Keturiasdešimtoji savaitė. Pirmadienis. Leliuko vis nėr. Na kur jis? Kur tas mano mažuliukas?.. Eikš, mažuti, eikš greičiau... Su tavo tėčiu vis galvojame, kaip čia greičiau tave iškrapščius. Keliais einu, kambarius blizginu – nebegaliu nusėdėti. Tos pačios dėmės jau nebe dėmės po šimtą ir vieną kartą ant kiliminės dangos išvalytos. Vyras pyksta: „Kai pagimdysi, tada tvarkyk, o ne dabar!“ Bet nieko negaliu sau padaryti, matyt, „lizdo sukimo“ instinktas. Trečiadienį važiuojame į Raudonąjį Kryžių. Paklauso tavo širdelės, labai šiurkščiai apžiūri ir liepia atvažiuoti penktadienį. Važiuodama namo apsižliumbiu, kad nenoriu gimdyti, jei šita gydytoja bus su manimi... Vyras šluosto ašaras: „Neverk. Na ko tu taip... Aš jiems, kad mano saulutę taip!“ Dar labiau pamilstu jį.
Penktadienį vėl lekiam į Raudonąjį Kryžių. Šįkart paklauso tik širdelės ir liepia atvykti pirmadienį. Paklausus, ar nieko, jei pernešiosiu, gavau atsakymą, kad jei ir darys kažką, skatins, tai tik trečiadienį. Kažkaip baisu pasidarė, dar ausyse suskamba mano gydytojos žodžiai: „Tik nepernešiok. Tik nepernešiok. O po to daug komplikacijų.“ Tad nieko nelaukę su vyru lekiam į Antakalnį. Čia priėmimo skyriuje labai maloni gydytoja. Dar kartelį paklauso tavo širdelės (aš nesakau, kad pabėgom iš RK), švelniai apžiūri: „Du pirštus praleidžia.“. Gaunu pasiūlymą pasilikti, taip ir padarau. Vyras kūliais ritasi namo rinkti mano daiktų ir paimti vaikiuko krepšio. „Striokas“ jam. O mane nuveda į priešgimdyvinio skyriaus palatą. Čia ant lovos jau guli ir žurnalą skaito dar prie priimamojo durų matyta būsimoji mamytė. Pasisveikinam ir aš įsitaisau ant lovos. Ta žaviai atrodanti mamytė pasiūlo ir man paskaityti. Susipažįstam. Ji – Natalija. Pasirodo, ir jos zuikis vėluoja. Vakare jau kojom mataruodamos kalbamės ir skaitom žurnalus. Greta dar guli ir liūdno veido moteriškė. Jai labai skauda turbūt. Kai išeina pasitikrinti savo pilvelio širdelės, sužinome, kad jai nubėgo vandenys. Pirma diena, o jau palatoje tvyro naujo žmogaus laukimas. Man labai smalsu. Man gi – tik 20m. Moteriškei sąrėmių nėra, tad gydytojai nusprendžia daryti cezario pjūvį. Apie antrą valandą nakties turbūt jau gimė žmogiukas.
Šeštadienis. Širdelių tikrinimai, apžiūros, seselių klausimai „Nepaskauda?“ ir mūsų atsakymai „Ne“. Toliau sesutė palydi mus prie echoskopo. Mano mažulis sveria apie 3335 g (juokiausi, kad gana tikslus „apie“), iš arti parodo veidelį, jis taip aiškiai matyti. Taip širdelėj malonu...Toliau diena atrodo laaaaabai ilga, nors ir nueinam į parduotuvę ir sulaukiam lankytojų. „Natalija, gal tu JAU?“ „Ne, o tu?“. Juokiamės. Kada gi jie pasirodys? Naktį suskausta. Gal jau? Nea... Apgaudinėja mus tie mažuliai.
