Tačiau
Tai buvo antradienį, spalio 5, savaitės dienos toliau slinko, o mano taip laukiamas gimdymas nerodė jokių gyvybės požymių. Laksčiau po miestą, kuičiausi po namus nieko 
Galop ketvirtadienį vakare su vyru pasiskatinom 
, dar pakeičiau patalynę (nors galvojau tai padaryti po gimdymo, nes galiu ištepti) ir nudrožėm miegoti. Trečią nakties rutininis atsikėlimas į WC. Pakeliui kažkas išvarva. Skrupulingai apžiūriu ir konstatuoju, kad, deja, bet ne vandenys. Atsigulu toliau miegoti ir čia mano dėmesį patraukia, kad man silpnai maudžia strėnas, ir kas įdomiausia, periodiškai. Pasiimu mobilų ir seku laiką: 3.15, 3.18, 3.21. Taip paguliu kokias 20 minučių galvodama: Nu, kokia nesąmonė, jei čia sąrėmiai, tai kurio galo jie iš karto kas tris minutes. Tai ką dabar ir lėkti į tą ligoninę. Pusę keturių nusprendžiu keltis ir eiti į dušą o gal praeis. Nepraeina. Pavaikštau po namus, išdžiaustau skalbinius iš skalbyklės, iškraustau indaplovę, pradedu daryti arbatą į termosą. Ant popieriuko užsirašinėju laiką, kada man tą nugarą maudžia. Nueinu ir pažadinu vyrą, sakau: Kelkis, nežinau ar gimdau, bet bent jau nuvažiuosim pasitikrinti. Kad jis taip į darbą keltųsi
Padarau jam kavos ir sakau, kad man dar reikia, jog jis mane apskustų. Vyras sėdi, gurkšnoja kavą, spokso į mano lapuką su sąrėmių laikais ir sako, kad gal aš apsieisiu ir be skutimo. Kadangi tašytę aš kaip pavyzdinga pilietė susikrovusi prieš mėnesį, čiumpam ją ir važiuojam į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Akušerei dar neskambinu, man vis neatrodo, kad gimdau, tai kam čia žmogų žadinti.Penkios ryto. Ligoninės priimamasis, skambinu į duris ir pasirodžiusiai seselei sakau, kad nesu tikra, bet, regis, gimdau. Mane flegmatiškai nuveda patikrinti kaklelis atsidaręs 7 cm. Kaip gerai, kad epiduro ir nenorėjau.
Pagaliau patikiu, kad gimdau, visi aplinkui tik sukrunta, vyras išlekia atsivežti akušerės. Surašo duomenis, tuo tarpu vaikštinėju, kartkartėmis patrindama nugarą. Sesutės sako, kad aš labai kantri, aš manau, kad man tiesiog nelabai skauda. Įsikuriam gimdykloje, žiūriu niekas man nesiūlo nei skustis, nei klizmos darytis. Klizmos pareikalauju pati, man jos duoti nelabai nori, turbūt bijo, kad nepagimdyčiau. Sakau, kad man reikia ir, be to, turėsiu ką veikti artimiausią pusvalandį. O ta klizma, kaip pirmam kartui visai nieko
Įsitaisom su vyru aš ant kamuolio, jis už manęs, ir dirbam kvėpuojam, masažuojamės, tarp sąrėmių kalbamės apie bele ką. Sąrėmiai vis dar nestiprūs, tą patvirtina ir aparatas. Po poros valandų patikrinimas kaklelis atsidaręs 8 cm. Paaiškėjus, kad ne viskas pas mane taip greitai, personalas atsipalaiduoja. Liekam dviese su vyru. Mane siaubingai laužia miegas miegu ant kamuolio tarp sąrėmių, užėjus sąrėmiui pakvėpuoju, taip ir neišeidama iš savotiško transo, o vyras tuo tarpu masažuoja masažuoja masažuoja ... Devintą ryto pasikeičia pamaina, su manim ateina susipažinti gydytoja Puzienė. Ta proga ir patikrina kaklelis pilnai atsidaręs
. Prakerpa vandenmaišį, nuleidžia vandenis ir kokia kiaulystė 
palieka mane gulėti ant tos sąrėmių lovelės su prijungtu aparatu. Ant šono gulėti negaliu, iškart slopsta vaisiaus tonai, tenka gulėti ant nugaros. Čia tau ne kamuolys nei masažo, nei patogios padėties. O ir sąrėmiai sustiprėja. Taip aš ant tos lovos ir prasikankinu kokias dvi valandas. Spėju pagalvoti, kad nebenoriu aš viso šito, ir jei būtų mano valia, va dabar imčiau ir nieko nebedaryčiau. Bet valia tai ne mano. Kai nelabai skauda dar kvėpuoju taisyklingai, kai labiau tiesiog kvėpuoju ir jau ne galvoj jokie atsipalaidavimai. Atsiranda pirmosios stangos, patampa smagiau stumti tai niekas neduoda. Raitausi ant tos lovelės, kaip kirminas, į kurį bakstelėjo pagaliuku. Pagaliau ateina gydytoja, liepia man susiriesti į kamuoliuką ir kai bus sąrėmis, stumti. Apsidžiaugiu pagaliau. Ateina sąrėmis, stumiu ir niekas nesistumia. Nesitikėjau, kad gali būti taip be galo fiziškai sunku. Bandau klausyti