ai, pvz., man visiškai vienodai, kad angliakalbis turėtų liežuvį laužytimano vardą tardamas. man Čarlzas irgi nesmagu tarti, liežuvis pinasi. ale Elžbietai tai nė motais
beje, mano pačios vardas hebrajiškos kilmės, o angliakalbiai vis tiek nei šiaip, nei taip su kažkokiu savo anglišku akcentu ištaria. tiesiog skiriasi mūsų ir jų garsynas.
Papildyta:


ką norėjai tuo pasakyti? Vėjas baltų mitologijoje tiesiog vėjas, ne dievas

tuomet Saulė, Žvaigždė, Aušra, Aušrinė ir Mėnulis irgi į kompaniją. Tik nežinau ar čia dievybės ar tik mitologinės būtybės

Na, daug neišmanau apie baltų dievybes Pasiieškojau tinkle, gal ir "ne į temą", tačiau man įdomu pasirodė:
"...Vokiečiai Parusny XII a. sunaikino šventyklą, viduryje visados žaliuojantis ąžuolas, prie kuriuo žyniai deginę amžinąją ugnį. Ąžuolo kamiene buvo trys uoksai (drevės?), kuriuose trys dievybės (medžio stabai) stovėjo. Vienas pagyvenęs vyras, narsiu ir raudonu veidu, garbanota barzda, ant galvos tvaskančioms liepsnom, rankoje laikantis vylyčias (strėles). Gyventojai vadinę jį savo didžiausiu dievu Perūnu, arba Perkūnu. Antras stabas - grakštus jaunikaitis, su varpų vainiku ant galvos, linksmo veido, vadino jį Trimpa (Patrimpas, Potrimpas), arba Drimba, arba Jorė. Kaip patarlėje sakoma: "Eik sau po Trimpų." Trimpa - pavasario, laimės, ramybės, gausumo davėjas, globėjas gyvulių (kaip ir Šv. Jurgis, Jurginės), oro ir javų. Aukojo jam javų pėdus, mirą, gintarą, vašką ir vaikus, jis didžiai mėgęs žmogaus kraują. Jo garbei laikomas žaltys. Jam aukojant, vyriausias kunigas tris dienas pasninkaudavo, ant žemės gulėjęs ir į šventą ugnį smilkalus mėtęs. Vadino jį Jore (Jurgis!). Kai pavasarį ledas, sniegas nutirpsta tada krūmuose pasirodo Jorė, kitaip žalesa; vadino jį Sausjurgiu arba Šlapjurgiu pagal pavasarį (šlapias ar sausas). Dar ir dabar stokodami pašaro žmonės dejuoja senu įpročiu: "Ai Jorutale, kame esi?" Nes Jorė ateina paveikti bado, kuris kaip smakas rijo žmones ir gyvulius, todėl Jorai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai ir paukščiai džiaugiasi, todėl jį dar vadino Ganykliu, Bandaganiu. dar ir šiandien visuose šiaures tautose jis didžiai garsus. Trečias stabas vaizdavo išblyškusį senį, rūstaus veido, nutysusia barzda, išdriskusiu galvos nuometu, panašų į numirėlį. Vadino jį Smerčiu, arba Giltine, Pikuliu, Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu, Galūnu, Pragartu, Jodu, Bubiu, Ragočiu, Kipšu, Kelmu, Juodžiu, Galgiu, Viliūnu, Velniu, Bildžiuku, Pikčiu, Tratintoju. Kaip Jorė viską veisęs taip Pikulis visą naikinęs.
Čia tik maža ištraukėlė... Vardai, patys matot, nelabai tinkami vaikui... Stengiausi ką nors surasti maždaug tinkančio, bet nelabai... Mergyčių tai rimtai daug gerų vardų Na, bet šiaip du pažįmėti vardai man gan gerai skamba, bet gal ne visai tas, ko reikia... Pvz, vietoj Jorė-Joris, juk beveik tas pat O Viliūnas... Na man gražu, ką aš žinau, nors suprantu, kad ko gero irgi netinka...
Galima ir daugiau pasiskaityt...
http://www.lietuvos.net/istorija/lietuvos_...ai/lt_index.htm

būtent, mergaitėm pasirinimas tikrai labai platus. Tik niekaip nesuprantu, kodėl LT dievai tokius negražius vardus turėjo.

"Penktasis žodyno leidimas pataisytas ir papildytas lietuviškais vardais – senaisiais asmenvardžiais iš istorinių šaltinių"
kitą ketvirtadienį nusipirksiu, nes į Knygų mugę važiuoju, tai gal ir berniukų vardų kokių retų ir gražesnių bus.