Sekmadienis. Vėl širdučių plakimo patikrinimas, sesučių paskatinimai greičiau gimdyti ir laukimas laukimas... Gydytojų apžiūra. Į procedūrinį einu, nejuokaudama galiu pasakyti, su džiaugsmu. Už durų kol kas lieka daugybė kitų viltingų mamyčių veidų. Gydytoja apžiūri, paklausinėja kaip jaučiuosi, sako, kad artimiausiom dienom gimdysiu. Natalijai irgi panašios naujienos – artimiausiom dienom. Hmmm.. Ku kū, zuikiai!..
Pirmadienis. Vėl tuksėjimų pasiklausymai. Tuk-tuk tuk-tuk. Apie vienuoliktą gydytojų apžiūra. Įdeda vaistukų, kurie tiesina gimdos kaklelį, pasirašau kažkokiam lape. Išeina gleivių kamštis, iškart suprantu, kas tai per daiktas. Po apžiūros vėl strikinėju kaip stirnaitė, žinoma, kiek leidžia galimybės. Lekiu ligoninės koridoriais pirmyn ir atgal, pasivaikštau su savo mylimuku, vėl sutinku gydytoją: „Tai lakstai?“. „Lakstau“. „Nepaskauda?“. „Kol kas ne“. Sulaukiam dar vienos apžiūros apie 16 val. Gydytoja drąsiai tvirtina, kad šiąnakt gimdysiu. Klausia, ar neskauda. Aš traukau pečiais. „Kantri mergaitė“ – išgirstu. Bet man tikrai neskauda. Mylimukas išvažiuoja – vakare jam į darbą. Grįžtu į palatą. Lyg ir nugarą maudžia... Hm. Ir pilvą. Griebiu iš spintelės tualetinį popierių ir lekiu i WC. Mintyse jau džiaugiuosi: „Tuoj gimdysiu!“. Sąrėmiai jau riečia. Žiūriu į laikrodį: 18.33, 43, 53... 17.01, 09, 18... „Vis dar nereguliarūs“. Žingsniuoju su ritinėliu tualetinio pirmyn ir atgal labai pailgėjusiais ligoninės koridoriais. Į palatą atkėlė dar dvi naujas nėštukes. Sesutė atlydi jas ir praeidama paklausia: „Skauda?“ „Skauda.“ „Pirmas kartas?“. „Pirmas.“ „Aaaaa, nu tai...“ – ir numoja ranka. Palatoje ramstau spinteles, tupiuosi, sėduosi, vėl bėgu į WC, grįžtu atgal. Pas Nataliją vyras su dukryte. Dukrytė užjaučia mane: „Vargšė ta teta“. Palatoje nepabūnu ilgai, vėl nusitvėrusi ta popierių lekiu į savo vietelę. Sėdžiu ant to patogaus „krėslo“ ir kvėpuoju kvėpuoju kvėpuoju. Pradedu tyliai keiktis ir imu galvot: „Viešpatie, jei čia nereguliarūs, tai kas manęs laukia toliau!..