akušerės, stumiu iš visų jėgų, bet man vis tiek atrodo, kad nieko nevyksta. Tačiau išgirstu, kaip tėveliui liepia pažiūrėti, matosi vaiko plaukučiai, kažkas pagriebia mano ranką ir liepia pačiupinėti galvytę. Vos neapsiverkiu iš tos laimės, kad vis dėl to jis lenda lauk.Keliaujam ant gimdymo stalo stumti toliau. Akušerė su gydytoja vis kartoja, kad stumčiau iš visų jėgų, regis taip ir darau, bet vis tiek man atrodo, kad niekas nevyksta. Beprotiškai sunku. Blyksteli panika, kad man neužteks jėgų, nustumiu ją kuo toliau į minčių kamputį. Gydytoja vis kartoja: Stumk stumk šaunuolė šaunuolė. Aš stumiu ir tuo tarpu mintyse piktinuosi kokia dar šaunuolė, jei man nei velnio nesigauna, bent jau teisybę pasakytų. Kaip nebūtų keista, bestenėdama spėju pagalvoti ir kaip čia nepristūmus sau kraujosruvų į žandus, ir kaip būtų gerai nesuplyšus Ot, moters natūra
Pagaliau užgimsta galvutė, patampa lengviau, patikiu, kad visa tai tuoj baigsis. 11.33 gimsta vaikiukas, pradeda klykti, atsisėdu pasižiūrėti į jį. Pirmas dalykas mane tiesiog pribloškia beprotiškas mano vaiko grožis. Suskystu ir imu vapalioti kažką panašaus į jetau, koks gražus. Gydytoja vis kartoja Ar matai ką turi, galop man dašyla pažiūrėti vaikui tarp kojų dukrytė. Išvis susilydau. Virkštelė tokia trumpa, kad vaiko neįmanoma pakelti ir uždėti man ant pilvo. O aš visą nėštumą bijojau vos ne vienintelio dalyko kad vaikui virkštelė neapsisuktų aplink kaklą.
Ją nukerpa, bet dukrytės man vis tiek neduoda, nusineša tvarkyti. Nespėju pasipiktinti, kai man liepia išstumti placentą. Išstumiu, man paguldo vaiką, susiruošiu žliumbti, vaiką vėl atima ir ima mane tvarkyti. Taip ir lieku nepažliumbusi iš tos laimės. Guliu, mane tvarko, sako, kad tarpvietė neplyšo, tik kažkur gleivinė įtrūko. Vienas dygsniukas ir viskas. Na gerai, prakenčiam tą dygsniuką su visokiais aikčiojimais ir oikčiojimais.
Po to akušerė sako, kad dar reikia siūti tarpvietė sveika, tačiau vaikas praeidamas nosimi perplėšė lytinę lūpą iš vidaus. Toliau aikčioju, laidau juokelius, akušerei pasakau, kad vieni žmonės mėgsta megzti, o jos hobis matyt bus siūti. Bandau kelti galvą ir dairytis, jaučiu, kad svaigsta. Užsimenu apie tai, man pastato lašelinę, guliu, laukiu, kol pagerės. Šnekučiuojuosi su vyru, sakau, kad nežinau, ar ištversiu neatsijungusi. Vyras sako, kad neleis, aš jam atšaunu, jog špygą jis man neleis, jei aš nualpsiu. Po šitų žodžių abi akušerės sužiūra į mane apvaliom akutėm. Staigiai atsiranda antra lašelinė, matuoja spaudimą, klausiu kiek, man nesako, o perdavinėja viena kitai pašnibždom į ausį. O man kažkodėl juokinga galėtų ir pasakyti, panikuoti nesiruošiu, šiaip smalsu tiesiog. Tuo tarpu akušerė, užsiimanti siuvinėjimu, ima panikuoti plyšimas eina giliau, kraujavimas nesiliauna, ir jai atrodo, kad vaikas mane perplėšė nuo pat gerklės. Atlekia gydytoja, paskui dar debesis visokio plauko personalo, mane migdo, dar spėju pajausti, kaip mane aptupia iš visų pusių it spiečius uodų ir beda adatas į visas įmanomas venas.Prieš akis lekia haliucinacijos, tikras LSD traukinukas pagal geriausias Pelevino (rusų rašytojas fantastas) tradicijas.
Po šimto metų (kelių minučių) praplėšiu akis ir grįžtu iš kito pasaulio. Velnias, viskas dvejinasi, liežuvis pinasi. Kūnas tirta, ant pilvo ledo pūslė. Vaikas knerkteli, aš iš kart šokteliu, bet orientacijos nulis. Pamažu, be galo lėtai, viskas grįžta į vėžes. Nuima ledą, atneša dukrytę pamaitinti, atneša man valgyti. Ryju kaip kalinė. Akušerė sako, kad suvarvino man 2.5 litro skysčių, nes nukraujavau kaip reikalas, ir paaiškina, kad ne iki galo atsidalino placenta, teko valyti gimdą, ir tas plyšimas niekuo dėtas. Važiuojam į palatą, viskas baigta. Jaučiuosi tiesiog atlikusi didelį darbą ir nieko daugiau. Dukriuką pamatau tik vakare, aišku, visą naktį nemiegu ir žiūriu į ją. Gyvenime nemačiau nieko gražesnio, įsimyliu iš pirmo žvilgsnio į tą mažą padarėlį, ir man jau dabar taip gaila, kad ji užaugs
Labai graziai parasei. 
visiems