Papildyta:


nesu mitologijos specialistė, bet Aušrinė lyg ir dievybė, Saulė - mitologinė būtybė, Žvaigždė ir Aušra - tiesiog žvaigždė ir aušra, o Mėnulis, tiksliau - Mėnuo, buvo irgi būtybė, gal net dievaitis.
o buvo Žvaigždikis, senovės prūsų šviesos dievas.

Baltų labai gražūs

off topic

knygų mugė bus ?

niu, klausykite, ponia, taigi kitą ketvirtadienį pradžia

Štai čia dar radau šį bei tą apie vardus http://salyj-kelio-jovaras.hostas.lt/vardai.html

tai Kuzavinio ir Savukyno įvadinis straipsnis
šiaip man dar gražus vardas Jovaras

nemaišykit, ne LT, o visų baltų dievai.. ir čia gal tik mum dabar tie vardai negražūs...


kiek prisimenu iš mitologijos paskaitų, tai Mėnulis, berods, kaip ir Saulė, mitologinė būtybė irgi..

Mėnuo jaunikaitis, ne Mėnulis

Nelabai man senoviniai vardai,na gal vienas kitas

yra nuostabių vardų (Žemyna ) - Aušra, Laima, Rasa, Austėja, Vilda, Medeina, Gabija Jūratė, Sėlija, Javinė, Junda, Kovas, Vėjas..... Mėnulė , visai gražu, būčiau net nesugalvojus, Perkūnas , taip savotiškas, bet visai nieko. bet yra ir labai juokingų: Pizius (čia topas ), Baubis, Bangpūtys, Bubilas, Ratainyčia, Karvaitis .
šiaip man labai gražu, kai žmonės renkasi tokius senovinius lietuviškus vardus
Papildyta:

Jovaras nuostabus vardas

dar Jorį cia reiketu prirasyti. Ir visas Jorio variacijas: Jorgis, Jorgė, Jorė ir pan.

Siaip tai man baltu vardai

tai va, berniukas gb Joris, Joringis - puikiai tiktų prie Žemynos

Jei Jorgis- tai geriau Jurgis.. Jore- labai grazu

man tai gražus Vėjas ar Vėjus. nors mums visi linki Mėnulio

Žemyna
Man labai gražus

Žemyna labai gražus vardas. Man iš pagoniškų gražūs Gabija (tik bėda, kad dabar labai dažnas), Milda.

Ačiū už mintį gražus vardas būtinai pagalvosim

visam pasauliui neitiksi Vistiekkazkurioj shalyj kuria nors raide netaip tars. Juoba, gera papasakot uzsienieciui ka reiskia tavo vardas mano vardo, pvz, dar niekas niekad nera normaliai ishtares uzsienyj,- nu ir kas?



Pazhystu 50-meti vyra Perkuna. Atrodo kaip tikras perkunas,- didziuliais baltais usais Nuo tada, kai su juo susipazhinau,- man tai itin grazhus vardas Beje,jis yra itales ir lietuvio sunus, gimes ir gyvena US.

nelabai nelabai

Ir Joris ir Joringis labai gražūs vardai, ir prie Gabijos labai tiktų, nu bet prie pavardės netinka

kieno pavardės?

jau greit pamatysim, kuo vardu Žemynos broliukas/sesutė

Mitologiniai vardai dažniausiai būna gražūs, tik jei per daug nenuvalkioti ar saldūs, bet duodant vaikui toki varda reikia pasidomėti ar tas veikėjas, kurio vardu vadinsit savo mažulėliu kokio liūdno galo nesusilaukė - nes mitologijoje tai dažna baigti. o vaikui tai kažką džiaugsmingo duoti norisi.

Galiausiai pavadinau savo dukryte Vanesa.Kiles sis vardas nuo deives Veneros,Venus

visai nieko tie mitologiniai, tik va, reiketu irgi tsirinkti, juk visokiu ju yra

Na mitologinių vardų tai kaip tokių tradiciškai ir negalėjo būti, nes vien dievo vardo tarimas pats savaime turi maginę/mitinę reikšmę daugumoje indoeuropiečių (ir ne tik) tradicijų, taip kad pavadint vaiką dievo vardu senovėj būtų akibrokštas ir būtų bijota sulaukt dievo keršto. Buvo tikėta taip pat jog vardas turi maginę reikšmę ir žinant tikrąjį mitologinės būtybės vardą galima ją valdyti arba prisišaukti: tokio tikėjimo rudimentu galima pvz. laikyti lietuvių bijojimą ištarti žodį "gyvatė", nes tuom gali prisišaukti gyvatės įgėlimą.

