Ar yra galimybių susigrąžinti į realybę vyrą, kuris prieš 12 metų įtikėjo, yra aktyvus sekmininkų bažnyčios narys,tačiau jis tiesiog turi nelaimingumo žymę, nes kenčia nuo gyvenimo " pasaulyje"kenčia nuo sudaužytų iliuzijų matyti savo šeimą taip tikinčią kaip jis. Turbūt nereikia aiškinti, kad mane jis mato kaip didžiausią savo kančios priežastį, apkartinusią jo gyvenimą, atėmusią jo gyvenimo džiagsmą, ne kartą ura prekeikęs valandą kaip mes susipažinom, retoriškai klausęs savęs nuo velnio jam tokia žmona ar nuo Dievo ir t.t. Tiesa, tikiu ,kad Dievas yra, ir Jis veikia, nes vyras susilaužė abie kojas, kulnakaulius ir nevaikščios iki Kalėdų, tai reiškia neis ir į savo bažnyčią....

galimybių tai yra,bet visai jūsų šeimai yra reikalinga psichoterapinė pagalba.

Manai, ten sektantą pagydys, jei jis pats nenorės?

Nu šitas sakinys pramušantis
gal da pasimelsk, kad visam gyvenimui liktų prikaustytas prie lovos...

ne ,manau kad jis padės Andro rasti ,ar tiesiog ir priimti tinkamą sprendimą iš susdariusios padėties .

NU, moteriske, tu nepescia , jei dar jumoro jausmo nepraradai ...per dvylika metu savo vyro nepalikai , vadinas jus viens kitam skirti.Kaip be butu, nors ir kolieka, ale vistiek mano ir dar salia.... Ech, tos mylincios moterys.

Kaip suprast- įsižeist ar ką?Aš tai manau,kad ši situacija yra atsakymas į mano maldas padėti ištverti. Nežiūrint į tai kad aš stipri, kartais atrodydavo dar truputį ir neištversiu. Aš gyvenau viltimi, kad po kokių 6-7 metų aš galėsiu išsiskirti ir gyvensiu be jo. Tas teikė vilties, bet nedžiugino, nes vaikai būtų kūrę šeimas ir kaip būtų pristatę savo tėvus?O dabar noriu susigrąžinti vyrą sau ir vaikams.

As neesu sekmininke ir net negaliu saves pavadinti rimtai tikinciaja, taciau gal kokia mintis pasirodys jums naudinga.
1. Pabandykit suprasti vyro pasirinkima. Sekmininku judejimas nera klykianciu beprociu sekta, o rimta krikscionybes atsaka, vienijanti simtus milijonu zmoniu visame pasaulyje. Labiau tolerantiskose salyse tai tiesiog yra viena is daugelio kriscionisku konfesiju, kaip pvz. pas mus ortodoksai, sentikiai etc.
Labiausiai abejotinas sekmininkiskas dalykas "malda kalbomis" yra pripazistama bei praktikuojama ir kataliku, palaiminta popieziaus Jono Pauliaus II. Praktikuojamu nesamoniu kiekis priklauso nuo konkrecios bendruomenes, jei teisingai prisimenu, Lietuvoje ju yra kelios desimtys, nuo ypac konservatyviu (su koju plovimu), ypac dvasiniu (su vizijomis) iki gana moderniu.
Suprantu, kaip sunku yra kalbetis religijos temomis, bet gal vertetu pabadyti pasirinkti konkrecias dogmas, su kuriomis nesutinkate, pasikonsultuoti pvz. su jusu baznycios autoritetu (jei esat praktikuojanti katalike). Kalbeti argumentais. Taip bus isreiksta pagarba jusu vyrui.
2. Nepavydekite vyro baznyciai. Tai gal ir grieztai skamba, taciau nors baznycia jam ypac svarbi, seima svarbi ne maziau. Juk Jus gyvenat diskomforto salygomis ;( - taciau esat kartu. Be to, galima izvelgti pliusu: laika, kuri vyras skiria baznyciai, jis galbut leistu bare; paaukotus pinigus galbut isleistu rukalams. Be to, sekmininku teologija ypac griezta istikimybes klausimais - kol vyras priklauso bendruomenei, jis ne nepazvelgs i kita moteri
3. Labai svarbu islaikyti tarpusavio pagarba, parodyti, kad jis jums svarbus kaip zmogus, nepriklausomai nuo jo isitikinimu mylit ji ir vertinat ji (nors gal kartais visai kitaip atrodo, oj ta moteriska diplomatija, cia yra dalykas neuzmusamas). Atsargiai nustatykit ribas, kuriomis jis turetu isreiksti pagarba jusu pasirinkimui: gal but, jus trikdo jo garsios maldos, ar bendruomenes nariu apsilankymai jusu namuose. Leiskit suprasti, jog Sventasis Rastas nereikalauja, kad sutuoktinis butu "atsivertes", bet ragina gyventi seimoje be barniu, palaikyti vienas kita, vyrui myleti,saugoti, tausoti zmona, zmonai gerbti vyra. Kalbekite jo kalba, t.y. "pasikaustykit" kuo daugiau minciu is biblijos visai nebutina buti "dvasiniu", kad ja paskaityti - juk ten amziu patikrinta ismintis.
Po truputi, didziausi trukdziai "apsislifuos", ir galbut isliks tikejimo skirtumai, bet nebeliks problemos.

Pagarbiai,
D.

Tu melage, meluoji pati sau...tu paprasciausia be jo negali.Siulyciau kreiptis i gyva psichoterapiauta ir negalvot, kad tai mados reikalas.Tu sveika, protaujanti moteris, kodel gyveni del kazko, kada gyvensi del saves?

