Taigi, mano ginekologe pranesa, kad vaikelio galiu jau laukti apie liepos 11 d., kad tik neanksciau. O as dar tampausi mokykloje, 4-as kursas, greit diplominio darbo gynimas, kad tik speciau apsiginti ir tada jau... Viskas praejo puikiai, kad ir labai jaudinausi, prie komisijos nepagimdziau, diploma gavau, dar ir i isleistuves kita diena nuejau, o 11 d. dar tolokai, visa savaite dar. Po savaites nueinu pas daktare, tai atsiduriu ligonineje, kur siaip atsiguliu pirma karta savo gyvenime. Labai jau nyku. Savo vaikelio laikiau dar keleta dienu, aciu Dievui, kad nors vyras ateidavo pas mane dazniau, tai nors prablaskydavo. Ta vakara mano vyras turejo isvaziuoti i darba, bet kazkaip antgamtiskai jam pranese, kad nereikes, o man jau nuo ryto 9 pradejo mausti pilvo apacia ir taip iki 9 vakaro. Skausmai vis didejo ir didejo, bet dar pakenciamai. Mane aprengia gimdymui skirtais drabuziais ir veda i gimdykla. Ogi prie gimdyklos pamatau savo vyra, sako, labai bijojo buti per gimdyma, bet parejes namo persirengti, negalejo nusitverti vietoje, kad jo mazajai zmonytei taip skauda, tai jis susieme ir atejo manes palaikyti uz rankos ir pamasazuoti nugaros. Skausmai stiprejo, bet dar pakenciami buvo, vandenys ne nezadejo nuteketi. As tik vaiksciojau, tupinejau, gulinejau ir vyrukas mano neatsitrauke ne per zingsni, vis teiravosi ka, kur ir kaip. Man bevaikstant po gimdykla, pastebejau, kad atveze dar dvi gimdyves, kurioms jau nubege vandenys. As cia tupiu, kvepuoju, kai skausmai uzeina, durys gimdyklos praviros, nes buvo labai tvanku, girdziu didziausius sauksmus...Nejau ir man taip bus?
Kol as tupineju, viena po kitos isveza abi gimdyves. Kaip joms gerai, pagalvoju, jau 12 nakties, o man nieko dar. Vyras taip pat jaudinasi. Tai daktaras pagaliau prakerpa ir vandenys pasileidzia begti. Tada ir prasideda visas veiksmas. Gulejau dar tik ant paruosiamos lovutes, kai beveik jau buvo matoma galvute, tai su akuseres pagalba vos ne vos uzsiropsciau ant kedes (jau buvo apie 3 val. ryto). Tas pusvalandis butu buves nepakenciamas, jei ne vyras salia ir labai puiki ir gera akusere, jie abu mane palaike ir ragino. Kai akusere paskutini karta paragino mane stumti, tai mano vaikelis taip greit issoko, kad akusere vos spejo pagauti. Koks neapsakomas jausmas, kai pirma karta kudiki tau uzdeda ant krutines: jis buvo truputi pameles (nes lendant lauk jam truputi apsivyniojo virkstele), bet toks siltutis. Pastebiu, kaip is dziaugsmo dreba vyro rankos, kaip jis dziaugiasi, kai Emiliukas jam nusisypso... Jis dziaugiasi, kad buvo kartu su manimi ir mate savo pirmagimio gimima. Jis gime Liepos 23 d., 3.30 ryto. Nors visa savaite veliau, bet sveikas ir didelis...
Aukit sveiki ir laimingi 
senai rasyta, bet sauni istorija
