Apsilankius pas savo ginekologą,pasakiau,kad man kažkas negerai.Tačiau mane ramino,liepė kitą savaitę ateiti,nes dar turiu "ištempti"
Tada paprašiau,kad paklausytų mano kūdikėlio širdelės plakimo,buvau išsigandusi,supanikavusi,nes vyras buvo išvykęs į pasitarimą darbo reikalais ,visai kitame Lietuvos krašte
Viskas pasisuko staiga,važiuojant mašina į Šiaulius su manimi buvo dukrytė,kurią turėjau nuvežti savo sesei.Iš to strioko pamiršau
.Tada suskubome ją pristatyti ten kur reikia
Jau važiuojant jutau skausmą nežymu.bet bijodama,kad vyro bendradarbis nesupanikuotu,neišsidaviau
.Ligoninėje suėmė stiprūs skausmai,tada pas mane atėjo gydytojas kuris "duoda"narkozę.Ir liepė pasirinkti kokią aš norėčiau.Visą nėštumo laikotarpį tikrai bijojau ,kad reiks prašyt nepilnos narkozės.(o jei nebejausiu koju visam laikui?)tad apsisprendžiau jau tada kai vežė ratukais į gimdyklą
Viską girdėjau,(net kai kirpo mane
O kai pagaliau išgirdau,tą mielą riksmą
praradau kalbos dovaną,tik laimės ašaros riedėjo,dar paklausė ką pirmą turiu,norėjau atsakyt ,kad dukrytę,bet tuo metu kažkas atėmė kalbą ir aš tik pamačiau savo lialytę
mažulytę.Na laimės užteko visiems
ir namo parsivežiau.Jei būčiau laukusi,nežinau kas būt atsitikę,juk gydytojui pasakiau,kad šiandien ko gero gimdysiu,o jis man dar savaitę liepė laukti
Taigi neapsirikau