Ačiū už geras, ramias mintis.Gaila kad aš per tiek metų labai pavargau. Lūžis buvo tada, kai aš laukiausi mūsų trečio vaiko, (jis jau kokie 4 metai buvo kaip įtikėjęs) dukros, kurios labai laukiau, vaiko kurio atėjimui aš atsivėriau, tai tai buvo kaip mano pasitikėjimo vyrui įrodymas, nes vaiką planavau. Jis tai -kaip gausis taip ir bus.Buvau 5 mėnesių nėštumo kai ruošėmės Kalėdų šv. Sūnūs lankė katalikišką mokyklą tai vieno iš jų mokytoja labai sureikšmino Kalėdas ir Kūčių vakarą. Vaikas daug apie tai kalbėjo. Aš tiesiog tingėjau tam ypatingai ruoštis, tai maniau kad apsieisim su pirktinėm mišrainėm, tuo labiau kad gyvenom bendrabuty su bendra virtuve. Iki kūčių kelios dienos vyras klausia- tai kada tos kūčios?Nesupratau klausimo, pasirodo tikslino valandą. Aš sakau ,kad nesvarbu, nežinau. Jis sako-tai septintą, nu sakau, gal septintą o ką, tu kur nors eisi?( nors numaniau kad jis eis į bendravimą būtent tą vakarą) Tai jis išdidžiai, taip eisiu pas Svietą, mano šeima taigi ten. Many kažkas nutrūko ir nesugijo iki šiol...
Keli metai iš eilės aš nekenčiau Kalėdų, bijojau jų, man tai kėlė skausmą. Po tų Kalėdų vyras eilinį kartą man pasiūlė skyrybas( siūlydavo sistemingai kas pusmetį)sakydamas kad aš juk žinanti kad galiu skirtis, jis negali o aš galiu ir jis sutiks. Tada aš jau buvau įgavusi jėgų jam iškošti- gyvensi tu sumanim, gyvensi tol kol man to reikės. Kai aš nuspręsiu tai pranešiu iš anksto ir skirsiuos kai jis man bus nereikalingas.( daugiau nepasiūlė jau 6 metai, bet įsigudrino prakeikinėti dieną kaip mes susipažinom).Aš nuo jo atsiribojau, nes privalėjau išsaugoti save. Kai jis eilinį kartą pradėdavo siusti- atsakydavau be reikalo stengiesi- man neskauda ir manęs neveikia aš jau nieko nejaučiu.Kai pastorius paklausdavo manęs kaip aš gyvenu- atsakydavau- blogai. Klausdavo kas atsitiko- sakydavau aš nemyliu savo vyro, nenoriu su juo gyventi bet gyvensiu nes kitaip sugriaučiau vaikų gyvenimą. Pastorius seniai vengia manęs kalusti kaip aš gyvenu.Kadangi esu stipri, vaikams jis nepadarė tokio poveikio kokio norėjo, jie myli tėvą, gerbia bet išmokiau juos turėti savo nuomonę ir sprendimus jie priims suaugę, vyrui ir jo bažnyčiai poveikio daryti neleisiu.Įžeidinėjimų, skaudinimų buvo begalės o jis vis stengdavosi vaizduoti auką- jam vis vaidenasi kad aš trukdau jo tikėjimo kely, nepakenčiu krikščionių( atsakydavau -tai tu savo asmeny matai visus krikščionis?)ir dauguma bendruomenės narių jį užjausdavo.
Dar daug ką būtų galima pasakoti apie netikinčios gyvenimo su tikinčiuoju , dabar jam skirti dideli išmėginimai, kas liečia sveikatą. O man tai tik dar viena papildoma bet nedidelė našta juo rūpintis. Va ir dabar užsispyrė- negeria antibiotikų, nes šiandien traukė siūlus iš žaizdų ir paaiškėjo kad vienos kojos žaizda labai sunkiai gyja, yra tikimybė jog supūliuos. Aš pamačius sesutės paprašiau perduoti gydytojai kaip atrodo ir paklausti ar nereikėtų antibiotikų. Gydytoja aišku išrašė,o jam susidarė įspūdis kad aš nusprendžiau jog jam reikia antibiotikų ir jis turi juos gerti.P a v a r g a u.

Eik Tu, pasiutėle,aš tai galiu be jo bet vaikai negali ir jie niekad manęs nesupras ir neatleis už neišsaugotą šeimą.Bent jau du jaunesnieji. Mūsų 14-metis labiausiai kenčia nuo mūsų santykių- jis dygus paauglys. Atsitikus šiai bėdai mes labai susivienijom ir rūpinamės vieni kitais,vaikai labai stengiasi man padėti, aš tuo labai džiaugiuosi.O tėvą jie myli ir jiems be galo svarbu matyti mus kartu. Aš ir nenoriu gyventi dėl savęs, aš būsiu laiminga matydama laimingus savo vaikus. Jei jų laimei ir saugumui reikia kad mes būtume kartu tai taip ir bus.
Jei pastebėjai, tai aš į namus parvedžiau du globotinius Įsivaizduojat kaip vyras toks pakylėtas, toks pilnas dvasios o jam toks išbandymas- va, tau du likimo nuskriausti vaikai, nu prašom, dalinkis meile, kurios turėtum būti kupinas.Su vaikais tai jau irgi ne mano o to kuris aukštai čia reikalas buvo, ne kitaip. Aš ir pati kartais savim stebiuosi. Bet jo bendruomenė rado paaiškinimą- žmonelė labai ambicinga ir tiek, norėjo kažką parodyti. Vaje, sakau, visi tokie ambicingi būtų, tai vaikų namai užsidarytų

gaila, kad taip yra...tu tikrai stipri...aš manau, jis atsidavęs bažnyčiai bet ne Dievui. priešingu atveju jis nekeiktų tos dienos kai susitikot...jis negalvotų apie skyrybas, jis derintųsi ir ieškotų bendrų spendimų su tavim, laimintų jūsų santuoką..jis labiau užsiima religija nei tikėjimu Dievu. ir toks elgesys manau tave atstumia nuo Dievo, iškreipia vaizdą apie tikrą tikėjimą. iš tikro jei žmogus tikrai ieškantis Dievo, kitą kartą net ir bažnyčios nereikia, savo elgesiu įrodai tikėjimą.

žinai, man atrodo, kad tau reikia pradėt melstis už jį, kad Dievas atvestų jį į protą ir padėtų jam suprast koks yra tikras tikėjimas Dievu.

