Kai planavau nestuma man buvo labai svarbu atsakyt i si klausima. Rupejo, ar ne del savanaudisku paskatu as jo noriu. O kiokios tos neegoistiskos paskatos? Man apskritai buvo sunku ivardyti priezastis, kodel as jo noriu . Gal kam lengviau tai sekasi...
Kvieciu Apie tai jus padiskutuot

Man irgi daznai kyla tokios mintys - dabar, kai jau noriu antro vaiko (pirmasis - netyciukas). Butent tokios abejones dar stabdo nuo konkreciu veiksmu.

Neegoistiskas argumentas gal tik vienas - kad butu draugas/drauge dukrytei, kad gyvenime ji nebutu vienisa.

Kiti argumentai - grynai egoistiski. Tai ir galimybe pailset nuo pabodusio darbo, gal pasimokyti, rast daugiau laiko sau... Na, o stipriausias argumentas - tiesiog NORIU tokio grazaus ir mazo zmogucio (pats egoistiskiausias, ar ne?)

hm...irgi sunku atsakyt.. man atrodo svarbiausia, kad nori vaiko
nes pvz kaip ir su meile, juk jeigu is tikruju myli, negali pasakyt is esmes, UZ KA ta zmogu myli
na gal kas nors ir gali, bet as nemanau, kad del proto ar grozio vien galima mylet, tiesiog jauti, kad tas zmogus TAS
o as planuoju jau antra menesi vaikeli ir labai jau noriu, ir kuo greiciau
smulkute, o kodel tau kyla tokios mintys?
kaip sekasi susidorot su mamytes role?

Kodel? - ...kad namai prisipildytu vaikisko krykstavimo, kad i savo didele lova galetum isikelti maziuka raudonskruosti leliuka, kad pajusutum,jog kazka ir po saves palieki, kad sirdi uzlietu malonus pilnavertiskumo jausmas...

na man tai keista, kad zmones uzduoda tokius klausimus
labai pritariu bondos pasisakymui bet siaip juk tai irasytu musu biologijoje, palikti kazka po saves, bet juk noredamos apie tai negalvojam.
Man atrodo, kad kiekvienam zmogui ateina toks laikas, kai jis pradeda svajot apie , ir pradedama svajot tada, kai psichologiskai tam priaugama. As nekalbu apie savanaudiskus atvejus, kai atseit netycia pastojau, kad islaikyt vyra salia
mergiotes, baikit kankint save tokiais klausimais ir geriau ramiai laukit savo

as tai pritariu tokiam Bondos pasakymui, kad baisiai norisi to vaikisko krykstavimo ir maziuko, kuris guletu lovos vidury ir guguotu tiesiog ateina toks laikas. as, apvyzdziui, irgi galiu sakyt, kad esu egoiste: noriu but namie, noriu augint vaikus, rupintis namais, laukt griztancio vyro, kept bandeles ir turet darba, kuri galeciau dirbt namie bet tai nera egoizmas- tai yra gamtos sauksmas...

na man atrodo, kad kur kas savanaudiskiau yra nenoreti vaiko, juk tokiu atveju ir finansine prasme lengviau, siais laikais gana daug moteru rupinas ir kad figura nesugadinta bus, ir karjera padarys, va cia tai savanaudiska!

Apie tai kad sau drysciau priestaraut, juk uzaugs tas vaikiukas ir paliks.Tada butu dar skaudziau.Smagu paimti leliuka, girdeti jo krykstavimus ir t.t.

Sunku net pasakyt kodėl noriėjome vaikelio. Kažkaip norėjome ir tiek

kodel ash noriu vaiko?

1.tikiuosi, kad vaikas manim pasirupins senatveje
2.norisi dalele saves palikti

manau skaudziausiai, kai vaikai isheina ish namu ir pamirshta tevus
ta prasme, kad manau senatveje privalo vaikai pasirupinti tevais. taip pat kaip tevai rupinosi jais kai jie buvo mazi.

O mes va jau 10 metu kartu ir mylim viens kita taip, kad meile virsta per krastus , tai kad nenueitu veltu, norim myleti

Mes norim vaikelio, nes jau nusibodo sau gyvent. Kazkaip gyvenimas pasidare vienodas. Norisi kazko naujo. Atrodo tiek siltu jausmu yra,kad norisi kazkam visa tai atiduoti, rupintis kazkuo.

