Dvi juosteles testuke, mus tetuku labai nustebino. Buvom, ir vis dar esam jauni, taciau, ar musu saulute turi gimti, nebuvo net kalbos.
Vienbalsiai nusprendem TAIP. 
Teko skubotai susituokti, nors tai planavom padaryti veliau... Nestumas pirmuosius menesius buvo sunkokas, nesikeliau is lovos, nieko negalejau valgyti, bet po triju menesiuku, visa gerokai sulieknejus, intensyviai kibau i mokslus. 
Nebuvo laiko nei pagalvoti apie tai, kad galetu buti sunku. O ir nebuvo. Visa ta laika apie gimdyma galvodavau gana retai. Dazniau apie tai man primindavo mano vyras, bet as pati ramiai auginau pilvuka, o apie gimdymo skausmus, baimes ir pasekmes visiskai negalvojau. Einant 38 savaitei, net nebuvau susikrovusi daikciuku i ligonine...
Bet nori ar nenori, vaikiukas sako 'gana,mamyte tavo pilvukas man jau per mazas'...Taigi, penktadienis (!!!), sausio 13 diena (13!!!!!), pilnatis (!!!). Jaucia mano sirdele, kad ne be reikalo sitie dalykai visi vienon kruvon sulipo, bet galvoju, nu ne jau tikesiu as prietarais. Taigi ta penktadieni po pietu ramiai atsedejau vokieciu kursuose, dar destytoja sako, va, 19 diena issilaikai egza ir tada jau is karto i ligonine. Nepatiko man sitie jos zodziai, bet pasakiau, kad taip ir bus. Kazkaip ta vakara buvo labai geras oras pas mus, silta, nusprendem su vyru mieste pasivaiksciot. Kazkaip sugalvojau tada, kad uzteks maitintis sveikai, visa nestuma tik salotos lapus su mesytem tegrauziau, sakau "zinai, as nescia, kiek galima, vesk mane i makdonalda". Na kur vargsas desis, nuvede.
Apsirijom nesveiku maistu, pajuokavom, kad tai paskutinis penktadienis kaip mes dviese, na bet aisku nei vienas i tai rimtai nepaziurejom. Po to dar nubegomi dideli prekybos centra, vyras kokia valanda tyrinejo technikos naujoves, as per ta laika tris parduotuves aukstus aplekiau:) Nusipirkau tusa blakstienoms, pasimatavau liemenuka maitinimui, visgi galvojau jau gal pirkt, bet nusprendziau, kad dar palauks, spesiu. Grizom namo gal apie kokia astunta, kazka paveikem, nu ir apie desimta mane kaip visada i miega patrauke. Galvoju ner cia ko laukt, einu. Vyras, pasisventes kompiuterastas, liko prie kompo, kazka kaip visada jis ten dare. Taigi mano 13-ta diena jau buvo pasibaigus. Uzmigau patenkinta, kad nepasitvirtino bobuciu prietarai. Taigi vat, atejo sausio 14 diena, sestadienis. Miegu jau tris valandas, apie pirma nakties, ateina vyras miegot, na prabundu ir as. Bet cia standartas. Apsiverciu ant kito sono ir bandau uzmigt. Nu bet zinoce, nebeiseina. Kazkokie skausmiukai pareina ir iseina. Na galvoju nesamone. Vienas dalykas, dar gi ne laikas, antras dalykas, jei cia saremiai, tai gimdymas juoku darbas, nes su tokiu skausmu as dar ir bulviu lauka nuskasciau. Ale kazkaip po poros valandu sirdis man sako, kad gal jau. Bet nesikeliu, galvoju reikia uzmigt, visgi dar dvi savaites nestuke turiu but. Na bet miegot as neinu, o pasiemu uzrasu knygute ir pradedu uzsirasineti, kada pareina skausmukas. Nu brac 10-12min. Ot sudas, atsiprasau uz nepadorius zodzius. Zadinu vyra, sakau, man jau skauda. Jis sako, kad cia del to, kad jis velai ejo miegot ir mane prikele, o as susinervinau. Sakau, kad nesinervinu as. Bet jis netiki ir toliau ramiai miega. As neturiu ka veikt. Nesimiega, tai uzsirasineju, kada suskausta pilvuzas. Kas 8-10min. Ai, galvoju, einu i vonia. Skaiciau kazkur, kad jei po karstu dusu skausmas praeina, tai as negimdau. Ilipu i dusa, issiplaunu galva, visa siaip issiprausiu, nutariu, kad neblogai dar butu kojas nusiskusti, bo jei visgi gimdau, tai negrazu bus su barzdotom kojom ten gulet. Ale, pilvas didelis, reikia biski sonu man...