Vat būtent, aš ir manau,kad jis atsidavęs bažnyčiai o ne Dievui.Aš sakau kas yra Dievas, kuris pirmoj vietoj tavo gyvenime( aš tipo jau antroj)Tai jo pasakymu- Dievas tai pirmiausia tarnavimas ir vėl tai juk Bažnyčia.Aš sakau ar tau užpildo bažnyčia, bendruomenė tą tuštumą kuri yra dėl mūsų santykių? Jis sako man bažnyčios reikia, aš sakau suprantu kad reikia, bet ar užpildo? jis man neturėjo atsakymo. Dabar esu kalbėjusi su vienu iš stipresnių lyderių jo bažnyčioj ir pasakiau kaip jaučiuosi ir kaip mes gyvenam, žadėjo padėti.Tik vis laiko trūksta viskam, tikrai tos 24 valandos prabėga per 12 ir vis dienos nėra.
Papildyta:
Turbūt rytoj perskaitysiu ką parašysi, labanakt

Aciu

Bandziau suformuluoti atsakyma, bet viskas skamba taip banaliai.

Suprantu, kad tai tikrai skausminga... visgi, velnias... jei jau atvirai... man panasi situacija buvo, tik sventes buvo pazymimos ne baznycioj, o kompanijoj su gimine. O as nuo vaikystes nei prie alkoholio, nei prie kompaniju nepratus (ne del tikejimo, buvo kitos priezastys), ikaususiu sapaliojimai mane "uzmusa", as siaip vienise. Mano vyras ne alkoholikas , bet buna . Tai pirmaisiais metais isgyvenau "kulturini soka", viena mintis buvo - kur as cia iklimpau. Paskui kazkaip viskas susislifavo, surandam laiko visa seima pabuti kartu, bet isleidziu pas gimines i kaima (jie megejai) , pati neeinu, visi zino, kad as ten nepritapsiu, ir nevercia manes. Idomiausia, kad tie gimines per keleta metu visai naturaliai mane prieme, jokios prievartos is ju neliko, as juos irgi pradejau... na, gal suprasti.
Toks gyvenimas. Gyvenimas yra sunkus, ir pateikia ivairiausiu issukiu is artimu zmnoniu. Yra tokia mintis, lotyniska berods, cia tolimas perfrazavimas: lengvai ateina - lengvai iseina, bet uz ka daug sumoki, ta labai brangini. Is tiesu, galima labai daug padaryti, labai daug sukurti santykiuose, tik reikia labai daug savyje uzgniauzti. Ir ar verta???


Papildyta:


Pritariu Ievai tik nedrisau taip tiesiai rasyti.
Toks elgesys neturi nieko bendro nei su dvasingumu, nei su Kristumi ar krikscionybe.
Del santykiu. Baznycia negali atstoti seimos - tai vienareiksmiska, bendruomene negali uzpildyti spragos tarpusavio santykiuose. Is kitos puses - seima tikinciajam neatstoja baznycios, nei juo labiau Dievo. Tkintysis skirs tam tikra savo laiko dali maldoms, pamaldoms, labdarai etc. Visa esme - rasti kompromisa.

o tavo nuomone vsk beviltiska tarp vyro ir taves?o gal cia Dievo planas jums? gal turite per tai pereiti ir gal vis delto ateis balansas??? zinai kiev turi per tam tikrus dalykus pereti kad gal veliau suprastu kita. ir siaip niekas gyvenime nevyksta be reikalo.

tik tavo vyras turi suprasti kad tarnauti Dievui nebutinai reiskia nuosekliai vaikscioti i baznycia, joje slovinti, pamokslauti ar pan...ir is vis baznycia tai ne pastatas ir ne zmoniu grupe tame pastate, juk Kristaus baznycia tai visi tikintieji. o pagrindine baznycios sudedamoji dalis-seima! is esmes vyrui(visiems vyrams) ir turi buti Dievas pirmoje vietoje, bet bendrauti su juo galima ir uzsidarius vienam, kaip sakoma tamsiam kambareli. Taciau Dievas liepe vyrui myleti savo zmona. ir zmona turi buti pirmiau nei bendruomene, draugai ar dar kas.

jeigu jo netenkina jusu santykiai ir jis laiko tave erezininke tai tikrai jam reikia daryti isvadas. kas is to kad jis tarnaus savo bendruomenei, skelbs apie Kristu. ka jis pasakys kai susitiks su Dievu akis i aki???kai Dievas pasakys jam:" kas is to kad gal per tave atgime daug zmoniu,kad tu tarnavai baznycioj, bet savo seimoje nesusivarkei, neparodei per save Mano meiles zmonai..", ka tada jis atsakys?

as nesakau kad nereikia bendrauti su tikinciais, bet sakau kad didziausias musu tarnavimas yra seima. kai sugebesim sita maza "baznytele" susitvarkyt, ir joje bus santarve, ramybe ir atsidavimas, tuomet gal ir gali pagalvot apie kitus tarnavimus.

Miela, Andro, labai tave uzjauciu, tik stai niekaip nesuprantu, del ko tu aukojies, na niekaip.Cia kaip kokiam vienuolyne, per kancias i zvaigzdes, o gal kuo daugiau save plaksiu, kuio daugiau aukosiesiu del kitu,tik tada pilnatve patirsiu , tik dtada jausiuosi reikalinga, mylima, mylinti....laiminga?
Siaip toks mazoshizmas ir man nesvetimas, tik labai jau stipriai egoizmu atmieztas...niekam tavo aukos nereikalingos, netgi tavo vaikams...netiki?
As uzaugau seimoje, kur motina atsisakius saves, aukojosi del alchogoliko tevo, del musu su broliu....buvo LABAI STIPRI....ir tik dabar pati patapus mocia, as supratau, kad jau geriau ji butu savim labiau rupinusis, savo sveikata, nervus saugojusi.Kas is jos liko: pikta depresuota, vienisa sene....as su ja pykstuos, tiesiog laikausi psichologo patarimo..kuo reciau bendrauti, nes mane tai nervina ir varo depresija.Ji po siai dienai nepripazysta, kad buvo neteisi, kaltina mus su broliu, jok esam nedekingi vaikai....ir t. t. ir panasiai. Beje , ji taip ir neismoko saves gerbti ir myleti (as dabar padedama kitu to mokaus.Neturiu galimybes psichoterapijai, bet kai turesiu is kart tuo pasinaudosiu.
Savo gyvenimu su tokiu vyru isivarysi (jei dar neisivariai) depresija sau, o veliau ja ir tavo vaikai paveldes.Taigi tik tau apsispresti....o cia , tik virtuali eilines nepazystamops nuomone.
Pagailek savo gyvenimo, tu ji viena teturi.

