Jau beveik 2 menesius nebemaitinu savo dukreles ir toks jausmas, kad praradau ne tik rysi su ja, bet ir su savim. Jauciausi motinu motina, negasdino jokie sunkumai, nesutarimai seimoje, jauciausi begalo laiminga stipri ir zinojau ko noriu. Nutraukiau maitinima, nes paslijo sveikata ir visi kaip vienas aplinkui tvirtino, kad gana maitinti, nes man bus prastai, o dukrelei jau buvo 1,7 menesiai.
Dabar as neatpazistu saves: mane viskas nervina, niekas nedomina, nieko nenoriu, nei dirbti, nei mokytis, nei kurti planu, nei bendrauti. Net menkiausias darbelis reikalauja didziausiu pastangu. Niekas nedziugina. Noriu tik miegoti ir nepabusti. Ir vienintelis periodas, kuri prisimenu su didziausiu dziaugsmu, tai kai as pagimdziau mazyle ir kokios mes tada buvom laimingos. As su vaikais isvykau i kelione i uzsieni pas savo mama, maniau prasiblaskysim, viskas susitvarkys, taciau man jau dabar geda pries savo mama, nes neturiu jegu istraukti saves is tos apatijos, o juk taip seniai jos nemaciau ir nebezinau kada vel pamatysiu. KAS MAN YRA? maniau, kad man truksta vyro meiles, o jos tikrai truksta, be tai man netrukde iki siol buti tokiai laimingai! Nebesusitvarkau as su savim, net nezinau nuo ko pradeti. Prasau patarimo.

Taip jauciausi seniai ir atrodo, kad ne ilgai.
Maitinau tik tris menesius, nes teko grizti i darba. Del mano patiriamu stresu, itampos atsigerusi mano pieno dukryte raudodavo, tekdavo po darbo dienos pieneli nutraukti ir pilti i kriaukle. Ir tai budavo taip pat skaudu. Rodes netenku savo kudikio jau vien del to, kad einu i darba, po to - nuo mano pieno jai skaudedavo pilveli, o po to paciai tekdavo ispilti pienuka i kriaukle. As tikejausi, kad dar galesiu maitinti, kai nusistoves darbe nuotaika. Bet pienas per dvi savaites eme ir staiga baigesi visai. Kai, man budavo skaudu del nutraukto zindymo, as myluodvau savo mergyte , glausdavau ja prie krutines, dainuodavau, buciuodavau, skaitydavau vaikiskus linksmus eilerastukus jai, verkdavau, ziuredama i ja miegancia , mieganciai mazylei tyliai snabsdedavau kaip as ja myliu, kaip noriu, kad mes butume artimos, drauges. Ir neuzilgo tos mano asaros praejo, o mazyle ismoko rodyti savo meile man - savo mamytei. Mes daug laiko praleisdavome kartu, tik mudvi, abi tapome artimos kitaip. O noras maitinti manyje gyvavo dar ilgai, bet tai buvo naturalu ir nekele depresisku minciu.
Linkiu sugalvoti, kaip tau su savo vaikuciu kitaip atrasti ta silta jausma, rysi. Su 1,9 metu vaikuciu jau daug galima sugalvoti linksmu ir siltu dalykeliu, reikaliuku,tik jusu tradiciju. Taigi musu dziaugsmas yra MUSU VAIKAI. O jie auga. Bet kokiu atveju nemaitintum iki, nezinau gal desimt metu, savo ozkytes. Ji auga. Jau greit ji nenores sestis tau ant keliu arba paguleti kartu. Linkiu atrasti naujus jus risancius raistelius.

Ne del stresu verkdavo maitinama, o del diegliu. Butum nejusi i darba - vis tiek turbut butu tas pats Savo didziaja galejau maitinti tik miegancia, nes jinai pasiurbdavo kelis gurksnius, suskausdavo, ir saukdavo baisiu balsu. Taip iki kokiu 5 men.

Miau

Del stresu tai as apie save. As buvau stresuota, pienelis sureaguodavo, o nuo to jai greiciausiai ir budavo diegliai, o gal ne diegliai, o liudedavo be manes. Mazyle labai graziai nepuldama valgydavo. Retai jai budavo is vis diegliai. Nors cia ne apie tai tema.

