Kodel, kai stengiaus del mylimo zmogaus. Padariau viska ka galejau, ir kaip sugebejau. Bet pasirodo, mano pastangos buvo neivertintos...Kodel as turiu gyventi pagal jo nusistatytas gyvenimo taisykles. Kur mano teise issakyti nuomone. Kur...Kur? Bijau as kazka net pasakyti, nes lieku nesuprasta. As turiu savyje, net atsirinkti zodzius ka jam pasakyti, kad nebutu iskaudintas. As nesu tokia, kad sakyciau is karto ka galvoju. Ne as turiu pagalvoti. Ir apsvarstyti. Visus uz ir pries. Kartais tikrai labai sunku bendrauti su vyru, nes jauciu baime, namuose budama salia jo jauciuosi suvarzyta. Man pasidare nemieli buciniai, prisilietimai. Ir paprasciausias nuosirdus zvilgsnis ir tas nemalonus. Nejau as tokia salta, ir nemoku elktis su vyrais...Ne jau taip istikruju yra. Kad taip staiga pasidariau nemiela niekam. Net vaikas ir tas nervuot pradeda.
Kodel vieni pasakyti zodziai daug ka gali keisti gyvenime: "Jam su manim neidomus intimus gyvenimas" Likau iskaudinta, kai pasijutau atstumta kaip moteris, kaip nevertinama kaip zmona. Jis nesupranta, tai, kad po sex smurto as vel galejau myletis. Mums tai buvo lyg antras medaus menuo...O jam tai nepasirode tikra. Nezinau, kodel bet nenoriu daugiau stengtis. Bet nera taip blogai, kas neiseitu i gera

tie zodziai tau numuse pasitikejima savim, kaip moterimi. dabar tau reiketu isgirsti daug komplimentu apie tavo seksualuma is pasaliniu vyru..nesakau, kad eik i sona.pajaustum verte, nes dabar ji pazeista. Pasakyk sau, jis irgi ne koks sekso gigantas ir nuostabiausias meiluzis lovoje, dar nesurado taves jis ir neatskleide. Veliau, kai atlegs, pabandykit is naujo, ir tikrai, manau, jis pasigailes savo zodziu!

aisku, kad nenormalu. Tu tiesiog saves atidavei daugiau nei reikejo ir taip praradai pasitikejima savimi. Jis nezino, kad tu jam atidavei viska ir tai taip ir liko begalo svarbu tau, bet ne jam. Siulau paskaityti knyga "Vyrai is marso, moterys is Veneros" arba knygyne Jov Gray "vyru ir moteru tarpusavio santykiai. Gal pades. Jei ne jums abiems, bet bent jau asmeniskai tau tikrai turetu.

vyras pradeda keistis tik tada, kai pastebi, jog jo moteris slysta jam is nagu. ne siaip slysta, o tiesiog yra pastebeta kitu vyru. maniskis, kai pamate, kas darosi, kad as gaunu kasdien laiskus is svetimu vyru, kad man kiekviena nakti kazkas skambina, pasikeite neitiketinai

Su tuo sex smurtu kazkaip viskas buna daug sudetingiau nei atrodo is sono. Pazystu viena vyruka, kurio zmona buvo patyrusi prievarta, dar kai ji buvo vaikas (patevis ja tvirkindavo). Oi sunki buvo ju santuoka. Jis aisku is pradziu stengesi ja palaikyti, nespausti, atsizvelgti i jos norus. Taciau vyras irgi zmogus su savo jausmais ir baimemis. Atejo metas, kai ir ji tokie santykiai pradejo traumuoti. Tada kaip tycia jo zmona zengdavo zingsni link jo, bet jis jau nebesugebedavo jai tuo paciu atsakyti, ir vel abu grizdavo i pradini taska.
Mano nuomone po prievartos kencia ne tik ja patyrusi moteris, bet ir su ja esantis vyras. Todel gal siuo atveju reiketu kreiptis pas gera psichologa, kad padetu jums abiems.

Dieve, kaip man visa tai primena situacija mano seimoje. Ne sex smurto nesu patyrus ir vyras manes geidzia, deja as jo- ne. Ir tik todel kad jauciu labiau baime nei meile jam. Zinau, kad gyvenimas be jio man butu zymiai sviesesnis. Kaip ir Mirage atidaviau jam visa save, nieko nereikalavau mainais tik meiles ir supratimo. Deja nieko negavau. Tik isakinejimai, nurodinejimai. Kiekvienas man priekaistas del supratingumo trukumo susilaukdavo tokiu ju zodziu: "Tu nenormali, tau kazkas darosi, ko tu nori is manes". Prasiau jo, mylek mane, kalbek su manim, padek kai matai jog nesusitvarkau viena. Viena auginau musu vaika, viena keliausi naktim, o vaikas ziauriai nemiegojo, buvo irzlus. Isejo jis i vaiko auguinimo atostogas, maniau pades, ne, jis visa laika kompu prazaide, ir i kiekviena mano prasyma nors kiek man padeti, jis atsakydavo "na nepradek vel..." Ko nepradet? Kai viena nakti jau be jegu vos uzmigus supratau kad vaikas vel praso valgyt, paprasiau savo brangiausiojo "gal gali pamaitint maziuli" (tereikejo buteliuka palaikyt) o jis man- ne, klausiu kodel, o ji- "ne, negaliu, ir nezinau kodel". Ilgai rasyciau viska, nes aprasiau gal tik smulkmenas. JIs niekada nesiskaito su mano nuomone, jos tikslaiu net neklausia, viska daro taip kaip jis nori, jis iseina kada nori, o as turiu atsiklaust ar galiu po dusu palysti. Kai jis mokesi, namie turejo but sventa ramybe, kai mokiausi as buvo priekaistu, kodel besimokydama egzam ir besupdama vaika ant ranku as nepadariau jam valgyt
Kiekvienas musu gincas baigdavosi mano asarom i kurias jis dar arsiau reaguodavo. Likdavau debile ir visokia kitokia.
Noriu skirtis, labai noriu, bet bijau kad atims is manes vaika (ras budu tam padaryti), tame jam pades visa jo giminele, anot ju "likciau dura praradus toki gera vyra", baisu bet vis daznai pagalvoju, jog butu lengviau jei dievas ji pasiimtu. Baisios mintys, bet zinau kad neisdrysiu pati jo palit, todel labaoi noriu kad jis kuo greiciau pats mane paliktu, nors tuo abejoju, kur jis ras tokia durna ir paslaugia atsidavusia zmona kaip as.
Aciu kad isklauset, bet nebegaliu to laikyti savyje. Zinau, kad isdestytos mano mintys padrikos, nes ir pati taip jaucciuosi, kaip isdraskyta i gabalus.

