Papasakokit, kada savo vaikams pasakėte, kad šeimoj atsiras dar vienas kūdikis?Kaip kartu tam ruošėtės?Ar vaikai ištūrėjo paslaptį ilgai, ar kantriai laukė, ar daug klausimų uždavinėjo?Ar malonus buvo tas laukimas drauge?
Na, kai aš laiukiaus antrosios, tai mano dar pirmagimė buvo mažė (skirtumas1,2m.  ;)), tai nereikėjo ypatingai jos paruošinėt, nuteikinėt, dabar pažiūrėjom video juostą, net juokas ima, matau: aš įnešu naujagimę, pirmąkart grįžusi iš ligoninės, parodau vyresnėlei, o tai...nulis emocijų, žvilgteri kaip į žaisliuką ir tiek  : ..o gal ir gerai  ???Kitokios praktikos neturiu, bet nusimato  ;), o tada tai jau papaskosiu, kaip vyresnės sesės elgsis  :, mums patiems labai įdomu, kaip čia bus  ;)

Kai laukiausi sunelio dukrai buvo 3 metukai. Kadangi jau nuo 5 nestumo savaites gulejau ligonineje del gresiancio persileidimo, tai dukrai apie tai nieko nesakeme. Ji zinojo tik tiek, kad mamai skauda pilveli ir ant jo negalima lipti, o juo labiau sokineti. Veliau, kai  isejau i dekreta, jau pasakeme apie maza leliuka(dar nezinojome, kad bus berniukas), tai dukra kalbedavo su juo, ziuredavo kaip jis spardosi, bardavo, kai per daug skriausdavo mama.
Kadangi gimdziau Kaune(gyvenu Siauliuose), tai dukra broli pamate jau parvezta namo. Ji labiau dziaugesi manimi, o ne broliu. Veliau pradejo dometis broliu, daug klausineti. Dabar jie labai graziai zaidzia kartu, pasiilgsta vienas kito, sese daznai buciuoja broliui i galvyte, o sis tiesiog akiu nuo jos negali atitraukti.

As saviskiui pasakiau is karto kai pati suzinojau - jis jau senokai prase broliuko:) Na ir amzius - 6 metai zmogui buvo. Viska isaiskinau, kas prie ko, testuka parodziau. Tai jis darzelyje su aukletoja pasisnekejo - sako, aukletoja, o zinot, kaip nustatyt, yra pas jus pilve vaikutis ar nera? Aukletoja kaip ir dera, nezinau, sako, o kaip?  Ogi, sako, testuka padarot - jeigu dvi juosteles pasimato, tada pilve vaikutis... Aukletoja lengvai nustebo nuo tokio lytinio svietimo ;D ;D ;D

 Dar kai buvo kokie 4metukai, sūnus prašė Kalėdų senio po egle padėti brolio ar sesės. Kai pastojau antrąkart, jam jau buvo 7m. Todėl pagrandukė buvo labai laukiama. Ir dabar - vienas be kito negali ilgiau pabūt.

Kai laukiausi antro, dukrai buvo penkeri. Panelytei buvo pasakyta apie kita vaikuti vos tik baigesi pavojingieji menesiai. Kartu papasakojom ir is kur vaikuciai atsiranda (bendrais bruozais ji ir anksciau zinojo, bet dabar turejom ir "vaizdine medziaga" ;D). Kai pilvas augo, mergyte stebejo, dziaugesi, klausesi judesiu, kartais saipesi is mano nerangumo . Kartu eidavome pas gydytoja, tai keleta kartu stebejo vaikuti per echoskopa. Labai lauke gimstant sesutes, tuolab kad ir gydytoja keleta kartu ja tikno, kad bus sesyte. Tik nestumo gale vis dazniau kartojo, kad neaisku, kas gims. O karta pasake, kad berniukas. Taip ir buvo. Bet dukra greit susitaike su tuo, dabar labai dziaugiasi broliuku, megsta su juo zaisti, turi sugalvojus tik ju dvieju suprantamu leliukisku zodziu ir zaidimu.

Labai labai smagus, siltas, mielas momentas- kai dukra atejo i ligonine paziureti vaikelio. Ieina pro duris, issisiepus, akys blizga. Brolis miegjo nusisukes, o ir lovyte aukstai. Ji net issiziojus sieke jo paziureti ir tiek juokesi, tiek dziugavo. Iseidama zvilgtelejo i kitus du palatoje buvusius leliukus ir man i ausi pasake: mamayte, musu pats graziausias, a ne ;D.

