Pastaruoju metu esu lyg nesava: nieko nenoriu daryti, daugelis zmoniu mane erzina (ypatingai seimos nariai, su kuriais jau kelios dienos stengiuosi tureti kuo maziau kontaktu), jauciu, kad as visa viduje drebu (bet tikrai ne del salcio) tarsi kazko labai nervindamasi laukciau... Ypatingai nervinis drebijimas jauciasi rankose, todel kai ka nors darau, tiek aplinkiniai, tiek as pati jauciu, kad judesiai tikrai ne tokiek, kokie buvo tarkim pries pora savaiciu...
Jei tai butu sesijos laikotarpis, tuomet savo elgesi galeciau pateisinti pervargimu, bet dabar dar taip neturetu buti: juk tik vienas kitas nedidelis atsiskaitymas "atsiranda" ir jiems pasiruosti daug pastangu nereikia...
Kai buvau 12-oje klaseje (tai buvo pries kelis metus), turejau problemu del skydliaukes. Tuomet buvau labai jautri, noredavosi verkti. Mama siomis dienomis "pajuokauja", kad gal vel turiu problemu del jos...
Jau ilga laika "kovoju" su spuogais, bet nesekmingai. Pries 3 savaites pradejau vartoti kontraceptikus nuo ju (vakar kaip tik pabaigiau pakuote). Ar vidinis drebulys, nieko nenorejimas daryti, aplinkiniu erzinimas galetu buti susijes su hormoniniu kontraceptiku vartojimu? O gal tai depresijos pradzia?

nesu gydytoja, bet jei galvoji apie tai kas tau yra tai turbut dar ne depresija. sregantys depresija, bent jau kiek teko susidurti, tikrai negalvoja kad jie serga, o ir negalvoja kas man yra, jie paprasciausiai labai liudi, nieko nenori, nieko nedaro ir labai keistai sypsosi. cia mano toks pastebejimas.
jei rimtai, tai galvoju kad gal tikrai tavo skydliauke kalta? kiek zinau ji tikrai ne i nauda? O gal ir k.t.
o gal paprasciausiai pms sidromas? nezinojau kas tai yra, bet neseniai pradejau sirgti tuo ir negaliu patiketi kad tikrai jis buna. nu tokia nuotaika buvo su..., kad zliumbiau ir nieko nedariau, bet tik atejus mmm viskas vel gerai ir pati negalejau patiketi kad taip elgiausi. nors beje varotau vaistus, kurie gal man sustiprino ta pms sindroma, nu bet visai jis nieko gero
Papildyta @ [mergetime]1096919192[/mergetime]
beje duobiu moteriai pastoviai buna, skaiciau tokia knygute, ten raso kad visas moters gyvenimas leidimasis, pakilimas, leidimasis... tai gal cia duobe?
bet bus ir kilimas, kartais reikia uz kazko uzsikabinti ar paprasciausiai islaukti, kita karta gal net norisi pabuti duobeje ir papykti ant visu.
tik svarbiausia suprasti kad tikrai reikia profesionalo pagalbos, tikiuosi bus viskas gerai

Tai panasu i kontraceptiniu tableciu pasalini poveiki. Nagi pasiskaityk sita skyreli, ga kazka panasaus rasi. Man panasiai buvo kaip tau, nustojau ir liuks!

Stai nuoroda : http://www.supermama.com/InvisionBoard/ind...?showtopic=5307

ech ne taip parasiau, profesionalo reikia tada kai supranti kad pati nebeissikapstysi, aisku sunku tai pastebeti, bet gal koki signala aplinkiniams mestelsi. bet manau kad tikrai cia tos kt

Nesu daktarė, bet manau kad tie negalavimai gali buti nuo kontraceptikų. Pati jų vengiu. Pabandyk nebevartoti, jeigu ne palengvės, kreipkis į medikus. Beje, iš daktarų girdėjau, kad iki 30-35 metų geriau hormoninių kontraceptikų nevartoti.

Pagaliau radau temą, kurios ieškojau
Man irgi buvo tas pats - kažkokia depresija ar kas tai užpuolė. Mečiau gerti KKT ir pradėjau gerti Cezradyston (čia jonažolės). Viskas pasidariau vėl aktyvi.
Tik dabar galvoju - kas padėjo, o mečiau gerti KKT dėl to, kad jie su jonažolėm nesiderina...

Na kontraceptiku as paskutini pusmeti negeriu, tai uztat turiu PMS pagal pilna programa. Tavo aprasymas labai atitinka mano savijauta pries pat prasidedant menesinem. Garbes zodis, jautiesi, tarsi butum ant pamisimo ribos: viskas erzina iki tokio lygio, kad atrodo, jog iki pilnos laimes man tik kalasnikovo truksta... Kai geriau kontraceptikus taip baisiai nebudavo.

