Jau susituokę su tavo tėveliu planavom tavo gimimą. Tikėjomės, kad tu gimsi, kai baigsiu mokslus. Ir mums pasisekė. Neturėjom jokių problemų su pastojimu ir tu atėjai į šį pasaulį praėjus savaitei po to, kai aš gavau mokslų baigimo diplomą. Buvai labai laukiamas, nes svajojom apie tave dar draugaudami.
Nėštumas praėjo labai sklandžiai be jokių pykinimų ar skausmų. Tik, kai buvai 25sav. mane paguldė į ligoninę su gręsiančiu. Nelabai pergyvenau, nes jaučiau, kad tau viskas gerai, o gydytoja guldo mus tik dėl visa ko. Turbūt tėvelis ir seneliai pergyveno ir už mane.
Liepos 3d. suėjo terminas, bet nejaučiau nieko, kas rodytų artėjantį gimdymą. Liepos 4d. 6val.ryto pajutau, kad nubėgo vandenys. Buvo sekmadienis, tavo tėvelis dar miegojo. Pažadinau, pasakiau, kad nubėgo vandenys ir mums laikas... Vargšelis, dar pilnai nepabudęs skambino greitąjai, o po to pusplikis išlėkė į lauką jos pasitikti. Kažkokia keista nuotaika tą rytą man buvo. Nejaučiau jokios baimės, o tik labai linksma buvo. Juokiausi visą kelią iki ligoninės, o tetukas atrodė, lyg vaiduoklį būtų pamatęs ir tik ramino mane... Smulkiai valandomis gimdymo nepamenu, tik žinau, kad ilgai neatsidarinėjo kaklelis, ir teko skatinti vaistais. Gimdžiau su nuskausminimu, todėl nejaučiau didelių skausmų, galėjau ramiai ilsėtis. Tėvelis vis lakstė su naujienomis nuo gimdymo palatos į laukiamąjį, kur neramiai laukė tavo seneliai. Nuo vandenų nubėgimo iki tavo gimimo praėjo vienuolika valandų. Tu gimei 16:55 Tavo svoris buvo 3040gr, o ūgis 52cm Pamačius tave, akušerė pasakė, Koks gražus vaikelis, o koks rudas... Neilgai pagulėjai man ant pilvelio, nes skubiai reikėjo tave nešti pakvėpuoti deguonimi. Gimei su apsivijusia ant kaklo virkštele ir dar, kaip gydytojai vadino, bevandenis. Mačiau išsigandusias tavo tėvelio akis, kai tave nešė iš palatos. Supratau, kaip jam tuo metu sunku. Kaip jis norėjo būti su tavim ir manim tuo pačiu metu. Paskiau jam, kad man viskas gerai, kad eitų su tavim. Tuo metu akušerė mane siuvo. Greitai tave vėl parnešė man, nes, kaip tėvelis pasakojo, parodei gydytojai savo charakterį, pradėjai ją spardyti
)) Mes vėl buvome visi kartu... Kai tu gimei JAV šventė savo nepriklausomybės dieną, šaudė fejerverkus, o per radiją grojo L.Lapkauskaitės daina (nežinau jos pavadinimo, bet ten priedainis skamba: Kada žiedais pavasary sninga, aš jaučiuos labai laiminga...) Dar ilgai po to dainavau tą dainą. Tai buvo viena laimingiausių dienų mūsų su tavo tetuku gyvenime...Buvai neramus vaikas, dažnai tave kankino pilvelio skausmai, naktimis su tėveliu nemiegodavom (bet dabar jau viskas praeity). Jau 3-jų mėnesiukų ropojai, 4-rių vaikščiojai vaikštukuose (dėl ko nuo gydytojų gaudavom barti), be vienos dienos 9-nių mėnesiukų jau pats savarankiškai žengei pirmus žingsnelius.
