Taip ir prasidėjo kelionė link svajonės - mažylio.Nėštumas nebuvo nei labai sunkus, nei labai lengvas, sunki buvo pabaiga - karščiai, įtartas gestacinis diabetas, preeklampsijos grėsmė - tinimai, spaudimas... O mažasis pilietis nuo pat pradžios rodė savo charakterį - slėpė kuo bus. Tiesa, 16 sav per echo gydytoja pasako - ruoškitės mergaitei. Kažkas viduje apsivertė ir visą nėštumą nešiodama slapuką vos neapsivemdavau, kai kas nors pasakydavo kad bus mergaitė. Kažkokia keista fizinė reakcija
Liepos 14 d, būdama 35 sav ir 6 d
buvau eilinei apžiūrai pas gydytoją. Iki gimdymo dar visas mėnuo, nors gydytoja ir nuteikinėjo, kad ilgiau 38 sav nešioti neleis, vis dėl to įtarto gestacinio diabeto. Grįžau su siuntimu į ligoninę dėl aukšto spaudimo, tinimų ir per paskutines 3 sav priaugtų 7 kg svorio. Kol ji rašė siuntimą karksėjau, kad jau nenoriu būt nėščia, kad nenoriu tų karščių, kad nenoriu į ligoninę, nebent dėl rezultato 
Grįžus pusę nakties blioviau, nes nekenčiu ligoninių. Galiausiai nuvargusi užmigau. Liepos 15, 6:40 - nesupratau ar pajutau ar išgirdau, kaip pokštelėjo ir pajutau šilumą tarp kojų, perbraukiu, šlapia. Pašokau iš lovos ir pliūptelėjo vandenys... Didžiuliais kiekiais. Spėju pamąstyt, lygiai 36 sav, per anksti
Drebančiom rankom suskambinu gydytojai, suskambinu vyrui (jis buvo tik išvažiavęs padirbėti), nuėjau į dušą ir pradėjau krautis daiktus. Ir vis laukiau kada jau čia prasidės sąrėmiai. Vyras grįžo, namai nulaistyti vandenimis, grindys šlapiai nupėduotos, o kur sustojau, ten liko balutės. Šiaip ne taip apsirengiu besilaistydama vandenimis, važiuojam. Po valandos mes gimdymo skyriaus priėmime. Supratinga akušerė klausia, kiek vandens nubėgo. Šaukštas? Stiklinė? Sakau, kibiras. Dar aišku, juo nulaistau ir tualetą, kur darau sysiaus tyrimą ir apžiūros kambarėlį, nulipus nuo kėdės palieku balutę. Ką gi, gera žinia natūraliai gimdant - atsidarymas 4 cm be jokių pastangų, skausmo, apskritai be jokių pojūčių. Persirengiu, nueinam su vyru į gimdyklą. Prikabina aparatus sekti vaikiuko tonams ir sąrėmiams. Išguliu 2 valandas. Sąrėmių nėra. Per tą laiką atvažiuoja mano gydytoja ir ateina tyrimo atsakymai... Šlapime labai didelis kiekis baltymo, diagnozuojama sunki preeklampsija, natūraliai gimdyti man neleis
Baimė, bet dar didesnę matau vyro akyse. Darys spinalinę. Tai skamba baisiai, juk buvau pasiryžusi net gimdyti be nuskausminimo, kaip labai bijau dūrio į nugarą 
Liepiu vyrui duoti pinigų anesteziologui, kad ranka nedrebėtų, paspaudžia man ranką ir išvažiuoju... Pilna operacinė žmonių... Įduria, nieko baisaus, pajuntu, kad nejaučiu kūno nuo pažastų... Anesteziologas nusisukdamas sako "yes, iš pirmo karto pataikiau"... Nenuostabu, gi nesu plona, stuburo pas mane nesimato, o kur jau ten slanksteliai... 
