Turiu tokią problemėlę- mano mažoji moteriškė tingi vaikščiot lauke, paeina šimtą metrų, iškelia rankas aukštyn ir šaukia- Op! Op ir vsio- anei žingsnelio. Turiu nešti ir jai visai nesvarbu, kad aš ją vos patysiu, o jei dar krepšys pirkinių- man visai batai Jei nenešu- taip ir liekam vietoj, stoviniuoja, po biški cimpina atgal, bet tik ne ta kryptim , kur man reikia. Paskutiniu metu dargi išrado tokį metodą- sumakaronėjimą. Tiesiog kojos pasidaro kaip makaronai. Tik slamba, slamba, ir nugriūna moteriškė. Guli sau ant asfalto, nors nusišauk. Bandžiau vaizduot, kad paliksiu- o jai nusispjaut... jei pakeliu balsą- baubia ant viso rajono ir vistiek neina. Gal čia įtaka to, kad visą laiką mažutę nešynėj kaip pakabuką nešiojom? Gal įprato? Šiaip vaikščiot pradėjo anksti- 9 mėn. jau vaikščiojo. Nu bet kokia iš to nauda, kad lauke vistiek tysiu ant rankų? Pavargau, nusibodo... Stuburas mano iškrypęs, tai dabar jau nebežinau kas išvis iš jo liks... Padėkit, patarkit kaip kovoti su tokiu nuolatiniu tinguliu... Gal kam panašiai buvo? Lyg tyčia vis sutinku tokio amžiaus mažylius kuo gražiausiai cimpinančius besilaikant už mamos rankytės. Nors nusprok iš pavydo- negi čia aš viena taip išsilepinau?

Maniske nors ir vyresne, bet tokia pat tingine. Jai geriau vezime sedeti arba man reikia tasytis. Kovot - be sansu

nu as taip pat esu kupranugaris nesulinis
ai bet jau tiek ipratau, kad net nebejauciu, kad nesu, nebent dar koki prieda is parduotuves velku, va tuomet jau nekas.
o vyras vis skundziasi, kad jam sunku nesioti
i vezima isodinti be sansu, kitaip mielai veziociau. o eina pats tik ten kur nori , tai man lengviau nesti maziu, negu kabarotis visokiais laipteliais paskui ji ir galu gale nenueiti i norima vieta
tik viena buda zinau, kaip ipratinti vaikscioti - versti eiti, ir nebenusileisti vaikui, neimti jo ant ranku, kai gali pats eiti , o tai kainuoja daugybe nervu, nes teks ne viena scena aptureti, tai kai pagalvoju , geriau jau as panesiu ...

Saviškės, kai pradėjo lauke vaikščioti, nenešiau nė kartelio. Kai pavargdavo eiti, sodindavau į vežimėlį. Vežimėlį stumdavome tol, kol jo prireikdavo. Kai pamačiau, kad dukryteė jau ilgus atstumus nueina ir to vežimo net neprireikia, tik stumdyti jį be reikalo, tada ir pardavėme. O eiti ilgas distancijas įprato galbūt dėl to, kad mes neturime kiemo, tad visas buvimas lauke - ėjimas, ėjimas, ėjimas...

Vaikas labai gerai jaučia kas paneš, o kas ne. Mano maže irgi tik laukan ir opapa. Tėčiui, broliui tiesia rankytes. Jie visada ją ir panešioja. O aš ne. Todėl man rankytes tiesia retai. Su manim žygiuoja kaip didelė .

Vobla, gal pabandyk nupirkt vezhimeli lelei (sketuka,pvz, kad jei kas, paneshtum ir ji) ir tegul ji lauke vezhioja...a? ar neprotingai ash cia

Vobla, maniškis - viens prie vieno, lauke visiškai nebenori vaikščioti. O anksčiau buvo toks "motoriukas", nenulaikydavom ant rankų...Matyt, amžius toks atėjo...Dabar, jau aunant batukus šaukia " nesti" Man išeitis - triratukas, ant kurio privažiuojame iki reikiamo objekto - t.y. skveriuko su smėliadėže, sūpynėm, kopėtėlėm... Ten ir pramankština kojas
Beje, vyrukas šitaip elgiasi tik gerai pažįstamoj aplinkoj, tuo tarpu išėjus kur nors į miestą su vežimu arba prekybos centre - tik paleisk Nurūks kaip torpeda

Musiskiais vyriokais skustis negaliu. Abu nuo mazens vaiksciojo su noru. Sportini vezimeli nupirkom, bet gal tik kokius 5-6 kartus panaudojom
O drauges berniukas irgi buvo is tu, kurie nenori vaiksciot. Pasirodo - igimta pilnapadyste, tai is kur tas noras ir beatsiras..
Kaimynes berniukas (jau praauges buvo - apie 3-4 metus) irgi nustojo pats vaiksciojes, pradejo prasytis panesamas. Paaiskejo, kad jam kojytes skaudet pradedavo nuo greito augimo.
Kita vertus, vaikai - didieji manipuliatoriai. Jei viena karta nusileisi, "sakes". Tad Voblos atveju as uzsitikrinciau didele laiko atsarga ir pabandyciau "perlauzt" dukreles uzsispyrima. Zinau, kad reik ne tik laiko, bet ir kantrybes.
Dar viena priezastis - mazo vaiko atsiradimas seimoj. Tada irgi stebuklingai isnyksta didziuju savarankiskumas, kalba, raumenys ir pan.

