Na zinai,kad iki krauju...Pirmoj eilej reikejo rezt su kuo pakliuvo atgal.Odabar po visko reikia labai pagalvot,viska pasvert ir daryt isvadas.

Net nezinau ka tau patarti. Man tai buvo dar baisiau, kai praejus porai dienu po vestuviu jis panes paprase pinigu buteliui, o as sakau, tu vyras ir turi mane islaikyti (niekad man pinigu jis neduodavo, nes pati uzdirbdavau ir uzdirbu gal net daugiau negu jis). Dar tokio as jo niekad nebuvau maciusi. Akys tik kaip buliaus pasidare, kaip puole mane uz plauku tampyti, pradejo man galva apie grindis dauzyti, galvojau uzmus. Dieve, Dieve, kaip as tada issigandau, isvaziavau pas draugus pernakvot. Kita diena gryzau mano, buvo viskas ismetyta, voliojosi buteliai, radau blakstienu tusa (ne mano), galvojau viskas, nezinojau ka daryti.
Bet atradau savyje jegu, ir nusprendziau ji "pagydyt". Susitvarkiau namus, nuejau i kirpykla, nusipirkau nauju drabuziu, pasipuosiau ir isejau i miesta, kavinej pasedejau ir t.t.
Jis is darbo turejo gryzti 12 val. nakties, o as parsibeldziau 2 val. nakties. Gryzau visa linksma, patenkinta gyvenimu, nekreipiau i ji demesio. Tik man praverus buto duris jis pasake labas vakaras, tokiu tyliu ir gailestingu balsu. As, lyg jo ir nebutu, nuejau i virtuve, pavalgiau, palindau po dusu ir i lova.
Jis atsigule salia ir norejo mane apkabinti, bet as pasiemiau kita antklode ir isisukau i ja. Taip praejo trys dienos, kai viena nakti pajutau, kad mane kazkas glosto. Jis stovejo ant keliu salia musu lovos, gloste man galva ir verke. Apsimeciau, kad miegu ir nekreipaiu demesio, nors nusisukus pati verkiau. Kazkaip mes pradejom tada sneketis, jis baisiai atsiprasinejo, negalejo paaiskinti, kaip jis taip pasielge, sakiau, kad jau nebezinau ar ji myliu, nes per visa mano gyvenima, dar niekas manes nemuse. Jis pazadejo, kad viskas pasikeis ir mes gyvensime ilgai ir laimingai, kad jis darys viska, kad man nieko netruktu.
Ir ka tu galvoji, viskas pasikeite, mes jau kartu gyvenam septintus metus, ir jis niekad daugiau nebuvo pries mane rankos pakeles (tikiuosi ir nepakels tfu, tfu, tfu), turim nuostabia dukra, statomes nauja nama, vyras nuostabus, visi pavydi musu santykiams. O kazkada as norejau ji palikti.

Gal si mano gyvenimo istorija ir nepades tau apsispresti, bet manau turi labai gerai pagalvoti, gal jam reikia suteikti dar viena sansa, o gal ir ne...

Eurika,
Zinai, net apsiasarojau beskaitydama tavo istorija. Gerai, kai vyras supranta ka padares ir labai atgailauja. Maniskis tik pasake, kad ji sazine grauzia kazkada kai priminiau, kaip man skaudu del jo mustyniu, taciau tik tiek atgailos nera. Pasitaisymo irgi nelabai.
Tiesiog dziaugiuosi uz jus!

Andromeda, jei jau nebemyli jo nelik kartu. As vis dar su juo, bet noreciau issilaisvinti. Nera nieko bendra, bet kai kas trukdo iseiti.

Stiprybes visoms!

Manyčiau, kad labai sunku būti šeimoje, kai vyrą ir žmoną sieja tik bendri vaikai...

Tinkamiausia ir geriausia sprendima rasi tik tu pati.. gal butu tinkamiausia iseitis bent trumpam pagyventi atskirai (aisku, jei tik yra galimybe).. tam, kad pagalvotum gerai gerai - ar tu ji myli, koki isivaizduoji tolesni gyvenima su juo, kokio gyvenimo noretum ir kiek imanoma sukurti tavo norima gyvenima kartu su tuo zmogum, kuris dabar yra salia. Ir pamegink apie tai, kas nutiko pasikalbeti su juo.
Laikykis...

