Prieš akis plyti ežeras. Jame dvi salelės, lyg du kalnai. Kaip seniai besedėjau prie vandens. Gal niekuomet taip ir nesėdėjau?





Mažutes bangelės teliuškuoja, daužosi į lieptelį, vinguriuoja, sukūriuoja, laižo mano kojas. Suošia nendrės, jos visai šalia, galiu pasiekti ranka, tačiau visiškai nenoriu to daryti. Matau kaip plonyčiai stiebeliai linguoja, kartais sukteli, kartais sustoja, aprimsta ir vėlei šoka savo šoki: pirmyn - atgal - aplinkui.

Kaip gerai, kad vanduo toks šiltas, galiu sėdėti įmerkusi kojas. O jei ten, gelmėje, gyvena kokia didžiule žuvis? Grybštels už mažojo kojos pirštelio, vieną…antrą sykį…ir įtrauks gilyn. Būtų baisu. Šypteliu, bet kojų neištraukiu.

Gerai, kad naktis šilta, visai nenoriu vilketi megztinio. Jo siūlai graužia mano odą. Maloniau sėdėti štai taip, vilkint tik maudymosi kostiumelį. Kažkurią akimirką net jaučiuosi kaip undinė, ką tik išnirusi iš paslaptingų vandens gelmių, sėdinti ant drėgno akmens ir rankoje laikanti veidrodį. Jame atsispindi mano siela…

Ten tolumoje, tamsia juosta tęsiasi miškas. Kai kur iškylęs aukštesnis medis. Dieną jis džiaugiasi tik jam vienam skirtais saulės spinduliais, o naktimis stebi miegantį ežerą, tarsi saugo… Kaip gražu…išgirstu verksmą, kūdikio kūkčiojimą.

ö ö ö

Koks jausmas užplūsta kai sužinai, jog esi nėščia? Pirmiausia, aptemsta akyse, vėliau gerklėje atsiranda nemalonus skonis, suspaudžia krūtinę, negali ištarti nė žodžio. Tampi nebyle. Tą akimirką suparalyžuoja kūną. Imi suprasti kokia fizinė kančia kankina invalidą, kai kojų nebejauti, žemiau pilvo tik pora sunkių kaladžių. Tiesą sakant, visas kūnas tampa nebegyvas, tik kažkur viduje tuksena širdis…ne, ne viena širdis, jų čia dvi…

Koks tas gyvenimas kartais būna beviltiškas . Niekuomet neleidžia užmigti, tarsi kipšas kasmet prigalvoja naujų šunybių. Krečia jas netinkamu laiku, tyčiojasi, mėgaujasi tuo. Lyg būčiau bandomasis triušis.

Vaikas. Kažkokia nauja gyvybė . Ir sugalvok tu man, pradėti augti mano viduje. Keistas jausmas. Pirštais liečiu pilvą, žnybteliu, paglostau, smiliumi apvedu ratuku bambą. Kažkada šis mažas plyšelis mane tiesiogiai siejo su motina, kol chirurgo žirklės neperkirpo gyvybės grandinės. Tai tebuvo viskas, kas mudvi siejo iki šiolei…

Iš moterų klinikos išeinu tylutėlė, net neatsisveikinu su ginekologe. Ši supranta situaciją, jos akyse matau užuojautą. Paduoda lapuką, kuriame užrašytas telefono numeris ir išlydi pro duris.

Gatvėse zuja mašinos. Didžiuliu greičiu prašvilpia motociklininkas . Nulydžiu akimis kombinezono aptemptą figūrą ir nuriju seilę. Kresteliu ant suoliuko ir giliai įkvepiu.

Stabilią mano padėtį pradeda griauti kūdikis. Nekenčiu jo. Jaučiu kaip viduje, kartu su vaiku, auga neapykanta. Nekenčiu šio benkarto. Dabar čia pat įkiščiau rankas į pilvą ir negyvai jį užsmaugčiau. Už ką? …Už tai, kad dar neįgyvendinus planų, užkasiu juos dar giliau. Pamiršiu visiškai ir niekuomet nebeprisiminsiu.

ö ö ö

Sveikas! Aš nėščia, - kaip ramiai skamba mano balsas. Toks šaltas, stingdantis ir gasdinantis.

Jo akys išsiplečia, matau kaip virpteli lūpos, kietai susispaudžia. Veidas susiraukia iš pykčio...

