Problema paprasta - pasigimdėm fainą vaikelį, kuriam beveik du mėnesiai.
Anksčiau su vyru sutardavom labai gerai - jau kartu trys metai gyvenam, normaliai susipykę nebuvom. Visur kartu - keliaudavom, dirbdavom, laisvalaikį leisdavom, atskirai veiklos turėjom - vienu žodžiu visiška harmonija. Nėštumo metu irgi jokių problemų neturėjom. Viskas po gimdymo prasidėjo. Trumpai apibūdinant - jis mane nervina - kaip vaikšto, kaip teliką žiūri, kaip dantis valosi. Tiesiog negaliu - vos valdausi, o tai vistiek prasiveržia - vadinu visokiais žodžiais, varau nuo savęs kaip kokį pastumdėlį. ir jis tai jaust pradėjo, graudintis kažkaip - klausia, kas man yra, kodėl aš taip elgiuos.

O objektyviai jis vyras geras, daug padeda su vaiku, valgyt daro, indus plauna, namus prižiūri, mane visaip palepint stengiasi - nuperka į namus visokių skanėstų, nors trumpam leidžia ištrūkt iš namų - į kirpyklą, kartu į baseiną. Atrodo iš jo pusės jokių kabliukų, bet aš galvoju - geriau jis negrįžtų namo, tai man lengvesnis gyvenimas būtų. Ir jo gaila ir savęs, vaiko.

Gal čia pogimdyminė depresija?? Gimdymas buvo labai lengvas ir pogimdyminis periodas irgi be jokių blogumų. Viskas kaip ir dabar atsirado.

Padėkit prašau

Na panasiai ir man buvo nutike, kai gime dukryte. Jis mane baisiai nervindavo, o ypac kai valgydavo ar siaip ka darydavo (megsta dainuoti), na sakes, atrodydavo paimsiu koki puoda ir vosiu per galva, kad uzsiciauptu. Jis taip pat klausinedavo, kas atsitiko, kodel as taip saltai ir piktai elgiuosi, tai sakiau, kad tu mane nervini, bet as nezinau kodel. Tai jis sako, na gerai, as valgysiu pasislepes, daugiau nedainuosiu, ir nedarysiu nieko, kas tave nervintu (bet butinai, manau, jam reikia pasakyti). Karta jis plove indus ir kazka tyliai niuniavo sau po nosim, as tik pasiziuriu i ji, o jis net leste is ranku paleido (aisku suduzo), koks man tada juokas paeme, raiciausi iki asaru, ir pikta buvo, bet daugiau juokinga. Po to taip viskas ir praejo. Aisku buna ir dabar dienu, kai kas nors nervina, ir nebutinai vyras, pvz. bendradarbe savo kvaila mimika, ar kai kasnors kava siurbcioja, fui, negaliu pakesti.

Bet gal reiktu kaip nors su savimi padirbti? Nes vyras irgi zmogus, kaip ten bebutu Ir jei tai uzsites, gali baigtis l. blogai.... Pagalvok, kas butu jei jis staiga pranestu, kad iseina is namu, kad tu tiesiog susitvarkytum su savo mintimis? Ir is tikruju iseitu? Jei turi gera vaizduote, manau, turetu padeti Per kazkoki filma rode, kai vyras buvo toks geras, toks tobulas, kad merga pradejo kabinetis, kad ja erzina per didelis jo gerumas.... Kad jei reikia pabuti vienai... Tai jis jos neikalbinejo, neirodinejo atvirksciai, o paeme ir tiesiog ja paliko Gal dienai, gal dviem.... Kol ji nepakelusi tos itampos (nes vistiek isivaizdavo, kad jis jai paskambins pasiteirauti, kaip ji laikosi) nuvare pas ji pati Turbut reikia pajusti realia praradimo gresme, kad baigtusi noras "kabinetis". Aisku, as tikiuosi, psichologe patars tau kur kas profesionaliau, bet pirma mintis, atejusi man i galva buvo tokia. Sekmes tau, ir tausok savo geraji vyra, nes jie jau nykstanti rusis....

man taip buvo nutike pora kartu, butent tais atvejais, kai turejau labai geros sirdies ir gal net per daug demesingus draugus. Sutinku su ta nuomone, kad siuo atveju reiketu atsigrezti i save ir is naujo ivertinti zmogu, kuris yra antroji tavo puse.