As manau, kad vis tik visu pirma ji ten traukia aplinka, kurioje jis jauciasi gerai.
Tai kad kas cia zino, kaip butu geriau, gal butu pasirinkes drauguzius prie kiosko, ar meiluzes. Gal vis tik ramiau tokia situacija. Tada, vis tiek butu prakeikinejes ta diena, kai su tavimi susitiko, bet jau gal ir su dirziuku. Yra graziu santuoku, tai tie zmones, kurie turi bendru interesu, stengias prisitaikyti vienas prie kito, neskaudinti. Bet ju nera tiek daug. Na yra kaip yra, jei vaikai gerbia teva, vadinasi nera jis jau toks negeras, o gal ir pati nelabai noretumete be jo gyventi. Juk nevertinam zmogaus tada, kai jis yra. Man taip pat vis nekoks tas mano vyras, bet jei kas, tai as zinau kur kreiptis. Jis vis cia ir cia. Negaliu as be jo.
Tik va, santuoka ipareigoja gerbti vienam kita,auginti vaikus, bet nereikia pamirsti, kad santuokinis nera nuosavybe. Jis yra zmogus ir turi teise gyventi savo gyvenima.
Mano nuomone, tai kai zmones veda is pirmo meile yra didele aistra, veliau ji turi peraugti i rupesti vienas kitu ir gyventi reikia ne tik del vaiku. Ar jums abiems netruksta to, gal is to ir kyla nesklandumai?
Vis tiek, jei jis tikintis, jo vertybes turi buti taurios. O jauciasi jis uz jus stipriau, ten kur jis eina turi bendraminciu, ji palaikanciu. Ten jau yra sava struktura, tikslu, pastovu ir niekas nervu needa. Jus visa tai isgyvenate, nervai istampyti, kovojate kai Machomedas pries kalna. Gal geriau nustoti save valgyti? Susimastykit, parasykit koki dienorasti, jei neisit pas psichologa. Jau kazkur rasiau, pasikartosiu, nelaukit rytojaus, svajones tik vizija, reikia gyventi siandien.
Leiskite sau susirasti koki hobi, (sokiai, filmu perziura, pirtis, vakareliai su draugemis, slidinejimas ar pan.). Susikurkite gyvenima be jo, isivaizduokit, kad gyvenat su kaimynu. Su kuom tada bendrautumete, ka veiktumete. O gal labai truktu ant jo pabambeti? Nebekaltinkit, "nebeeskit" saves, kad blogai isauklejot vyra, tai dare jo mama iki paauglystes. Nurimkit, o stenkites per daug i ta baznycia neiti,(su saiku), geriau kokius jogos pratimus padarykit.
Bet kad jis jums rupi ir vis tik bendrus vaikus auginate, tai turite parodyti visu pirma pagarba jam.
Santuokos kelias yra rozemis klotas, ant lapelio uzlipsi - minksta bus, bet yra ir spygliai.

[quote=aukseklaipeda,2006 09 22, 20:09]As manau, kad vis tik visu pirma ji ten traukia aplinka, kurioje jis jauciasi gerai.
Tai kad kas cia zino, kaip butu geriau, gal butu pasirinkes drauguzius prie kiosko, ar meiluzes.

Nu kad ne , nebūtų nes iškilus  didelėms psicologinėms problemoms ( aš pakeičiau darbą, tapau laisva ir neprilausoma ir suprato kad žlogo jo viltys turėti ramią, išsilavinusią žmoną) kreipėmės į psichotarapeutę. Jim man tada , prieš 13 metų paaiškini, kad mano vyras  sunkioj  būsenoj ir jis ne iš tų kurie  gers ar ieškos kitos lovos, jis iš tų kuris gali pakelti ranką prieš save. Jis tada ir ėmė ieškoti kažko, taip rado tą  bendruomenę kurioj iki šiol. Aš jies"atidaviau " savo vyrą, nes maniau kad tik taip galiu  jį išsaugoti, tuo labiau kad darbas mane stipriai įsuko, nebuvo kada su juo " cackintis" ir valyti snarglius,kai jis verkšlendavo kad yra nevertas gyventi , man be jo būtų geriau ir.t.t

tai kaip supranu ne baznycia cia kalta...jau ir ankssciau buvo problemu...jeigu vyro nepalaikei sunkiausiu metu, jis iesko paguodos kitur..

na, mano vaikystė irgi ne rožėm klota buvo, reikėdavo ir kampe susigūžus apsiverkus klausyt kaip tėvai barasi, kartais ir mušdavosi...o visi barniai prasidėdavo per alkoholį. jie nebuvo alkoholikai, degradai, jie buvo kompanijų sielos, daug daug turtingų draugų, daug balių...o po balių muštynės, barniai, kadangi mama bandydavo auklėt tėvą, o tas kur tau nusileis..

tačiau viskas pasikeitė kai pasiekėm bedugnę, ištiko bankrotas. baigėsi pinigai, baigėsi baliai- dingo visi draugai...(jeigu jie buvo draugai..)..liko didžiuliam name vieni, laikui ir santaupom baigiantis ir be elektros, ir su tuščiu šaldytuvu, o skaudžiausia kad visi nusisuko

ir spėkit kas mums tada labiausiai padėjo??? žmonės iš tokių bažnyčių kaip Andro vyras kad lanko...mes esam jiems labai dėkingi, bet labiausiai dėkingi pačiam Aukščiausiam. 7 metus po vagystės kapstėmės, ieškojom kitokio gyvenimo nei gyvenom prieš tai, kitokių santykių šeimoje, galima sakyti eidami oer tokias bažnyčias, važinėdami pokonferencijas(ir ne tik Lietuvoj ) baigėm gerą teologijos universitetą.

šiand nei mano tėvai, nei mano šeima nelankom jokios bažnyčios, nes pas mus atėjo balansas,mes tapom savarankiški tikintieji, mes nešiojam Dievą širdį ir naudojam tas žinias kurias sukaupėm per tuos metus savo asmeniniam gyvenime praktiškai.galbūt atėjolaikas kai pamatėm kad mums kažkas netinka vienoj ar kitoj bendruomenėj, tačiau esam dėkingi tiems žmonėms kurie mums pagelbėjo mums reikiamu laiku, tiksliau Dievas pdėjo mums per tuos žmones.

mano tėvai irgi buvo ant skyrybų ribos, bet šiand vsk yra kitaip ir aš nesapalioju nesamonių, faktai tokie kad jie šiand kartu, vėl atsitoję ant kojų, su geru pamatu žiūri į ateitį, šiand jie stiprūs ir vieningi it kumštis.

