2004-08-30 (vėluoji 8 dienas)
Ligoninėj nuo 7 ryto. Šlapimo, kraujo tyrimai. Tavo širdies toniukai geri. Apžiūra nat kėdės: vandenys kaip ir anksčiau šviesūs, bet gimdos kaklelio pokyčių nėra. Prieš savaitę prasidėję maudenimai praėjo ir nebeprasidėjo, o kaklelis atsidaręs 3 cm "nieko toliau nebeveikė". Gyd. juokavo, kad aš kaip užmūryta. Po kelių dienų oficialaus gulėjimo ir neoficialaus nekantravimo namie galutinai lieku ligoninėj, namo nebeišleis. Gyd. paklausia, ar galėsim nusipirkti vaistų, gelio kakleliui ruošti, nes jau laikas. Pagal vėlyvesnes echoskopijas Tu jau visiškai subrendęs vaikiukas... krapštysim Tave lauk.. Dabar tik viliuosi, kad už tą kainą vaistai bus auksiniai... Neramu..
9.40 Sušvirkščia vaginalinio gelio... Pradedam laukti... Gyd. sako, kad po poros val. turėtų pradėti užeiti skausmeliai... Laukimas prasideda.. Kol kas maudžia, bet maudė ir po apžiūros. Žinau, kad būtų protinga ilsėtis ir numigti, bet neišeina...
Apie 12 val. prasideda sąrėmiai, trumpi, nelabai skausmingi, bet nemalonūs. Apie miegą negaliu nė pagalvoti. Nuo 13 iki 14 val. sąrėmiai kas 10 min. 14.15 užrašo tonus, viskas gerai, Tu aktyviai judi.
14:30 Skausmiga apžiūra. Rezultatas - antros vaistų dozės nereikės. Gyd. praskleidžia gleives, kad greičiau atsidarinėtų kaklelis. Nemalonus maudimas.. Sąrėmiai stiprėja, dažnėja, kad 7-8 min.
18:00 Vėl apžiūra. Šį kartą labai nemalonus ir arogantiškas jaunas ginekologas...
Sąrėmiai kas 3 min, bet aparatas rodo, kad per silpni... Žodžiu, dar negimdau...
21:00 Pamanau, kad laša vandenys. Vėl apžiūra - man pasirodė.. Ir nemalonusis budintis gyd., ir mano ginekologė (telefonu) tvirtina, kad lašėti negali, turi tekėt. Vienu žodžiu, kaklelio atsidarymas toks pat, o vandemaišis neplyšęs.
23:00 Sąrėmiai stipresni, bet dabar nereguliarūs. Tavo toniukai geri. Tavo tėvelis vis nori atvažiuoti... Man tikrai nelengva, bet nenoriu jo traukti iš namų be reikalo. Buvo atvažiavęs, pusę dienos su manim prabuvo, linksmino visaip
Su juo man taip gera ir ramu. Jaučiu, kad jis mane labai myli ir kartu su manim nerimauja... Visą dieną nevalgęs, bet apie save turbūt iš viso pamiršta galvoti. Jis PATS GERIAUSIAS!!! Be jo būtų labai sunku... Prieš vidurnaktį byra ašaros... Jaučiuosi bejėgiškai, bijau dėl Tavęs ir dėl vaistų, bijau, kad viskas taip lėtai ir ne taip, kaip norėčiau... Vienai ligoninėj labai sunku, bet nenoriu, kad Ramūniukas matytų mane tokią... Jaučiuosi palūžusi, kažkokia fiziologiškai defektyvi.. Bet labai stengiuosi būti stipri... Dėl tavęs, Meduk, aš būsiu stipri. Stengiuosi būti rami... Gyd. siūlo nakčiai raminamųjų-nuskausminamųjų. Tikiuosi užmigti be jų, bet maudimas neleidžia. Skambinu savo gyd., paskui mamai (ji irgi gyd.), Ramūniukui ir ilgai neapsisprendžiu, kaip pasielgti. Bijau, kad vaistai nepakenktų Tau ir, kad nurimus, skausmui, nedingtų veikla, bet gyd. užtikrina, kad jei sąrėmiai tie tikrieji, raminamieji jų nenuslopins ir keliausiu į gimdyklą, o jei ne, apmalšins skausmą ir leis man pamiegoti... Visi sako, kad privalau ilsėtis, nes laukia sunkus darbas... Didelė tikimybė, kad kol miegosiu, kaklelis atsidarinės laisviau, nes būsiu atsipalaidavus.. Taigi ryžtuosi... Man suleidžia vaistų ir bandau miegoti... Dėl tavęs privalau pailsėti...2004-08-31 (vėluoji 9 dienas)
7 val. ryto. Sąrėmiai stipresni, bet nereguliarūs. Gal ne stipresni, bet ryškiau juntami nei vakar. Aiški pradžia ir pabaiga. Liepia ruoštis, kels į gymdyklą. Klizma, nusiprausiu, susidedu daiktelius, laukiu, kol keliausim į gimdyklą...