paskaiciau kitu mamyciu postus, tai pasirodo musu situacija kiek kitokia - as pastoviai nesioju maziu, nes jis niekad neina ten , kur reikia , o man is to ejimo i priesinga puse tik vargas, tai as ji pasiimu ir nesu
pastacius ant zemes neprotestuoja, kad reik eiti, tik kad jo norai - landziot po visokias laiptines , listi prie masinu ir jas ciupineti ir jokiu budu neiti graziai uz rankutes, kur reik mamai

Manu, o kokio amžiaus tavo mažylis -- atrodo, kad mes tą patį vaiką auginam.
Maniškis tai irgi mielai eina pėsčias, bet nebūtinai ten, kur aš norėčiau. Tiksliau, dažniausiai jam reikia į priešingą pusę, nei turėtume judėti Sunkiausias atvejis, jei atsiduriame parduotuvėje, kur nėra vežimėlių-vaikiškų mašinyčių. Tai tenka ant rankų tempti, nes pradeda elgtis kaip per "Happy" sauskelnių reklamą vaikas -- "ką pasiekiu, tas mano".

Maniškis lauke juodai mano kantrybe bando .Vos išeinam - jis deda į kojas kuo toliau nuo manęs arba į gatvę. Arba puola prie šiukšlių konteinerio.Arba lipa laiptais atgal,tada nulipa ir taip gal 10 kartų.Aš aišku kantriai laukiu,kol jam pabos.Jeigu lauke bala - butinai taikosi atsigulti į ją ant pilvo.Tada einame į kiemą.Ten būtinai turi atsigulti smėlio dėžėje ant nugaros ir pilti smėlį sau ant veido.Papuola aišku ir į burną, į akis.Ir kas keisčiausia,jam tai patinka.Aš netekus kantrybės nešu jį kur nors,kur tik asfaltas.Jis paeina kelis metrus ir atsigula ant žemės.Ant pilvo.Na,vasarą tai dar nieko,leisdavau - tegul guli (nes keliamas dar labiau gina savo teisę ant žemės gulėti), bet dabar šalta. Apibendrinus - man trūksta kantrybė,imu ant rankų ,ir - namo.
Va taip va.Pabūnam lauke vadinasi.

maniskes vaiksciojimai labai nuo nuotaikos priklauso - kartais gali ir didziausia atstuma nueiti, o kartais tik isejusi i gatve pasipraso ant ranku.
Siandien buvo atsitikimas: vaikstom mes us ja po gariunus ( jinai vezimely) ir po kurio liako pasipraso Migle is vezimelio. Paleidziu, paeina kelis zingsnius, pamato bal, pradeda rekti fu ir kuo greiciau susirango atgal i vezimeli ir dar batus bando nusivalyti

Pas mane tai nebuvo taip, kad ištisai reiktų nešti. Priešingai, tik pradėjus vaikščioti veržėsi nuo rankų - pati eisiu. Bet šią vasarą, sulaukus 2.5 metų, pradėjo zirzti. kad neščiau lauke. Tai aš jau prie pirmųjų požymių ėmiausi priemonių. Pirmiausia nustojau eiti kažkur planingai su ja. Kai reikia kur nors nueiti, tada su vaiku nepakovosi, arba neši, arba sėdi ir lauki, arba eini į priešingą pusę, bet jau tikrai nenueisi ten kur reikia. Mes eindavome į lauką tik pažaisti ir pasivaikščioti. Jei ji sakydavo, pavargau, nešk, suskaičiuodavom kiek abi turim kojyčių (po dvi), pažiūrėdavom, kad abiejų kojytės jau toli ėjo ir pavargo, atsisėsdavom ant bortelio kelio ir ilsėdavomės abi. Tai vargom taip visą vasarą. Gerai, kad sutapo su vasariniu laiku, tai ir pasėdėti būdavo ne bėda. Bet dabar manoji jau išmoko, kad vis tiek nenešiu, tai beveik ir neprašo. Retais atvejais paprašo. Ir šiaip dabar nėra bėdos ir panešti, jei kas. Nes panešu, pasakau, kad pavargau ir ji be jokių piktumų toliau eina pati.
Tiesa, rytais nuo mašinos iki darželio nešu. Bet čia jau ne dėl tingėjimo. Tiesiog ji taip glaudžiasi ir apsikabina, tarsi norėtų visai tai dienai kur be manęs bus darželyje atsimyluoti. Tai aš ir neatimu iš vaiko to švelnumo minutės, nėra taip sunku panešti tuos 100 metrų.