Gyvenom taip vargo nematydami iki 2000 metų rugpjūčio 28d. Tada tau buvo metai ir beveik du mėnesiukai. Tą dieną tavo prosenelei, mano mylimai močiutei, buvo suplanuota daryti širdies operacija. Nežinojom nei vienas, ar po tos operacijos močiutė atsigaus... Norėjau išlydėti ją į operacinę. Sutarėm su tavo teta (mano 13-mete pusesere), kad tave pažiūrės, kol būsiu ligoninėj. Tarp jūsų buvo kažkas tokio... Mylėjote vienas kitą labai. Buvau rami jus abu palikdama... Kad ir kaip viską buvau susiplanavus, nuvažiavus į ligoninę su močiute susitikti nebespėjau
Ji jau buvo operacinėj. Giminaičiai sakė, kad ji laukė manęs iki paskutinės minutės Nutariau palaukti jos grįžtančios iš operacinės. Kad laikas neprailgtų, su tos pačios puseserės tėvais nuėjom į kavinę pavalgyti. Staiga suskambo tetos mobilus telefonas. Girdėjau kaip ji šaukia: Kaip iškrito?... Iš kur iškrito?... Po to man sako: Robertas iškrito... Nieko nesupratau... Mintyse perbėgo daug vaizdų: krentantis nuo lovos, per langą... Nežinojau ką galvoti... Nepamenu, kaip atsidūriau tėčio (tavo senelio) automobilyje ir kaip grįžom namo. Užskridau į ketvirtą aukštą... Buto durys buvo atrakintos. Viduje buvo tuščia... Nulėkiau į šalia esančią ambulatoriją, galvojau gal ten pirma nunešė tave... Ten niekas nieko nežinojo (turbūt palaikė beprote, kai įlėkiau ir ėmiau klausinėti visokių keistų klausimų). Grįžau vėl prie savo namo. Apačioj jau buvo subėgę kelios bobutės su savo versijom. Bet išsiaiškinom svarbiausia- tu išvežtas su greitąja į ligoninę, iškritai laiptinėj pro sulaužytus turėklus iš ketvirto aukšto... Vėl sėdom į automobilį, nulėkėm pas tavo tėvelį į darbą, pasiėmėm jį. Nelabai ką galėjom jam paaiškinti. Tėvelis tik visą kelią kartojo :Kaip čia dabar?... Įpuoliau į ligoninę, tu gulėjai reanimacinėj, puseserė tik verkė ir atsiprašinėjo. Stovėjom abi apsikabinusios ir bliovėm balsu. Raminau ją, kad ji nekalta, kad viskas bus gerai. Ji vis kartojo, Jei mirs Robertas-mirsiu ir aš... Mūsų į reanimacinę dar neįleido. Tik sesutė atnešė kažkokį dokumentą pasirašyti... Po kurio laiko mus su tetuku įleido pas tave. Tu gulėjai toks mažutis, apkarstytas visokiais laideliais. Šalia tavęs gulėjo tavo arbatos buteliukas. Kai tave priliesdavom, tavo širdelė imdavo plakti smarkiau... Tu mus jautei... Žinios buvo tokios: Tu- LAIMĖS KŪDIKIS Lūžo tik kojytė... Per naktį prabuvai reanimacinėj. Tai buvo labai ilga naktis... Skambinėjom į ligoninę, klausinėjom, kaip tau sekasi. Vidury nakties su tėveliu buvom atvažiavę prie ligoninės. Pro nuleistas reanimacijos žaliuzes žiūrėjom į tave...Sekančią dieną tave perkėlė į traumatologinį skyrių. Gulėjai su pakabinta sugipsuota kojyte lovelėj. Gydytojai prognozavo, kad mažiausiai mėnesį prabūsim ligoninėj, tačiau jau po 2-jų savaičių vėl buvome namie. Sveikai kaip katinėlis.
Su prosenele jus lydėjo vieni sutapimai... Kai tu kritai, tuo metu ją operavo... Tave iš reanimacinės, o prosenelę iš pooperacinės palatos į skyrius perkėlė tuo pačiu metu... Gulėjot palatose su tokiais pat numeriais... Abu tą pačią dieną išrašė iš ligoninių- tave namo, prosenelę į reabilitacinę... Pagaliau, kai tau nuėmė gipsą- nuvažiavom aplankyti prosenelės...
Jau praėjo daugiau nei 4 metai... Tu turi du gimtadienius, vieną kurių švenčiate kartu su prosenele. Dėkojame Dievui už STEBUKLĄ.
-atrode pasaulio pabaiga, skaudu matyti savo vaika tokioje bukleje-toks mazas zmogutis ir toks skausmas, bei isgastis.
Sėkmės jums augant 
Jaudinanti istorija...Džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi...Tai tik patvirtina, kad nežinai, kas gali atsitikti bet kurią akimirką...Todėl turime branginti ir mylėti savo stebukliukus 
Tavo sunelis tikrai laimes kudikelis