Beje, esu turejus ir depresija. Tikrai ne tas jausmas. Tas kas ja turi, net minties neprilaiko, kad jiems kazkas negerai su sveikata. As pas gydytoja kreipiausi tik tuomet, kai keleta paru is eiles negalejau uzmigti... Isgirdus diagnose maniau, kad tai kazkokia klaida... Tik po to, kai pradejau dometis, pamaciau, kad is ties turejau visus simptomus isskyrus mintis apie savizudybe.

Na čia jūs kažkaip keistai apie depresiją kalbat. Aš tai pvz puikiai supratau kas man yra ir visai ne tai, kad tik liūdėčiau ir nekreipčiau į tai dėmesio. Gal dėl to, kad jau iš mamos žinojau, kaip ten viskas būna, bet kad į TOKIĄ baisią savijautą nekreipt dėmesio ir netikėt, kad sergi tai nea, taip tikrai nebuvo.

Tikra netiesa, kad sergantys depresija negalvoja kas jiems yra. As kaip tik kai sirgau, tai be perstojo galvojau kas su manim yra, kodel as tapau nebe savimi, o visai kitokiu zmogumi, kas man yra ir t.t., ir tos mintys nuolat sukdavosi mano galvoje: "Kas man, kodel, nuo ko?". O, kontraceptiku vienas is galimu pasaliniu poveikiu butent yra depresija. Ir tarp skydliaukes sutrikimu ir depresijos yra glaudus rysys, kai man nustate depresija, pirmiausia istyre skydliauke.
As tai negalejau vartoti kontraceptiku, nes man nuo ju ir spaudimas pakilo, ir pradejo atsirasti pirmieji depresijos simptomai. Nutraukiau, ir viskas gerai

"Mūsų nelaimei mes turime per daug laisvalaikio savrstymui ar esame laimingi" - Džonas Bernardas Šou. Užimtumas šalina depresiją.

Geriau tu tableciu nevartok, nieko gero, as panasiai jauciausi; pagerk cinko tableciukes (vitaminus), padeda nuo spuogu (isbandyta).

Labai neteisingas poziuris i depresija. Depresija yra liga, taip pat kaip ir vezys bei AIDS. Ar mes kam nors sakome: "Uzimtumas salina vezi?'. Juokingai skambetu, ar ne? Kai zmogus serga gilia depresija (turiu omeny Didziaja depresija, liga, o ne laikina liudesi), jis neturi jokiu jegu kuo nors uzsiimti, jokios motyvacijos tam. Be to, bet koks net eilinis darbelis reikalauja milzinisku pastangu. Tarkim, tu nori uzsikaisti kava. Bet jei tuo metu tau kas nors ka nors sako, tu negali kaist kavos, nes tau reikia susikaupt tam, kad suprastum kas tau sakoma. Nes depresijos metu buna sutrikusi demesio koncentracija, buna labai suletejusios reakcijos, mastymas.
Mane tai kartais stebina zmoniu tamsumas, kurie nieko neismanydami apie sia baisia liga, sako tokias kvailas frazes kaip "uzimtumas salina depresija". Depresija yra pati sunkiausia liga, nes butent nuo jos, o ne nuo AIDS ar vezio zmones dazniausiai nusizudo. Suzinojes, kad esi uzsikretes AIDS, tu dar gali tureti vilti, kad isgyvensi bent desimt metu, tu gali sirgdamas AIDS ar veziu ir dirbt, ir mokytis, ir bendraut su zmonemis, ir gyvent. Susirges gilia depresija zmogus negali nei dirbt, nei mokytis. Kai prabunda ryte, jo didziausia dilema - kaip istverti dar viena gyvenimo diena su sia busena. Dazniausiai norisi uzmigti ir niekada neprabusti. Negali sneketis su jokiais zmonemis, nes tavo mastymas sutrinka, negali formuluot minciu, pradedi bijot zmoniu. Net patys artimiausi zmones tau pasidaro tarsi svetimi, net su jais neiseina bendraut. Neiseina net pasakyti eilines frazes: "grazus oras", nes tarsi tave kazkas prislopina, smaugia is vidaus, ir negali kalbet. Pats plepiausias zmogus susirges depresija pasidaro tyleniu, balsas tampa tylus, jei istari kokia fraze ji tarsi istesta, leta. Viskas tavyje issiderina - sugebejimas mastyti, jausti, bendrauti, kalbeti. Tai, ka visi zmones daro lengvai kasdien, net nesusimastydami, depresija serganciam zmogui - didziausia kancia. Niekur nebematai prasmes, jauti milziniska kaltes jausma del savo tokios busenos, nes pasijunti visiskai bevertis ir nieko su tuo negali padaryt. Galeciau rasyt dar ilgai ir daug apie tai, bet vis tiek neisgyvenes sios busenos to niekada nesupras. Baisiausiai, kai pasveiksti, bet po kiek laiko vel ta busena pasikartoja. Tpfu tpfu tpfu man jau trys metai kaip depresija nebesikartoja, nors turejau sesis gilius epizodus, besitesiancius nuo puses metu iki metu. Vaistus vartoti turi nuolat, vartoju ir siuo metu antidepresantus. Pati jau nebeatsimenu to jausmo, tos busenos, bet sapnuoju tai beveik kiekviena nakti, sapnuoju, kad ir vel man uzeina, kad ir vel nebegaliu kalbet, visa ta nevilti, prabundu ispilta prakaito ir pirma mintis prabudus - ar viskas gerai, tada lengviau atsikvepi.