Aš po gimdimo irgi panašiai jaučiausi. Tik mane nervino ne vyras, o geriausia draugė. Nervino jos balso intonacijos, rūbai, kvepalai. Pati nežinojau kas man yra. Kažkodėl prisigalvojau sau, kad ji nori suvilioti mano vyrą. Dar prie to kažkokia baile pavirtau - negalėjau ramiai žiūrėti filmų, kur herojai miršta. Kai prasidėjo nemiga, kreipiausi į medikus. Man paaiškino, kad po gimdimo pasąmonėje stiprėja savisaugos instinktas, kuris aklai liepia "saugoti" vaiką nuo visų ir visko (kaip šunys kandžioja šeimininkus). Tvardžiausi, po mėnesio viskas praėjo

liuks tema.
man tas nervinimas jau pora metų ir na gal truputį praėjo, bet tikrai nevisai
kažkaip atrodo labai atšąlau savo vyro atžvilgiu, nors meilė buvo oj oj oj iki gimstant planuotam vakeliui, kurį labai stropiai gaminom
man sūnus dabar yra viskas visas pasaulis, meilė, esybė - viskas

taip ir buna, nes motinai svarbiausias yra vaikas, bet reikia nepamirsti, kad vyras - yra taip pat vaikas, kuriam reikia ir demesio ir meiles. tiesiog reikia kartu buti visiems su vaikiukiu, pasisneketi.

o kodėl mums, - moterims, negalima elgtis/būti kaip vaikai, ir tai būtų tiesiog paprastai pateisinama kaip kad - vyrai, tai maži vaikai

nes kai moteris pavargsta ir elgiasi belekaip, tai būna išvadinta - durna boba ir pan... o mat vyrai tai - oj, jis kaip mažas vaikas..... ir mol viskas atleista.

uj kaip man nepacinka

pamiršimas kad ir vyras yra bei dėmesio sukoncentravimas tik į vaiką, o po to dažniausiai stebėjimasis kad vyras atšalo/pabėgo nėra vaikiškas elgesys. tai kvailas elgesys. vyrai nėra maži vaikai, bet dėmesio kiekvienam žmogui reikia.

nesitikėjau kad taip parašysit. nemanot, kad vyrai, su savo prigimtimi, burbt burbt, pakšt į žandą ir lekia, ir šiaip žodžių ir pokalbių nemėgėjai (apart savo draugijoj prie alaus) kaip tik moterim neskiria to dėmesio, o moterys seniai serga emociniu badu?? o jūs čia vistiek vien vyrus ginat...
tai kaip ten su vaikišku elgesiu....

visiškai ne apie tai kalbėjau.
bent pas mus sukoncentravimo tik įvaiką nebuvo... o kaip tik vyras nelindo, nesikišo ir pan ... kai aš net su ašarom prašydavau ateik pabūk su mumis ir išjunk tą kompą pagaliau....
kai daabar jam skau tu pats privedei prie tokių santykių kad nedavei man dėmesio kai jo reikėjo... tai pasako- o ko tu neprašei...
sakau prašiau, tik matyt tu negirdėjai...

paskutiniu metu jauciuosi kaip aukle, namu tvarkytoja, bet tik ne moteris.. uz tai turiu but dekinga savo vyrui..

Po gimdymo moteriai ir taip daug darbų, nebelieka laiko sau, o dar reikia rūpintis ir vyru? Na, ne. Manau, kad abu partneriai lygiaverčiai. Jis, suprasdamas situaciją, tegul labiau žmona pasirūpina. Žmona visada šypsosis, jei tokias vyrai nori jas matyt, jei patys vyrai jai sudarys tokias sąlygas Nemėgstu dirbtinės šypsenos ir apsimetinėjimo, ypač prieš artimus žmones. O kada, jei ne su jais būt tokiai, kokiai norisi, o ne vaidint kaip viskas puiku