Kas link mitologinių vardų, tų vardų geriausia ieškoti knygose: G.Beresnevičiaus "Baltų religinės reformos", N.Vėliaus "Lietuvių mitologija" arba šaltinių rinkinyje "Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai". Daugelį kitų šaltinių patartina vertinti gana atsargiai, nes populiarėjant neo-pagonybei, bei post-sovietiniu pirmu dešimtmečiu beieškant tautiškumo buvo išleista nemažai knygų ir brošiūrų, kurios jokios mokslinės vertės neturi ir dauguma tos mitologijos ten tiesiog iš lubų sugalvota pačių autorių.

Aš po ranka dabar ne visas knygas turiu, bet kiek radau, tai mitologiniais vardais galėtų būti:
Andajas (Andeinis); Argė; Ašvietė, Aukštėjas, Autrimpas, Brutenis, Divirikis, Gabija, Kernius, Kukovaitis, Kurka, Medeina, Natrimpas, Numėjas, Nunadievis, Pajauta, Patrimpas, Patulas, Perkūnas (Dundulis), Poklus (Velinas, Velnias), Pilvytis, Prakorimas, Sovijus, Šventaragis, Varūna, Ukapirmas, Žibinta, Žemyna, Žvorūna.

Dar įvairiausi minimi vadų, žynių ir šiaip baltų vardai:
Aldona, Algirdas, Boruta, Bunsė, Dargė, Daumantas, Dyvanas, Draika, Eikintas, Eisutis, Gediminas, Girhartas, Herkus (Henrikas?) Mantas, Jogaila, Jaunutis, Jazbutas, Kaributas, Kaupas, Kęsgaila, Kęstutis, Kernius, Kynė, Lengvenis, Linkus, Liubartas, Margiris, Mateika, Mažis, Maudelis, Merūnė, Mileika, Nameisis, Nabutė, Nevekė, Punsė, Rupeikis, Saugutis, Skaudegiris, Skvobė, Sikas, Skomantas, Surminas, Skirgaila, Švarnas, Švitrigaila, Tirskas, Traidenis, Treniota, Tvirbutas, Vaidevutis, Vainius, Vaišvilkas, Vytautas, Vytenis, Vaigalas, Zada, Žygimantas, Žvelgaitis.

Dauguma tai iš jų kaip sakant nelabai nelabai į vardus šiuolaikinius neša, bet kai kurie gal ir panaudojami.

vaje.... gaila . man asmeniškai tai vienas negražiausių vardų

Vat norimčioms prasmingų mitologinių vardų gal reikėtų pagalvoti apie vardą Sovijus/Sovija - trumpai pasakojant, buvo toks religinis vadas baltų, įvedė deginimo paprotį - ir vardas neskamba labai klaikiai, bent jau man.

Taip... Sovijus buvo žmogus...
Tai tada ir Šovys tinka.

O man labai grazus
Bet del skoniu nesigincijama

Na ne visai žmogus, šiaip jau paprastai žmonės nemiega laidojimo pozicijose šiaip sau, dėl "prikolo". Galėjo būti arba įtakingas žynys, arba svarbus genties vadas, arba mitinė asmenybė (kad ir vienas iš svarbių protėvių, su kuriuo gentis tapatinosi), bet jau tikrai ne eilinis kaimietis.

Čia aišku su ta sąlyga jog metraštininkas pasakų pats neprirašė, bet jau čia su visais metraščiais taip.

svarbu kad mamai patiktu

Na taip, ir paskui dar užaugusiam pačiam vaikui...

na jo..tie dievu vardai ir zyniu visokiu nelabai panasus i zmoniu vardus... juoba kad daugiau vyrisku vardu kazkaip...

o tai kokiais vardais senoves lietuviai vadinosi? atmetantant tuos kurie atejo su krikscionybe (kaip Jonas, Petras ir pan.)...

Tai velnias ten juos žino kokiais, rašto tai pagonys kaip ir neturėjo, tai tiek kiek kronikose paminėta, tiek ir yra. Nedaug ten tų raštų likę, kur ikikrikščioniškais laikais amžininkų krikščionių rašyti, o ir juose apie paprastus žmogelius tai ir nerašė, o jei ir minėdavo tai dažniausiai tuos kurie pas krikščionis tarnavo ir jau buvo pakrikštyti Jonais ir Petrais. Daugiausiai apie paprastus žmones kas likę tai metrikų/krikšto knygos, o ten jau žinoma visi krikščioniškais vardais, nes kitais, nešventais, tai nekrikštydavo.

