Mano mmm irgi būdavo tokios, kad net parduotuvėj ant laiptų į turėklą įsikibus sėdėdavau, žmonės skersi žiūrėdavo, namo neprisimenu kaip pareidavau ir kartais pagalvodavau, kad geriau mirčiau...

Tai buvo mano prmas gimdymas, todel labai bijojau. Bijojau skausmo. Bet akusere mane nuramino, pasake kad skausmas yra kaip per mm, tik biski stipresnis. Taip ir buvo. Gimdymas truko 7,5 val. O skausmingiausi saremiai truko tik 3 val. As labai bijau skausmo, bet skausmas pasirode pakenciamas. As gimdziau be nuskausminamuju.

oi kaip suprantu jus mamytes, kurios bijojo/bijo gimdymo... aš taip pat labai jo bijojau... ir net sukūriau temelę pas psichologę, kurioje kelios merginos man padėjo nusiraminti ir sulaukti susitikimo be baimės o dabar aš nebijau... na bent po kol kas

gimdymo baimė

Sito stebuklo bijoti neikia.. nes gamta nesukuria tokio skausmo, kurio negaletu iskesti moteris..

SItas paguodziantis sakinys man iki gimdymo nepadejo abu kartus bijojau, manau neperdetai bijoti normalu

Stengiuosi vyti mintis ir visai negalvoti apie tai, kad gimdymas arteja....Nes pagalvoju ir panika apima baisuline Stengiuosi iskart pradeti galvoti apie kazka kita.....Kol kas padeda...

pritariu...

Sveikutės būsimos mamytės. suprantu jus puikiai ir tai, kas yra ta gimdymo baimė. Visą nėštumą jaučiausiai drąsiai ir užtikrintai - daug skaičiau, apie tai kalbėjau su jau pagimdžiusiomis ir t.t. - žodžiu ruošiausi psichologiškai. tačiau paskutinėmis savaitėmis kartu su paruošiamaisiais sąrėmiais atsėlino ir baimė - kaip bus, ar ilgai, kaip skausmingai ir pan. Visą laiką nuteikinėjau save, jog skausmą aš tikrai iškęsiu, tuo labiau, kad tai tik laikina - svarbiausia, kad viskas vyktų sklandžiai ir be komplikacijų mažutei. Visa tai suveikė - tą rytą, kai nubėgo vandenys, jaučiausi be galo rami ir užtikrinta - vyras šalia, akušerė i gimdymo namus jau pakeliui, tašytė seniai jau buvo sudėta. Ta ramybė išliko visą laiką, nors gimdymas truko 17val ir buvo tikrai sunkių akimirkų - tačiau aš galiu pasakyti - viskas yra ištveriama, tuo labiau, dėl TOKIO TIKLSLO, kaip kūdikėlis. Sąrėmių metu nuo skausmo nereikia bėgti, paprasčiausiai reikia jį iškęsti - vėl ir vėl, nereikia rėkti, bereikalingai eikvojant jėgas - geriau susikoncentruoti į kvėpavimą ir visada klausyti akušerės patarimų. Nebijokit galvoti, kalbėti apie tai - ir svarbiausia - nusiteikit tam, kad mes moterys stiprios ir kantrios - dar ne tiek galim ištverti ir pakelti. Be to, aplink yra begalė žmonių, kurie mums padės gimdymo metu. Svarbiausia pozityvus mąstymas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Linkiu sveikų ir gražių kūdikėlių.

Sveikutes busimos ir esamos mamytes norejau suzinoti, gal kuri esat gimdziusi Skotijoje?kokia cia tvarka ir panasiai, nes isvaziavau dirbti ir suzinojau, kad laukiuosi , dabar jau galvoju, ka daryti gimdyti cia ar vaziuoti i Lietuva

As tai labai bijau ligonines, manau, kai tik pamatysiu ta lova ir visus aparatus, taip isitempsiu, kad ir gimdymo eiga sustos. Uztai gal stengsiuosi kuo ilgiau islaukti namie

Sveikutės.. kas keičiausia aš bijau ne gimdymo, o žindymo.. Man tas gimdymo skausmas atrodo toks vienkartinis, siekiant tokio malonaus tikslo kaip kūdikėlis, tačiau vis jaudinuosi kas bus toliau.. o jei nemokėsiu maitint, jei nukramtys spenelius, jei prasidės uždegimai ir pan.. va ko aš bijau labiausiai,.. ypač kai pasisikaitau straipsnius apie žindymą, paskui net naktim sapnuoju košmarus..