sveikos mirage ir vienateve!!
Perskaiciau jusu istorijas graudu.....liudna deljusu,ir kodel vyrai nemoka vertinti tai kas yra brangiausia vaikas,zmona.Juk mano manymu cia yra mylimiausi zmones!!Laikykites abi mamytes,negaliu is patirties pasakyt,nes man taip nera.Bet labai susigraudinu isgirdus liudnus pasakojimus(kaip jusu)
Patarimas dziaukities tuo kad turite maziukus,kartais taip jie vargo atnesa bet atminkite kad ne visos moterys gali tapti mamomis ,o jus turite daugiau leiskite sau pasidazykite nueikite i kirpykla,apsipirkt pasitempkite ir NELEISKITE KAD VYRAI GALVOTU TU SU VAIKU NIEKAS NEZIURES,KAIP TIK PARODYKITE KAD GALITE IR KITIEM PATIKTI(PAFLIRTUOKITE)

Didziausia beda ta, kad vyras cia nemato nieko blogo. Jis sako kad myli mane (bet tik kai paklausiu). Myli musu mazyli, prie kitu niekada nieko blogo apie mane nepasako. Nezinau, kodel jis taip elgiasi su manimi. Sako kad gerbia, bet elgiasi labai nepagarbiai. Man tikrai sunku ir pati del to esu kalta, leidau vyrui ant galvos uzlipti, tai tas ir sedi ten laimingas. Tik labai sunku kazka keisti, tiksliau as bijau, negaliu tam pasirizti. Zinau, kad aukoju jam graziausias savo gyvenimo dienas, bet dar naiviai kazkurs sirdies kampelyje tikiu, jog viskas pasikeis (juk kazkada tokios situacijos nebuvo, na gal buvo, bet ji nebuvo tokia baisi, jis visada buvo linkes vadovauti). Arba lauksiu kol jis pats kazkada sugalvos mane palikt. Kazkokioje temoje viena mama rase, kad nopri pabegt nuo savo vyro, o kai jis pats pabego ji pradejo jo ilgetis. Dieve, jei manasisi pats iseitu as turbut kadrili susokciau

Tai jusu gyvenimas. Negi norit, kad ji gyventu kiti? Siulau keisti viska is karto. Taip buna lengviau. Palikti is karto, be jokiu "gal pasitaisys". Geriau tegul buna "gal sugris". Stengiuosi pati gyventi taip, kad paskui nesigaileciau. Nors siuo metu ir as pilna abejoniu del savo draugo (situacija visiskai netokia, kokios cia buvo papasakotos), gyvenu del saves. Sakykit ka norit, bet kiekvieno nagai i save lenkti

ne psichologe as... man paciai kartais nesaldu. bet sako kad daug kas ateina is musu tevu seimu - seimos modeliai, tevo ir motinos santykiai, mamos pristatytas tevo paveikslas. ir mes ne tiek kartojame tuos modelius, kiek gyvename tose emocijose, kuriose "mirkome" savo tevu seimose. kai galvoju apie tai ir panagrineju giliau - sviesiau pasidaro.

pas mane seimoj panasiai, as vienintele klystu ir viska ne taip darau, o jis teisuolis ir niekada neklystantis, jau beveik kiekviena diena pykstames ir zinoma kalta visada lieku as (jis visada taip "isvarto"), kad ir ka besakyciau ar bedaryciau niekaip jam neitinku... ir apskritai as pykt neturiu teises, o jei jau ir ka pasakau,kas man nepatinka,tai pati lieku del to kalta

Nepamanykite, kad kaltinu spalvu sutirstinimu bet... Kai mes viena karta issikalbejom su vyru, pasirode, kad jis pasiaukojo del seimos, o as irgi tik viena pasiaukojau seimai Ir zliumbiau, ir kikenau

Mes su vyru esam irgi issikalbeje, ir jis pasake kad labiausiai aukojasi ir nusileidineja, bet ir as taip jauciuosi. Ir man tas issiaiskinimas sypsenos nesukelia. Nes tai neisprendzia problemos, nes mes ir toliau taip jauciames tarsi tik vienas is musu nusileidzia, aukojasi ir pan.

Na, gal sypsena ir ne visados sukelia, taciau leidzia is kito kampo pazvelgti i problema. Beje, sakyti tai tenka viska be uzuominu, kad tikrai suprastu