Oi, oi, oi. Kokia tai opi problema ir pas mus . Mes dar tik rengiamės eiti į kiemą, o jis jau tariasi su manim:- mama neš Justą. Taigi viskas tuo ir pasakyta. Jei paimam vėžimą- eina pats, jei ne pastoviai ant rankų. Tai nesinori be reikalo ir vežimo tampyti, juolab gyvenam 5 aukšte. Taigi įsivaizduojat kaip linksma- vienoj rankoj vaikas, kitoj vežimas, o jei dar i parduotuvę užeinam

Aš irgi visą žiemą tampau ant rankų po lauką ir skundžiuosi, kaip sunku. Bet kai sporto klube rankų ir nugaros pratimai tapo patys lengviausi ir maloniausi, supratau, kad tai mano mažės nuopelnas - kasdienė valanda nemokamų treniruočių nenuėjo veltui.
Jei dar taip ir apatinei kūno daliai ką nors panašaus, nereikėtų pirkti abonemento

neina ir mano panelyte pati. bet as stengiuosi ja kaip nors sudominti kartais iseina kartais ne. sakau einam paziuresim kur katyte yra, ar dar kas nors. arba labai padeda jei duodu koki skanumyna pakramsnoti!!! tada tai jau zigiuoja kol viska sukrampto!!!!
bet jei tik kartu eina ir vyras tai viskas pristoja, kad jis nestu ir viskas. nes zino, kad tetis visada nusileis ir visada nes!!!!

Mano Vetriuke praeita ziema buvo isigudrinusi - tik iseinam is laiptines ir is karto ant ranku Tampiau tol kol paaiskejo, kad su teciu jinai visai gerai vaiksto, issidirbineja tik su manimi Tai stendavausi kuo dazniau leisti i lauka su teciu taip pamazu ir atprato nuo nesiojimo

Nu gudruciai jie, ir mum tas pats is vezimo islipo metuku ir vsio neikelsi,visur nesiok mama,nes kad tetis nestu netinka O kai eina dviese kur nors be problemu tipena is paskos patenkintas Parduotuvese praso ant ranku,tai ikisu i vezimuka nes sunku tampyt,dar prirengtas,mieste irgi apapa jau galvojau siemet nustos,bet ziuriu kad nelabai.Namie tik pro vartus isejom kelia rankas sakau einam namo nenesiosiu kad gryno oro pakviepuotum ir ka apejom didziausia rata,nu gal praeis

Ta pati pasaka ir pas mus Praeita vasara pradejome daugiau vaikscioti be vezimelio - tai kai pavargsta ant ranku prasosi -tai dar suprantama. Bet laiptais kilti visai nenori, tai praeita vasara mano kantrybe ir baigesi. Pradejau jam aiskinti, jog mamai skauda nugaryte, kad as negaliu nesti sunku pirkiniu maisa ir ji, kad nors kelis ausktu pats paeitu, o kitus as panesiu - tai pradejome susikalbeti Bet kai tevelis yra - viskas kitaip prasideda Nes vaikas jaucia, jog gali juo manipuliuoti. As vyrui sakau, tu viena karta nepanesk - jei prades zyrsti, tai griztame namo ir viskas. Aisku, nemalonu kai vaikas laukia rekia, aplinkiniai ziuri - bet viena, antra karta pazyrs ir supras, jog manipuliuoti neiseis. Kitas dalykas, jei vaikas is tiesu pavargo. O pas mus dazniausiai buna, jog katik iseiname pasivaikscioti ir is karto teciui ant sprando lipa

dukrytė išeina mielai pasivaikščioti, bet tada prasideda: penki žingsniai ir jau šaukia rankytes į viršų pakėlusi, kad paneščiau, tik paimu ant rankų po kelių žingsnių jau sako: noriu tepu....va taip visą kelią

oi, maniškis ir iš tynginukų į lauką su mielu norų, na visur lekia, bet po kažkiek laiko ant rankų prašosi

Maniskis i kiema tik pasakau einam atsiseda rengtis ,bet isejus i kiema paeina truputi ir sako "mano kojytes pavargo nesk mane"

kai tik pradejau leisti kieme vaikscioti paciai tai labai laiminga buvo kad gali eiti,nueidavom labai didelius atstumus,net pati stebedavausi kaip metu ir poros menesiu vaikas tiek nueina,dar vaikscioti pradejus tik metu ir poros savaiciu.bet dabar praso kad isimciau is triratuko,o kai isimu tai tiesia rankas kad nesciau.siandien tokia scena apturejau.nei i triratuka nenori nei pati eina.ir kriokia visa gerkle kad nesciau .as neapsikentusi ikisau siaip netaip i ta trirati visa kriokiancia ir veziau,o ji vistiek krioke.tada parodziau kad paukstelis vaiksto salia ir kaip mat aprimo,uzsiziurejo i ji ir pamirso del ko verke ,visa laime.tik ka reikes daryt kai kitasyk taip bus ir nebus jokio paukstelio?

nešu, nt pečių kai užsiožiuja kad kojytės nebeeina