SIulyciau isigyti knyga ceku psichiatro, psichologo, seimos konsultanto Miroslav Plzak "Sutuoktiniu dziudo , skestanti santuoka"

"Visi noretume buti laimingi.Bet pasaulis netobulas- zmones pykstasi, sutuoktiniai greitai pamirsta savo pazadus apie istikimybe, kankina vieni kitus ir skiriasi.Nes niekas musu nemoko, kaip gyventi kitaip.Daznai atrodo, kad nepalankus likimas uz kazkokias nuodemes stumia i beviltiska akligatvi, o istikruju mums tik truksta savitvardos, noro suprasti kasdieninius dalykus ir psichologijos ziniu.
Populiariosios psichologijos knygose M.Plzakas su cekisku humoru pasakoja apie moters ir vyro tarpusavio santykiu problemas, izvalgiai perteikia savo unikalia patirti.Atsakymu i kiekvienam zmogui rupimus klausimus jo knygose iesko ivairiu kartu skaitytojei."

Manyciau, kad si knyga turetu buti kekvienuose namuose, bent as ja radus ir perskaicius, labai daug supratau.Kartais net iki asaru buvo juokinga...nejaugi mes visi konfliktuojame del tu paciu problemu ir kovojimo budai pas mus visus vienodi
Knyga nepigi, as mokejau 24,90 lt pirkau sia vasara .

Reiks paieškot knygos, gerai paskaityt, gal ką pritaikysiu.

nenoriu naujos temos atidaryt, bet gal kas iš tų su kuriom kalbėjomės turės savo nuomonę apie tokį dalyką kaip įtikėjimą kuris įvyksta masinių pamaldų metu, kai didelė grupė tikinčiūjų meldžiasi , sukeliama tam tikra ekstazė ir raginama išeiti į priekį tuos kuriuos palietė dievo buvimas ar pan. Man tai primena užkodavimą kažkokį ir taip " pagavus' jau negali kitaip ir tarsi patenki į kažkokį kalėjimą. Nutrūksta ar sunyksta socialiniai ryšiai su aplinkiniu pasauliu, yra pseudošeima, pseudobroliai ir pseudo seserys o va ką daryti su žmona kurios niekaip neina apdoroti ir užkoduoti. Kalbu todėl ,kad vyreliui išsprūdo kad žada per stovyklą-iškylą , kuris vyksta kartą per metus ,jų rimtesnį susibūrimą paspausti mūsų 16metį sūnų, gal krikščioniu padarys/ Nėr kada man miegot.

Andro- as manau juk 16 metu sunus pats gali nuspresti ir niekas jam jokio spaudimo itiketi ar ne padaryti negali.Juk tai pats zmogus manau turi jausti ar jam jau atejo tas laikas, kad jis gali savo gyvenima pasvesti Dievui.Negali juk per viena diena,per ta iskyla kaip tu sakai vaika padaryti krikscioniu,juk ne per viena diena viskas ateina.
O sunus lanko ta bendruomene?

tai ir sakau kad vyrui tik išsprūdo tokie žodžiai, aš viską suprantu. Bet vistik ar tame -masinėje susibūrimo vietoje, meldžiantis , dar ir kalbomis , kai gaunasi tarsi mantra kalbėjimas nėra kokio nors psichologinio poveikio . taigi jie liudija kaip Dievas palietė, atėjo į jų širdis ir pan. Sūnus bendruomenės jau kokie metai nebelanko ir pyksta ant manęs kad taip elgiuosi su jo tėvu o ant tėvo pyksta kad jis duoda pagrindą su juo taip elgtis , nieko nekeičia ir pakeisti negali.O gyventi krikščionio gyvenimą oi kaip nelengva, tuoj pykšt ir peržengia ribą tokie šventi, tokie Dievui artimi pasijaučia ir kai sutuoktinė yra ne pseudošeimos narys -labai lengva viską kas neatitinka jų supratimą ant to nurašyti.

Isivaizduoju jusu situacija seimoje,kai vyras dedasi sventas, o jus cia visi ne tokie kaip jis,tai aisku labai lengva vaziuoti ant netikinciu.Bet tai tada seimoje ir iskyla dar daugiau ivairiu konfliktu ar negerumu.Ir kita medalio puse, manau neturetu vyras taip elgtis ir daryti spaudimo, nei zmonai jei sunui.O tuo labiau jei sunus jau beveik metai nelanko bendruomenes, kaip jis per viena diena paiims ir pasikeis ir itikes, manau tai nelogiska.
O tu pvz su tos bendruomenes pastorium ar kitu kokiu vyresniu zmogumis nebandei kalbetis ar logiska per viena susiburima vaikui ateiti prie Dievo.O ka sunus apie tai galvoja,juk jis ir savo nuomone turi?

tai kad jis jau nespaudžia nei manęs nei vaikų nei šio sūnaus.Tai jam ir liko tas būdas, man jis kaip kodas koks. Nu čia toks įtikėjimo fenomenas jei taip galima sakyti. Vyras įtikėjęs prieš 13-14 metų,taip kad dabar mūsų santykiuose naujas etapas. O su manim tai kaip su chemijos terapija gydant vėžį-naikinant blogas lasteles alinamas visas organizmas. Taip kad nebeturiu savyje netgi to Dievo suvokimo kuris buvo nors kiek įdiegtas iš vaikystės. O sūnaus tai pats maištingiausias amžius dabar...

Na laikykis Andro.Kantrybes tau dideles ir su vyru ir su sunum.Isivaizduoju kad sunku butu tau persilauzti ir gal but nueiti i jo bendruomene,pasiziureti kas tenn per zmones renkasi,koks pastorius.
Paauglyste tai tikrai maistingas amzius.Labai reikia mamoms moketi visur teisingai islaviruoti.