Eurika teisingas mintis parasei.Lygiai taip ir as galvoju, nors pries mane pakele ranka jau po 5 metu, bet reikia zmogui leisti ir pasitaisyt.Maniskis tikrai pasikeite, nors po to ivykiopraejo nedaug laiko, bet santykiai pasitaise. Issiskirti yra lengva,bet po to susigrazinti kas prarasta gali buti sunku.Stiprybes jums moterytes.

Tikra tiesa, issiskirti galima greit, bet pagalvok, kas bus toliau, ka tu darysi su vaiku ant ranku ir dar viena, o ir kita susirasti, kad butu geras tevas ir vyras nemanau, kad paprasta, o be to, nera garantijo, kad jis bus geresnis nei dabartinis.
Jus gi nemazi vaikai, ir galit viska taikiai issiaiskinti. Kad sudave, yra labai blogai, bet gal verta pabandyti dar karta? Pasakyk jam, kad antro sanso nebus ir kad neleisi saves skriausti. Zinau, kaip tau skaudu, bet turi savyje atrasti jegu del saves ir del vaikelio.
Nezinau, bet kazkodel sirdyje tikiu, kad pas jus viskas susitvarkys ir sio atvejo daugiau nebenoresit net prisiminti.

Sekmes tau, laikykis ir neleis saves skriausti.


Papildyta @ [mergetime]1095338677[/mergetime]
Tikra tiesa, issiskirti galima greit, bet pagalvok, kas bus toliau, ka tu darysi su vaiku ant ranku ir dar viena, o ir kita susirasti, kad butu geras tevas ir vyras nemanau, kad paprasta, o be to, nera garantijo, kad jis bus geresnis nei dabartinis.
Jus gi nemazi vaikai, ir galit viska taikiai issiaiskinti. Kad sudave, yra labai blogai, bet gal verta pabandyti dar karta? Pasakyk jam, kad antro sanso nebus ir kad neleisi saves skriausti. Zinau, kaip tau skaudu, bet turi savyje atrasti jegu del saves ir del vaikelio.
Nezinau, bet kazkodel sirdyje tikiu, kad pas jus viskas susitvarkys ir sio atvejo daugiau nebenoresit net prisiminti.

Sekmes tau, laikykis ir neleis saves skriausti.


Papildyta @ [mergetime]1095338915[/mergetime]
ATSIPRASAU, KASTAI MAN CIA NE TAIP GAVOS, KAD TEKSTA "SUDVEJINO"
Papildyta @ [mergetime]1095339055[/mergetime]
ATSIPRASAU, KASTAI MAN CIA NE TAIP GAVOS, KAD TEKSTA "SUDVEJINO"

Prisiminiau savo anytos zodzius, kuriuos sake per musu vestutuves (ji auksinis zmogus):
Gyvenkit, mylekit, mokekit viens kitam atleist ir viskas bus gerai...

Pirma karta atleisciau, juk visko pasitaiko bet jei dar karta pakeltu ranka, tai viskas, pasiusciau po velniu.

Prikist vyrui del darbo yra durt i viena is skaudziausiu vietu. Gal jis pats del to kompleksuoja, todel taip ziauriai sureagavo. Gal pastoviai jauciasi neivertintas, o stengiasi kiek gali? Juk jie nori buti aukstybese pries mus. Tas momentinis nesusitvardymas ir jo brutalumas yra nepateisinama niekuo, tiesiog manau taip jis reagavo ne i tave, o ji savo paties jausmus, kurie issiliejo ant taves. Dazniausiai skaudziausiai reaguojama i tiesa...

Siuo atveju tai manau nera cia ko daryti skubotu isvadu ir tuo labiau skirtis. Jei tai nepasikartos ir jei sugebesit issiaiskinti tai teigiamai gali paveikti jusu santykius.

o siaip tai liudna kokie visgi tie vyrai silpni
Tie kompleksai, baimes ir nepilnavertiskumo jausmas. Paskutine savo draugyste ir nutraukiau, nes supratau kad visa gyvenima reiks spresti to zmogaus psichologines problemas.
Prie draugu zemino, pastoviai reikejo klausytis kaip zmogus save giria, o dar tas "kietuolio" vaidmuo, kuriam viskas "vienodai" ir pagaliau viena karta sumuse. Kai likdavom dviese, tai kaip kitas zmogus, tiek svelnumo ir meiles, va kaip buna.

