Nuo vaikystės paniškai bijojau gimdymo. Vis galvodavau kaip man tada bus, buvau sau prisiekus, kad pati niekada negimdysiu, o liepsiu daryt Cezarį. Visos šios baimės dar labiau sustiprėjo, kai medicininės praktikos metu pamačiau porą gimdymų. Taigi, kaip supratote, nuo nėštumo pradžios buvau nerealiai įsibauginusi. Vis žiūrėjau internetinius filmukus apie gimdymus ir bandžiau priprast prie to proceso, skaičiau po keletą kartų Supermamos gimdymo istorijas ir vis kūriau, kaip bus man. Buvau pasiryžus susirast daktarą, kuris už pinigus padarytų Cezario pjūvį, kad tik nereikėtų patirt tokių skausmų, kaip mačiau.
O man buvo taip...
Nėštumas buvo labai lengvas, tad visur aktyviai dalyvaudavau - gimtadieniuose, vardadieniuose, susitikimuose, važinėdavau po visą Lietuvą, o Vilniuj lakstydavau po parduotuves, plaudavau namus, pirkdavau maistą, užnešdavau jį į šeštą aukštą - vienu žodžiu buvau kupina jėgų.
Perėjus visas ligonines buvau pasiruošus gimdyt VGN, nes man ten kaip ir labiausiai patiko, bet su niekuo iš labai anksto nebuvau susitarus. Perskaičiau forume apie Trakų ligoninę ir nulėkiau ten pažiūrėt, nes nebuvo ką tą dieną veikt. Požiūris į tą ligoninę buvo toks - na kuo gi Jūs mane galite nustebint?? Tad buvau pati nustebinta darbuotojų profesionalumo, paslaugumo ir šilto bendravimo. Tada pajutau, kad noriu gimdyt būtent ten. Susitariau su vedėja ir jau kažkaip ramiau laukiau savo dienos.
Buvo faina vasara. Tęsiau savo vojažus. Savaitę iki gimdymo po gimtadienio Molėtuose 3 nakties sugebėjau atvežt visus alkoholikus į Vilnių, o kitą dieną išlėkt į kitą meetą su nakvyne. Termino diena pasitaikė sekmadienis, tad nusprendžiau, kad namie sėdėt būtų nuodėmė ir nulėkėm su vyru į Druskininkus savaitgaliui. Patyrėm daug gerų emocijų - gyvenom geram viešbutėly, vakare pasėdėjom lauko kavinėse, pasivaikščiojom, pakvėpavom grynu oru. Nuotaika puiki. Sekmadienį bepusryčiaujant jaučiu, kad kažkas vyksta - pradėjo skaudėt pilvą kas 10 minučių. Aš tikėjaus, kad prasidės bent jau su 20 minučių tarpais, o čia iškart kas 10. Ką daryt? Nulėkiau į Druskininkų ligoninę - galvoju užrašys gal tonus bus aišku. Administracijoj kai išgirdo termino dieną ir kad mes iš Vilniaus vos nuo kėdės nenugriuvo seselė. Ginekologo nėra, reik važiuot į Varėną. Gerai, važiuojam. Jau mašinoj pusiau gulom, skausmai tęsiasi. Užsukom į Varėną. Apžiūrėjo, atsidarymas 2 cm, važiuojam toliau.
Nulėkiau į Trakus ir belipant laiptais skausmai baigėsi. Nu, galvoju, daktarė pamanys, kad esu intrigantė ir panikuotoja. Apžiūrėjo ir pasiūlė atsigult į ligoninę, pažadėjo padaryt pirmadienį tyrimus ir spręst tolesnę eigą. Gerai.
Su vyru nuvažiavom į Maximą bazę, pavalgėm, pripirkom man visokių puodelių, žurnalų, skanėstų, kad nebūtų liūdna gulėt. Vakare pasirodėm ligoninėj, gavom palatą, atsibučiavom, miegu. Staiga per miegus jaučiu - bėga kažkas. Vandenys. aš į laikrodį 11-59. Tą vienintelę akimirką pagalvojau, kad man šakės. Nuėjau pasirodžiau akušerei, perkėlė mane į gimdyklą, apžiūrėjo fainas daktaras. Aš šokau iškart - skambinam mano daktarei, vyrui, kviečiam anesteziologą - gimdau jau...Dabar juokas ima prisiminus. Jis ramiai paaiškino, kad turiu naktį pamiegot, nes būsiu bloga gimdyvė ryte - pavargus visa, be jėgų. Bandau miegot, nieko neišeina.