Kai pradejom planuoti pirma zmoguti visu pirma negalvojom kad gali tai greit pavykt pirmas kartas kai zinau kad gali buti zmogutis testas parode 2 juosteles sumisimas ir dziaugsmas nerimas ir tt o va dabar mazgei jau virs metuku vel noretusi mazojo gu gu tos pirmos sypsenos per kampa tu mazu mazu sliautuku to pieno kvapo namuose ir to verksmo visai kitokio nei dabar ech mazyliai oi darausi sentimentali

gamta taip mus sutvere kad turime tureti palikuoniu ir anksciau ar veliau tas laikas ateina..kvaila butu ieskoti atsakymo kodel norite vaiko manau tai uzrasyta musu genuose .. ateina is vidaus zinia kad tu jau pasiruosus but mama ir tai pasireiskia norejimu gimdyti...moters paskirtis tokia ...
teisingai kasiopeja pasake ne sau gimdei vaika gimdei kad jis gyventu...
o del savanaudiskumo nereik pergyvent visi zmones savanaudziai ir egoistai visada pasirupins pirma savimo o paskui kitais

Kaip tik siandien pagalvojau,kad turbut esu nereali savanaude, nes planuoju vaikeli ne tik is didelio noro, bet ir del to, kad islaikyciau darba, t.y. galeciau grizti i ji, nes jau kaip ir gresia atleidimas (etatu mazinimas).

[SIZE=7]
Pirmas vaikelis, kad ir buvo planuotas atnešė daug baimės, kuri neštumo metu visai išgaravo, jis buvo labai laukiamas. Jau ir norėtusi antro, o stabdo tik baimės, kas duos 100 procentų, kad vaikas gims sveikutis, kadangi pirmajam yra širdelės yda. Bet antras vaikelis žinoma kada nors tikrai bus. ir tada vėl

Tas pats jausmas.

Mes ir jau senokai planuojame,bet vaikelio jau senai noriu ir noriu dėl to ,kad noriu tureti šeima kurioje butu mažas žmogeliukas kuriuo rūpinčiaus ir mylėčiau,kuris vadintu mane mama.kaip Dzineru sakė,jau manau pakankamai sau pagyvenome,.

As noriu mazylio ir tiek, tiesiog atejo tas laikas. Gal suaugau, nors is kitos puses priesingai savo draugems nuo pat vaikystes norejau buti mama. Sunku pasakyti, bet TIESIOG NORIU MAZYLIO ir viskas.

Aš noriu mažiuko,nes manau,kad tik tada gyvenimas įgaus prasmę,be to noriu po savęs kažką prasmingo palikti... Labai nemėgstu,kai mane pavadina bevaike...

na o as noriu todel kad gal but jauciu kai ateina tam tikras amzius o ir dukrai jau 15 meteliu tiesiog kaip ir nebeturiu laiko todel ir skubu butinai siais metais susilaukti.juk ko gero tai paskutinis kartas kada galesiu isgyventi ir pajusti tai ka gali moteris padaryti vos keleta kartu per gyvenima. .zinoma jei tai daro protingai

Geras klausimas.. turbut todel, kad seimoje norisi trecio asmens.. tiesiog mazucio leliuko nuo mylimo zmogaus..

noriu vaikelio, nes noriu padaryti laimingą savo vyrą, nes noriu turėti šeimą.. ir kažkuo rūpintis

Na ir sš noriu leliuko.Ir kazkaip niekada per daug ngalvojau kodėl...gal todėl, kad jau 6 metai kartu. Gal todėl, kad mielas vaikiškas juokas. Gal todėl, kad pabodo rutina ir neturėjimas ka veikt...Bet tikriausiai todėl, kad gamta taip sutvėrė ir atėjo laikas ir man tapt mama...

Ateina laikas ir pajunti, kad nori O kodėl pajunti ir ką būtent pajunti, tikriausiai nei viena tiksliai negali pasakyti. Tiesiog žinai, kad nori ir jeigu negausi, rodos plyš širdis. kai kurios rašė, kad trokšta vaikiško juoko, mažų kojyčių tapsėjimo, bet kodėl imi ir pradedi to trokšti Gal todėl, kad tas troškimas užprogramuotas mūsų širdyse nuo pat gyvenimo pradžios ir staiga ima ir prabunda. Atsiranda begalinis noras iš savo širdyje brandinamos meilės sukurti mažytį stebuklą

manau, tiesiog atėjo laikas tapti mama noriu padėti mažam stebukliukui ateiti į šį pasaulį ir išgyventi jame... nors ir vaikutis turės kažką iš manęs, kažką iš tėčio, manau, gyvybę suteikė jam kažkas kitas... būsiu atrama vaikučio gyvenime, o ne jo gyvenimo kūrėja

Noriu, bet kodėl noriu net nemoku paaiškinti. Matyt jau atėjo tas laikas kai reikia kažko dar.

O mane kankina abejones tai noriu tai bijau o gal nesugebesiu jo auginti gal bus sunku susitvarkit,gal isvis busiu labai bloga mama,tokios mano mintys atbaido visas grazias svajones tureti gal tai reiskia kad as dar npasiruosus

Na, gali tureti itakos ir visuomenes nuomone, kad butent tokio amziaus sulaukusi kaip ir turetum galvoti apie ir nesamoningai galima paciai pradeti noreti ir svarstyti, o gal jau laikas...