Blogiausiu atveju galesi nezindyti. Juk yra dabar specialiu misineliu kudikiams, ir tokie patys vaikai "ant ju" uzauga. Jeigu taip labai jau blogai bus, bet juk greiciausiai viskas bus OK

siaip tai jei pastojai tai bijok nebijojus vistiek teks gimdyt anksciau ar veliau, gal ir ziauriai skamba bet nepabegsi nuo likimo. ir visai nera ten ko bijot, vistiek greitai pasibaigia viskas ir paskui atrodo visai neskaudejo svarbiausia neprisigalvot nesamoniu ir dziaugtis artejanciu stebukliuko atejimu, praleist dienas paskutines besiilsint, skiriant visa laika tik sau, nes paskui visa demesi skirsi tik leliukui

Visiškai pritariu Svarbiausia - pozityvus mąstimas, manau, kad optimistams viskas ir praeina lengviau!


Čia irgi labai teisingai mamytė rašo Juk tas gimdymas kad ir koks jis būtų - jis yra vienos dienos dalykas, galų gale - niekas jūsų nepaliks ant gimdymo stalo mirt iš skausmo - juk ne akmens amžius. Moteris iš tikro stiprios butybės!


O čia tai kažkaip įdomiai būsima mamytė tokių baisumų prisiskaitė. Aš iki kūdikio atėjimo tai tikrai nebijojau žindymo (nei masčiau kad tai gali būt skausminga), tik bijojau kad pieno gali nebūt - ir kažkaip, nors tai ir kvaila, man tai atrodė kažkaip kad tai būtų gėdinga Bet iš tikro su krūtim buvau apturėjus problemų, kad bežindant reikėjo ašaras ryt iš skausmo, bet kai jau tavo kudikėlis šalia, kai suvokiau, kad kiek pakentėdama aš jam duodu jau tokio reikalingo, skanas ir visaverčio maisto, tai ir iškest lengviau buvo, gerai kad man tą problema per porą dienų išsisprendė. O paskui pasimiršta lygiai taip pat kaip ir gimdymo skausmai.

Nereikia bijoti,nes sau pati pasunkinsi viska,beto juk jau nebera kur dingti ,bijoti reikia maziausiai nes kaip save nuteigsi taip ir viskas klostysis

Labai taikliai pasakyta , laikiausi tokios pat nuomonės todėl ir iš anksto buvau nusistačiusi prieš epidūrą. Nereikia nieko bijoti ir viskas bus ok

Turbut dauguma bijo gimdyti:) as irgi nerealiai bijojau, bet visa laika stengiausi negalvoti apie tai:) nu nezinau tiesiog negalvodavau kaip ten bus:) bet kai vaikstai kokia 38 savaite ateina suvokimas, KAD GIMDYTI VIS DELTO REIKES:)) bet tada jau buna labai nebepatogu miegoti, vaikscioti ir bele ka daryti, bent jau man taip buvo:) jauciausi, kaip tikra meska:) nes priaugau daug svorio:)) todel ta baime ne praeina, o ateina kitas jausmas - GREICIAU.. viskas bus gerai busimos mamytes:)) nebijokit:) kitaip nebus gimdyti vis tiek reikes:) SEKMES:))