Perskaiciau visa tema ir likau priblokšta Andro elgesiu.. si sitorija man primena gladiatoriu kovos arena. Savo sukurtoje "valstybeje - seimoje" mama Andro kovoja uz viska: norą gyventi (pradžioje), tikejima, sunu, savo isitikinumus ir vertybes. SAVO beje. Pats baisiausias sakinys turbut yra ' gyventi del vaiku, nes issiskyrus jie man neatleis'. O ar atleis jie už TOKI gyvenima be saugumo, be pasitikejimo, uz uzantyje nesiojama pykti ir metomas bombas, ar atleis uz karo lauka, kuriame buvo priversti augti?.. ir DALYVAUTI. Beje, Andro, kad istverti 14 metu tokiomis salygomis turi buti nauda Tau. Tai nieko bendra su Tavo stiprybe neturi, nes Tu per silpna isseiti is uzburto rato ir dar randi simtus patiesinimu jame islikti, Tu kuri nauja armija aplink save is vaiku, verti juos pasirinkti. TAI TAVO KARAS. Kam Tau tai? pries ka ir uz ka Tu kovoji? susidaro ispudis, jog Tau patinka kankinti ir patinka kai Tau atsako tuo paciu, cia dar baisiau nei priklausomybe nuo alkoholio. Bacnycia yra tik vienas is daugelio sienu, kurios stovi tarp Taves ir aplinkiniu.

Pritariu laurapde.
Visus tuos metus Andro tik kovoja.Susidaro ispudis, kad aplink visi kitokie nei ji pati ir negali jai nieko papriestarauti. Bet juk sunku taip tiek metu gyventi.Suprantu nera namu be dumu, bet.....

tai kad nėra su kuo kovoti ir aplinkos nesimaišo kaip aliejus su vandeniu, tai yra vyro aplinka ir mano aplinka o bendros aplinkos jau nėra. tai gavosi be kovos, tiesiog savaime kai paaiškėjo kad nėra bendros aplinkos ir bendrų interesų ir jokių bendrų draugų. Bet aš čia vis apie tą masinio psichologinio poveikio metodą, sukėlimą tam tikrų bangų, nuo ko žmogus tampa įtikėjusiu ar tai paaiškinama? dar net pasitikslinau ar į psichologinių konsultacijų skyrelį pataikiau , o ne į religinį...

Sveiki, Andro.
Turejau ir dar turiu visokių bėdų, tai dingau.
Pasakysiu rimtai ir atsakingai - tikrai tame nėra mistikos, burtų, "užkodavimo" ar ko nors panašaus. Tai malda, kuria žmogus išreiškia sąmoningą apsisprendimą tarnauti Dievui, - manau kiekvienas tikintysis (nesvarbu, ar yra kokioj nors bažnyčioj, ar ne, bet kuris nuoširdžiai tiki Dievu) ar viešumoje, ar vienas pats, yra šia malda meldęsis. Jėzus Kristus nevartoja burtų ar tuo labiau prievartos - nė vienas nėra Dievo apdurninamas ir prievarta verčiamas sekti Juo.
Jei žmogus meldžiasi ne visai sąmoningai, o įkvėptas pamokslo, draugų, tėvų, kuriem nori įtikti... na maldos žodžiai gali likti tik išpažinimu.

O dėl specifikos, ekstazės, emocijų... sekmininkai kiek žinau emocijoms teikia daug reikšmės (nors jei jau ieškoti pavyzdžių Biblijoj, tai visaip yra, daug kur rasoma "džiūgavo, nes buvo įtikėjęs Dievą). Baptistai, laisvieji krikščionys ar kitos necharizmatinės bendruomenės (t.y. kur nepripažįstama malda kalbomis) lygiai tokia pat malda meldžiasi be ekstazės.

Malda - kartoju, ar vieša, ar vienumoje - tik pirmas žingsnis. Po maldos ateina kasdienybė, kurioje kasdien reikia rinktis gyvenimą su Dievu ar be jo: mylėti ar nekęsti, leisti prasiveržti pykčiui ar jį sutramdyti, atleisti ar keršyti. Iš kasdienio gyvenimo matomas žmogaus apsisprendimas, branda ar nebranda, nuolankumas ar maištas, išmintis ar kvailumas, aklas kitų (ar nuosavų) minčių kartojimas ar sugebėjimas pažvelgti į problemas iš įvairių pusių...

Daug dalykų yra... daug. Ir vis dėlto, manau turėtumėt džiaugtis jei Jūsų sūnus bent parodytų iniciatyvą gyventi tikinčiojo gyvenimą. Išpažinimo malda toli gražu nereiškia, kad jis pasiliks ir įsitvrtins būtent toje sekmininkų bažnyčioje. O šiandieninėje mūsų vakarietiškoje visuomenėje būti tikinčiuoju (širdim, ne emocijom) - tai vertybė.

Su pagarba,
Daniella

P.S. Sorry už padrikas mintis, sugebėjau peršalt, nosis neveikia, tai ir mintys atsilieka.
P.P.S. Buvau Klaipėdoj porasyk pas sekmninkus, jie LCC renkasi, rusakalbiai - gal žinot? Bet įvyko konfliktas su žmonėm, kurie kvietė mane ten, tai neprisijungiau. O - jei žinot - koks sekmininkų požiūris į Klaipėdos Evangelijos bažnyčią, jie dabar lyg bendradarbiauja?

Dar pora minčių. Iš anksto atsiprašau sekmininkų/radikalių bendruomenių tikinčiųjų tai tik mano nuomonė, nenoriu nieko įžeisti ar nuteisti.

Taigi, nors reguliariai nesilankau jokios bažnyčios susirinkimuose/pamaldose šiek tiek dirbu/tarnauju vienoje. Veiklos pobūdis toks, kad tenka peržiūrėti daug informacijos, visų pirma apie evangeliškąją krikščionybę, bet ne vien apie ją. Krikščionybė, Kristaus kūnas [ir istorijos eigoje, ir šiandien] žymiai įvairesnis, prieštaringesnis, bet ir įvairiapusiškesnis, platesnis ir gilesnis, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo mum, gyvenantiem Lietuvoje. Kai kuriems dalykams priimti reikalinga išmintis, tolerancija, Dievo baimė.