Gal net ir daug lengviau būtų imti ir pasakyti - kad tai-paskutinis kartas, kai sudave.Pagrasinti, kad jei dar kartas - viskas bus baigta...

Deja.. Esu gavus ir pries tai. Taciau ne uz zodi, o greiciau per savo kvaila galva...pati lindau. Buvo sumuses iki melyniu, lupa praskeles, galva sudauzes etc. Prisiminus tai - tik neapykanta jam sukyla...
Ir kagi, tada jam pasakiau, kad tai - paskutinis kartas, ir jei dar karta pries mane ranka pakels, bus baigta. Privalau zodzio laikytis. Jis ranka pries mane pakele pirmas (nes dazniausiai pati kabinedavausi . To dar nebuvo..o juolab uz zodi...

Labai sunku.Ziauriai sunku. Ir dar sunkiau, kai prisimeni malionias akimirkas, kai kartu gera buvo..Na, bet cia sirdies dalykai, jausmai. Zvelgiant i kita medalio puse - jei vel nusileisiu, tai gi mazgote paskutine busiu-taip ir manys, kad GALI pries mane rankas kilnoti... Tik kazko labai baisu tos skyrybos...gaila tu metu, gaila laiko...
Jauciuosi tarsi stoveciau priesais duris, kai nezinai kas uz ju yra...Ir dilema: ar pasilikti siapus duru, ar vistik giliai ikvepus ir isidrasinus - zengti i nezinomybe...Bailiuke as.
Ir pasakysiu dar. Kamuoja mane viena tokia kvaila baime-geda pries savo bendraamzius bus, kad tokia jauna, o jau ir su vaiku, o ir tikrai nekvaila, o matai skiriasi...Issiskyrusi. Kazkaip pavydziu savo klasiokems, kurios laimingai sukure seimas ir apie lialius svajoja...O as su juo tikrai nenoreciau susilaukti

Bande jis atsiprasineti, o kai pamate, kad nelabai veikia, tai dar meluoti pradejo, kad neva as pries ji ranka keliau pirma. Na, ir slykstumas...Ko zmones siekia i akis teigdami kad tu darei taip, nors realiai, jis taip dare???
Na, visai issipletojau... Jau pora dienu mes atskirai. Nieko apie ji nezinau. Beje, ar nekeista, kad kai jo nera namuose, man buna taip gera, ramu...o kai matau, kad jis grizta - ūmai sukausto itampa, ir netgi jauciuosi nepatenkinta, kad jis grizo...Kai jis namie - jauciu kad mane dusina (perkeltine prasme, aisku), o kai iseina - net lengviau kvepuoti...

LABAI LABAI IDOMU BUTU SUZINOTI KA MIELA PSICHOLOGE APIE TAI MANO...

beje, o apie kitavyra, kaip, kad Eurika rase, as net ir nesvajoju...Sito padarytas zaizdas dar ilgai laizysiuosi (dvasines, be abejo)...Nebetikiu meile...Stengiuosi nuo to atsiriboti, nors visa gyvenima (iki siol) man meile - buvo gyvenimo variklis, Labai svarbus dalykas...

manau, kad kazkiek bandai teisinti savo vyra, sakydama, kad gavai per savo kvaila galva, kad pati kabinejaisi...niekas negali kelti rankos pries kita...aisku, ginantis nuo smurto, tai reik vozti taip, kad mazai nepasirodytu, o trenkti, kad kazka ne taip pasake silpnas tavo vyras, kad tik taip moka...