Turbut dauguma bijo gimdyti:) as irgi nerealiai bijojau, bet visa laika stengiausi negalvoti apie tai:) nu nezinau tiesiog negalvodavau kaip ten bus:) bet kai vaikstai kokia 38 savaite ateina suvokimas, KAD GIMDYTI VIS DELTO REIKES:)) bet tada jau buna labai nebepatogu miegoti, vaikscioti ir bele ka daryti, bent jau man taip buvo:) jauciausi, kaip tikra meska:) nes priaugau daug svorio:)) todel ta baime ne praeina, o ateina kitas jausmas - GREICIAU.. viskas bus gerai busimos mamytes:)) nebijokit:) kitaip nebus gimdyti vis tiek reikes:) SEKMES:))

nu tiksliai taip, man dar kai budavo pasidaro laaabai baisu, skaitydavau juokingas gimdymo istorijas sitam forume, tai tiek prisijuokdavau kad visos baimes dingdavo

Busimos mamos, jus tai daugiau maziau zinote kas jusu laukia, o va i pasauli besibeldzianti nauja gyvybe - ne. Apie ja reikia galvoti, kad ir ji patirs nemenka soka ir skausma ateidama i si pasauli.

Turbut paprasciausia yra nusiteikti nuvaziuot i gimdymo namus,o jau is ten niekur nepabegsi.... Vistiek teks pagimdyt

Nors as dar ne nescia, bet savo baimemis pasidalinsiu. Laaabai noriu buti nescia ir tureti vaikuti, su vyru jau kuri laika apie tai kalbam. Pamacius nestuke ar kudikeli net sirdi suskausta, kaip as to noriu, bet mane stabdo viena - paniska gimdymo baime.

Esu skaiciusi ir girdejusi daug istoriju apie tai, kokiuose skausmuose paromis raitosi gimdydamos moterys, kaip viskas plysta, yra kerpama, nualpstama ir t.t. O dar savijauta po gimdymo...is viso siaubas Zodziu, butent tas procesas mane atbaido nuo vaikelio turejimo. Net ir cezario pjuvis baisiai atrodo, nes jis vis tiek gimdymui ipusejus atliekamas.

O taip noreciau savyje vyro leliuka nesiot... Siaip skausmo visai nebijau, man ir kuola ant galvos tasyt galima, istversiu bet butent pats gimdymas man atrodo kaip pats siaubingiausias dalykas, kuri gali patirti moteris.

Gal kas turi kokiu patarimu, kaip sia baime issigydyt? Ar reikes pas dedes su baltais chalatais kreiptis?

Mano patarimas butu imt ir pastoti, o po to jau nebeturesi kur detis
Be to girdejau, kad cezaris gali buti planinis, gali susitarti del operacijos isanksto. Tikrai niekas nelauks kol gimdymas prasides savaime

Tai pas mane ir yra ta problema, kad pastoti negaliu, kol samoningai to pati nenuspresiu. O kai apie pastojimo pasekmes (t.y. gimdyma) pagalvoju, tai saltas prakaitas ispila, kojos drebet pradeda, ir toliau sau KT geriu. Bet, kaip jau minejau, nestumo ir vaikiuko ziauriai noriu.

Rimtai, gal pas mane tokia baime yra super perdeta ir i specialistus kreiptis reiketu? Tikrai uz tokias rekomendacijas nesupykciau. Zinau, kad tai nera labai normalu, bet gal kazkas su tokia problema susidure ir zino, kaip jos atsikratyt?

P.S. Del planinio cezario as irgi girdejusi, bet zinau, kad paciam vaikuciui tai nera labai gerai, kai nei is sio, nei is to ji istraukia is gimdos. Todel sio budo del kudikelio geroves nelabai noreciau imtis. Visgi, svarbiausia yra mazylis

Pas mane panasiai buvo, man gimdymo baime dar nuo paglystes yra, net ne baime, o beveik paranoja Mano gimineje moterys labai sunkiai gimdydavo, tai tu istoriju esu prisiklausiusi labai daug Dabar laukiuosi jau 33 sav. ir suprantu, kad gimdyti teks, nors baime ir nesumazejo, bet labai laukiu to stebukliuko, dabar stengiuosi galvoti tik apie ji ir vyti blogas mintis salin Beje, planuoju gimdyti tik su nuskausminimu,nes ir skausmui esu labai nepakanti Susitariau del gimdymo su savo gydytoja, paaiskinau savo baimes, sake kankintis neleis, nera ji nusiteikusi pries epidura. Tai ziuresiu kaip cia man seksis

