Miela, Andro, labai tave uzjauciu, tik stai niekaip nesuprantu, del ko tu aukojies, na niekaip.Cia kaip kokiam vienuolyne, per kancias i zvaigzdes, o gal kuo daugiau save plaksiu, kuio daugiau aukosiesiu del kitu,tik tada pilnatve patirsiu

, tik dtada jausiuosi reikalinga, mylima, mylinti....laiminga?
Siaip toks mazoshizmas ir man nesvetimas, tik labai jau stipriai egoizmu atmieztas...niekam tavo aukos nereikalingos, netgi tavo vaikams...netiki?
As uzaugau seimoje, kur motina atsisakius saves, aukojosi del alchogoliko tevo, del musu su broliu....buvo LABAI STIPRI....ir tik dabar pati patapus mocia, as supratau, kad jau geriau ji butu savim labiau rupinusis, savo sveikata, nervus saugojusi.Kas is jos liko: pikta depresuota, vienisa sene....as su ja pykstuos, tiesiog laikausi psichologo patarimo..kuo reciau bendrauti, nes mane tai nervina ir varo depresija.Ji po siai dienai nepripazysta, kad buvo neteisi, kaltina mus su broliu, jok esam nedekingi vaikai....ir t. t. ir panasiai. Beje , ji taip ir neismoko saves gerbti ir myleti (as dabar padedama kitu to mokaus.Neturiu galimybes psichoterapijai, bet kai turesiu is kart tuo pasinaudosiu.
Savo gyvenimu su tokiu vyru isivarysi (jei dar neisivariai) depresija sau, o veliau ja ir tavo vaikai paveldes.Taigi tik tau apsispresti....o cia , tik virtuali eilines nepazystamops nuomone.
Pagailek savo gyvenimo, tu ji viena teturi.