Nelinkėčiau net didžiausiam priešui patirti tokį jausmą, kai norisi gyvam į žemę sulysti, kai jautiesi našta savo artimiesiems, nes nenori ir negali nieko. Tikrai gaila, kad daug kas nesupranta, koks nepakeliamas yra sielos skausmas. Dažnai išgirsti - ko čia dabar depresuojiesi, juk viskas yra gerai. Protu suvoki, kad tikrai nieko labai blogo nenutiko, bet kaip sau įsakyti jaustis gerai, kai net saulėta diena pavirsta į juodžiausią debesį. Aš vis kapstausi pati, gerai, kad turiu supratingą vyrą, nes jei būtų kitoks, tai turbūt nebebūtume kartu.

Rasai, kad kapstaisi pati, tai yra, kad vaistu nevartoji? Na, as po ilgausiu bandymu su tuo kovoti (isbandziau viska - naturalia medicina, akupunktura, Kepenio mokykla, psichoterapija, sviesos terapija ir dar daug ko) galiu pasakyti, kad man padeda tik vaistai. Tik svarbiausia juos tinkamai parinkti. Butent tinkamai parinktu vaistu vartojimas apsaugo nuo depresijos pasikartojimo. Jei palyginti mano busena iki pirmos gilios depresijos ir dabar, tai dabar tikrai zymiai geriau jauciuosi. Nes anksciau dar pries susergant depresija budavo tokiu laikinu, lengvu, trumpu depresijos epizodu, o dabar kaip jau minejau trys metai puikiai jauciuosi, nuotaika stabili. Tiesiog jei smegenyse truksta tokiu hormonu kaip serotonino ar dopamino, kuriu trukumas ir sukelia depresija, smegenis reikia tinkamai maitinti, kad to nebutu. O kankintis be vaistu tikrai neverta. Dabar yra daug ivairiu moderniu vaistu, kurie beveik neturi jokio pasalinio poveikio, nesukelia svorio padidejimo ar pan. Aisku, juos paskirti turi tik patyres psichiatras.

As pradejau suprasti kad turiu depresija pasidariau irzli, labai jautri, nuolat jauciuosi kad kitiems trukdau, jauciuosi nemylima(tevu,draugu,bendradarbiu bet ne vyro ir vaiku) ir labai nelaiminga. Kartais kyla juodziausiu minciu ...bet pasiziuri i savo vaikiukus ir suprantu kad reikia gyveti ir bandyti buti laimingai. Visa mano parama tai vyras,jeigu ne jis, nezinia kaip su manim butu.
Beje visos sitos bedos prasidejo gimus antram vaikeliui. As jau mastau kad pas psichologa reikia apsilankyti tik vis atidelioji tikedamasi - praeis

Mane irgi buvo uzpuolus pogimdyvine depresija po pirmos dukros gimimo . Nenoriu net prisimint to laikotarpio. Kartais net atrodo, kad tai buvo ne man, kad ten buvau ne as. Nieko nenoredavau, tik uzmigt vakare ir nepabust. Kiekvienos dienos vakare noredavosi padet pliusiuka - aciu Dievui, dar viena diena praejo. Laimei, issikapsciau po gero pusmecio, bet, zinoma, ne be medikamentu pagalbos. Po antros dukros gimimo baiminuosi, kad viskas vel gali pasikartot, bet... Kaip to isvengt nezinau... O gal nieko ir nebus (viliuosi)...

Pirmiausia sveikinu sulaukus antros dukrytes Aukit sveikos ir be jokiu depresiju
Norejau paklausti o kur tu kreipeisi del depresijos?