Kai jus pagimdysite ir visas skausmas dings akimirksniu kai pamatysite maza stebukla.Brangiosios nebijokite gimdyti,stenkites neklausyti kalbu.Kitos moterys perdeda labai daug,jos pliauska nesamones.Stenkites negirdeti ir vis sau kartokite ,,kad as stipri ir pagimdysiu lengvai''As tris vaikus pagimdziau be jokiu nuskausminimu ir cezaziu.Jus pirma pasiteiraukite pas gerus gydytojus apie pasekmes del nuskausminimo.Kai suzinosite tiesa,pacios noresite gimdyti be nuskausminimo.Nereikia isikalti i galva,kad jus galite nepagimdyti.

baime normalus dalykas. bet nera ko bijot, tikrai. na, paskaudes. bet neilgai ir greit pasimirs...

Bijojau ir aš, kol laukiausi, bet kai atėjo laikas realiems veiksmams visa baimė išgaravo-prasidėjo realus darbas, prakvėpuoti sąrėmį, pailsėti iki sekančio, skatinti gimdymo veiklą ant spec. kamuolio, daryti pritupimus, galvoti apie vaikelį, apie susitikimą su juo, apie tai kaip gyvensime kartu, kaip džiaugsimės vienas kitu kai prasideda sąrėmiai jokios baimės nelieka, tas jausmas kad greitai susitiksite tik skatina greičiau viską padaryti tam kad tik pagimdyti pamatysi

Neilgai? Tai cia kiek? Viena, dvi, penkias, desimt valandu? Ech, skausmas dar nieko, bet pats gimdymo procesas... Be to, kiek zinau, to ne viena moteris nepamirsta, tik nenori gasdinti kitu...tuo labiau manes, nes as net nebudama nescia jau i kelnes kraunu

Nesamone,as pamirsau,o dar triju sav. net nera Nors turejau tokiu komplikaciju po kuriu man ipilynejo krauja daugiau negu 1l,bet nieko,kai matai savo maziuka pasimirsta,atsimenu,kad verkiau is skausmo,kad po gimdymo dvi paras gulejau kaip lavonas,bet po viso sito atsikeliau ir ejau,dariau ka reikia ir labai greit pasimirso,turbut del to,kad namie siluma,meile,komfortas ir mazylis jau salia ir jokios depresijos nepuola

As gimdziau 7 valandas. Daugiausia skaudejo tik paskutinias 3 valandas (ir tai galima buvo kenteti). As is vis skausmo bijau. Krauja is venos pridaviau pirma karta tik budama 25 metu O pas stomatologa kokiu 10 metu nebuvau, nor turiu pora dantu su atvirais nervais. Bet as bijau, todel ir neeinu. Tai gali isivaizduoti, kaip man buvo baisu gimdyti. Bet as nusiteikiau, kad paskaiudes kokiu 12-14 val. ir viskas. Realiai taip ir yra. Ka tik pagimdai, tokia palaima...
Be to viska pamirsau jau ta pacia savaite

Aš labai gerai prisimenu visus gimdymus ir skausmus. O ypač pirmo vaikelio Dabar jau laukia ketvirtas gimdymas. Bet baimė nė kiek neatlėgsta, bijau skausmo nors tu ką. Svarbiausia mano gimdymai gana greiti buvo - iki keturių valandų. Sąrėmiai nė kiek nebaisūs ir ne tokie skausmingi. Kentėti galėjau. Bet pats gimdymo procesas, kai jau vaikelis ėjo per kanalus, tai kažkoks košmaras. ir kai apie tai pagalvoju, net šiurpas eina. Bet gimdyme dalyvaus ir vyras, taip kad kartu bus daug ramiau

Aš niekada nepamiršiu, tokio skausmo.