Oi pamenu labai malonu vakara.
Nepastojau as gal 7 metus.Ir mano sunui jau buvo 10 metu.Pasidariau nestumo testa kazkaip vidury dienos, na ir ka jus manot? Du bruksniukai. ;D padejau ta testa matomoj vietoj, galvoju vyras gris paziuresiu reakcija.ir pirmas pamate sunus.Klausia: "Mamyte, kas cia?" Sakau,taip ir taip nestumo testas-teigiamas.Jis:"Kaip teigiamas?" Ir israudo kai burokas(matyt nuo itampos).As issisiepiau iki ausu.Jis suprato.Apsikabino mane apie kakla ir susigraudino.Isbuciavo visa.Ir tetes laukem jau abudu zinodami paslapti,kaip kokie suokalbininkai.Jis didziavosi,kad suzinojo pirmas.
Kai jau nuejau pas gydytoja ir patvirtino kad 5 sav., nusipirkau nescios kalendoriu su nuotraukom ir aprasymais.Tai sugulam i lova abu su Ignu(sunum) ir ziurim koks dabar musu lialius.Jis labai mane saugojo, norejo brolio iki pat gimimo.O kai gime sesuo irgi labai dziaugesi.O dabar tai tokia meile, kad grazu ziuret.
Sunus vis kartoja:" Mama, na kokia ji grazi". Ir man paciai taip gera.Tai va tokia mano istorija.

Mano vyrukai kazkaip naturaliai reagavo - jiems darzelyje jau aiskina, is kur vaikai atsiranda. Prisimenu, kai man buvo 5 menuo, vyresnysis pasivede teti i sali ir paslaptingai pasake, kad mamos pilvas didelis, ko gero turesim vaikiuka! ;D Paskui aisku gyresi ir draugams, kad tures dar viena vaikiuka. Juokingiausia vis delto ne mano vaiku reakcija. Drauges dukrytei 6 m., ji vis prasydavo sesytes. Kaip tycia - naujiems metams "uzsiprase" gandro ir sulauks kudikelio. Taigi dukryte supranta, kad mamyte tures leliuka, bet papildomai buvo parasiusi Seneliui Salciui, kad atnestu broliuka ar sesyte. Kai drauge pasako kam nors, kad vaikelio susilauks, dukte prideda, kad bus ko gero du: viena mamyte pagimdys, o kita Kaledu senelis atnes! Kad vaikui traumos nebutu, drauge spelioja, kad senelis gali nesuprast, kad ji vaikiuko praso, ir Kaledoms gali atnesti lele - taip bando nesuzlugdyti mito apie ta Kaledu Seneli

as kai pasakiau savo 5 m.dukrai,kad esu nescia ir pagimdysiu jai sese/broli,tai reakcija buvo.... asaros... Apstulbau,klausiu - nenori seses?O ji - nereikia man nieko,as bijau,kad tau mama kas nors negero nutiks...kad tave pjaus...kad tau skaudes...kad tu gulsi i ligonine...
Ir po to ilgai apie tai kalbeti vengiau.Nes sulaukdavau keisto priesiskumo,kad tas esantis mamos pilve gali kazkaip pakenkti mamai,t.y man.Pergyvenau,bandziau piesti rozine ateiti -kad jai bus linksmiau,turesi su kuom pazaist ir tt.Bet vis tas pas - ,,as nenoriu".
Na ka,galvoju tiek to,nebeliesiu tos temos,juolab kad dukra mate,jkad daznai jauciuosi blogai-skauda galva,silpna,teko ir ligoninej guleti.
Na o kai gime brolis- pamenu ji ieina pirma kart pamatyti ,,ta mamos kankintoja" tokia susiraukusi....ir - prapliupo juoktis.Sakau,ko juokiesi,o ji - mama,jis TOKS maziukas...(o ji isivaizdavo turbut kad pamatys dideli  isdykusi padauza bernioka... ;D)

Mano sunui buvo 10 metu, kai pastojau. Pasakiau jam iskart, jis labai apsidziauge, net klykt is laimes pradejo. O paskui paklause, kodel taipilgai delsiau, kodel negimdziau pries kokius penkerius metus, kai jis to labai prase. Sake, ka as dabar veiksiu su tuo vaiku. Itikinejau, kad jis bus sesei labai reiklaingas, uztarejas, gynejas, patarejas ir t.t. Nelabai pavyko Sese jis myli, bet jis labiau jauciasi esas jos globeju, o noretu but jai draugas, zaidimu ir pestyniu partneris

ir vistik, kaip manote, ar vertėtų pasakyti kitiems vaikams apie būsimą kūdikį :
iš karto, kai sužinoma apie tai, po poros mėnesių ar, kai jau matyti pilvas???

Tarp maniškių 3,5metų skirtumas, tai didžiąjai pasakiau apie nėštumą kai jau matėsi, abu su vyru visąlaik aiškinom, kad ji turės mažą broliuką arba sesutę t.y. leliuką. Tai ji prisimąstė, kad turės sesutę, broliuką ir leliuką . Visi labai to leliuko laukė, tai auklėtoja daržely irgi smalsavo, klausia: Ar jau mama turi leliuką? - maniškė tyli. Ar jau gulėjo mama ligoninėj? - maniškė tyli. galiausiai kai paklausė Ar mama pagimdė? - griežtai atsakė - NE. Nu juoko buvo
O kai gimdžiau, tai 5val ryto didžiąją pas draugus išvežėm, tai tiek strioko buvo kuo greičiau tą sesę pamatyt, kad net baisu, sakė draugė, kad nebuvo Justės tokios laimingos ir nekantraujančios mačius
Po šiai dienai, kai pro gimdymo namus važiuojam pasitikslina ar čia sesę gimdžiau.
O kartais, kai būnu nervinga ir kaip nors mažę "subaru", didžioji pasako "Tokią gražią sesę pagimdei, o dabar pyksti ant jos" - net graudu pasidaro