Nu o dusas mane vis dar skalauja, skausmas nerimsta, bet galvoju, vis tiek cia nesamone. Pasiemu skutimosi peiliuka, jau lenkiuosi gaurus prabraukt, tik bac ziuriu kazkokie kraujukai pasipyle. Oho. Kaip issigandau. Stoviu, ziuriu, blembaaa!!! Kazkas dar is manes bega. Pakisu ranka, ne, as nesisioju. Vanduo. Joooo, cia placiai aprasyti vaisiaus vandenys. Ji bitute, kaip issigandau. Norejau reikti, kad vyras ateitu, bet prisiminiau, kad as uzsirakinus, o be to prikelsiu kaimyne. Lipu as is to duso. Dar padziovinu galva su fenuku, bo galvoju slapia negerai vaziuoti. Niekas pas mane nebebega. Skausmuku beveik nebera. Galvoju, gal pasivaideno. Bet kazkaip susipratau, kad ne. Nusivarau i kambari, visa issigandus, noriu pulti vyra ir kratyti ji, kad jau, bet galvoju, kad bus negerai, jei ji isgasdinsiu taip. Todel ramiai sakau "Andriau, jau. Kelkis ir sukrauk daiktus". Jis pasoka ir sako "Negali buti!!!" Sakau, kad gali. Kol as pabaigiu dziovinti galva, susikisu linzes i akis (visgi norisi matyti ir gimdant), dar antakius nusidazau, nes kazkaip blogai be ju man, vyras sukrauna tris maisus mantos i ligonine. Durnai daug gaunasi, nes pas mus niekas nebuvo sukrauta Pasiskambinam greitajai. Nu as pagal lietuviskus tempus skaiciuoju. Galvoju, kol atvaziuos, as dar arbatos isgersiu ir suvalgysiu ka nors, nes kazkaip jau norejosi. Tik uzkaiciu vandeni, greituske jau cia. Issivariau alkana. Kazkur 05.45 mes jau ligoninej, guldo mane i palacike ir uzrasineja Dorotejos sirdutes tunusus. Geri, viskas puiku, saremiai nelabai reguliarus, patikrina gimdos kakleli, jau 2cm. Jega galvoju, iki 10 beliko tik 8. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Valanda uzrasinejo tuos tonusus, po to perkele jau i kita palata mane, kur turejau gimdytis. Skausmai visai nedideli, valandu - 9 ryto, issiunciau vyra i miesta pavalgyt, ir nupirkt ta nelemta liemenuka, kurio vakar taip ir nenupirkau.