kas del to "pati prisiprasiau todel ir gavau" tai manau cia diskutuotinas dalykas.
viena mano drauge yra sakiusi, jog jeigu ji pati buti prisiprasiusi sudavimo per veida, tuomet ji tai suprastu ir atleistu. taigi, manau kad poziuris i musima priklauso nuo kiekvieno zmogaus atsinesto supratimo apie vyro ir moters santykius is savo seimos bagazo, bei nusistovejusiu vertybiu.
gal vineai moteriai, kaip kad mao draugei, ir dalinai man, yra pateisinamas sudavimas moteriai per veida( cia svelnus vairaintas), kuomet ji savo kazkokiais veiksmais ar kalbom isveda is pusiausvyros vyra, o kitoms tai niekaip nepateisinama.
siaip ar taip esme islieka. niekas ir niekad neturetu pakelti vienas pries kita rankos. taciau, kad ir kaip bebutu gaila, gyvenimo realijos yra kitokios. kas belieka? stengtis gyventi taip kad nei pati gautum nei kitam duotum...ir mokintis atleisti tiek sau tiek kitam...

jei sudave tau..
suduos ir vaikui..
rizikinga

Jeigu tau geriau be jo, tai skirkis. Aš išsiskiriau ir jau antrakart ištekėjau. Blogiau bus, jei kentėsi pažeminimus. Vėliau vistiek teks skirtis, bus labai gaila prarasto laiko. Ir patikėk, gerų vyrų dar labai daug

Nuo tokiu parazitu, kurie musa silpnesnius reikia begti kuo toliau.

zinot man irgi visai nesenei panasei buvo.tik as pirma pradejau ji kumsciais dauzyt uz tai kad parai buvo dinges bet cia is tu nervu kad su manim netgi nesiteike pasikalbet tada tik gavau toki antausi kad zandas buvo buroko spalvos griebiau mob.pradejau skambint mamai o rekiau kad kvieciu policija jis tada tokiom paklaikusiom akim isleke is namu nes galvojo kad as rimtai.zinoma jokios policijos as nekvieciau.jis poto atsiprase na pasake tik tiek :atsiprasau.bet as nezinau kaip man elgtis?ar buvo reikalas trenkti man?
juk galejo tiesiog kaip nors nuramint?

Moterys, bėkit kuo greičiau nuo smurtautojų, ypač Andromedos atvejis pasibaisėtinas. Galiu pasakyt, kad tai tęsis, juo labiau, kad Andromeda pati jaučiasi kalta....dėl to, kad ją mušė Mūsų patriarchalinėje visuomenėje labai gaji nuomonė, - tave išprievartavo, vadinasi pati kalta, nes provokuojančiai apsirengei, ar elgeisi ( būna ir tokių atvejų), tave muša, irgi kalta - prisiprašei. Prisižiūrėjau savo gyvenime muštynių, - mano tėvas mušdavo motiną, o ji jam vis atleisdavo - negerbiau abiejų, ir jos, kad leidžiasi skriaudžiama, ir jo už smurtavimą.

Na daug priklauso ir nuo aukos charakterio. Pavyzdziui, jei man taip suduotu - uztektu ir vieno karto skyryboms . Ir ne delto, kad as ambicinga, o del to kad tikrai zinau, jog anksciau ar veliau jam tai prikishciau ir prikishineciau pastoviai . esu, kaip rusai sako - zlopamiatnaja. taigi koks cia gyvenimas

Kiek skaitau apie smurtautojus ir viską kenčiančias aukas, tiek stebiosi. Man jaunystej vienas vaikinas sudavė per veidą, tai ne tik neatleidau, vos susilaikiau neatkeršijųs.

Jeigu, jeigu ir...Visos taip sako kurios tai nepatyrė. Sunku mums ir kartu lengva šį atvejį aptarinėti- viena išeitis yra- kreipkis pas profesionalų psihologą- kitaip tu ir toliau grįši pas vyrą(širdyje-tiesiai pasakyk), o myliu nemyliu yra tik dabartinė šoko būsena. Patarti palikti visos mes galime - bet vėl - tu gi bijai šito- o kokia čia baimė žinai pati tu- gal dėl pavydo ir gėdos prieš drauges( tu gi esi geresnė už jas- kaip čia bus?), gal dėl to kad liksi viena,o gal papraščiausiai- finansai. Ar tu sugebėtum išeit? Ar tavo finansinė padėtis yra gera?Pasakyk atvirai sau- ir tada sudėk pliusus bei minusus. Bet viena žinok- tu pati atsakei į savo problemą-jis tai darė, jūsu santykiai jau senai pašliję ir t.t. Jei taip - nenustebk, kad vyras tave kada pats paliks,susiradęs kitą- va tada tau bus žymiai skaudžiau, nors ir liksi auka- dabar yra galimybė išeiti pakėlus galvą TAU.Tada visi kozeriai bus tavo......

