Tu miegi saldžiai savo lovelėje, o aš žiūriu, negaliu atitraukti akių. Bijau sujudėti, kad neišbaidyčiau tavo sapno. Tu jau toks didelis, jau greitai bus penki mėnesiai, ir visiškai nepanašus į tą mažą žirniuką kurį man vieną gražų, saulėtą gegužės rytą padėjo ant krūtinės.
Dažnai prisimenu tas dienas, kai laukiau tų dviejų juostelių, patvirtinančių pačią nuostabiausią naujieną, tuos mėnesius, kai gyvenai mano pilvelyje, kai savo mažom kojelėm kutendavai mane, o mes su tėčiu žiūrėdavom kaip į patį didžiausią stebuklą.
Sako, kad vaikai pirmiausia gimsta mūsų galvose, mūsų širdyse, ir aš tuo nuoširdžiausiai tikiu. Nes tu, mano meile, būtent toks, atkelevęs iš mano svajų, iš mano sapnų, iš mano vilčių ir iš didžiulės didžiulės meilės.
Laukėm tavęs gimstančio gegužės devynioliktą dieną, tačiau tu sugalvojai šiek tiek padelsti. Gal ir gerai, juk manau ten pilvelyje tau buvo ganėtinai smagu. Tačiau lygiai vidurnaktį, man jau užmigus, tu ėmei ir sumąstei, kad pilve jau gana ankšta, o ir oras tikrai puikus, taip, kad metas laukan!
Aš atsikeliu, bet nelabai suprantu kas darosi, gal tik šiaip maudžia pilvą, gal dar čia visai ne tie įžymieji sąrėmiai apie kuriuos visų klausinėjau tuos mėnesius? Dėl visa ko žadinu tėtį, o pati einu nusiprausti po dušu. Stoviu po bėgančiu vandeniu, žiūriu į didžiulį pilvūzą ir jaučiuosi visiškai rami, o visad maniau, kad pulsiu į paniką... Skaičiuojam minutes kas kiek vyksta sąrėmiai, skambinam daktarui, žadinam jį iš miego, nes mūsų Benas laukti tikrai nelinkęs.
Kol vyras iš spintos traukia seniai jau suruoštą tašę ir bando į ją dar sutalpinti mano chalatą, aš rengiuos. Velkuosi savo nėštukišką Karlsono kombinezoną, o mintyse galvoju, negi jau viskas, negi jau daugiau jo nebereiks nešiot? Kažkaip viskas atrodo nerealu.
Tylutėliai, niekam nieko nepasakę, išeiname iš namų. Nenorim jaudinti kitų, be to noriu tik dviese su savo vyru pasidžiaugti šia akimirka, niekam jos neatiduoti.
Na va, po valandos aš jau guliu ligoninės lovoje, prijungta visokiausios aparatūros, tėtis, šalia įsitaisęs ant fotelio, todėl aš rami. Daktaras pataria nusnūsti, juk kaip bebūtų naktis, bet miegas neima. Guliu užmerkus akis ir laukiu ateinant savojo Beno, bandau jį įsivaizduoti.....
Bėga valandos, pamažu išaušta rytas. Pamažu, niekur neskubėdamas į pasaulį atkeliauja mano Benas. Jaučiu jo drėgną kūnelį padėtą man ant krūtinės, guliu užmerkus akis, pavargus ir be galo laiminga.
Akušerė tau uždeda kepuraitę ir duoda palaikyti tave tėčiui. Žiūriu į du savo brangiausius gyvenimo vyrus, mąstydama ar begali žmogus būti dar laimingesnis?
Mūsų mažylis įsitaiso šalia manęs, o tėtis griebia telefoną, juk Benas nori visiems pranešti: SVEIKI! AŠ JAU GIMIAU!

labai gražu Sėkmytės Benukui ir bučkiukas nuo Kotrynėlės

Labai ačiū

Labai graži Benuko gimimo istorija
Linkime augti stipriems ir laimingiems

Nuostabi istorija

Kaip gražu, jau ir pati nesulaukiu, kada gimdysiu...

labai gražiai papasakojai Aukit didučiai ir sveikučiai

Labai visoms

Gražu
Aukit sveiki ir dideli

labai grazu

Benukui nuo Patricios

Benukas Pati siuncia bucki

BENUI,kuris pats sugalvojo islysti nuo beno kuri reikejo isprasyti,nes lapkriti gero oro beveik nebuna
Kaip isrinkot varda?

Na kad labai gražus jis mums be to ir vardo reikšmė patiko
Linkėjimai Benučiui nuo Benučio

labai gražu

Be galo grazu

labai graziai aprasyta,su tokia ramybe

Labai grazi istorija Sekmes ir sveikateles augant