Ramūniukas atvažiuos neužilgo. Paprašau, kad nupirktų naktinius, nes gimdykloj kažkodėl valdiškų neturi.. Na ir nesvarbu. Su daiktais keliauju į gimdyklą, klausausi muzikos... Paguldo mane ant gimdymo stalo, apie 9 val. ateina mano gyd. ir pagiria, kad per naktį stipriai "padirbėjau" - kaklelis atsidarė 5 cm. Taigi nuleidžia vandenis (past. nėštukėms - nemalonu tik vieną sekundės dalį
). Guliu prijungta prie aparatų, matuoja tavo širdelės tonus ir sąrėmius. Gyd. atveda man akušerę ir supažindina. Ji labai maloni. Gyd. paklausia manęs dėl nuskausminimo ir duoda paskaityti ir pasirašyti su nuskausminimu susijusį dokumentą... Vis tie formalumai... Perskaitau... Prijungia lašinę su skysčiais, nes taip reikia nuskausminimo atveju. Sąrėmiai jau labai ryškūs. Aš su savo naujaisiais naktinukais, jie labai mieli ir švelnūs, tokie su meile... 
Ramūniukas šalia... Man taip jo reikia ir taip gera, kad jis šalia...Skauda. Man leidžia judėti, nors ir su pala tarp kojų (nes nuleido vandenis, tai dar teka), galiu sau pasėdėt ant kamuolio. Sąrėmiai labai stiprūs. Susitraukia ir įsitempia pilvas, o po to ir visas kūnas sustingsta... Įsitempia visi raumenys... Stengiuosi giliai kvėpuoti, kad Tu gautum daugiau deguonies. Tik dabar suprantu, kokie tie tikrieji sąrėmiai. Sąstingis trunką ištisą minutę, po to 2 min. pertrauka ir visiškas atsipalaidavimas, kai galiu net šypsotis. Ramūniukui jau, matosi, neramu, Iki 10.30, kai turi ateiti anesteziologė, laikas eina velniškai lėtai... Darosi tikrai sunku... Ramūniukas mane per sąrėmius glosto, ramina... su juo lengviau laukti, jaučiu didelę paramą..
Akušerė vėl liepia gultis ant gimdymo stalo... atsigulus žymiai sunkiau, o sąrėmiai vis stiprėja. Bandau vartytis nuo vieno šono ant kito, keisti padėtį, bet labai sunku ir nelabai ką padeda...