Pažinojau moterį, kuri su 3 vaikais iš provincijos miestelio pabėgo į Vilnių nuo vyro smurtautojo ir jos nesulaikė nei finansai, nei kitos priežastys. Prisimenu savo mamą, kuriai b0davo labai gaila tėvo, kuris ją mušdavo, o po to paršliauždavo keliais atgal Nesuprantu tokių santykių ir nesuprasiu Vienintelė emocija išgirdus apie vyrų smurtą prieš moteris yra

maniskis irgi yra sudaves per veida, bet vaikui niekada netrenkdavo, ji mylejo, bet tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, nes pasakiau, jei bus taip toliau, tikrai neatleisiu, to daugiau nebuvo

As ir dabar sedziu panasioje situacijoje sendien su vyru susigincijom ir kai jis man prie burnos kise savo pirsta sakydamas pagalvok pries ka nors sakydama tai as jam taip ikandau is visu jegu o jis man is visu jegu spyre i koja ir dar prie vaiko.dabar sedziu su skaudancia koja ir nezinau ka daryti bijau skirtis nezinau kaip toliau gyvenciau labiausiai tai del vaikiuko nes matau kaip jam reikia tetes o kaip dar tevai reguos.Bijau kad pasakys kad mes taip ir galvojom kad taip bus

Suprantu Tave....Bet gal cia nesuplanuota savigynos reakcija.juk spyris spyriui nelygus.Prisimenu,kai musu seima pergyveno sunkius "slifavimosi "metus(o tai buvo ne pirmieji vedybiniai ,o tretieji metai,nes vaikui buvo 1metukai),as vyra l.ierzinau.Praktiskai pati samoningai konflikto metu,matydama ,kad itampa auga,erzinau dar ir dar.Jis tada stvere mane uz ranku(abieju zastu- taip,kad po to net liko jo pirstai,kurie pavirto melynemis)ir pakele mane i virsu.Tada tai man buvo pasaulio galas....Bet aciu Dievui apsislifavom ir jau 11metu nieko panasaus ar baisaus nebuvo,nors si ivyki as visada jam primenu,kai mano pazeminima.gal tai ir netokia Nikuliniene,tavo tragiska situacija.Ko gero tai reikia tik stebet ar tai nera zingsnis i kitus veiksmus.Bet manau,kad jis turi pajaust ta stipria reakcija i tai.Nuo to priklauso jo elgsena.Manau yra vyru ,kuriems gali uzkirst nora vien tik audringa reakcija i ta jo poelgi.Jeigu tai bus tik vieno vakaro Tavo tyla.....,jis gali pamanyt,kad tai visai nieko blogo.
O del to nestabilumo moters....,na tu teisi.Jeigu daugelis moteru turetu puiku issilavinima ir darba ,is kurio galetu islaikyti save ir vaika.....seniai "pustu" nuo daugelio vyru,bet.....yra,kai yra.O kaimynu,tevu,draugu reakcijos skyrybu atveju tikrai neverta bijot.Beje,pries vestuves,mano tetis dave patarima:"jeigu nors karta suduos arba bus neistikimas ir tu tai suzinosi-bus tu kartu ir daugiau -bek neatsigrezdama".Juk Tau gyvent ,ne jiems.Ir tik nereikia savo tokiu pamastymu sakyt vyrui.Kai kurie gali i tai ziuret,kaip i uzsiciklinima"Tu niekur nuo manes nepabegsi".Apskritai(te bunie as bunu neteisi)-reikia elgtis su vyru taip,kad jis jaustusi pastoviai berizikuojantis prarast,pati brangiausia pasaulyje turta TAVE.As pati dariau klaidas garsiai vyrui sakydama,kad as negaleciau,nemokeciau gyvent be jo.O kokia tai klaida....Pasitaisiau.Patikek padejo.Jeigu tik pradedi seimynini gyvenima-ismoksi dar.Tik nesizemink.....TU tai PRIVALAI .

