Jau tiek kartu skundziausi cia forume... tiek nelaimingu meiliu ispasakojau. Nebezinau, kas man darosi. Esu issilavinusi, grazi, turiu puiku suneli, esu jauna... bet ta baime mane po truputi zudo... Esu turbut per daug uzsiciklinusi ant tu diedu... man tiesiog butina jausti salia draugo peti. Po kiekvienos nelaimingos meiles istorijos sugebedavau vel pakilti, dziaugtis gyvenimu, bet po paskutiniojo draugo isdavystes, draugo, kuri tikrai labai labai mylejau ir tebemyliu, jauciu, kad neturiu jegu... Bijau vienatves, bijau, kad niekas niekada manes nebepamils, niekam nebebusiu reikalinga, ... Kodel gyvenimas atima is manes dziaugsma buti mylimai? Kame slypi ta priezastis? Vis mastau, kas manyje netaip? Sirdis apsipila krauju, nebegaliu daugiau... Tiek nedaug reikia... bet tas nedaug yra man nepasiekiama...
kas man yra? kur man kreiptis, kas man gali padeti? jauciu, kad tiesiog mirstu...
tik neuzsipulkit manes... man tikrai labai labai bloga...

viskas tvarkoj. niekas nepuola, bet tavo zodziuose man kazkaip uzkliuvo buti mylimai. visi to norim, bet reikia manau ir myleti, antra gal tu savo ta baime likti viena zmones atbaidai, prisirisi prie ju per stipriai, gal jie bijodami didelio artumo pradeda tolti? esme turbut tavyje ir tikrai tai nera blogai, tik pacios naudai reiketu issiaiskinti, sako tai yra gerai kai susimastai kodel taip yra? tobuleji manau
man ta baime kazkada irgi buvo. ir tik dabar ja prisiminiau, kai tu paminejai.
bijojau buti viena, bijojau likti viena, kai visos jau beveik vyrus turejo o as buvau viena. bet esme turbut ne tame. nezinau kaip iveikiau ta baime, gal paprasciausiai supratau kad nera jau man taip blogai jei ir liksiu viena, tikrai rasiu ka veikti, net apie vienuolyna buvau pagalvojusi, nors nelabai save ten isivaizduoju
na tu bent suneli turi, tai yra gerai ir tikrai nesi viena. jau vien jis kiek laiko turetu uzimti
pagalvok ir apie geraja puse. esi viena, darai ka nori, kur nori, kaip nori,vyriski sutikusi simpatiska negalvoji kaip cia likti istikimai ir pan. tikrai yra geru dalyku ir likus vienai, paprasciausiai negalvoti vien tik apie tai jog esu viena. lengva cia patarineti, nu bet kazkaip persirgau ta baime ir net nepastebejau.
nezinau kaip kitiems, bet mano terapija, isvaziuoju kur nors. na nueinu i stoti sedu i pirma autobusa kur i didesni miesta vaziuoja isvaziuoju, atsigeriu kur kavos ir gristu. man padeda, kazkaip viskas susidelioja i savo vietas, gal kad galiu ramiai pagalvoti?

Pažįstamos tos vienatvės baimės, pavasare, oi, kaip pažįstamos...Tos nesėkmės su vyrais, čia draugauji, atsiveri, kažko imi tikėtis, galų gale pripranti bei prisiriši prie žmogaus.Dažnai savęs klausdavau, kodėl vėl taip atsitiko, kad aš likau viena?Vėl ir vėl bandžiau rasti atsakymus savyje.Kažkur radau tokią mintį, kad vyrams patinka laisvos ir nepriklausomos bei stiprios moterys.Ir vos tik jiems parodai, kad jis tau rūpi, ima tolti.Kai atsiveri, tampi labai pažeidžiamas.O gal būtent tokiu būdu kažkas tau yra bandoma pasakyti?Kažkas, ką tik tu viena turi suprasti?Ir dar- REIKIA MOKĖTI IŠLAUKTI. Jei išėjo, tai vadinas nebuvo tikra. Išėjo, tai išėjo.Paleisk jį. Nebelaikyk mintyse. Vyrai dažnai siekia moters tol, kol ją gauna.Neparodyk pirma laiko savo jausmų,kad ir kaip tau patiktų koks vyriškis.Dažniausiai būna taip, kai imi susitaikyt su savo vienatve( tik išmokę būti vieni, sustiprėjam, užaugam, kad galėtumėm ir mokėtumėm būt su kitais), kai su ja susidraugauji, kaip tyčia ima kas nors ir atsiranda.Kad dar kartą įskaudintų, arba kad pasiliktų su tavim amžinai...
Ir, kažkaip galvoju, kodėl mes verkiam, kai mus palieka? Taip, mums skauda.Labai skauda.Bet-MUMS GAILA SAVĘS.Kažkaip vis prisimenu vieno žmogaus man pasakytą mintį(kai taip pat kliedėjau)-NETAPTI GAILESČIU SAU.
P.S.Jei bus sunku,parašyk e-meilą.Tu nesi viena...

Praeitą savaitę skaičiau LOUISE L. HAY knygą "Mylėdamas save tu būsi laimingas". Rekomenduočiau nusipirkti ir paskaityti. Manau tikrai rasi atsakymus į savo klausimus

O man atvirksciai... matyt, su metais taip. Pagaunu save, kad visai man nieko butu vienai ar tik su vaiku Kartais neblogai vyras, bet shaip juk yra ir draugai, o ta kasdienybe... Na, jei labai mylimas, tai taip, bet kad nugaruoja tos meiles nemazhai

Zinai man taip ir buvo- kai supratau pasirode, kad ne ji bijojau palikti, bet pati likti viena. Atrode, kad nebemokesiu buti, gyventi, keltis viena. Esu taip pat is tu zmoniu, kurie nori jausti kazka salia, as viena manau sunkiai tverciau. Esu is tu zmoniu, kurie laika geriau leis kompanijoje nei viena namuose

na, visi noretu laimingo gyvenimo nevieni, bet jeigu nelemta, ka padarysi. Po 10 metu paiesku, suvokiau, kad dar ne laikas, turbut, ir nuo tada man visi zmones tapo ne vyrais ir moterimis, o zmonemis ir viskas. Bendrauju su visais vienodai, o kas bus, tas bus