10.25 Jau guodžiuosi vyrui, kad sunku laukti anesteziologės... Dar kelios min. ir ji pagaliau čia. Kartu ir palengvėja, ir vėl neramu, kaip ir kas toliau... Anesteziologės padėjėja vyrui liepia išeiti (!!!) Jis (ačiū jam) paklausia: "Kodėl turėčiau?" Tuo viskas baigiasi... Jis vis dar su manim
Liepia sėstis ir atsipalaiduoti, dezinfekuoja nugarą, per sąrėmį (!!!!) leis vaistukus ir įves kateterį epidūriniam nuskausminimui... Neįsivaizduoju, kaip reikės atsipalaiduoti, kai per sąrėmį įsitempiu, kaip kuolas. Anesteziologės padėjėja pikčiurna, iš karto burnoja, kad blogai sėdžiu, o aš nuoširdžiai stengiuosi klausyti ir daryti, kaip liepia. Tik noriu paklausti, ar teisingai viską darau... Labai stengiuosi išlikti rami, giliai kvėpuoju, Ramūkiukas mane ramina ir drąsina. Kateteris įvestas (past. nėštukėms - bakstelėjimą jutai tik vietiškai nuskausminant, o vedant kateterį nieko, be to, galvoj buvo sąrėmis). Sąrėmis atslūgsta. Tai paskutinis sąrėmis... Viskas atslūgsta, nieko nebejaučiu... Truputį aptirpo kojos. Gera, kad nebeliko skausmo, bet silpna... Labai troškina. Paklausiu akušerės, ar galiu vandens. Leidžia. Gurkšteliu po gurkšnelį, bet tik kai labai labai noriu... Gerai, kad Ramūniukas man atvežė mėtinių saldainių 
Niam!!! Labai gerai man jie dabar!!! Pats tas. Ir laikas dabar eina greičiau... ilsiuosi, užsnūstu.. Akušerė vis užeina ir klausia, ar nejaučiu stūmimo į tiesiąją žarną... Gyd. po apžiūros sako, kad kaklelis gerai atsidarinėja. Iš pradžių galvoju, kad 14 val. jau turėsiu klecką, taip spėju, bet paskui su Ramūniuku nusprendžiam, kad, ko gero, taip nebus, nes iki šiol viskas kaip sulėtintam filme... tos 9 dienos nerimo ir laukimo... Abu sutariam, kad iki 18 kaip nors tikrai pagimdysim. Apie 13 val. aiškiai jaučiu stūmimą į tiesiąją žarną, apie tai pasakau aukušerei. Akušerė per kateterį nuleidžia šlapimą (past. nėštukėms - trupinuką skauda, kol įveda kateterį, bet su sąrėmiu palyginus - juokas
). Čia dėl tų sulašintų skysčių. Noriu šlapintis pati, bet nuskausminus nepavyksta. Po 13 val. ateina gyd. Po apžiūros geros žinios - gyd. sako, kad jau atsidarė 8 cm. Sako: "Dabar pasitreniruosim stumti". Kai pasako, kad pasitreniruosim, laukiu paskutinio instruktažo. Dar pamenu, paklausiu, kiek laiko truks stūmimas. Sako: "10-15 min., kartais ilgiau". Klausiu: "Kiek tas ilgiau?" Atsakymas: "Na, 20 min." Nusprendžiu, kad jei 5 min. ilgiau, tai ne tiek ir daug. Gyd. liepia, kaskart kai pajusiu stūmimą į tiesiąją žarną, stumti... taip ir darau. Stengiuosi iš visų jėgų. Sąrėmius jaučiu silpnai, bet pakankamai aiškiai, kad suprasčiau, kada stumti. Mane vis ragina stumti toliau. Suprantu, kad treniruotės taip ir nebus, laikas Tau gimti 
Stumiu iš visų jėgų, bet jaučiuosi truputį pasimetus, nes nesuprantu, kiek per stūmimą Tu pajudi į priekį. Stumiant labai skauda, taip užmerkiu akis, kad kai pramerkiu jas, baigus stumti, tik tada suvokiu, kad diena... (past. nėštukėms - Nepamirškite, kad skausmas trunka labai trumpai Aš pati visada laukiau, kol skaudės labiau, vis galvojau, kad vėliau bus blogiau - bet tas blogiau neįvyksta ). Tada atsimerkus stengiuosi atidžiai klausytis, ką sako gyd. Ramūniukas ramina mane, palinkęs prie ausies kartu kvėpuoja, drąsina, jaučiu, kaip glosto man galvą, kaktą.. Po dar vieno stūmimo gyd. ragina, paliesti vaiko pakaušiuką... Bijau, kad nesulįstum atgal. Gal