Aš tai niekaip nesuprantu, kaip kitos taip iš karto pamiršta gimdymo skausmus. Nu niekaip jų nepamirštu Gerai kad mano gimdymas buvo gana lengvas. Dabar jau laukiu antro, tiksliau visai nelaukiu, norėčiau dar ilgai ilgai būt Nes prisiminus tą paskutinį pusvalandį prieš gimimą, kai norėjosi pakratyti už skvernų tuos visus gydytojus, kad nors kaip man palengvintų kančias.......brrrr

As tai manau nereikia gasdinti busimu mamyciu apie tuos skausmus, nes kiekvienas gimdymas yra skirtingas. As kai buvau nescia, mano sesuo pagimdzius tris vaikiukus man sake, tik tu neskaityk ir nesiklausyk tu istoriju, nes vis tiek bus taip kaip tau skirta. Ir buvo taip, kad 34 sav. apturejau neplanini cezari, taip kad niekada nezinai ir geriau neimti is anksto i galva neigiamu minciu apie baime ir visa kita.

Siaip tai baisu visoms, bet jeigu taip jau labai baisu,juk civilizuotais laikais gyvenam, manau kad rasi gydytoja su kuriuo susitarsi del cezario ir nebus ko bijoti, o del vaikelio tai nemanau kad jis cp metu patiria didesne trauma nei eidamas gimdymo takais ir jis tai tikrai pamirs , del tos baimes neverta atsisakyti tokios laimes

As jau neprisimenu gimdymo skausmo jau, o praejo dar tik pora savaiciu.
Gimdymas nebuvo is lengvuju, skaudejo, bet man padejo optimistinis nusiteikimas ir zinojimas, kad tai laikina, o apdovanojimas uz tai yra ispudingas
Juk gimdymas yra naturalus procesas, gimdyme padeda ramybe, dvasios stiprybe ir sypsena.

Labas Mamytes !!

As turiu va tokia problemele ,galvoju pameginsiu parasyti i foruma ,gal ir jus busit susidurusios su ja ir galesit mane ar nuramint ar patart kazka..

Zodziu as kai pati dar buvau kudikis,turejau tokia liga kuri kiek zinau gan daznai pasitaiko tarp mergaiciu.. Daktarai konstatavo ,kad man klubo sanario isnyrimas, tad nuo 6men gulejau gipsuose.. Kai sukako metukai gipsa nueme ir nuo to laiko problemu neturiu..

Dabar pati esu 34savaites nescia, klubai mano gan siauri ir man labiausiai baime kelia ,kad jei gimdysiu naturaliu budu tie klubai vel neisnirtu, visgi jie pleciasi.. Didziausia problema yra ta ,kad siuo metu gyvenu Anglijoje ,daktaram meginau paaiskint apie savo problemele su klubais ,jie net nezino kas tai arba greiciausiai as paaiskint nemoku ,nezinau tikslaus pavadinimo.. O pastaruoju metu labai maudzia nugara ir kojas ,kartais net sunku vaiksciot ,skausmas buna gan stiprus ,tad kartais net nesuprantu ar nugara ar man tuos klubus skauda.. O beje yra galimybe ,kad darys cezario pjuvi ,nes placenta per zemai ir spaudzia gimdos kakleli ,uz poros savaiciu turesiu dar viena ehoskopija ir tada jie man pasakys.. Zinoma labiau noreciau naturaliai isgimdyt ,bet ir el su problema susiduriu.. Klubai.. Jei kuri nors kazka zinot ,prasau padekit ,patarkit kazka arba siek tiek daugiau informacijos ,gal net pacios kazka panasaus esate patyrusios.. Negaliu ramiai naktim miegot dabar, o didzioji diena vis arteja ... Aciu

Mano drauges dukrai klubai buvo isnire po cezario pjuvio.
Taigi gali buti kad tai nera susije, naturalus gimdymas ir isnire klubai.

tris valandas viskas truko. o gimdymo procesas nebaisus, skauda kai saremiai, kai jau stumi-nea. ir vos tik pasirode vaikelis-is karto pamirsau viska. nemeluoju. is karto. euforija, energija tokia nereali uzpludo... taip kad nieko baisaus. as noriu dar vaiku... ir tikrai nebijosiu gimdyt

Kadangi mano baime gimdyti buvo nezmoniska ( del skausmo, pacio proceso, vaiko sveikatos ), dar nepastojus zinojau- bus tik cezaris. Dabar tiksliai zinau- gimdyti visai nebaisu, galeciau tai daryti kasmet , planinis cezaris yra nuostabus dalykas , kaip gerai, kad yra gydytoju, kurie (nors ir ne uz aciu) supranta, kad gimdyve gali tureti SAVO nuomone sio klausimu ( ek, gaila, kad su pirmu taip kankinausi, vos vaika neprazude ir pati vos gala nepagavau , o po to dar invalide visa menesi buvau . ).