Gerai skamba ikandau i pirsta. Seip vyras dave gan gera patarima sakydamas pagalvoki pries sakant cia nera jokios uzsleptos piktos minties. Manau jei as taip padaryciau, tai mano vyras taip pat pasielgtu, as cia matau tik gynyba. Juk visi mes zmones ir i skausma reaguojam vienodai. Butu kitas atvejis jei jis nebutu sustojes vien po spyrio, o cia ispyre tu kaip suprantu pirsta paleidai ir viskas niu tikrai nepiktybiskai sneku, tiesiog si situacija gan linksmai skamba.

o del temos autores jei paskutine situacija aprase tiksliai, tai tikrai...joks zodis nevertas smugio. Taciau kaip ji sako, budavo kad ir pati "paisdykaudavo". O mes galim daug seip mano vyras ne museika ir esu tikra, kad man netrenks niekada, jei... as nepelenksiu lazdos kurios galus gyvendamos kartu su savo isrinktaisiais galime ismatuoti...tuos galus turi kiekvienas vyras kad ir koks isaukletas bebutu

Taip vyrai bijo už save morališkai stipresnės žmonos. Niekada negalima jam sakyti, kad bijau likti viena, nes ginčo metu visa tai atsigręž prieš tave.
Na o kad galima psimokyti ir iš vieno įvykio- tai tiesa.

as pritariu jums .bet neliudek paskui pats puls ant keliu atsiprasinet saku rimtai.

Mano pirmoje santuokoje kazkaip jauciau, kad Tai ivyks...Ir tai atsitiko! Ir tai buvo Jo pirmas ir paskutinis kartas.Kita diena as jau sedejau pas advokate kabinete...Visokiu minciu buvo..Jugi vaikas yra..
Kad klaidos nepadariau isitikindavau kiekvieniems metams prabegus! Jis gyveno su kita ir ja neblogai talzydavo!!!

Pagarba
Nenorėčiau niekad to patirti, bet klausantis kitų istorijų - aiškiai įsivaizduoju, kad būtent sunkiausia žengti tą apsisprendimo žingsnį, ypač po pirmo karto - viliantis, kad vyras pasikeis, akd smūgis buvo atsitiktinis...

Sveikos moterys ir merginos... visom linkiu buti stipriom...
Na o as pati norejau paklausti jusu nuomoniu apie situacija, esancia pas mus seimoje. Kai susipykstam su vyru, as ant jo uzpykstu, jis mane smarkiai nesyki yra uz kur nors suemes, tarsi tempesi mane su juo kalbeti.. Visada sako jei tu man skaudziai ka darysi atsilyginsiu... Tarkim mane jis izedzia kaip nors... As jam kur nors uzvanoju... Bunu supykus labai.. Ir man paciai taip gaunasi... tai man jis atgal vozia negailedamas, kartais net stipriau... Nu nezinau... Ar cia manyje beda ar kur?... Nu buna uzpykstu ir vozteliu... visada jis man bando parodyt kaip as jam padarau, koks jausmas buna, tipo atsilygina.. Nu cia kaip vaiku zaidimai.. Bet nezinau kaip i tai ziuret... gal cia man paciai valdytis reikia...

Nu, lygiai tokia pati pas mane problema. As irgi nesuprantu, ar as stumteldama per peti ar ranka, izeidziu jo oruma, ar kazka, todel jis turi teise atsilyginti, bet aisku su didesniu smarkumu, nes jis ituzta. Man kartais atrodo, kad jis tiesiog verda pyktyje ir jam reikia issilieti, nes ramiai tokio dalyko nepraleistu. Nesuprantu tada vyru, kurie neduoda atgal, jei tarkim moteris trenkia per veida (zanda), o jie lieka stoveti pasimete. Nors tokius vyrus gerbiu, vadinasi, jie moteri laiko ypatinga butybe pries kuria negalima pakelti rankos, nors ji ir sudave.

Hmmmm.... keistas poziuris sakyciau.... IMHO savo jausmu mes valdyt kartais nesugebame, bet veiksmus - privalome visada. Idomu, ka bandot irodyti naudojant jega? Ir kokia tema gvildenant keptuve gali tapti rimtu argumentu?



O tai cia kiek reikia prisidirbt, kad gautum per snuki? Itariu, stovi pasimete, nes nesupranta, KAIP JI TAI SUZINOJO?