Mano dukra (9 m.) suzinojo panasiai kaip EROS sunus Uztiko testa vonioje ir turejau paaiskinti, kas tai. O paskui irgi suokalbiskai slepem kelias dienas nuo tecio, kol isitikinau, kad nesuklydau O dar kai pasakiau, kad gims per jos gimtadieni, tai pareiske, jog tai jai bus pati geriausia dovana Dabar labai laukia ir dziaugiasi...
Na, o kaip bus toliau, ziuresim...

O aš tai savo dukrai (jai 7metai) dar nepasakiau, kad laukiuosi. Nors mes dažnokai pasikalbam apei tai, kaip pasikeistų gyvenimas, kai turėsime leliuką, nes ji vis neužmiršta priminti, kad labai norėtų brolio ar sesės. Bėda yra ta, kad mano mergytė yra tikrai problematiškas vaikas, be galo judri ir be galo jautri. Kol kas kalbam apie meilę, kurios tikrai nesumažėtų, jei gims vaikutis, nors mamytės ar tėvelio dėmesio gali sumažėti. Apie pareigas, kurių padaugės, nes tapsi vyriausiu vaiku šeimoje. Tačiau man atrodo, kad laikas, likęs laukti yra per ilgas ir per daug varginantis.Kol kas...

Panasu jeigu viskas gerai bus ir manes panasus atvejis laukia, kitais metais maniskei bus 7 ir planuojam antra, bet manau kad geriau pasakyt anksciau, bent dabar galvoju kad reikes kai suzinosiu apie nestuma pasakyti, bus daugiau laiko priprasti. Tegu pratinasi, pasisneka su pilvuku, kartu rubelius isirinkti, daiktelius tegu padeda, po to manau reiks pasakyti kaip viskas tures atrodyti kai gims, na ten reks, siusios ir kakos, smirdes, pampersai, kad zioplas bus , dar kad kai paaugs jos daiktus ims ir lauzys, o ji kaip vyresne gales mokyti ji kad protingas butu ir kad tas klausyti jos tures, panasios kalbos maniske paveike sako jo reiks ziopliuka mokyt, sako mamyte nepergyvenk as tau padesiu ismokysim kaip nors:rolleyes:


Saltrune sakai kad vyresniajai pareigu padauges, kodel?

O padaugeja realiai tu pareigu. Pas mus is pradziu buvo taip - vyresnelis i nestuma reagavo ramiai, o i broliuka... Na kaipgi tu, zmogau mazas, reaguosi, kai umai visi suauge nutaria, kad tu jau didelis ir viska moki pats, ir demesio tau zymiai sumazeja, o paciam prie to broliuko net prieit neleidzia? Nei ant ranku paimt, o patys tai nesioja... Bet po poros menesiuku priprato. Ir dabar taip priprato, kad pirmas prieina broliui suverkus, panesioja, paramina, pakalbina. Ypac atsirado stimulas, kai mazasis pradejo butent vyresneliui sypsotis, o dabar butent pas ji ropoja... O pareigos - pabuk dabar su broliu, paduok ta, atnesk ana, nerekauk, brolis miega... Aisku, ne kazkokios tos pareigos, bet 7metis - ne kazkoks ir vyras dar

Atrodo, Noa atsakė į Ivos klausimą
Juk nebespėsi visko sužiūrėt,ir reikalausi, kad daugiau savarankiškai darytų- ir kamabarį labiau susitvarkytų, ir kartaais mamai padėtų ar su mažuoju pabūtų, jei kartais į parduotuvę arvaistinę trumpam staiga prireiks...
Baigsis vienvaldžio karaliaus viešpatavimas, o tai labai skausminga..

maniškėms, kadangi 2 auga, manau būtų paprasčiau, žaistų, eitų į lauką kartu, kaip visada, o aš su mažyliu niančyčiaus ramiai , nors, aišku, teks joms ir padėti, tai gerai, išmoks rūpintis, ataskomybės , kai mano brolis gimė, buvo ir gerai, ir blogai-tai padėt reikėjo, tai tėvai buvo susirūpinę jo reiklais, ir aš kaip tik gaudavau laisvės

mes tai pasakem vaikams kai tik suzinojom patys.jie taip dziaugesi.ir is karto dvieju uzsiprase...tai teko aiskinti kad ne visada gimsta du vaikeliai is karto.buvo nusimine...kai suzinojo kad du kokie patenkinti liko.sako vienas man kitas broliui...sugalvojo vardus tik sesem,broliam sako patys susigalvokit.itariu labiau sesiu reikia.
dabar mane labai saugo,nuo visko.jei as guliu prieina,apkamso kaldra,paklausia ar gerai jauciuosi.kai neina i darzeli visada man dar nespejus atsikelti ryte atnesa pusrycius...
dabar jiems sesi metai.
o paslapti saugojo labai gerai,net tris men.niekam nieko nesake.net keista buvo,nes gyvenam kartu su seneliais,jie daug laiko su jais praleidzia...ir neprasitare.galvojom kad is karto pasakys...
saunuoliai musu vyrukai.