Labiausiai noriu, kad mano vaikas nebūtų vienas, dviems juk daug smagiau augti.

100 % pritariu! O priežasčių norėti vaikelio gali būti įvairiausių, ir jei vienos priežastis vienokia, o kitos - kitokia, dar nereiškia, kad viena iš jų nėra pasiruošusi tapti mama. Jeigu priežastis - vadinasi atsiranda natūralus noras. Tik, žinoma, manau, kad prieš stačia galva puolant į to noro įgyvendinimą, dar reiktų nepamiršt pagalvot, ar bus iš ko tą vaikelį maitint, rengt ir augint

Sėkmės visoms būsimoms mamytėms, turinčioms bent po vieną gražią priežastį!

Gimdyti yra ne pareiga, o teise Taigi, jei jau pasigimdei, nerasyk, kad kitos, kurios negalvoja apie tai yra kazkokios blogesnes ir savanaudiskesnes.

Nors ir bijau, jog nesugebėsiu Jam duoti viso pasaulio, nesugebėsiu apsaugoti nuo blogybių, skausmo, apgaulės pilno pasaulio, vistiek noriu turėti Jį, kad Jis išvystų tai kas gražu, kas gera, kad padarytų laimingais ne tik mane ir kitus, o ir pats sužinotų, ką reiškia būti laimingam... Kad pajaustų -kas tai yra - Būti.

abu labai norim vaikelio...kodėl?...gal kad laikas atėjo...kartu jau 7 metai beveik ir norisi šeimos pagausėjimo...jau seniai abu labai norim...tik vat kad neseniai tuo rimtai užsiėmėm norim, nes turim visas sąlygas pagaliau...mokslai baigti...abu dirbam...namus savo turim ir meilę begalinę, kuria norim sušildyti ir savo būsimąjį vaikuti...

Ir aš noriu. Ir vyras labau nori. Seniau kazkaip neskubejom,atrodė suspėsim dar, o dabar vis dazniau apie tai kalbamės,svajojame, maniškis, jeigu tai būtų berniukas, jau ir vardą išrinko. Nors iš tikrųjų nesvarbu kas, svarbu, kad sveikas. TUrim draugų pas kuriuos yra mažių leliukų, tai apkabini tą mažą žmogiuką, priglaudi ir tada junti, kad tau kažko trūksta, kad nori kasdien tokį turėti, juo rūpintis. Paprasčiausiai pajunti, kad jau laikas
Dar palauksim iki Naujųjų metų, tada pagaliau vyras gaus atostogų, planuojam kelionę į šiltus kraštus ir tada jau planuojam pradėt mažiuką

Tik atsiradus vaikeliui supratau "gyvenimo prasmę", iki tol atrodė kad gyvenu tam jog tik uždirbt pinigėlius pavalgymui ir kitiems mažmožiams

Siandien susimasciau, kaip zmones (moterys) suvokia, kad nori tureti vaika? Begaline meile vyrui su kuriuo norisi susilaukti palikuoniu? Bet siandien myli, o rytoj nezinia kas gali nutikti...
Noras rupintis? bet juk ir taip yra dalyku, kuriais gali rupintis...
Visos drauges aplinkui gimdo? bet juk nesoksi i sulini, jei visi soks...
Suvoki, kad "laikas"? bet kas yra "laikas", kai vienos gimdo 18-os, o kitos 38-eriu...

Man beveik 24-eri. Su draugu kartu daugiau kaip 7 metai... bet as dar nenoriu tuoktis, nekalbu apie vaikus. jauciu, kad gyvenimas tik prasidejes, kad dabar patys tie metai, kai jau nebepriklausai nuo tevu, kai uzsidirbi savo pinigu.
Nedarau problemos, tiesiog idomu kaip zmones suvokia, kad nori vaiko? O kas, jei tas noras neateis, jei turesi gimdyti tik del to, kad tau jau 30?

Labai rimtas klausimas. Kiekvienas žmogus su laiku pasiekia kažkokią tai brandą, ar dvasiniam ar fiziniam lygmeny. Ir kiekviena moteris neišviangiamai sulaukia laiko, kai atrodo kad širdis ir susikaupę patys švelniausi jausmai nebetelpa joje ir dalis to privalo atsiskirt nauja gyvybe, kitaip tie nerealizuoti jausmai ir lūkesčiai sunaikins ją..
Kad laukiuosi savo mergaitės supratau jau kitą dieną, apemė tokie neišpasakyti jausmai, jog patikejau kad yra Dievas ir jis paglostė mano širdį.