“ Rašau vyrui, kad gal JAU. O jis man: „Kaip prasidės reguliarūs parašyk, atvažiuosiu, negaliu susikeisti“. Susinervinu. Žvelgiu į laikrodį, bandau skaičiuoti, lyg ir kas 4 min? Bet ne, nereguliarūs. Grįžtu į palatą. Jau aštuonios. Bandom skaičiuoti sąrėmius kartu su Natalija. Atrodo, kad kas 2 min. Nespėju kvėpuoti, bet dar sugebu pasakyti kokį juoką. Iškišu galvą į koridorių, sesutė pamato. Susistabdo kažkokią gydytoją ir prašo: „Šita mergaitė nori, kad apžiūrėtumėt, bet man atrodo, kad dar ne...“ Procedūriniam vos užsiropščiu ant kėdės. Gydytoja konstatuoja: „6cm, - į gimdyklą!“. Kaip tik gaunu vyro žinutę, kad susikeitė ir atlekia. Aš jam rašau, kad lėktų tiesiai į gimdyklą, nors ne, dar nueisiu į tualetą. Ir tegu paima tualetinio popieriaus! „Ačiū Dievui, jau į gimdyklą, štai tie mano „nereguliarūs“ sąrėmiai“ – linksma darosi, jau ir juokas ima. Vyras atlėkęs surenka daiktus, Natalija dar pabaksnoja pirštu į ranką: „Žiūrėk, kad iki dvyliktos susisuktum“. Važiuojam liftu į gimdyklą. Sesutė dar pamoko mane geriau kvėpuoti, vyrą – daryti nugaros masažą, ir mane masažuoja masažuoja, o aš kvėpuoju kvėpuoju...Gimdykloje mane paguldo, apžiūri, atsidarymas jau daugiau nei 7. O man čia taip gera, taip ramu, tokią globą jaučiu...Vyras klausia, ar spėsiu šiandien. Akušerė sako, kad greičiausiai ne. Bet po pusvalandžio jos nuomonė pasikeičia. Mane supykina. Bet nieko, taip tik geriau. Sąrėmiai dažni, tarp jų ilsiuosi. Iš manęs nė cypt. Kvėpuoju ir kvėpuoju. Vyras deda ant kaktos šlapias servetėles, masažuoja nugarą. Geriau. Gydytoja nuleidžia vandenis – taip šilta... Skausmai sustiprėja. Suleidžia vaistukų, kurie sumažina keletą sąrėmių. Atsidarymas jau visas, tik dar neleidžia stumti, o taip norėtųsi... Bet dar laukiu. Greit pralekia mintis – „O galvojau, kad man bus gėda. Nė velnio! Nėr kada čia net galvoti ar bijoti...“ Jau galėsiu stumti. Persiropščiu ant gimdymo lovos. Ir stumiu, klausausi nurodymų. Jau taip gera, kad galiu daryti tai, ką noriu, ko nori mano kūnas... Vyras palaiko: „Šaunuolė! Dar truputį...“ Keli stumtelėjimai ir išsprūsta kažkas šilto. Tą gniužulą paguldo man ant krūtinės. „Dieve, koks jis mažytis!.. Neverk, neverk... Šššš...“ Vyras pasako laiką – 23 val 04 min, -pabučiuoja į kaktą ir nukerpa virkštelę. „Noriu antro“ – pareiškiu. Akušerė nusišypso. Matau, kaip sveria, matuoja ir vysto mano sūnutį. Vyras susižavėjęs, man irgi taip širdyje šilta, taip šilta... Taip džiugu... Sūpuoja vyras ant rankų mažą ryšulėlį, padeda šalia, o tas ryšulėlis vieną akį primerkęs į mane žiūri, kaip kačiukas miaukia...
*****
Kai lauksiuosi antro, lauksiu jo ar jos šimtą kartų labiau, nes tik dabar suvokiau, koks didžiulis STEBUKLAS yra turėti vaiką. Neapsakomas ir neišmatuojamas.