Tarp mano vaiku bus 15menesiu skirtumas, tai man jokiu dideliu kalbu ir pasiaishkinimu nereikia Kai jau pradejo matytis pilvas, pradejau aiskinti, kad cia lelius yra. Tai jinai dabar kelis kartus per diena pakelia mano maike ir pasisveikina su broliuku

Na, as dar tik savo pirmagymio laukiuosi, tai neturiu tos patirties kada ir kaip geriausia apie savo nestuma pranesti vaikui.... taciau gal is savo gyvenimo prisiminimu papasakosiu... Atsimenu buvo vakaras, vakarieniavome virtuveje mama, tetis ir as.... Mama netiketai uklause, ko as labiau noreciau: broliuko ar sesytes? Na, as aisku atsakiau, kad geriau, aisku butu, jog nieko.... nes as nenoriu nei seses, nei brolio.... del to, kad man ir vienai labai fainai, ne liudna ir zaisti nenuobodu.... na, as kaip dabar pagalvoju, mama ir tetis turejo labai nustebti... taciau jie man vis tiek pasake, kad kas nors tai bus.... kad man bus smagu, bus su kuo zaisti ir pan... bet aisku manes tas visai nedziugino... atsimenu viena vakara mamai labai suskaudo pilveli, o tevelio nebuvo namuose, nes dirbo naktinio autobuso vairuotoju.... as sakiau mamai paguleti, o ji man liepe eiti miegoti, nes ji lauks tecio....as ir nuejau miegoti.. is ryto atsikelus mamytes namie jau neradau, o tetis paaiskino, jog mama ligonineje, pirks man broliuka...ir istorijos pabaigos jau nebeprisimenu, tik mociute pasakojo, kad atvaziavo manes aplankyti ta diena kai gime brolis ir rado mane papuosta grazia suknele, su baltomis kojinytemis po darza liuopinejant ir visa apsiverkusi..... atseit mama nupirko visai nepazistama broliuka ir ka as dabar darysiu.....na, ir galiausiai mociute issiveze mane pas save... gyvenau pas ja ilgai... ir kai mama su teciu atvaziavo manes pasiimti, tai as po lova pasislepiau ir nenorejau namo vaziuoti.....kazkaip nuo to laiko nemegau savo mamos ir tecio, kad mane isdave....

dabar santykiai su mama labai silti... nors jos auklejimo klaidu nebepakartociau... del to, mielos mamos, manau yra svarbu pranesti savo vaikuciams, kad jie tures broliuka ar sesyte kuo anksciau, kad jie spetu prie to priprasti, ir svarbu uztikrinti, kad jie bus taip pat mylimi kaip ir iki tol......

labai grazios jusu mamytes istorijos-skaitau ir tiesiog smagu, o gal ir graudu,kai pagalvoju, kada mane aplankys ta laime buti mama
taciau tikra tiesa, kad gimus antrajam vaikeliui, kitam atsiranda pareigu ir...mano atveju-as buvau uzmirsta man buvo 5.5 kai gime mano brolis.Gime per Cernobylio avarija ir tomis siltomis dienomis dar pati veziojau ji vezimelyje-tad nuo gautos radiacijos jam prasidejo chroniskos bronchito ligos-tete dirba ,mama su juo po ligonines.as buvau uzmirsta ir apleista...gaudavau daznai lupt, kad nepriziuriu brolio (nors mamai nuo jo nuolatiniu ligu jau nervai buvo paire),del tu rupesciu as ir buvau kiemo vaikas-paleistas nuo grandines...
o kaip jus suderinate savo laika? kaip paskirstote demesi? juk vaikuciai abu vienodi,o gal kaip sako-kad jaunesnis-mamos lepunelis?

Aš vyresniajai pasakiau, kai buvo 2 mėn, kažkaip natūraliai: ar norėtum sesytės arba broliuko?- sako- labai
O po to gulėjau ligoninėj, tai ji labai rūpinosi.
Turim tokią knygą MOTINOS IR VAIKO KNYGA tai ten nėštumas aprašytas ir nupiešta, kokio dydžio auga. Tai būdavo, atsineša vakarais pas mane tą knygą ir sako: pasikalbam apie didelius pilvus
O iš savo patirties negaliu pasakyti nieko. turiu 6 m. jaunesnę sesę, bet visiškai neprisimenu jos atsiradimo. Nors buvau didelė... Manau, aš ją visiškai ignoravau iš pavydo

Dukra pat pradejo prasyti brolio,tai mes vis sakeme,kad bus.Kai suziojau,kad pastojau,tai ir dukrai pasakeme.Tada Ugnei buvo 3m.Dabar visi laukiame...Dukra vis prieina,glosto pilva,buciuoja,kalbina leliuka,praso,kad greiciau islystu.Jau dabar svajoja kaip myles,sups,duos valgyti,dalinsis zaislais.Bijau,kad tie geri norai nedingtu.O siaip,sis laukimas labai grazus.

demesi stengiuosi kazkaip padalinti, nors manau sunus ir be mano demesio nesijaucia labai nuskriaustas, nes yra senelio numyletinis ir vakarus su juo labai megsta praleisti.
Grazu ziureti kaip abu vaikai duksta, tik jau pastebiu, kad reikia drausminti ne tik sunu - jau ir dukra ismoko savo nagucius parodyti ir broli skriausti.

