Viskas prasidejo per Jonines, kai mano vyras prisipažino Kad labai norėtų vaikelio... Kaip aš visiem sakiau, kad tą naktį radom paparčio žiedą
... Nes tą naktį jis man pasipiršo. Greitai atšokom vestuves ir puoliau planuoti. Vyras į tą reikalą žiūrėjo daug paprasčiau. Jis man sakė atsipalaiduok, mes tikrai turėsim vaikelį... O aš skubėjau. O neštumo testai vis rodė vieną juostelę. Planavimo laikotarpis man atrodė,kad užėmė visą amžinybę, o ištikro tai truko visai trumpai, trečias mieno buvo sėkmingas 
. Nors aš žinojau, atrodo nuo pat pirmos akimirkos, kad jau... Taigi gruodžio 31 rytą išvydau išsvajotas 2 juosteles . Prisimenu nėštumo pradžią: tai buvo košmaras mane pykino net miegančią... Atrodė, kad aš tik miegu ir man bloga... Baigėsi pirmas nėštumo trimestras ir baigėsi visi pykinimai. Tiesiog vieną dieną atsirado noras gyventi... Toliau viskas klostėsi puikiai, pilvelis apvalėjo. Su vyru svajojom, laukėm, šnekino pilvelį ir svajojom. Gydytojai po echoskopijos tvirtino,kad bus mergytė,o aš viduj vyliausi, kad gims sūnelis. Nors save mokiau šnekėti su mergyte ir visa laiką atsiprašinėjau, kad pakalbinu kaip berniuką. Net įsigijau kelis rausvus drabužėlius. Pagaliau atėjo laikas išeiti nėštumo gimdymo atostogų. Aš kaifavau nuo minties,kad daugiau galėsiu skirti laiko sau ir ateinanciam mažyliui. Vasara praleke nepastebimai, su vyru išmaišėm visą Lietuvą. Jaučiausi puikiai, buvau laiminga. 38 savaitę visiems šnekėjau, kad vaikelis jau gali gimti...Nors pati nelabai tikėjau, kad gims nesulaukęs savo nustatyto laiko. Šeštadienį turėjo būti medžiotojų sventė (vyras medžiotojas), penktadienį vyras išėjo į darbą, o aš lepinausi namie. Naktį pabudau nuo nežmoniško kartėlio,mane supykino... Tą naktį taip ir nepamiegojau... tai vemiau, tai viduriavau... Skaudėjo skrandį. Ryte po pamainos grįžo vyras, aš neturėjau jėgų atsikelti iš lovos. Mes niekur neišvažiavom. Vyras nuvežė mane į ligoninę (į Antakalnio klinikas). Mane apžiūrėjo gydytoja, pasakė kad veiklos gimdymo tikrai nėra, kad tai paprasčiausias apsinuodyjimas. Gryžus pusę dienos pragulėjau su pilvo spązmais. Sekmadienį turėjo buti mūsų vestuvių metinės, todėl jau planavau kaip nuvažiuosim į Kiniečių restoraną... Kad galėsiu išgerti šampano... O tada jau galės gimti mažylis... Deja, mažylis norėjo kitaip. Vakare nuoėjau į tuoletą ir pamačiau lašelį kraujo. Tuoj susitiksim pagalvojau. Vyrui nesakiau nieko. Pajutau pirmuosius sąrėmius, jie buvo silpni bet reguliarūs. Gulantis vyrui puse lūpų užsiminiau,kad ryt bus sunki diena ir kad jam būtinai reikia išsimiegoti. Prasiblaškiau po namus visą naktį, sarėmiai tai intensyvėjo, tai atslūgdavo. Vis galvojau, ar važiuoti... Pusėj aštuonių nuėjau į dušą, nusiprausiau, paždinau vyrą ir pasakiau, kad atėjo didžioji diena ruoškis. Pasimetęs jis blaškėsi nažinodamas ką