Žemiau išdėstytos mintys ne mano autorinės , tačiau labai artimos, ir visiškai su jom sutinku. Kalbų dovana Naujajame Testamente įvardijama kaip žemiausia dovana. Apaštalas Paulius ragina siekti aukštesnių dovanų - išminties, pažinimo. O galų gale - Dvasios vaisiai, ne Dvasios dovanos yra Kristaus mokinystės ženklas. Ne kalbos, vizijos ar stebuklai atskleidžia tikinčiojo panašumą su Kristumi, o troškimas susitapatinti su Juo - Jo kentėjimais, kryžiumi ir mirtimi. Laikyti kitą aukštesniu už save, kaip Jėzus, kuris nepabrėžė savo dieviškumo, o nusižemino, tapdamas žmogumi.

Andro situacijoj siūlyčiau - žinoma - neįrodinėt šito vyrui, bet tiesiog gal pamąstyt... gal kokia išdėstyta mintis ras atgarsį. O tada.... tam tikra prasme nusižeminti, ieškoti tikėjimo, įsitikinimų panašumų, ne skirtumų. Dievas juk vienas ir konservatyviausioje katalikų bažnyčios atšakoje, ir radikaliausioje sekmininkų, charizmatų. Kodėl nepripažinti vyro pasirinkimo, netgi karts nuo karto nenueit į susirinkimą (tik melstis lietuviškai, ne kalbomis, jei nepriimtina; ir pasikalbėt apie tai su pastorium, vyresniaisiais). Jei susirinkimai.... na labai emocingi... gal tai tam tikra prasme vaikystės požymis , vaikai irgi išreiškia jausmus daug stipriau nei suaugusieji. Su branda ateina ir santūrumas.

Bažnyčia daugeliu prasmių gali tapti Jūsų sąjungininke, ne konkurente, jei siekiat vyro ir šeimos gerovės.

Su pagarba,
Daniella

Pritariu Daniellos zodziams.Jei seimoje vienas zmogus eina i baznycia ir ir yra tikintis, o kitas sutuoktinis-ne, tai manau reikia namuose ieskoti kompromisu, kalbetis, nusizeminti aiskintis, kad seimos gerove nenukentetu.Isdidumas prie gero tikrai niekada nepriveda. Na nesinori cia pamokslauti, bet manau siais laikais ir taip daug pasaulyje ,Lietuvoje visokiu negerumu, seimos kas truputi skiriasi, reikia daugiau suprasti vienas kita. Nusizeminti ir manau tikrai butu seimoje didesne ramybe ir jaukumas.

Daniella čia tau. Tu labai teisingai ir man suprantamai kalbi. Kalbi apie tuos pačius rusiakalbius sekmininkus LCC. Per tuos du metus nuo temos pradėjimo daug kas pasikeitė , svarbiausia suvokiau kad vistik asmeniškumai labai trukdo. Taigi iki temos pradėjimo vyras ten buvo apie 12 metų ir aš ėjau, bendravau, mano namuose priimta ir aš dalyvavau, vaikai sekmadieninę mokyklą lankė ir aš išgyvenau visuotinės maldos poveikį, kartais atrodydavo kad tuoj išeisi į priekį kaip kad esi raginama , tačiau kažkoks atsakomybės jausmas sulaikydavo. Kartoju per šiuos du metus daug kas pasikeitė, tačiau mano bendravimas su šia bendruomene kaip institucija negalimas tačiau tai asmeninis reikalas kurį mielai su tavim aptarčiau per AŽ

Vau, tai jus klaipedieciai. Kazkodel iš ankstesnio susirašinėjimo man buvo įspūdis, kad vilniečiai, ir kad Jūsų vyro "sudėtingesnė" bendruomenė - su kojų plovimais ir regejimais - demonais troleibusuose [yra tokie Vilniuj, nors gal jie sekmininku sajungai ir nepriklauso ].

Del ispazinimo maldos. Skirtingose bendruomenese zmones isiveda "mistiniu formuliu" - vieniem tai duonos virsmas Kristaus kunu misiu metu, kitiem gal ispazinimo malda isejus i prieki. Taip patogiau, paprasciau, reik maziau pasisventimo, pakanka kazkoki simbolini veiksma atlikt. Bet - bent jau mano nuomone - krikscionyneje labai mazai mistikos, bet daug pasisventimo, samoningo tikejimo. Visiskai nebutina pasimelsti kazkur "viesai priekyje", kad sekti Dievu, ir taip pat nereiskia, kad "isejes i prieki" asmuo automatiskai tampa krikscionim (kaip beje ir pakrikstytas kudikystej - velgi, tai mano pozicija, o pvz. labai rimtos, tviera teologini pagrinda turincios protestantiskos baznycios, tokios kaip liuteronai, kudikiu kriksta pripazista, Nukrypau...]

Rasykit, nedingsiu sikart - isvaziuoju i kelione keliom dienom, bet kompas kartu keliaus.

Andro, o kodel tu negali toliau bendrauti su sia bendruomene, jei bendravai su jais ir i tavo namus jie buvo ateje ir maldos vyko.Gal kaip tik pasikeistu i geraja puse tau ir jus su vyru abu lankytumete sia bendruomene.

Mano sūnūs taip ir liko be komunijų ir sutvirtinimo sakramentų. Jie man dėkingi kad jų neverčiau to daryti. kai aštuoniolikmetis tėvui pasakė kad jo, pabrėžiu tik jo, nuomone tikras tikėjimas tai katalikų o visi kiti jam atrodo sektantai, tai supratau kad teisingai elgiausi palikdama jiems laisvą valią. Pakol kas vyriausias laisvamanis, bet sako kad tikėti labai gerai. Tai va kažkaip ir būgštelėjau dėl antrojo, nes su juo nebuvo labai stiprus mudviejų ryšys nes jis galantiškai eilę prie manęs užleidžia kitiems.Dukrai gimus jau net nekrikštijom, už ją meldėsi R. Kupstys, buvo ale šventė.Ketvirtas yra mūsų globojamas vaikas, tai nesirįžtu spręsti ir jo nekrikštysiu taip pat. Vyrui jis vienintelis palaiko kompaniją eiti į bažnyčią. Dar man būtų svarbi Tavo nuomonė apie dešimtinę. Nors aš susitaikiau su šiuo mokesčiu, kitaip aš jo nesuprantu. Man tai tarsi klubo mokestis, toks sakyčiau nepigus.Pvz, kai jis sirgo tai buvo dėl to konfliktų bet aš neleidau iš biuletenio mokėti dešimtinės. Teko susikaut.