Šiaip kažkiek vardus galima nuspėt kokie galėjo būt būtent pagal lietuviškus vietovardžius ir hidronimus (vandens telkinių vardus). Kažkaip taip jau gaunasi, kad hidronimai ilgiausiai išlieka nepakitę, pvz. Rusijos teritorijoj kur baltų kažkada gyventa yra likę baltiškų hidronimų po šiai dienai, nors pačių baltų ten jau kadais nebėra. Žinoma, ne kiekvieną vietovardį ar hidronimą tiesiogiai galima į vardą verst, bet tendencijos tai turėtų būti panašios vardų darybos.

Žinoma, mitologijos tai tokiuose varduose nėra daug, bet galima pritempt, tarkim dauguma upių ar ežerų buvo ganėtinai suvokiama kaip būtybė su savo valia (tarkim kad ir tikėjimas jog iki pirmo perkūno vandens telkinys aukų reikalauja, todėl negalima maudytis, nes gali paskęst), tai iš bėdos galima būtų spėti, jog tarkim upės buvo suvokiamos kaip vietinės smulkios dievybės. Įrodyt tokį dalyką aš nesiimčiau, bet kaip hipotezė galėtų tokia būti gana tvirta.

Matyt, pačio mito neskaitei, kad manęs nesupratai
Bent jau Greimo knygoje jis taip prasideda: Sovijus buvo žmogus...

Teko skaityt ir ne kartą, visgi prastudijavau etnologiją 10 metų.

Reikalas tai tas, kad jei tekste ir sakoma, jog žmogus buvo, tai toli gražu nereiškia, jog turima galvoje paprastą žmogus. Dauguma mitologinių tekstų veikėjų pasižymi savybėmis, kurios žmonėm nebūdingos ir artimesnės dievams. Mitologiniu personažu gali būti tiek dievai, tiek kitos įvairios būtybės (tarkim, laumės, fėjos), tiek ir žmonės (tarkim kad ir pasakų veikėjai). Dažnai tautų mitologijose gentis yra kildinama iš žmogaus ir mitinio personažo santuokos - galima sakyti, jog toks asmuo buvo "žmogus", bet vargu ar galima sakyti jog toks žmogus buvo istorine asmenybe - o jei jei jau pasakojama apie ne istorinę asmenybę, paprastai laikoma jog tokia asmenybė yra mitologinė, ypač jei ji yra susijusi su svarbių religinių pokyčių įdiegimu, etiologija ir pan. Be to, tiek lietuvių tie kitų tautų Dievas mėgsta kartais pasivaikščioti žmogaus pavidalu, pvz. daugelyje sakmių Dievas pasirodo senelio pavidalu. Be to, Sovijaus atveju, tai gali būti ir metraštininko pozicija, supriešinanti pagonišką religiją su krikščionybe: Sovijus - žmogus, reiškia visa kas su juo susiję yra paklydimas, neturi jokios krikščioniškos (dieviškos) reikšmės. Na bet čia teorija.

Jei jau apie tą patį Sovijų, tai pridedu tekstą iš Jono Malalos kronikos (1261), pačios spręskit ar žmogus, ar ne žmogus buvo: Tai vienas seniausių šaltinių apie baltų religiją ir laikomas sąlyginai patikimu, nes berods autorius buvo neblogai informuotas apie baltų tautų pasaulėžiūrą.

Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant sūnaus. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir susiieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: "Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau". Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten. Rytą paklaustas, tasai tarė: "Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau". Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: "Kaip kūdikis lopsy saldžiai miegojau".
O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustinui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.

(Iš Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, TI, p.267-268)

Elemire, aš ir nenoriu sumenkinti tavo žinių
Tik paaiškinau, kodėl Sovijų žmogumi išvadinau
O lietuvių mitologija mano silpnybė

Elemire, žiūriu pasikausčius šioj temoj. Tai klausyk, mum toks diedukas ėmė ir papasakojo, kad Gailius yra paskutinis LT pagonių žynys, kuris buvęs žiaurus, kapojęs galvas, saugojęs tą pagonybę. Niekur nerandu tokios informacijos

Na aš abejočiau tuom. Visų pirma tai nėra kaip pamatuot katras ten jau tas paskutinis žynys buvo, nes šiaip pagonybė gana neblogai išliko iki 16-17 amžiaus, tai turėjo būti ir visokių žiniuonių, kurie perėmė žynių funkciją. Abejočiau kad ten kas galvas būtų kapojęs tuo metu, nes kryžiuočių tai jau nebebuvo o saviem taigi nekaposi. Antra aš perverčiau Baltų mitologijos šaltinius, ten pirmas tomas iki 1428, tagi jau po Žalgirio ir krikšto, Gailius neminėtas. Antro tomo namie neturiu, galima būtų pažiūrėti ten dėl viso pikto (žiūrėti lengva, gale būna asmenvardžių/mitologemų rodyklė, taip kad visos knygos skaityti nereikia). Šiaip tai nepamenu tokio vardo, bet visų paminėjimų taigi neatsiminsi.