Visiems kitiems sunus labai pavydi seses. Kas darosi, kai i darzeli su mazaja nueinu jo parsivesti - gatavas nuo vezimelio visus nustumdyti, kad tik jo sesei nieko nepadarytu.

Man tai buvo lengviau - mazoji 5 sav gulejo ligoninei, tai per ta laika sunus spejo apsiprasti su mintimi, kad yra sesute - matydavo kaip as piena nusitraukineju, padejo man rubus ruosti....o kai parsivezem, tai jam labai keista buvo, kad sesute nieko nedaro. Bet nors tiek gerai, kad niekuo nera seses primaitines - visada atbega ir manes paklausia ar galima duoti. Lygiai taip pat man raportuoja, jei senelis ka nors sesei bando isiulyti.

Liepai-Marijai apie busima seimos padidejima pasakem ,kai man pradejo dideti pilvas . galvojom,kad gal reiketu pasakyt is karto,bet pamanem,kad vaikas nesupras,o kai pasakem,tai paaiskinom,kad pas mamyte pilve gyvena leliukas,nuo tada prasidejo pilvo glostymas,kalbinimas po gimdymo vyras atveze dukryte i ligonine,tai ji dziaugesi nauja lele dabar kartais pavyduliauja mazajai skiriamo demesio,taciau nepamirstam ir Liepos-Marijos

Kai nėštumui buvo 8 savaitės, sužinojau, kad laukiuosi dvynių. Pirmas žmogus, kuris apie tai sužinojo, buvo 6 su puse metų dukra. Ji buvo nustebinta ir patenkinta(nes jau nuo trejų metų prašė sesės ). Visą nėštumą kalbėjomės apie lėliukus ir, kai jie gimė, dukra reagavo normaliai. Sakyčiau, kad per mažai ruošėsi, ir per mažai pasiruošęs buvo mano vyras..... Jis labai lepino dukrą (nuo gimimo) ir vis elgėsi su ja kaip su mažyle. Kai sužinojau apie šeimos pagausėjimą, pradėjau pratinti dukrą prie savarankiškumo - vyras tam nepritarė (juk ji viskam per maža ). Kai gimė berniukai, dukra turėjo suaugti per 1 dieną, nes tėtis nebegalėjo fiziškai apie ją šokinėti
Mano patirtis sako, apie vaikelio giminą ne tik reikia pasakyti vyresnėliui, bet ir ruošti jį tam. Ir dar mano patirtis sako, kad TĖVĖLĮ REIKIA dar labiau nei vyresnėlį, ruošti kito vaikelio gimimui. Maniškis paprasčiausiai nesitikėjo, kad bus taip sunku su dviem jaunėliais

Tarp mano maziuku skirtumas - 3,5 m. Kad tures sese ar broli, vyresneliui pasakem praktiskai is karto, kai tik suzinojom. Kai pajutau judesius, tai ir sunus karts nuo karto priglausdavo prie pilvo ausi ar ranka... Ir visa nestuma tvirtino, kad gims sese. Apie broli negalejom net uzsiminti, sakydavo: "as zinau, ten, pilve, sese". Nors vyro gimineje mergaiciu nera, bet... gime tikrai sese . O dabar didysis ja be galo myli, buciuoja, niekam neleidzia supt vezimo ir pan. Kartais papraso duot palaikyt - tai mes duodam. Uztat nekyla pagunda paciam pasiimt ir nestis - supranta, kad sunki, tai ir nebaisu trumpam palikti kambary vienu du...

Musu paneliai buvo 10 metu kai suzinojo ,kad laukiuosi labai norejo broliuko.Taigi labai apsidziauge.Smalsu buvo viskas,net kas sake gydytoja.
Panele nemaza todel stengesi man padeti .
O dabar broli labai myli , nors ir labai tas skirtumas didelis.
Bet kol kas jis jai tik brolis o ne draugas ,kaip kad butu jei nebutu to didelio skirtumo
Bet mes visi laimingi kad turime MAZIU ,sese taip pat