Andro-Pradzios 14.20 parasyta: Abraomas dave desimtine nuo visko.Abraomas dave desimtine Melchizedekui.Nepaaiskinta, kodel jis taip dare.Nepasakyta ir kituose skyriuose kodel Dievas butu liepes jam taip daryti, bet faktas, kad jis taip dare, aiskiai nurodo, kad jis veike pagal Dievo valia ir vykde Jo apreiksta minti.
Naujajame testamente ir yra vietu kur Dievas sako,kad desimtine reikia aukoti.1 Korintieciams 16, 1-2.Malachijo 3.10.

Daug vietu yra Biblijoje apie desimtine. Bet geriausia tu nusipirk knygute A.W.Pink "Desimtines aukojimas" manau rasi atsakymus i klausima apie desimtine.

Adamsu seimynele....
Pradejo nuo to kaip isgelbet vyra is sektos o baige tuom kad pati i ta sekta keliaut zada..

Andro

Atsakysiu pirmiausia ne kaip tikinčioji, o kaip ekonomistė pagal išsilavinimą (biski teko ir dirbt valstybės įstaigoj su valstybės finansais). Mano nuomone, tikintieji privalo patys išlaikyt savo bendruomenę. Tai yra teisingiau, nei "dotacijos" valstybės skiriamos iš mokesčių mokėtojų pinigų pagal ne visai aiškius kriterijus. Jei valstybė nori paremti kokią nors religinės organizacijos veiklą - geriau finansuoti konkrečius projektus: reabilitacijos centrus, globos įstaigas ar pan.
Toliau. Būdai, kaip bendruomenė "susirenka" lėšas priklauso nuo daug ko: to paties valstybės finansavimo, narių skaičiaus, narių aktyvumo ir pasišventimo, užsienio centrų paramos. [Nu turbūt niekam nekyla abejonių, kad bent kažkoks finansinis pagrindas privalo būt: patalpų išlaikymas ar nuoma, atlyginimas dvasininkams, "techniniam" personalui... nors minimali labdara ir pan.) Taigi, jeigu kaip pavyzdį imtume katalikų bažnčią - jai priklauso didelis skaičius neaktyvių narių, kurie retai lankosi pamaldose ir aukoja negausiai, tačiau dalyvauja ypatingomis progomis. Todėl yra renkamos lėšos už paslaugas: tuoktuves, laidotuves, krikštą, tikslines mišias (mano močiutė taip ir sakydavo "užpirkau mišias), be to, kasmet skiriamas valstybės finansavimas, ne vienas milijonas litų lasmet.

Sekmininkai - mažą skaičių tačiau pasišventusių narių turinti bendruomenė Beje, jei neklystu, desimtine nėra privaloma - gali lankyti susirinkimus, dalyvauti bendruomenės gyvenime ir neaukoti, jei netiki tuo.
... kaip cia būt korektiškai... Lietuvos netradicinės bendruomenės (na bent kelios, su kuriom daugiau ar maziau teko susidurt), jų vyresnieji nėra turtingi, greičiau priešingai. Pasaulyje -- tiesa - yra bendruomenių, asmenų kurie Dievo žodį naudoja pasipelnymui... bet žmonės turi akis, sveiką protą ir laisvą valią rinktis kas jiems priimtina.

Dėl dešimtinės teologinio pagrindo Naujosios Sandoros laikasi neesu tikra, tiesa sakant, nesigilinau pernelyg. Reiks gal coris nurodytą knygą pasiskaityt. Man priimtina bendra Naujojo Testamento pozicija - visą, ką turime, pašvenčiam Kristui (ar tai mūsų sugebėjimai, talentai, laikas ar pinigai), naudojame kaip patikėto turto sergėtojai: be godumo, egoizmo, išmintingai, tenkiname savo, savo šeimos poreikius, tačiau skiriame tikėjimo bei labdaros reikalams pagal savo tikėjimo saiką. Bėda, kad asmeniniai porekiai paprastai išryškėja, bendruomeniniai - nublanksta....

Aš šiuo metu dešimtinės neaukoju. Bet jei tapčiau bendruomenės, kurioje tokia tvarka nustatyta (kad ir aptariamų sekmininkų), "oficialia" nare - aukočiau. Bet ne iš baimės, prievartos, o tai būtų mano apsisprendimas: jei gaunu iš bendruomėnės dvasines paslaugas, negaliu nusišalint nuo jos išlaikymo (nes sunkiai įsivaizduoju, kaip kitaip gali išsilaikyt pvz. iki 50 narių turinti bažnyčia).

Tiek mano nuomonės. Gal būt - klystu.
Su pagarba,
Daniella

labai aiškiai ir suprantamai parašei. Ačiū.Bėda pas mus turbūt tame, kad nėra bendrystės, pirmiausia suveikia didelis poreikis oponuoti.Tą darome tiek vienas tiek kitas .

andro, ar nusipirkai knygute apie desimtine,?

nepirkau knygutes apie desimtine,nes paleidai viduje tai,tai yra sirdim-tam nepriestarauju,tiesiog problema gilesne...

supratau.Na manau, kad issispres jusu problemos, juk gal negali ilgai testis, juk sunku ir tau ir jam manau.
Gal esi kokiu dar krikscionisku geru knygu skaiciusi?

dabar neskaitau-vaikai suaugo-pjaunam derlių

oho kaip tu cia idomiai kalbi? Ir koki derliu pjaunat, geras jis ar prastas?

desimtine skaiciuojama nuo priskaiciuot atlyginimo ar nuskaiciavus mokescius ?

ka gauni i rankas.

cia kaip kam su tuom derlium,man tai geras o vyras man sako-geriau su kokia kita moterim buciau geriau turejes viena vaika bet savo,tai yra ta su kuriuo rysys butu o dabar turiu tris ir rysio ner.Tai matyt pas ji derlius ir nekoks,tiesiog nesejo nieko tokio kas uzaugtu,sejo kazka bet nesuaugo...As pradedu susivokti kame suo pakastas,taip kad ant tos desimtines tai tik paslydau kaip ant banano zieves...