Gali būti kad tas diedukas buvo pasiskaitęs grožinės literatūros arba tarpukariu/po nepriklausomybės leistų ir perleistų leidinukų apie senovę: dažnai žmonės nelabai žino skirtumo tarp grožinės literatūros ir mokslinės teisybės - jei jau rašo knygoj, vadinasi teisybė.

Bet kuriuo atveju manau Gailius galėtų būti žynio vardu, tačiau aš abejočiau dėl to žiaurumo. Reikalas tas, jog dažnai įšventinimo į dvasininkų luomą (tapimo žyniu) metu vardai yra keičiami į tokius kurie labiau asmenį atitinka, net jei ir vardas buvo prieš tai kitoks. Gailius labiau asocijuotųsi su gailestingumu, gailėjimu žmonių nei su galvų kapojimu, manau jog didesnė tikimybė jog toks vardas būtų kokio nors žiniuonio kuris gerai gydymą išmano ar šiaip jautresnė asmenybė ir žmonių pagaili. Asocijacijos, kurias vardas kelia labai svarbios intuityviam vardų suteikimui, o kiek turime žinių, greičiausiai lietuvių vardai ir buvo suteikiami tokiu principu. Be to, net jei ir būtų tekste paminėta, jog buvo žiaurus, krikščionis žudė ir pan., tai gali būti vien tik metraštininko pridėta propaganda, todėl tiesiogiai nebūtinai tai atspindi kaip ten iš tikrųjų buvo - mėgėjai ten jie būdavo "pagražint" kai sakant.

Būna kartais, jog vardas būna priešingybe žmogaus, bet tokie atvejai retesni ir dažniausiai interpretuojami kaip maginė priemonė nukreipti nelaimę, kaip sakant pasislėpti. Tarkim jei vaikas baikštus, vardas galėtų būti Drąsutis, tokiu būdu stengiantis nukreipt tą baimę, nuo jos išgydyt. Normaliu atveju vienok vardai dažniausiai suteikiami panašiu principu kaip ir pravardės: tarkim jei vaikas iš miško visokius žvėrelius temptų ar gailėtų augalų/gyvūnėlių, galėtų tada tėvai Gailučiu pavadinti. Be to, yra žinių jog vaikam vardai senovėj būdavo suteikiami jau paaugus, tampant suaugusiuoju (tais laikais gana anksti, maždaug 10-15 metų), todėl aš abejočiau jog į žiaurumą linkusį vaiką taip pavadintų, na nebent norėtų jo būdą suminkštint. Bet kaip rašiau, greičiausiai tampant žyniu vardas vistiek tada keistųsi, į kokį nors Žiaurigailą.


Na nieko čia baisaus, diskusijos yra bet kuriuo atveju gerai, nes gilina žmonių žinias.

Matai, Gailius reiškia stiprus, smarkus nors dauguma jį tapatina su gailėti, gaila, buvo kas sakė, kad gailestingumas.

Ačiū už paaiškinimą

Na žodžių etimologija tai kaip ir ne mano specialybė, bet tiesiog įdomu iš kur toks kildinimas? Tiesiog neteko tokios gail- šaknies reikšmės girdėti.

Buvau radus kažkokiam vardyne, dabar jau nebepamenu kuriam, ir mūsų vardų ekspertas muminukas man dar išaiškino. Gailius trumpinys nuo Gailigedas, o dar gailas (jei teisingai parašiau) reiškė sen LT smarkus, stiprus.

Įdomu, įdomu. Nors pagalvojau, tai yra gi toks miško augalas gailiai, labai stipraus kvapo - ir vargu ar toks vardas čia to augalo susijęs su gailėjimu, greičiau jau su stiprumu to kvapo.

o šito ir aš nežinojau

Na tada tikriausiai ir augalo nežinai - nuotrauką ir trumpą aprašymą galima rasti čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Gailis

Seniau šį augalą naudodavo apsaugojimui nuo kandžių, dėdavo džiovintą į spintas. Kvapas jo tikrai stiprus, būdavo kai eidavom girtuoklių rinkt (uogos tokios į mėlynes panašios, kitas dar pavadinimas vaivoras), jos kaip tik dažnai pramaišiui su gailiais auga - tai jei vėjo nėra, nuo tų gailių kvapo net apsvaigt galėdavai (todėl ir uogas girtuoklėm vadina).