Juk mes saugojomės! - rikteli jis. Jaučiu, kad jis bijo. Iš tolo užuodžiu baimės kvapą, persismelkęs pykčiu, kuriuo bando apsiginti. Pyktis niekuomet neapsaugos nuo baimės... Ją išduoda akys.

Žinau, kad jis nenori vaiko. Vyras, kurį myliu, dar nepasiryžęs turėti šeimos. Keista, bet tik dabar suprantu, kad jis turbūt niekuomet netaps šeimos žmogumi.

Nori, kad tave vesčiau? - paklausia. Papurtau galvą.

Tai ko tu nori?! - vėl rikteli.

Tavo supratimo ir patarimo, - pratariu ir atsisėdu ant apdriskusios sofos.

Jo žvilgsnis tyrinėja mano veidą, turbūt laukia kitokio atsakymo.

Jis sako, kad geriausia išeitis - abortas. Užpūsti ką tik įsidegusią žvakę ir ramiai užmigti.

Gulėdama šalia jo svarstau apie šį išsigelbėjimo kelią. Jis pats lengviausias. Vienas vizitas pas gydytoją ir tavo vidus vėl tuščias. Palengvėjimas visai šalia. Tereikia rytoj nueiti pas ginekologę. Jis atsisuka į mane. Matau jo užmerktas akis, tyliai šnopuoja.

Bandau spėlioti ką sapnuoja, tačiau staiga prieš akis iškyla mažytis berniuko veidas, kopija šalia gulinčio vyro. Juodi plaukai, rudos akutės, apsuptos tamsių blakstienų, skvarbus, hipnotizuojantis žvilgsnis. Sūnus. Ar taip atrodytų mudviejų sūnus? Mažytė mylimojo kopija? Akimirkos regėjimas pradingsta. Užmiegu.

ö ö ö

Ligoninių kvapas siaubingas. Kvepia mirtimi, nors... turėtų kvepėti gyvybe, juk čia ligoninė, kur gydo, o ne žudo... Atrodo, kai ką pamiršau. Dirsteliu į lapelį, jame užrašytas kabineto numeris. Ginekologė minėjo, kad čia galėsiu susitvarkyti šį reikalą.

Žinau, kad tai lengviausia išeitis. Tereikia barkštelėti į gelsvas duris ir pasiteirauti kada galėsiu atsikratyti nereikalingos naštos.

Tam teprireikia vos keliolikos minučių: užpildomi dokumentai, gydytoja su kreivais akiniais šaltai šypteli ir paduoda lapelį su data ir koordinatėmis kaip pasiekti žudymo kamerą... Ar aš pasakiau žudymo kamerą?

Jis laukia automobilių stovėjimo aikštelėje. Klausiamai kilsteli antakius, o kai parodau lapelį, pritariamai linkteli.

“Šunsnukis”, - dilgteli paširdyje.? Beširdis šunsnukis”

Važiuosim kur užkąsti? - plati šypsena nušviečia jo veidą. Po velnių, jis juokiasi, įžūliai šypsosi ir siūlo prisikimšti skrandžius.

Ir taip jaučiuosi pakankamai pilna, - tarsteliu ir nusisuku į langą.

Ką? - kvailai išsišiepia ir suklusta. Po poros sekundžių jo veidas persimaino, akyse vėl švysteli baimės žibirkštys. Bent kada jos gali peraugti į liepsną, galinčią sudeginti mus abu.

Nebijok, - vėl prabilu. Jo vyzdžiai išsiplečia. - Nebijok, aš jį nužudysiu.

Nužudysiu skamba per daug žiauriai, - kosteli ir nenoromis žvilgteli į mane.

Žiauriai? - norisi surikti, bet vis dar kalbu šaltu tonu. - Norisi švelnesnio žodžio?

Jis mirkteli . Akyse baimė. Dieve, kaip nekenčiu matyti tai jo rudose akyse. Tai taip žema! Ištrinsiu trintuku tavo pieštuko paliktą pėdsaką, - atsilošiu į sėdynės atlošą ir užsimerkiu. Suburzgia variklis. Mašina trukteli ir pajuda į priekį.

ö ö ö

Gerai, kad naktis tyli. Tokia ji tik nuostabesnė, žavesnė. Stebiuosi ežeru, gėriuosi juo ir šypsausi. Jis paklaustų kodėl, bet aš neatsakyčiau...

Kartais gyvenime sprendimas ateina pačiu netikėčiausiu momentu. Nukrenta iš dangaus ir prilimpa prie sportinio batelio, kad tu jį nukrapštytum, apžiūrėtum ir įvertintum.