Sumažinti gimdymo baimę man padėjo nusiteikimas optimistiškai ir galvojimas, kad viskas bus gerai, kad netrukus turėsiu taip išlauktus vaikelius

Aš taip pat nusiteikus Nusiteikiau, kad skaudės, kad reikės pasistengti. Bet aš sugebėsiu, pasitikėsiu savimi ir savo kūnu

mas irgi taip taip paciai nusiteikineju ir vis drasinu save

As irgi pradedu bijoti gimdymo
Mums per kursus sake svarbiausia nepamirsti ir gimdymo metu galvoti kad skausmas tai zenklas kad viskas vyksta gerai,ir sis skausmas praeis,jo laikas ribotas. Kai mes sergame,ir mums kazka skauda mes nezinome kuom ir kada tai baigsis. o gimdymo skausmas yra naturalus ir baigiasi taip pat kaip ir prasideda Zodziu jei skauda,tai gerai Kaip paciai gimdant to nepamirsti

labutis, tik ką užsiregistravau ir dar nelabai žinau kas čia ir kaip
laukiuosi (pirmojo vaikelio) ir nežinau kodėl, bet bijau gimdymo skausmų. bandau save nuteikti, kad viskas bus gerai, ne aš pirma, ne aš paskutinė. net galvoju gal reikėtų apsilankyti gimdymo namuose, kuriuose planuoju gimdyti. gal taip sumažinsiu baimę. kaip įveikti tą baimę ir neprarasti blaivaus proto, be reikalo nepanikuoti ir ką daryti, kad gimdymas nebūtų sunkus ir baisus įvykis gyvenime???

Sveikutes ir jau esamos mamytes
As dar tik septinta savaite laukiu savo stebuklelio, bet del gimdymo jau planeli rezgu kokiu 10 metu - TIK CEZARIS. Atrodo...gimdymo metu skaudetu ne TEN, o siaip kur, tai dar kazkaip gal ir susitaikyciau su ta mintim....bet kai prisiskaiciau ir prisiziurejau (video), kaip moterys gimdo......... o siaubeli ! Na kam tokios kancios ? Kam ten reikia plysti, kam ten reikia kirpti ? Taigi ten tokia jautri vietele, mane net siurpas nukrato apie tai pagalvojus. Aisku, naturalumas tuo ir lieka... bet kadangi zmonija yra tikrai daug pazengusi, tai velniop ta naturaluma, kam kenteti, jeigu galima nekenteti ? Ieskosiu daktarelio gero, kad butu galima is anksto susitarti del cezario.... ir nereikes tuos 9men. drebinti kinku del gimdymo baimes Be jokiu skausmu ir vargo turesiu leliuka, kas gali buti nuostabiau ?

aš tai net nežinau kas geriau. šiaip esu tos nuomonės, kad gimdymo nesuplanuosi 100%. išskyrus tuos atvejus, kai privačiai susitari su gydytoju, kad atliktų cezarį, o šiaip negali numatyti kaip kas bus. mano draugė nuvyko į gimdymo namus, pradėjo skatinti gimdymą, laukė kol atsidarys gimda, o galiausiai išėjo taip, kad teko daryti cezarį, nes gimda taip ir neatsivėrė ir ji pati nebūtų pagimdžiusi.
manau, kad reikia nusiteikti gimdymui pozityviai (tą ir bandau pati daryti), ir bus viskas gerai. nors baimė vis dar yra, bet blaiviai mąstant suprantu, kad nėra nieko neįmanomo ir man bei mano vaikeliui bus viskas gerai

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.