Kai jau laukiausi antro, bet sūnus dar to nežinojo, o ir nesimatė, tai jis vis lyg nujausdamas klausinėjo "mama, kada mes pasigimdysim leliuką". Ir visur - ir autobuse ar mikriuke, ir parduotuvėje kad užklaus garsiai, net aplinkiniai atsisukdavo. Jau kai pradėjo pilvas stipriai matytis, tada ir pasakėme, tik niekad neakcentavome kas bus, brolis ar sesė, nors jau senai prognozavo brolį. Prieš pabaigą nėštumo buvom kartu pas gydytoją ir tas paklausė, ko mūsiškis norėtų. Tas atsakė sesės, o gydytojas "ai, nieko, yra brolis, bet jei nenorėsi, tai pakeisim". Aišku, mažasis užsikabino už tokios minties. Šiaip taip atkalbėjom, kad mūsų broliukui bus liūdna jei mes jo gimusio nenorėsim, o pasiimsim sesę iš kur nors, tada jį užgriuvo rūpestis, kad tik daktaras brolio nepakeistų. Taigi, nepakeitė.
O pavydo kol kas nesimato. Na, būna ir kad baramės, nes didysis nė minutės nepabūna tyliai, vis jam kas nors nukrenta arba būtinai turi su trenksmu šokinėti, o ypač kai mažajį migdau. Aišku, jis jau ne toks mažiukas, pakankamai savarankiškas, moka pažaisti ir vienas. Be to tėtis daugiau dėmesio skiria vyresnėliui. O mes kartu lauke vaikštinėjam, šnekamės.

Musu antrasis leliukas turetu isvysti si svieta po 1,5 men., na tada mano dukrytei bus 21 men. Nezinau, ka gali suprasti tokia maza mergyte apie kudikius- na, beibius , kaip ji sako, bet mano pilvas nuo pat pradzios, kai tik pradejo matytis ir dukrai paaiskinus ,kad cia gyvena lelia, yra tukstancius kartu nuglostytas, nubuciuotas manosios dukreles. Ji net kalbasi su mano pilvu, kai sedi man ant keliu, kai eina miegoti,-sako- "apapa beibi"... Laukiu nesulaukiu, kai gims tas "beibis" , ar ji ir toliau taip myles... Jauciu, lelka pilve jos balsa jau is tolo atpazista Ir, rodos, nieko neaiskinom, nei ka....Zaidzia mielai su lelem, jas valgydina, migdo ir vis laiks nuo laiko ateina pas mane -glosto pilva, buciuoja ir kalbina "beibi"

kai tik sužinokau, kad laukiuosi , iškarto pasakėm sūnui, jis labai norėjo sesutės, bet tai buvo mūsų šeimos paslaptis. Mano artimiausi giminaičiai sužinojo daug vėliau, nenorėjau prisigirt, maža, kas...Sūnus kartu su mumis saugojo paslaptį, o kai buvo kokie 5 mėn, tada su manim kaltu "laukėsi " darželio auklitojos, draugų mamos ir visi kas tik mus pažinojo, nes sūnus daugiau apie nieką nekalbėjo, tik apie būsimą sesutę
dabar jie vienas be kito negali ilgai pabūti, sūnui atostogos, siūlau išvažiuot paatostogaut pas gimines, o jis be sesės niekur nenori

O man 3-ias neshtumas sukele nemazhai problemu.

Sunus apsidzhiauge - pareishke, kad prie sesyciu yra jau priprates, todel jam reikia sesytes
O dukra ruoshiau tai naujienai nuo pat tos dienos, kai, atrodo, eilinis "alsuoklis" eme pretenduoti i naujojo techio vieta
nespejau paruoshti tinkamai - suzhinojusi naujiena apsparde puse kieme esanchiu medzhiu
nepadejo aishkinimai jokie, nei kad vis tiek reikes naujam vyrui pagimdyti vaika - ankshchiau ar veliau; nei kiti argumentai...
ji nebuvo nusistachiusi priesh pati vaika - tiesiog ji buvo nusistachiusi priesh bet kuri zhmogu, kuris turi tixla - uzhimti jos techio vieta.
nezhinau, ka su dukryte ta vakara kalbejo mano draugas - bet jau sekanti ryta mano mergyte mane apsikabino, pabuchiavo ir pasake: tu - nuostabiausia mamyte pasaulyje ))

Prieš savo dukrytę, buvau pastojusi. Dar su vyru pertarėm, ar turėtumėm berniukam pasakyti tą džiaugsmą iš karto, ar kai jau pradės matytis, ir nusprendėm, kad šita naujiena turim džiaugtis visi tuoj pat
Vaikai reagavo labai džiaugsmingai ir pasakė : - bus sesutė
Atrodo viskas buvo gerai, bet nuėjusi 4 mėnesių sužinojau kad...vaikelis negyvas ir kaip parodė echoskopas, jau trys savaitės . Ar galit įsivaizduot mano savijautą? Kai atsigavau po šoko, pradėjau galvoti apie vaikus - kaip reiks jiems tokią naujieną pasakyti? . Milijonas minčių ir kaltinimai sau, kam paskubėjau... O pasakyti visgi turėjau. Pirmiausiai verkėm abu su vyru, po to nuėjau pas sūnus. Reakcija buvo siaubinga, vyriausiam vaikui teko duoti raminančių. Jo klausimai buvo siaubingi. Pvz. Jei dievas žinojo, kad mes visi to vaikelio labai norim ir labai laukiam, kodėl jį iš mūsų atėmė? Vėliau jis atsisakė mokykloj tikybos, prireikė net psichologo pagalbos
Galėčiau dar daug pasakoti toliau, bet manau neverta , tiesiog jei būčiau žinojusi kad taip atsitiks, nei už jokius pinigus nebūčiau sakiusi vaikam