Kol vyras atlieka ne ka maziau svarbius darbus , man padaro pilvo masaza su aliejukais, ale turetu paskatint gimdymo veikla, po to paguldo i vonia irgi su aliejais visokiais. Tai kol as megaujuosi siais malonumais, grizta ir mano mylimas vyras. Vat jau ir 11 valandu. O as dar negimdau. Pastate man laseline su skatinamaisiais, tikriausiai pamate, kad per ilgai as cia makaluojuos. Nu ir zinoce, kad prasidejo malonumai.... Ojoj. Skauda labai. Galvojau israusiu lovos rankenas, bet jos matyt specialiai pritaikytos - man nepavyko. Saremiai kazkur kas 5 minutes, vyras per kiekviena saremi masazuoja mano pedas, blemba, aciu jam uz tai. Liepiu spausti, kiek turi jegu, kad net skaudetu, nes tada ne taip sukoncentruoju demesi i pilva. Nu vien zo. Apie 14val ateina akusere, paziuri gimdos kakleli, as jau tikiuosi, kad ten 10cm, nes as mirstu is skausmo!!! Ji pranesa, kad 3. Ji bitute. Sakau badykit mane, bo turesit lavona. Po pusvalandzio atsivaro anesteziologe, suvaro adata, bet man giliai vienodai, nes skausmas juokingas, palyginus su pilvu. Po keliu minuciu sakau vyrui, kad eitu ka nors suvalgytu, o as miegu. Neilgai as ten miegojau, kokia valanda, gal maziau. Atsivare akusere ir uzvare skatinamuju doze tokia kaip karvei. Nu ir paslo. Apie keturias as dar supratau, kad as Migle ir kad as gimdau, apie penkias supratau tik tiek, kad visas pasaulis tai tik mano pilvas su saremiais, apie puse sesiu, atsivare visas personalo komplektas, sako, 8 centimetrai pas tave. Jau man buvo dzin aisku kiek ten tu cm, o jos sako, kad kai jau noresiu stumt, tai kad stumciau. Blyn galvoju, as kakot noriu, ir nestumsiu, nes apsikakosiu. O cia jau negrazu. Ale, gal po 10 minuciu jau buvo vienodai, kad kakosiu , stumiau. Pasirodo, cia ne kakot norejau, o stumt. Vat koks tas jausmas. Stumiau stumiau, o jos reke, kad per mazai as stumiu. Kad ora ispuciu, o ji reikia sulaikyt. Nu brac, kad jau beveik issiverciau as ten. Nu bet nieko as jau ten nemaciau, atminty dabar juoda, tik vienu momentu kazkodel nutariau atsimerkti ir pamaciau zirkles!!! Jo majo. Uzejo saremis kaip tik, as stumt, o jos kirpt. As kadangi pamaciau tas zirkles, is strioko nustojau stumt.
Daktorkos buvo panikoj biski. Nes is isgascio an dingo saremiai... Na bet kazkokiais budais po gero laiko tarpiuko, atejo kitas saremis, jau nebuvo kur detis, tai kad stumiau, tai net islindo musu Dorotyte. Vyras nukirpo virkstele. Pradzioj neverke, pradejau nervuotis, ko neverkia, bet greit truputi pasikukciojo vaikas, padejo ja man ant krutines, is karto nurimo, pradejo ieskot papuko. Taip gera pasidare, kazkokia ramuma sirdy. Vaikutis ramiai gulejo man ant krutines, nu o daktarai toliau mane darinejo kaip silke. Islupo placenta, nieko nejauciau. Nu ir prasidejo dailusis siuvinejimas. Nieko jie nenuskausmino ir pradejo siut. Jau nebeturejau jegu rekti, tai verkiu, sakau taigi kiaulos, skauda man. O jos "kaip cia skauda, jei i stubura vaistai leisti buvo". Verkiu jau vos ne pasikukciodama, tai ant galo suleido man vietiniu nuskausminamuju, tai jau ir atsimerkt buvo galima. Siuvo ten gal pusvalandi, bo labai jau daug pas mane kirpo. Da ladna... 
Dabar jau neskauda. Dorotyte gime sausio 14d. 18.08, 48 cm ilgio ir 3310g svorio.
Na ir po visos sios proceduros, paliko mus tryse toj palatoj porai valandu, mes ten pabuvom, pasidziaugem mazute, tokia jau ji miela buvo. O po to parveze mane i palata, ten dar pabuvom su vyru valandele, ir likom tada jau ligoninej dviese.
Siaip musu Doroteja yra mazutis angeliukas, nes labai rami, nedaug verkia, leidzia issimiegoti. Is tikruju as dar tikriausiai nesuvokiu, koks tai didelis dziaugsmas, bet jau dabar galiu pasakyti, kad vaikutis tikrai atnesa tiek daug laimes. Ir ne tik mamai, bet ir teciui, o svarbiausia seimai. Neimanoma suvokti, ziurint i ta maza stebukleli, kad tai meiles vaisius, tiesiogine to zodzio prasme. Ir toks grazus, teikiantis tiek daug prasmes gyvenimui. Mergaites, linkiu ir jums patirti sita jausma, nes tai tikrai nuostabu. Nera nieko nuostabiau, kaip ziureti i savo maziuko akutes, kai jos tyrineja pasauli. Ach, nemoku pasakyti, bet as tikrai laiminga!:)
puiki istorija! aciu! 