daryti, o aš tik šypsojausi. Devintą buvom antakalnio klinikose. Apžiūrėjo gydytoja: atsidarymas 2, kaklelis minkštas, veikla yra. Užpildė visus popierius, pastatė klizmą. Skausmas intensyvėjo, aš blaškiausi po palatą. Prijungė aparatą fiksuoti sarėmiam ir vaikelio širdutės tonam. Deja aparatas sarėmių stiprumo nefiksavo, dar akušerė pajuokavo, kad simuliuoju. Po patikrinimo paaiškėjo, kad atsidarymas tik 2,5. Nuleido vandenis. Vėliau vėl patikrinimas: per lėta gimdymo veikla, atsidarymas tik 5. Skatinsim, nusprendė gydytoja... Pastatė lašelinę ir prasidėjo didysis kaifas. Su vyru net nešnekėjau... Pabandžiau inkšti, nepadeda... Tik laikiausi įsikibus į jo ranką. Kadangi nagų nenusikirpau, tie jie su kiekvienu sąrėmiu smigo į vyro ranką. O dar tie kaklelio atsidarymo tikrinimai gimdymo metu... Vyras paklausė gydytojos,kada... Gydytoja paguodė, kad septintai vakaro gims, pažiūriu į laikrodį, tik 5. vyrui sakau neištversiu. Jis guodžia mane ir sako, laikykis, tu gali... dejuoju: negaliu, mirsiu... Vyras sako tu viską gali, tu gi pas mane BTRas (tanketė
). Ne inkščiu, aš moteris, silpna ir bejėgė... Einam namo.. Jis mane ramina, tu gali tu ištversi... ateina gydytoja, aš jei sakau, atjunkit lašelinę, mes išeinam namo... Jos su akušere susižvalgė, ne sako iš čia išeisi su vakeliu ... Vėl kalelio patikrinimas, atsidarymas 9 su puse. Liepia lipti ant gimdymo stalo... Vėl kalelio patikrinimas, atsidarymas 10. Nu va sako gydytoja, tuoj gims mažylis... tik, sako, dar nestumk, vaikelis neusileido. Aš ir klausiu, o kada nusileis? Sako, septintą... Pažiūriu į laikrodį, 18 val. 15 min... Ne, sakau, stumsiu... Man sako, plyši visa. Tada akušerė gydytojai sako, tegu pabando, gal viskas bus gerai... Pamokė mane stumt. Sako pabandyk lyg kakoti, o as ir sakau, o jei apsikakosiu? O ji man, pabandyk ir matysim. Pasistanginau... Nusprendė kad reiks kirpt, suleido novakajino. Vel liepė stumt. O aš ir stumiu... sako jei turi jėgu nesustok, stumk dar. Nežinau iškur jų turėjau, stumiu... Kadangi dar prieš gimdymą viena pažystama užsiminė, kad stumt reikia užsimerkus, kad nesutrūktų akių kapiliarai. Tai aš ir stumiu užsimerkus, aš gi moteris ir turiu likti graži 
. Išstūmiau galvytę (aišku niekas man to nespėjo pasakyti), dar pasistanginau ir pajutau kaip viduj kažkas truko ir man pasirodė, kad pliuptelėjo kraujas... tą akimirką išsigandus atsimerkiau ir pamačiau kaip gimsta mano stebuklas. Jis taip lengvai išslydo iš mane ir pumtelėjo tiesiai ant mano pilvo... Toks mažutis ir gražutis... ir išgirdau: mamyte, gimė sūnus... Tą akimirką pravirkau iš laimės. Pabučiavau vaikelį į kaktytę, vyrui leido nukirpti virkštelę... Vėliau sūnelį tvarkė, o aš jau galėjau pasakoti anegdotus, nes buvau tokia laiminga. Viskas pasimiršo, o aš kartojau vyrui: sakiau kad bus sūnus... Mūsų sūnus....
istorija... 