Sąrėmiai kas 10 minučių, tai su kiekvienu atsisėdu ir bandau pritaikyt perskaitytas metodikas - giliau kvėpuot. Skauda nelabai,sakyčiau spaudžia o ne skauda. Taip prašokinėjau iki 3 nakties. 3 val.atėjo akušerė ir pastatė lašelinę turbūt su kažkokiais vaistais, kad nurimau ir pasnaudžiau iki 6 val.
6 val. vėl apžiūra, atsidarymas 4 cm, skambinam vyrui ir daktarei.Vyrui liepiu padaryt juodos arbatos termosą, nes forume skaičiau, kad jos labai norisi.(sausainiai jau nupirkti). Skauda taip pat nelabai. 8 atvažiuoja vyras, ateina daktarė. Atsidarymas 5 cm, galima daryt epidūrą.
Vyrui sakau,-dar man taip labai neskaudėjo, bet darom epidūrą, gal po to bus vėlu.
Ateina kita akušerė, nes pasikeitė pamaina. Ji manęs klausinėja, kaip jaučiuos, -ar kaip prieš bulviakasį, ar prieš pasimatymą. Aš sakau, na tikrai ne kaip prieš pasimatymą.(klausinėja nesąmones, pagalvoju)
Ji man gražiai pasakoja, kad vaikelis, kurį iš meilės pradėjau, 9 mėnesius nešiojau, auginau, jaučiau jo judesius, jau pasiruošęs ateit pas savo mamytę, su ja susitikt ir būt visą gyvenimą mano vaiku. Jis pasiruošęs augt ir mane džiugint ir šian yra ta diena ir ta akimirka, kai mes susitiksim. Ar aš dar vis galvoju apie bulviakasį? Ne, aš jau tikrai taip nebegalvoju. Pradedu galvot apie tą vaikelį.
ateina ansteziologė.
Anesteziologė labai maloni, klausia, ar noriu sužinot apie epidūrą daugiau. Aš atšaunu, kad žinau viską ir pasirašau neperskačius paduotą lapą.
Suleidžia vaistus, sąrėmiai apsilpsta ir guliu rami. Po pusvalandžio apžiūra - atsidarymas beveik pilnas. Pradeda krėsti šaltis, tai paprašau kojinių ir kaldrytės. Sušilu. Nuleidžia šlapimą, nes pasišlapint neišeina.
Vis užeina anesteziologė ir linksmai klausinėja kaip aš gyvenu, Gerai gyvenu, -vis atsakau.
Tikrai laukiu pasimatymo. Po keleto minučių apžiūra ir gydytojos balsas - greit plaunam rankas, jau galvutė čia pat.
Aš nustebinta, nieko neskauda ir ką jau gimdau? Tai baigės tie visi baisiausi sąrėmiau? Kaip čia reiks dabar gimdyt taip greit, net nespėjau priprast? Klausiu, kaip čia man stumt? Akušerė rodo - giliai įkvepiam, o dabar iš visų jėgų.
Nieko nejaučiu, bet stumiu, o pati galvoju baseiną juk lankiau - turėčiau išstumt. Taip pastumiu per vieną sąrėmį. Kitą laukiam. Trečias sąrėmis - pasiruošiam, įkvėpiam...jau va antakiai , akytės, galvytė, dar kiek pastumiam. Valio, pagimdėm...
Visą amžinybę man truko, kol išgirdau vaiko balselį. (iš tikro kokią sekundę )...Parodė tokį padarėlį, kaip kačiuką miaukiantį. Nunešė apžiūrėt. O aš galvoju, tai ką ir viskas, baigėsi tas gimdymas, kurio čia taip visą gyvenimą bijojau?? Kažkaip nuliūdau dėl to netgi.
Po to viskas buvo kaip iš knygos - uždėjo man ant pilvo mažylę, o taip graudu dėl jos tokios mažos, vyras taip švelniai mus pabučiavo ir įvyko mūsų visų pirmasis pasimatymas. Jis buvo labai šviesus, lengvas ir šventiškas. Dabar gailiuosi, kad taip ilgai bijojau gimdymo. Jis visai nebaisus. Iš tikro tai ilgas ėjimas į labai jaudinantį pirmą pasimatymą. Nebijokit gimdymo ir Jūs
o filmukas matau visus sužavėjo 
aš irgi apie Ameliją galvojau 
Bandysiu ir as apie bulviakasi umirst 
taip graziai ir lengvai pagimdytu 
tai butu fantastiska ir jokiu baimiu 
tad visoms linkiu tokiu smagiu gimdymu