Kai pasakiau mamai, jog laukiuosi, ragelyje įsiviešpatavo tyla, kuri po minutės baigėsi vienu sakiniu: “Negrįšk namo. ”

Taip, ji sviedė tai pykčio pritvinkusiu balsu. Paskui padėjo ragelį ir aš išgirdau pypsėjimą.

Apsižliumbti, štai ko man norėjosi. Tėkšti melsvą telefono ragelį į sieną ir garsiai bliauti... Bet to nepadariau...

Kai pasakiau jam, kad nežudysiu kūdikio, jis išsigando ir trenkė man. Pulsuojantis žandas kaito, o aš ramiai žvelgiau į jį. Jo akys šoko baimės šokį, o aš triumfavau. Triumfavau nuo savęs, jog sugebėjau priimti sprendimą. Sprendimą, kuris nukrito iš dangaus.

Nesuprantu moterų, kurios darosi abortus. O, taip, suprantu jų blaškymąsi ir baimę dėl ateities, bet nesuprantu, kodėl jos tampa žmogžudėmis. Ne, jos lyg savižudės, nes nužudo dalį savęs, o juk tai nuodėmė, ne prieš Dievą (aš juo netikiu), prieš pasaulį, prieš save pačią. Nuodėmė, kurios neatpirksi niekuomet, nes mirusio neįmanoma prikelti. Jis ne sulūžęs daiktas, kurį galima suklijuoti. Jis - tai gyvybė, kuri turi teisę egzistuoti.

Vieniša bangelė tekšteli į lieptelį. Šypteliu ir krūptelėjusi atsigręžiu į krantą. Pakilu ir atsargiai pereinu siauru liepteliu, pasilenkiu ties nedideliu lopšiu ir paglostau mažylio galvutę. Jis vėlei sukūkčioja, tačiau nurimsta ir pramerkia tamsias akis. Jose dėkingumas. Matau tai...

Aš pati jaučiu dėkingumą, daug kam: mamai, kad mus jungė virkštelė, vyrui, kurio sėkla apsigyveno manyje ir pasauliui, kuris vis dar gyvas... Nesvarbu, jog čia likome tik dviese...

kieno cia?

Ar jums neatrodo pradoksalu? Tukstanciai moteru pasaulyje verkia del to, kad ju viduje uzsimege nauja gyvybe, tuo tarpu, kai kiti tukstanciai verkia del to, kad tos gyvybes negali tureti...

Gyveni ir nežinai kas tavęs laukia

net asaros pasirode akyse uzjauciu visas mamas, kurioms tai tenka patirti...

o as nzn....noriu pasakyt, kad moterys, pirmiausia gerbkim save, ziurekim, su kuo susidedam! atsimerkim pagaliau!!!!!!!!!

labai graziai papasakota liudna istorija. tokia gyvenimiska, bet labai graziai papasakota.
vienims nauja gyvybe tokia tragedija, o mes taip apsidziaugtumem, jie isgirstumem tokia zinia...

Ka cia be pasakysi, toks gyvenimas....


Zinau istorijos tesini.....
Po 10 menesiu nesimatymo, kai vaikams (pas mano seseri dvynukai) beveik 5 menesiai, labas as sugryzau.....


Deja moterys po tokiu ivykiu keiciasi ir buna tada skaudu ne joms , o jiems, nes jie praranda teise matyti vaiko zvilgsi, vaiko pirma sypsni, pirmus zingsnius, jie praranda daugiau, nei moteris apsispresdama gimdyti....

Ir del to man asmeniskai dziugu, taip dziugu, kad galeciau pavadinti net piktdziugiskai dziugu, jie praranda save, net ne galimybe buti salia vaiko, o savo oruma, vyriskuma, o svarbiausia teviskuma, tad kas daugiau nukencia ar moterys gimdydamos vaikus, ar vyrai atsisakydami juos auginti....