tai nuskambės juokingai... Bet, iš tiesų, kursuose apie nėštumą su vyru matėm filmuką apie gimdymą, kuriame moteris gimdymo metu per sąrėmį vis neturėdavo jėgų išstumti vaikiuko galvytės, ir pakaušiukas stūmimo metu išlįsdavęs, vėl atgal sulįsdavo... taip kelis kartus... Todėl sukaupiu visas jėgas ir stumiu, kiek galiu. Atrodo, kad nieko neišstumiu, tik skauda, bet gyd. mane giria. Labai greitai pavyksta išstumti visą galvytę. Tempimas ten, kur Tu lendi, dabar mažesnis. Gyd. sako, kad turiu susikaupti ir greitai stumti, nes apsivijus virkštelė.... Akyse vis dar tamsu, bet sukaupiu visas jėgas ir stumiu tris kartus... Atrodo visa amžinybė. O gal laikas iš viso sustojo.. Klausiu savęs, ar man kas nors išeina... Gyd. liepia dar kartą stumti. Prašau palaukti porą sekundžių, trūksta atokvėpio, porą kartų giliai įkvėpiu ir paskutinis kartas... IŠ VISŲ JĖGŲ... PAGALIAU! Pravirksti lyg pro miglą, girdžiu, kaip Ramūniukas prašo gyd. uždėti Tave man ant pilvo, glosto mane, giria, sako, kad myli... Per akimirką skausmas liieka kažkur toli, pakelia mano naktinukus, paguldo Tave ant manęs, visa tokia violetinė, drėgna... Mažas, minkštas, glitus kūnelis, bet veidelio nematau, tik pakaušiuką ... Tai trunka vos akimirką... Tave paima, truputį pasikeliu, matau virkštelę, atsilošiu... Jaučiu, kaip nepaliaujamai byra ašaros... Negaliu patikėti!!! Akyse jau šviesu Ramūniukas šalia. Gydytoja giria, kad aš šaunuolė, kad buvau labai gerai pasiruošus (tikiuosi, tai dėl kursų, kuriuos lankėm), bet aš tik su šypsena atsakau, kad ji ko gero visoms taip sako 
Giliai širdelėj tikrai noriu tikėti, kad laikiausi šauniai. Nė nežinau, kiek laiko praėjo nuo to laiko, kai pradėjome "treniruotis" ir kiek stūmimų reikėjo, nes dabar jaučiausi praradus laiko nuovoką, bet, man atrodo, kad viskas pavyko greitai Po to ir vyras sakė, kad šauniai ir greitai pagimdėm Jau 13.35 turėjom dukrytę!!! Ramūniukas glosto veidą, bučiuoja... O man rieda ašaros. Truputį atsikvepiu. Tada gyd. sako, kad dar kartą stumsim. Stumiu iš visų jėgų. Gyd. spusteli pilvą. Gimsta placenta, bet jau jokio skausmo. Pasikeliu ant alkūnių pažiūrėt. Akušerė klausia, ar norėsim pasiimt. Sakom, kad neimsim (Mums tai atrodo kvaila... kažkas forume gerai pasakė, juk išoperuoto apendicito ar tonzilių namo neimam ir po to nelaidojam... bet kiekvienas aišku tegul galvoja savaip). Toliau mane tvarko, dezinfekuoja, patikrina tos vietelės jautrumą, dar kartą nuskausmina, ir sukabina įtrūkimus - tik trys kabės Nelpyšau ir kirpti nereikėjo, bet, žinok, kad ir tai būtų nesvarbu... Nes tas jausmas, kai Tu jau išlendi, kai pravirksti, kai guli drėgna ant mano pilvo, o tėvelis bučiuoja mano ašarotą veidą... - toks nenusakomas... Net nežinau, kokiu vardu vadinti šitą jausmą... Tik suprantu, kad man be galo, be proto gera, kad esu čia, kad šalia, mano mylimas žmogus ir kad kartu iš meilės pradėję, ilgai nešioję ir nekantriai laukę, mes pagaliau turim Tave... 
Tave - mažytę dukrytę... Tokią mažą ir kartu tokią didelę dovaną mums abiems. Prieš 9 mėnesius (tiksliau jau prieš 41 savaitę) tėvelis Tave padovanojo man, o šią dieną aš Tave dovanoju jam. Žinok, dukryte, kad Tavo tėvelį aš myliu labiausiai pasaulyje ir iš tos didžiulės meilės atsiradai Tu - mūsų stebuklėlis!!! Dabar mes tryse, o mūsų meilė TRIGUBA!!! Sveika atvykus!!! Malonu susipažinti...
Bet gal dar palauksim 