Kai nusprendėm kad reikia antro leliaus,pirmam sūnui buvo 6 metai.Dar pilvo net nesimatė ir net nebuvau visai tikra kad jau laukiuos kai jam pasakėm kad turės sesę ar brolį.Iš pradžių jam buvo tas pats O kai tėtis pasakė - jeigu padovanosi dukrą atvažiuosiu su limuzinu tai labai reikėjo sesės Bet vėlaiu sužinojom kad bus brolis ir jis visai nenuliūdo Vakarais pilvui sakydavo labanaktis,gryžęs iš mokyklos klausdavo ką veikia brolis ir visiems gyrėsi apie mano pilvą Ir dabar sako kad nieko daugiau nereikia tik brolio,kai verkia pats pirmas bėga raminti,ir supa ir nešioja

Mano vaikai iškart, kai sužinojau, kad laukiuos, žinojo, kad bus lialiukas. Sakėm, kai bus žiema, snigs, gims vaukelis. tai vidurinysis, labai laukė, kada pradės snigti. Pradėjo snigti, o lialiuko dar nėra!.... Broliai norėjo tik sesės.

Man buvo 10 metų,kai sužinojau,jog mama laukiasi... tai buvo man labai didelė laimė , kasdien sapnavau leliuką Pasakojau visoms draugėms klasėje, kad mama turės greit mažą leliuką Bet kad aš mamai buvau pareiškusi,kad jei gims broliukas, kad ji jį paliktų,nes aš norėjau TIK sesutės :D:D svajojau tik apie sesutę. Bet kai atvykusi pas mamą į gimdymo namus pamačiau mažiuką leliuką broliuką, pamilau jį "iš pirmo žvilgsnio" ir jokių sesučių daugiau nenorėjau, tik TO leliuko ant mamos rankų

Na kai savo sunui pasakiau, kad turesim vaikiuka (4.5 metu jam tada buvo) jis nelabai apsidziauge. -Nenoriu sako. Kodel jis atsiras? Na paaiskinau, kad as esu mamyte, o mamyte vaikelius i pasauli atnesa, kaip ji kad atnesiau.. truputi pagalvojo, matau susitaike su ta mintim, bet vistiek nelabai patenkintas matau. Tada as jam paaiskinau, kad ji vistiek taip pat mylesiu. Na tada sutiko matau palengvejusia sirdele

Dabar vis karts nuo karto parodau jam mazus kudikelius, paaiskinu, kad jie nieko neveikia - tik guli ir pienuka is mamytes valgo, dar verkti moka, bet labai labai daug meiles su savimi turi. Paaiskinu, kad bus sunku, kad mamyte laiko tiek nebetures. Pagavau save sunu mazuliu vadinanti daznai - tai perkrikstijau kol nevelu i didziuli ir vis stengiuosi ji pagirti koks jis didelis ir kaip man padeda kad neitartu kai mazulis atsiras mano gudrybiu na taip ir laukiam... lyg ir graziai, idomu kaip bus kai kudikelis atsiras, nes is pavydo vyrui (neleidzia jam su manimi apsikabinti ) itariu kad gali nelengva vyresneliui but..

o as kad norejau maziulio vaikams pasakiau dar pries pastojant sunui 7, dukrai 6 buvo.kartu testa darem, pirmas buvo neigiamas, tik po savaites parode pakartotinis, kad laukiuosi nuo pat pirmos dienos kartu pilveli auginom, jie mane lepino, mat nekaip jauciausi, nestumui didejant piesdavo piesinius ant pilvo tetis vaikams net mano nesciskus kaprizus labai graziai pateisino-mazdaug-mama siautet pradeda, jus sypsodamiesi atatupsti atatupsti ir i savo kambari dinkit jei rimtai, tai visa seima nuo pat pirmu dienu gyveno laukimu,o nuo pat leliaus gimimo nebuvo jokiu pavydu, pykciu ar kitu nesutarimu del maziulio.tik dukra karta (prisiklausiusiu mano draugiu pokalbiu, ar, atseit kad negali vaikas pavydo nejausti) papriekaistavo, kad jai mazai demesio skiriu, tai as griebiausi tos auksines minties "geriausia gynyba-puolimas" atsoviau, kad ir ji man maziau demesio skiria, anksciau atejus is lauko mane pirma pabuciuodavo, dabar broliuka padejo

Mūsų sūnus labai nenorėjo nei brolių nei seserų todėl nusprendę turėti kitą pirma pradėjom pratinti jį prie minties kaip bus gera su mažiuku kaip jam patiks būti dideliu ir t.t.... po kiek laiko jis pats paklausė na tai kur tas mūsų lelius taip ilgai

Mano mergos tai nori, kad mama dar vieną kūdikėlį pagimdytų. Aš jas į echoskopiją buvau nusivedus, tai paskui visam darželiui išsigyrė, kad mama laukiasi.
Jos sako, kad labiau norėtų sesės ("berniukai mušasi"), bet manau, kad broliu irgi džiaugtųsi. Labiausiai mano pilvas ir kūdikėliai knieti jaunėlei (net autobuse kūdikį pamačiusi, lekia pasižiūrėti) - jaučiu, auklytę turėsiu.

