.Prasidejo mano nuostabiausios dienos gyvenime, kuriu niekada niekada nepamirsiu. Tik beda buvo ta, kad as gyvenau Airijoje, svetimoje zemeleje, tarp svetimu zmoniu. Nors nesakau, man cia buvo geriau nei lietuvoje ir kalba sios salies mokejo, bet tik ne medicininius terminus. O dar cia juk visai kitokia sistema nei lietuvoje, sis reiskinys mane truputi gasdino. Baisiausia buvo kai teko pirma kart lankytis ligonineje, pas gyditoja, kuri mane priziurejo visa niestuma. Be galo nustebiau kai per pirma apklausa vyra isvare is kabineto ir issigandau, galvojiu tai ka vyras negales su manim lankytis ligonineje, bet mane nuramino ir pasake kad cia tokia tvarka, kad atsakymu i uzduodamus klausimus vyras negirdetu. Taciau tie klausimai buvo juokingi, ar nesergi ziv, ar nenaudoji narkoti ir t.t. Atsakius i klausimus mane lauke pirmasis pasymatymas su mano mazyliu, tiesa pirma kart as pas gyditojius apsilankiau jau budama 12 savaiciu, tai jau mano mazylis buvo didelis, tad su teveliu pirma kart pamatem savo kurini. Ta diena buvo nuostabi. Isejus is palatos as netveriau savo kailyje, man norejosi verkti ir rekti, as negalejau patiketi kad manyje kazkas yra, kad kazkas auga, kad tas kazkas bus mano vaikas. Norejau suzinoti, vaikelio lyti, bet maziukas mums nerode, tad visa niestuma tevelis tikejosi mergytes, o as berniuko. Dienos taip greitai bego, o as taip norejau buti nescia kuo ilgiau ir tureti po krutine savo mazaji vaikeli. As nelaukiau net gimdymo, kad tik man jo nereiketu atiduoti. As megavausi kiekviena akimirka kalbedavau su savo vaikeliu, stebedavau kaip jis spurda, tai buvo nuostabu, kazkas nepakartojama, zodziais to neissakysi. Visos 40 sevaiciu prabego ir prasidejo laukimas. Paskutinis vizitas pas gyditoja, apziurejus mane ji pasake kad vaikelis jauciasi gerai ir bet kada gali uzsimanyti islysti. Grizus namo pradejau tvarkytis ir ruosti vaikeliui daiktus, kloti lovyte. Vakare pradejo kazkas tarp koju begti, bet as net neitariau kad tai vandenys, nes visa nestuma turejau daug isskyru, tai galvojau, kad tai normalu. Vyrui pasakiau bet ir jis mane nuramino ir ejom miegoti. Kovo 1 nakti, apie 2 val nakties pajutau pirmus skausmu, bet visa nietuma skaiciau daug literaturos, ten buvo parasyta, kad tai gali buti paruosemieji sarmiai, kurie praeina kai palendi po dusu ar i karsta vonia. As taip ir padariau, bet skausmai tik didejo ir as supratau, kad sendien bus ta diena, kaip teks mums issiskirti. ir ta akimirka as pradejau troksti pamatyti savo angeleli. o vonios vel i lova, bandau uzmigti, bet jau skausmas nebeleidzia to padaryti, sarmiai kas 5 minutes ir gan skausmingi. Vyrui teko vaziauti i darba, o as likau su pussesere. Nes zinojau, kad tai tik pradzia. Apie 7 ryto pasirode kraujas, kuris mane be galo isgazdino, tai issikvieciau greitaja. I ligonine skriejom nezmonisku greiciu, bet aciu dievui gyditojas nuramino, kad kraujavimas, tai normalus dalykas ir dar net paguode, kad iki gimdymo laukia ilgas kelias, nes tai mano pirmas vaikelis. Ligonineje apziurejo gyditojai ir pasake, kad gimda dar tik prasiverus 3cm. ir gal siandien ir pagimdysiu. O dieve, galvojau as jau kenciu nezmoniskus skausmus, o dar tik gal?????? Liepe kuo daugiau vaikscioti ir ateiti pas ja po kokiu dvieju valandu. Laikas sustojo, tos dvi valandos slinko nezmoniskai letai, o skausmas tik didejo. Vaikelis pradejo taip pilvukyje spurdeti, o kiekvienas jo krustelejimas man kele nezmoniska skausma. Praejus toms vdiems valandom reikejo laukti dar dvi, paskui dar dvi, kol apie 5 vakaro mane pagulde i priesgimdybine palata. Kovo 1 buvo nuostabi diena, dangus giedras giedras daug saules. Palatos langai buvo tiesiai i kalnu, jie ta diena buvo nuostabus. 7 val vakaro mane nuveze i gimdykla, jau buvau isvarginta skausmu, tai gyditojai pasiule gimdyti su pilnu nuskausminimu, nes ir iki pilno gimdos atsiverimo dar reikejo ilgai laukti. Sutikau nedvejodama, nors visa niestuma sakiau kad gimdysiu tik pati, bet as ne karzige, tie skausmai man buvo nezmoniski. 19 valandu kamuotis skausmuose man jau buvo per daug, o dar net nezine kada gi vaikutis islys. Kai suleido vaistus saremiai nurimo, o po kokio pusvalandzio as jau nieko nebejutau, stengiausi uzmigti taciau niekaip neisejo. be galo pradejau nervuotis, nes vyro vis dar nera salia, o dirbo jis 100 km nuo namu. Galvojau kad nesuspes, bet tik vyrui isengus i palata, gyditojau pasake kad viskas jau. Pradejau stumti, o vaikelis tik galvyte iskises ir daugiau nelenda, nieko cia bloga neitariau, bet kaip pradejo gyditojai kviesti kitus gyditojus supratau kad cia kazkas ne taip. Ir buvo ne taip, vaikelisgime du kartus apvytas virkstele. 21-12 val. pasauli isvydo berniukas ADAMAS 3.040 kg ir 51 cm., gyvenimo didziausia dovana, kurios tik gali sulaukti. Vyras ciut nuliudo, bet juk svarbiausia kad laukem sveiko vaikelio. Bet ir tai buvo problemu, nespejus man pasidziaugti vaikeliu, ji greitai is manes ateme, nes cukraus kiekis kraujyje buvo be galo nusedes, o mane viena isveze i palata. Kosmaras, visos mamytes su vaikais, o maniskio sale nera. Zliumbiau, kol mano veidas nepamelo nuo asaru, kol galiausiai uzmigau. Tik atsikelus ryte is kart begau pamatyti savo vaikelio. Otada prasidejo dar daugiau asaru, kai ji pamaciau gulinti inkubatoriuje, toki mazyti, toki bejegi. Ir dabar rasydama, verkiu! Negana dar to, vaikutis susirgo stipria gelta. Bet jau po keliu denu prasidejo pagerejimai, kurie mane dziugino ir guode. o praejus septynioms, mes jau buvome namuose. Dabar mums jau 6 menesiai, uzaugo be galo stiprus vyras, padares didziule pazanga savo augime, tokia, kad gyditojai, net nesitikejo, tokia, kad net stipresnis uz sveikai gimusius vaikus. Ir dabar sedi salia manes ir laukia kada gi ta mama baigs cia rasyti, kad eiciau tik su juo pazaisti. Taigi tokia Adamuko gimimo istorija!