Uždeda pertvarą, operacija prasideda. Anesteziologas (beje, jaunas linksmas vaikinas) uždeda deguonies kaukę ir laiks nuo laiko ją nuima kai nori pakalbinti ar pajuokinti. Ant lempos matau raudoną atspindį, stengiuosi negalvot, kad ten mano pilvas. Klausiu, kada matysiu savo vaikiuką. Sako, maždaug už kokių 10 min. Jos praeina akimirksniu, aptirpstu dar labiau. Sunku kvėpuot, kvėpuoju pilna burna, kai išgirstu savo mažyčio verksmą. Liepos 15, 11:49, 3600g, 52 cm. Jį nuneša apvalyti, anesteziologas komentuoja - sveikas, gražus vaikutis, viskas gerai, kvėpuoja pats. O man akis užtvindo ašaros, žiauriai pradeda trūkti oro, pradedu kriokt, balsu, savo balso nepažįstu, kažkoks svetimas. Anesteziologas išsigandęs nuima kaukę ir sako, kas yra? Negasdink, aš irgi žmogus. Šiaip ne taip išdaužiu "iš laimės", nusijuokia ir uždeda kaukę. Girdžiu savo gydytojos balsą - ar mamai parodėt vaikiuką? Sako, ne dar. - Tai rodykit. Anesteziologas tuo metu lygiu balsu komentuoja toliau - turit berniuką, žinojot kas gims? Man pasikartoja dusimo priepuolis... Seselė atneša mažą gumulėlį susuktą į raudoną tarybinį dekutį. Kyšo tik veidukas, visas baltas, varškėtas, tik šiek tiek nuvalytas. Dideli putlūs žandukai, riestas smakriukas, primerktos akytės. Seselė sako, mama, pabučiuokit savo sūnų. Šiaip ne taip sudedu lūpas, pasuku galvą ir pabučiuoju į šiltą žanduką. Mažiuką išneša. Daugiau nekriokiu, bet kol siuva ašaros upeliais bėga per veidą. Anesteziologas bando visaip pakelti man ūpą, kad jau viskas baigta, jau viskas gerai. Kai emocijos nuslūgsta, siuvimas baigtas, nuima man kaukę, tada paklausiu kiek balų pagal Apgar. Sako 9 iškart, 10 po 5 min. Atvažiuoja reanimatologai, išsiveža mane į reanimaciją ir sekančias dvi paras matau savo vaikiuką tik fotoaparato ekrane, kai vyras tas brangias 5 min per dieną ateina manęs aplankyti. Vežant į reanimaciją kalbuosi mobiliuoju su mama. Ji paklausia ar jau ligoninėje (iš vakaro sakiau, kad mane guldo), o aš ją informuoju, kad jau turi anūkėlį
Trečią dieną pagaliau esu pogimdyminiame skyriuje. Noras pamatyti vaikutį toks begalinis, kad atsistoju ir nueinu. Ir nieko man neskauda, net nepajuntu kad man darytas cezaris. Toliau viskas kaip sapne - pripompuota raminamųjų, kad nepasireišktų traukuliai (preeklampsijos padariniai), plaučių uždegimas su siaubingu nugaros skausmu ir aukšta temperatūra, ašaros išgirdus Antakalnio gatve važiuojantį troleibusą... Bet tai smulkmenos... Sūnelis, nors ir gimė 36 savaičių, kvėpavo pats, valgė pats, nereikėjo jokių papildomų priemonių, išskyrus, kad buvo stebimas ir prižiūrimas puikaus neišnešiotų kūdikių personalo. Ketvirtą dieną po operacijos mažiukas atkeliavo į mano palatą ir daugiau nebesiskyrėme...
Dabar mums jau beveik 3 mėnesiai, šypsomės, guguojam, bendraujam, augam...
Rodos ir vargo nebuvo
Jurgele liuks istorija 
sunki pradžia ir graži pabaiga 
sekmes abiems 
Ir guodžiausi vienai supermamai, kad esu nenormali matyt, tai ji sakė, jautėsi pirmo vaiko laukdamasi lygiai taip pat 