Aciu mamytems, kurios atsiliepe, taip pat, toms, kurios man paraset i asmenine. Kadangi musu psichologe kazkur dingo, o as truputi atsigavau, tai visaip bandziau savo jegomis nagrineti ir mastyti, kodel taip viskas atsitiko ir situacija po truputi aiskeja. Visdelto viskas remiasi i santykius su vyru. Tik vaikelio gimimas, tas nuostabus rysys neleido zeisti mano sielos, o pasibaigus kudikystei atejo naujas etapas, kai vaikelis tapo savarankiskas, eme miegoti savo lovyteje, nebereikia jo istisai nesioti prisiglaudus, kai pats ima zaisti nebereikalaudamas mano demesio, kada atejo laikas ir man uzsiimti kazkokia veikla ir t.t. tada ta tustuma atsivere pilnai ir pasirode visu savo "puikumu". Man iskilo nauju klausimu, beliko tik susirasti ta tema, kuri berods jau egzistuoja.

Stiprybes tau, Tvarkele!

Man sunkiausias maitinimo nutraukimas buvo su pirmaja. Ja maitinau du su puse metus. Bet savo organizma nualinau taip, kad nori nenori teko atsisveikinti su zindymu. O is dukros puses buvo paprasta - pasakem "ate" ir viskas Gal del to dar buvo sunku, kad labai norejau antro vaiko?

Su antraja maitinimo nutraukimas buvo lengvesnis (nors irgi ne toks jau paprastas), nes supratau, kad tokia abzhora tuoj mane suvalgys Maitinau iki metu ir astuoniu menesiu.

Liudesiukas visados atsisveikinant aplanko. Bet ateina nauji dalykai

Aciu Ir Guste, paskutiniai pora sapnu, tai, kad man staiga vel atsiranda pieno ir as vel maitunu savo dukrele .O kitas, kad pagimdziau vaikeli ir ji maitinu. Nu visai jau tiu tiu

Mute, šaunu, kad pati ieškot savo liūdesio priežasčių. Greičiausiai čia "kaltos" abi jūsų nurodytos priežastys - vaiko nujunkymas ir blogi santykiai su vyru - jos viena kitą papildo. Vaikq nujunkyti visada lengviau, kai mama gauna vyro palaikymą, jaučiasi suprasta ir įvertinta, kaip mama. Tada lengviau ir ramiau galima paleisti vaikelį savarankiškiau gyventi. Vis dėl to, jei jūs ir vaikelis jaučiat didelį diskomfortą nutraukus žindymą, tai galima imituoti žindymą ir su buteliuku - svarbiausia, kad išliktų maitinimo poza (priglaudus prie krūtinės), kuri leidžia maksimaliai vaikui ir mamai jausti vienas kitą ir išlaikyti akių kontaktą. Girdykit prieš miegą, kad nurimęs vaikas galėtu dar pasimėgauti artumu ir ramiai užmigtų (netikiu, kad karieso profilaktika yra svarbiau už gerą emocinę vaiko ir mamos savijautą ). Natūralus žindymas yra gerai, tačiau nereikia jo suabsoliutinti, nes taip labai lengva įsikalti siaubingą kaltės jausmą, jei kas nors nepavyksta - visda yra alternatyvų!
Dėl vyro... niekas neaišku... Bet atrodo, jums reikia spręsti šią problemą neatidėliojant, nes vaikų pečiai dar per gležni, kad jus paremtų. Sėkmės

Aciu labai Taip dziaugiuosi sulaukusi jusu.
Del zindymo jau viskas atsistojo i savo vietas ir mes su dukryte toliau sekmingai bendraujame, kartu uzmiegame . Ji papukus prisimena tik tiek, kad, pavydziui jei maudomes, tai ji paima uz abieju speneliu abiem rankom, istempia ir tampydama sveikinasi: " Jiabas!"
O su vyru bandeme kalbetis, labai skausmingas periodas buvo su bendromis mintimis apie skyrybas. Jis nesiruosia nieko keisti ir yra isitikines, kad viskas del to, kad as per mazai dirbu (savaitgaliais). Jis mano, kad as tureciau apsikrauti darbais taip, kad nieko nematyciau ir nieko daugiau nebenoreciau, o buitis atkris savaime , o vaikai, del vaiku nutylejo arba nukreipe tema. Na, zodziu jis dangstosi darbu ir man pasiule padaryti ta pati.
Nusprendziau nebesikankinti del neissprendziamu dalyku, laukti savo meto, medituoti ir koncentruotis ties savo norais ir galimybemis.
Aciu labai dar karta.