Grazu

kaip graziai parasyta...... net apsiverkiau sekmes dideliausios ir Tau, ir vaikeliui

voveraite,
šiandien jau antrą sykį apsiverkiu - taip gera skaityti apie gerus pojūčius
Sėkmės jums, aukit dideli dideli

Nuostabus vaikučio laukimas ir dar gražesnis jo gimimas. Vaikučiui labai pasisekė - tokia nuostabi šeimyna.
Augit sveiki ir laimingi, gausinkit savo šeimyną ir visi kartu džiaukitės gyvenimu.

Na labai graži istorija, nors ir per nekantrumą, skausmelius, vargelius sulaukiame savo stebuklėlių. Aukite sveikučiai

labai gražiai ir švelniai aprašyta, su tokia meile

O Natalija ar ilgai dar lauke?

O Natalija kitą dieną jau iškeltą nykštį laikė, stovėdama su vyru prie palangės ir kvėpuodama O dar kitą dieną jau naujagimių skyriuje viena kitą lankėm, sūnelius apžiūrinėjom .

Tiesa, Natalija, jei perskaitei šitą istoriją, atsiliepk, - norėčiau sužinoti, kaip jūsų gražiajai šeimynai sekasi

Gražu Norėčiau ir aš tokio vadovėlinio gimdymo

Jei norėsi, tikėsi, tai taip ir bus, pamatysi Tik svarbiausia neišsigąsti ir daug daug kvėpuoti. Kai kvėpuoji, nėr kada ir bijoti, nusiramini pati, o ir vaikiukui daug geriau - deguonies užtenka. Gražaus tavo mažulio gimimo! Kaip man pasakė viena nuostabi mama - "Motina būti - Dievo malonė"

Ačiū mamukai šaunieji, už linkėjimus. Jums irgi to paties

skaiciau ir dziaugiausi, kad nepasilikot gimdyti pas ta siurksciaja gydytoja
sekmes jums, aukit dideles, sveikos ir grazios

ojeeei kaip graziai!!! saunuole tu! jaunute bet nuostabiai stipriai silta moteryte - mama. Ir sunycio vardas grazus. Sekmes jums.

Na, Voveryt, kaip gražiai papasakojai... et ašaros ištryško Kai sulauki kūdikio, širdis tampa tokia didelė didelė, joje telpa šimtus kartų daugiau meilės nei iki tol linkėjimai ir mažajam voveriukui

ačiū jums

Labai, labai, labai gražiai parašei, šaunuole mamayte
Sveikatėlės jums su suneliu

Labai sauni ir drasi mamyte!
Didziausios laimes jusu seimynai!

Labai graziai parasyta istorija ir labai kantri mamyte

sekmes, kantrybes, sveikatytes jusu graziai seimynelei cia nuo musu

Vau kaip grazu...... net apsiverkiau is laimes,taip graziai papasakojai As jau ir noriu antro

Sekmes Jums !

Dar kartą ačiū, mamukai, ačiū, kad negailit gražių žodžių

Sveikinu sulaukus sunelio.
Skaiciau tavo istorija ir man pries akis mano gimdymas - viskas labai panasiai, tik RK neteko lankytis. Irgi gulejau Antakalnio 3 aukste, vaziavau liftu i pirma, po to su dukryte gulejom antram

Sekmes jums.

na mano nervine sistema po gimdymo visiskai pasileido , perskaiciusi, kad puoliau verkti..aisku is laimes, sekmes ir susilaukti antro leliuko linkiu!!!!!!!!!!!!!!
ps.s beje sveikinimai uz sidabro medali!
valio valio

labai nuostabi istorija tokia silta silta
Sveikinimai su sidabriniu ivertinimu

Ačiū! Ačiū už įvertinimą... Dabar pati susigraudinau... Spaudžiu ranką visoms mamytėms Savo laimėjimu dalinuosi su jumis visomis, nes, manau, mes visos esam šaunios, esam labiausiai žemėje apdovanotos - juk turim savo mažuosius stebuklėlius.

ačiū Indre , ačiū She! dalinuosi laimėjimu ir su jumis

Kaip graziai parasyta. Net apsiverkiau. Tos pirmos minutes po gimdymo, tie jausmai, tokie pat kaip mano. Ech, gimdyti gimdyti, jei tik milijona laimeciau

sveikinu labai grazi istorija
SVEIKATYTES JUSU SEIMYNAI

super, super istorija fantastiškai šauniai viską aprašei, pagarba

Ačiū

Gimdykit, mamos, pats nerealiausias jausmas gyvenime jausti savo vaiką ant krūtinės... Tikrai

Geeeera... Norėčiau dar vieno pupulio, bet gal per anksti?

tai turek, kad tik noro ir galimybiu pakanka neperanksti, vaikai tures su kuo zaist

TIKRAI ŠAUNI ISTORIJA, VISOS MAMYTĖS JAU TAIP PAKOMENTAVO, KAD NĖRA JAU KĄ IR PRIDURTI.

Kazko ir mane sugraudino, tikriausiai cia mano 39 savaiciu nestumas veikia....siaip nesu jautruole
aukit sveiki ir druti

Labai gražu. Laimės kuo didžiausios jūsų šeimynėlei.

Tikrai graži sitorija Jei jau atsirado noras antro pupulio, tai tikrai ne per anksti Aš tik po 4 metų pajutau,kad ir aš jau noriu antro mažulio, o iki to laiko labai bijojau, kad gali neužtekti mano meilės dviem Dabar turiu du ir be galo tuo džiaugiuosi
Sėkmės jums

labai grazu sekmes

labai graži istorija

Labai siltai aprasyta istorija
Malonu buvo skaityti