Labai aktualus man klausimas... Na, kodėl moteris apskritai nori turėti vaikų, tai manau, kiekvienam mažiau ar daugiau suprantama, bet nesuprantu, kodėl aš noriu trečio? Dėl tų pačių priežasčių tikriausiai, o gal ne? Svarbiausia, kad tam neturim idealių materialių sąlygų ir pan., bet toks noras (begalinis) yra. Kodėl?

As manau, kad norejimas vaiko - tai naturalus instinktas . Pati vaiku dar neturiu, taciau noreciau turet...norejau nuo pat vestuviu pirmosios dienos, bet kyla daug abejoniu, o viena is ju, kad nesugebesiu tinkamai aukleti vaiko, kad reikia kazkaip tam pasiruosti...
Pasakykit, mamytes, i ka jus atsizvelgdavote pries planuodamos vaikeli? Nemanau, kad tik noro uztekdavo...

Kuom grindi savo baimę, kad nesugebėsi tinkamai auklėti? Mažo žmogučio supratimas ateina savaime, juk tai tavo dalis. Svarbiausia,kad su meile lauki jo gimimo. Niekada niekam to nesakiau. Mano dukra buvo pradėta neapykantoj, jos tėvas mane išprievartavo, kad parodytu man savo vietą.. Žinoma tai santykių nepataisė, bet dukra gimė laukiama ir mylima. Mes puikiai sutariam, esam geriausios draugės ir nė iš nieko neteko girdėt, kad mano vaikas elgiasi ar kalba nederamai.

Savo meiles vaikams nemoku nusakyti zodziais.Visada svajojau apie savus vaikucius.Taciau tikrasis noras pastoti ir susilaukti savo mazylio atsirado tik pries metus.Nezinau kodel....Ir to jausmo nupasakoti nemokeciau...Gal sakyciau,kad jau subrendau...O gal,kad jau turiu specialybe ir zinau,kad galesiu uztikrinti musu ateiti....O gal,kad salia yra mylimas vyras,kuris taip pat labai nori vaikelio....Tiek kunas,tiek pasamone jauciu yra pasiruose motinystei.

Gekoniuke, labai nemaloni tavo patirtis...bet dziaugiuosi, kad meile dukrai tokia didele. Na as tikiu, kad tai savo vaikuciui duot galeciau... o patirtis tai matyt turetu savaime ateit, juk visko negali ismokt ir kiekvienas atvejis skirtingas.

Pritariu.

Kas liečia mane, aš noriu vaiko nuo mylimiausio žmogaus pasaulyje ir tai, manau, naturalu. Mums nėra susidariusi tokia situacija kaip KAI KURIOS čia rašo "neturiu ką veikti, turiu daug pinigų..."...
tiesiog iš klausimo "kodėl norite vaiko?" kyla priešpriešinis klausimas "o koks gyvenimo tikslas?"

... savo atsakymą manau kiekviena žino.

Pirmas mano mazylis buvo netyciukas... Teti mylejau be galo be krasto, o jis manes ne. Todel atsisake vesti, ir labai labai labai skaudino per visa nestuma. Man labai gaila, tada nebuvau tokia stipri ir kad mano maziukui pilvuke teko taip daznai justi verkiancia mama...
Noriu antro vaikelio... Beprotiskai noriu... Noriu apgaubti ji meile ir siluma dar pilvuke. Noriu jausti kaip jis auga, ima spardytis... Noriu to mazycio, pieneliu kvepiancio ir besalygiskai manimi pasitikincio zmogucio... Labai noriu... Nors ir pirmasis dar nedidukas, bet noriu dar vieno... Gal nors ji apsupsiu ramybe, kuria dabar jau galiu dovnoti ir savo pirmam Guguciui... Ir apskritai - noriu daug vaikuciu...

Kodėl norėjome vaiko? Nes atėjo jam laikas, kai jau buvo išsilakstyta, išsišokta, baigti mokslai, daugmaž sutvarkyta buitis, nes norėjosi glausti, myluoti, nes aš norėjau mažytės vyro kopijos, o vyras norėjo mažytės mano kopijos Niekada nemaniau, kad taip mylėsiu savo vaikutį nuo pat pirmų jo atsiradimų įsčiose, ne, nuo pat minties apie jį

Na ir kaip galima tu maziuku nemyleti?! As jau du metus beprotiskai myliu dar kazkur ant debeselio gulinti angeleli... Jau isivaizduoju kaip juo rupinsiuos, skaitau daug knygu, domiuosi...galvoju jau koius zaidimus zaistumem, kur vaziuotumem ir eitumem, i kokia mokykla geriau butu leisti, galvoju net apie vaiko studijas!!! Noriu viena diena isgirsti... MAMYTE, AS TAVE LABAI MYLIU! Stai del kokiu zodziu verta tapti mama, del to nebijau skausmo ir sunkumu!
Papildyta:
...taip susigraudinau...