O man kitas klausimas, jums, mamytes..
Geriu antidepresantus, pabandziau pakeisti i zolinius, nes vistik galvoju kada nors apie vaikeli, bet ziuriu , kad jie man visiskai neveikia kaip turetu, ir jauciuosi labai klaikiai. Ir nezinau ka daryt, zinau, kad yra gydytoju kurie pasakys, kad pagimdo dar stipresnius vaistus gerdamos moterys.
Klausiu ne to gerti ar ne vaistus, zinau, kad jei tik butu galima negerciau ir t.t.
Klausimas: ar kas zinot koki poveiki vaisiui turi antidepresantai, kokia apsigimimu galimybe ir kiti poveikiai?
Labai laukiu atsakymu, nes sitie klausimai mane is proto varo. O gal kas galit parekomenduoti gera gydytoja, kuri kompetetinga tuo klausimu Kaune? ir i Vilniu nuvaziuociau jei reiktu.

Bet žinot skaudžiausia tada,kainori nebūti vienas,neužsisklęsti,tyliai šauki,kas žmonės padėkit,matot,kad blogai,bet niekas nepasiteirauja kaip tau sekasi,ar viskas gerai,gal reikia padėti.Draugai žino,kad dabar man sunku,skiriuosi su vyru.Savaitgaliais būnu viena,taip norisi nors trumpam pabūti draugijon,apskambinu visas drauges,tačiau,kad nors kad kas pasakytų,neliūdėk atvažiuoju ar ateik pas mane pasikalbėsim.Niekas nepasiųlo.Taip ir lieku viena su savo skausmu ir vienatve.

Galbūt kitiems taip neatrodo, kad tau taip blogai, galbūt tu stengiesi to neparodyti. O jei ne , ir tavo draugai tikri, tai paskambink pati ir nebijok pasakyti: "atvažiuok pas mae" arba "aš atvažiuoju pas tave"ir aš manau jei draugai tikri tai supras ir jei patys neatvažiuos, tai galbūt sutiks , kad tu atvažiuotum, arba nueikite kur nors kartu, svarbiausia, reikia akivaizdžiai parodyti, kad tu nori su kuo nors praleisti laiką, kad tau vienai namuose būti yra sunku.Sėkmės tau

Negalima į viską numoto ranka. Jei blogai jautiesi - eik pas gydytoją. Truputį sssusigadinsi nervus, kai tave siuntinės po polikliniką, bet po to būsi rami. Pati sirgau depresija. Galiu pradžiuginti - požymiai buvo ne tokie. Net didžiausiam savo priešui nelinkėčiau to vidinio ir išorinio skausmo. Baisu.
Aš taip pat geriu kontraceptines - jau metus. Dar lig šiol kamuoja dideli galvos skausmai ir tavo minėti simptomai. Žinau, kad elgiuosi kvailai nemesdama kontraceptikų, bet kol kas nenoriu pastoti, tai tenka vartoto šį bevei 100procentinį apsaugos būdą.
Tik nepulk į paniką ir neprisigalvok sau visokių ligų. Ar žinai, kad žmogus gali sau įsikalbėti ligą? reikia nepasiduoti ligoms. Sėkmės tau

man ir tas pat, nervina seimos nariai ir aplinkiniai, su niekuo nenoriu kalbetis, pakeliu galva i virsu kai buna salia kokie nors zmones, man pradeda galva drebeti, o jei dar daug tai isvis visa pradeu drebeti, ismusa karstis, labai nepatogiai jauciuosiu, nemegstu buti prieky ar per visuri kai visi mane stebi, nes jauciuosi labai nejaukiai, drebulys man labai daznai buna, as skaiciau jog tai yra nerimo sutrikimas. Man taip jau daug metu, kokia 4 metus. Kitakart kai guliu lovoje tai galva dreba, prie visu kai sedziu taip pat, net balsas pasikeicia. Kai nepazistami uzsnekina prie kitu, atsisuku, paskui uzsisuku ir ismusa drebulys.

man irgi su skydliauke negerai, bet endokrinoleoge sake, kad labai nezymiai ir tai neturi drebuliui reiksmes, cia sako del nerimo galbut, asmenybes sutrikimas.

Kai yra kartu skydliauke ir nerimas tai tikrai gali buti drebejimas, turiu tokia pazystama , tai jai visalaika dreba rankos

nezn as klausiau pas endokrinologe tai ji sako kad nuo skydliaukes tai nepriklauso, sako gal nuo nervu. man tas drebejimas ypac pasireiskia, kai kas nors man sedi uz nugaros , net negaliu pakelti galvos nes dreba, bet savaime jauciu ir toki nerima, o ypac prie aukstu lubu kai sedziu tai net viena budama atrodo kad nugriusiu nuo kedes ir tada isvis galvos nepakeliu, tik prakaitas musa.