Paskambinau savo gydytojai. Ši patarė nesijaudinti ir ramiai atvažiuoti į gimdymo namus pasitikrinti. Na kaip čia nesijaudinsi - nė patys nepajutom, kaip atsidūrėm gimdymo namuose. Gydytoja patikrino, paklausė mažylio širdelės tonus, su kažkokiu aparatu patikrino sąrėmius ir pasakė, kad jie dar nėra tokie, jog reiktų gultis į gymdyklą. Tiesą sakant, nelabai nustebome tai išgirdę, nes galvodami, kad jau laikas į gimdymo namus lėkėm nebe pirmą kartą.
Ką gi, negimdau tai negimdau. Tą dieną buvo mano tėtės gimtadienis. Nusipirkom tortą, gėlių ir išvažiavom švęsti. Sėdėjom prie stalo su mano ir vyro tėvais, kai pati nepajutau, jog vis stipriau spaudžiu vyrui ranką - skausmas pradėjo remti pilvo apačią.
Nuėjau į kitą kambarį skaičiuoti sąrėmių, pasirodo, kad jie kartojosi kas 5 minutes. Pasakiau apie tai vyrui. Jis apstulbo ir negalėjo patikėti, kad mažylis jau beldžiasi į šį pasaulį ir būtent per savo senelio gimtadienį. Matyt nusprendė būti seneliui dovanėlė.
Nenorėdami, kad tėvai ką nors įtartų ir jaudintųsi, pamelavom, jog važiuojam namo ilsėtis. Pasiėmėm iš namų krepšį, kuris jau seniai sukrautas laukė kelionės į gimdymo namus, ir išvažiavom pasitikti savo sūnelio.
Apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad gimdos kaklelis atsivėręs 2 cm. Žiūrėjau į rožines gimdyklos sienas ir negalėjau patikėti, kad netrukus tapsiu mama. Mano mažytis dar čia, po mano širdim, bet tuoj jį laikysiu ant rankų, švelniai bučiuosiu jo mažyti skruostuką. Tos mintys kėlė virpulį ir neapsakomą džiaugsmą.
Skausmas vis stiprėjo, aparatas fiksavo sąrėmius. Nors atsivėrę tebuvo 3 cm pati mačiau, kaip skausmą fiksuojanti kreivė kelis kartus šoktelėjo virš maksimumo ribos. Vėliau eidama į tualetą girdėjau, kaip viena akušerė kitai sakė, jog mano sąrėmiai ohoho.
Vyras nuolat ramino, ragino, sakė, jog esu šaunuolė. Stipriai spausdama jam ranką jau maldavau epidūro. Po jo pasijutau daug geriau. Užsiklojau kalnu anklodžiu ir pasiruošiau miegoti. Bet kur čia miegosi, kai į palatą sulėkė su manim "gimdžiusi" komanda - pasirodo jau stumt laikas. Keli stūmimai ir pamačiau savo sūnelio galvytę. Nieko negali būti gražiau už tuoj gimsiančios gyvybės vaizdą. Jis man suteikė milžiniškų jėgų. Dar keli stūmimai ir išgirdom devynis mėnesius lauktą kūdikio riksmą. Buvo 22.40 val.
Mažylį padėjo man ant krūtinės. Jis pakėlė savo galvytę į mane, o jo mėlynos akytės tarsi sakė: "Labas, mamyte, na štai mes ir susitikom". Tą akimirką ištirpo laikas, išnyko mus supę žmonės. Buvome tik mes trys: aš, prie krūtinės prigludęs sūnelis ir prie mūsų palinkęs tėtis. Nebuvo nieko - nei ašarų, nei žodžių, tik beribis džiaugsmas. Vėliau kiek atsigavęs vyras drebančiu balsu ištars ačiū.
Tos minutės niekada neišdils iš mano atminties. Visuomet jas prisiminus kūną užlieja šilumos banga. Teisybę sakė gydytoja, kad tokios akimirkos nepasimiršta per visą gyvenimą.
Vyras nuo sūnelio nesitraukė nė per žingsnį, kai jį svėrė ir matavo. Mane tuo metu siuvo. Norėjau šokt nuo gimdymo stalo ir bėgti pas savo brangenybę. Vaikų gydytojas, apžiūrėjęs sūnelį, pasakė, jog turim gražų ir sveiką blondinuką
Atsigavusius ir šiek tiek atsipeikėjusius po begalinio džiaugsmo mus parvežė į palatą. Naujai iškeptą tėtį išleidome pailsėti.Gi tokį sunkų darbą atliko-gimdė kartu.
Sūnelį sesutės paguldė pas mane į lovą, kad nesušaltų. Visą naktį pražiūrėjau į jo užmerktas akytes, suspaustus kumštelius, klausiaus jo ramaus ir lygaus kvėpavimo. Klausiaus ir mąsčiau, jog vaikai - tai maži angelai, kuriuos Dievas atsiunčia mums, jog būtume laimingi, kad mūsų gyvenimai įgytų prasmę.
Ačiū, mažyti, kad atėjai į šį pasaulį, kad dar labiau sujungei savo tėvelių gyvenimus, padarei juos prasmingus.
Ryto saulės spinduliai pradėjo skverbtis pro palatos langus ir žaisti ant sūnelio veiduko.Tai pirmasis Tavo gyvenimo rytas.
Būk laimingas, mažyti...
grazi istorija. 