Kai laukiausi antro (antrų), pirmajam buvo treji. Tėtis viską paaiškino, kad reikia saugoti mamytės pilvelį. Bet kai eidavom, prašydavo panešti "gal niekas pilveliui neatsitiks,jei nuneši mane nors iki to medelio". Kartą parėjęs iš darželio pranešė, "žinai, o Gretos mama turės tik vieną dvynuką. " Sunkiausia jam buvo susitaikyti, kad brolis ir sesuo valgo iš mamos. Tada būtinai reikėdavo pasekti pasaką. Ką darysi- mažylis prie krūtinės, vyresnysis ant kelių su knyuga rankoj, ir mamukė skaito.

Kai laukiausi antro, sūnui buvo 7. Kai pasakiau, kad vasarą jis turės brolį arba sesutę, labai apsidžiaugė, bet iš karto pasakė, kad apie jokią sesę negalvočiau ir kad jis nori tik brolio. Kai grįžau po pirmos echoskopijos, sūnus pasitiko prie durų ir susinėręs rankas paklausė: Na, kas? Paklausiau, kaip tau atrodo? jis sako: Brolis? Sakau taip. O jis taip: Yes, yes, yes. Net ašarą išspaudžiau, kad jis taip apsidžiaugė. Visą nėštumą mane saugojo, sakė, ką man galima daryti, ko ne. Jei per karsčius išgerdavau porą gurkšnių alaus, tuoj sakydavo, kad tai negalima. Kelti man irgi nieko neleisdavo. Kai gimė brolis sakė, kad jis labai gražus ir visai nepanašus į kitus kūdikius - daug gražesnis. Ir iki šiol, mažyliui jau 4,5 mėn., jis su juo labai gražiai žaidžia, nešioja. Aišku, būna, kad ir supyksta, jei trukdo jam žiūrėti filmukus ar pan., bet tuoj atsiprašo. Šiaip viskas labai .

Kai laukiaus dukrytes sunui buvo 11metu. Kai suzinojo prieme labai normaliai ir dziaugsmingai Bet kai sesute parvaziavo namo vaikina uzpuole pavydas jis juk tiek ilgai buvo vienas, otada jau demesio jam kaip ir sumazejo zodziu vaikis pergyveno nevalge. Dabar viskas ir sesute myli ir globoja

musu situacija buvo tokia pati,tik sunui buvo tada 9 metai ir namo parvaziavo broliukas

sveikutes,

siuo metu as turiu tris sunus ,maziausiajam 4,5 menesiuko . kai suzinojau kad laukiuosi trecio man paciai sokas buvo,bet malonus aisku, nes mano vyresneliui 15 metu,viduriniajam 10metu,tai skirtumas sioks toks yra ir pati viska pamirsusi buvau .vidurinysis pradejo kazka itarineti kai mate kad rankoje is venos kraujukas imtas man ir siek tiek kraujo paleido,tai isigando sako mama kas tau ,tai ir nutariau,kad jau reikia pasakyti jiems,tai vidurinysis sunus is laimes net verke,apsikabino mane sako kaip as jo laukiau senai ,tai buvo tikrai nuostabu mums ,prisiminsiu sias akimirkas visada.o vyresnysis reagavo santuriau,aisku labai dziaugesi .o kai mane isveze i ligonine tiesiog negalejo miegoti visi lauke ,norejo lankyti ir nakti .dabar labai mylime ji visi ,tiesiog nuostabu ,as labai laiminga sio zmogucio atejimu. geriausias mano laikas siuo metu.

panaši ir mano istorija - dukrai 13, sūnui -11, o mažąjai - be 5dienelių 6 mėnesiukai. Esame visi labai laimingi, kad yra Erikutė. O vaikams apie būsimą lialių nieko nesakėm, tik prie vakarinės arbatėlės parodžiau echoskopijos nuotraukytę. Buvo iš karto nustatyta, kad tai leliukas, bet vaikai iš karto nusprendė kad tai tetos (mano sesers, kuri kaip tik laukėsi) leliukas ir dar paklausė, kaip ji man tą nuotraukytę perdavė. Kad tai gali būti jų pačių broliukas ar sesutė net nepagalvijo. Kai sužinojo - labai apsidžiaugė. Esu labai laiminga, kad turiu tris vaikučius

gaaliu papasakoti kaip buvo tarp mano broliuku, aiksu ju skirtumas mazas, bet vis tiek papasakosiu, tai va...
Mama parsiveze maziausiaji namucio, sedi ant lovos maitina, prieina vyresnis, vaiksto aplink, ziuri i leliu, po keliu min prieina arciau ir sako mamai:-Radai?
ilgai juokemes ta diena