Dilema - bet zinau tik viena, kad vaikus mes gimdome sau, o ne vyrams.....

labai liudna istorija, bet papasakota nuostabiai. daug moteru tai patiria, aciu dievui man neteko to isgyventi

Labai jaudinanti, itikinamai parasyta istorija, ja skaitydama pati gali transformuotis i ta moteri, i kudiki...jausti ta akimirka siuo metu realiai.
Gaila, kad taip atsitinka, gaila tu, kuriems taip atsitinka, bet dziugu matyti maza besisypsanti zmoguti.
nesuprantu moteru, kurios is karto puola teisti kitas ne taip pasielgusias, as nepatyriau to, bet as galiu suprasti kaip gali buti lengva suklysti, pasirinkti tinkama zmogu, permatyti, juk tai taip sunku, taip sunku, juk jei nebutu sunku, pasaulyje nebutu tiek skaudziu tragediju, o jos daznai paliecia kas antra jei ne kiekviena, ir jei ne siandien, tai gal ryt? nebukite niekuo uztikrintas, gyvenimas megsta " apdovanoti" zmogu staigmenomis.

Sis rasinys pritrauke taip, skaiciau akiu negaledama atitraukti,,,

Ir vel apsizliumbiau Bet labai nuostabus, sirdi palieciantis pasakojimas

Aciu

labai jau liudnas,bet skaiciau ir sirdele smakiau spurdeti pradejo.

Šis pasakojimas vertas rašytojo plunksnos. Įsijaučiant į pasakojimą: pajauti viską, lyg tai vyktų su tavim, bandai įsivaizduoti aplinką, situaciją, žmones.........

Aš esu labai jautrus žmogus, todėl tokie pasakojimai mane ypatingai veikia. Nuo jų sunku atsigauti ir sugrįžti į savo tikrovę. Jie užvaldo mintis dar kurį laiką po skaitymo. Tikrai žavu.

Skaitydama antra posta, pamaniau, kad kazkas cia ne taip. Paskui tik "dasilo", kad cia kazkieno istorija

Liudna,kai taip pasitaiko,mano vyras taip nepadarytu as tikra,del to as su juo.

aisku, siaubingas vyro elgesys
o mama kodel taip reagavo kodel nepalaike? kaip suprantu naujoji mamyte nebe sesiolikine kokia

Labai noreciau tiketi kad si istorija nutiko ne tau- labai skaudu skaityti,bet stiprybes jei tai tikra linkiu tik stiprybes

Ši istorija sukirbino mano širdele iki pačių gelmių.
Tik smagu, kad pasirinkimas buvo teisingas....Ir nesvarbu kaip tai pakeite gyvenimą...bet tai moteriai dave daug daugiau nei ateme...
Stipybės jai...

Džiaugiuosi už tą, kuri priėmė teisingą sprendimą.

Ir merginos niekada nesakykit niekada, gal nėsčios nepaliks, bet gali palikti su dviem vaikais. Čia galioja posakis nežinia kur rasi, bet nežinia kada ir pamesi...

tokius vyrus tik

labai tipiška istorija, tačiau linkiu niekam netapti jos pagrindiniu herojum

Labai gražus ir emociškas pasakojimas.
Norėčiau, kad niekam nereikėtų atsidurti tokioje situacijoje kai reikia rinktis.
Džiaugiuosi, kad šios istorijos dalyvė turėjo savo nuomonę, paklausė likimo ir atsispyrė išoriniams veiksniams.

nerealiai ir graudu bet gera

labai grazu, jausminga, ir tuo paciu liudna

Begalė žmonių juk net neįsivaizduoja, kas toji ką tik užsimezgusi gyvybė. Jie nežino, kaip ji atrodo, ką jaučia. To, ko jie nemato ir negali apčiuopti, negali ir gailėti. Jie tiesiog yra pastatyti prieš faktą, kuris jiems yra be galo nemalonus. Tai kliūtis, kurią jie skuba pašalinti.

Mano vyras, besimokydamas univeroj, praėjo bioetikos kursą, kur teko diskutuoti ir apie abortus. Ten jis sužinojo, kaip vystosi užsimezgusi gyvybė, ką ji jaučia, kaip atrodo. Jį tai sukrėtė ir šokiravo. Nors jis ir šiaip buvo nusiteikęs prieš abortus, bet šios žinios ypatingai sustiprino jo įsitikinimus. Jis pasakė vienareikšmiškai: juk tai gyvybė, kuri papraščiausiai yra nužudoma.

Tokius kūrinėlius reikėtų duot pasiskaityt toms, kurios, kaip autorė įvardijo, "žudymo kamerų" laukiamuosiuose sėdi...

bet ir ne sau... vaikus gimdome i pasauli..

KAIP GRAŽU

ir skaudu ir gražu neaišku kokie jausmai dabar susimakalovo....

Liūdna, bet ir gražu iki skausmo... Norėčiau, kad merginoms netektų patirti tokio žiaurumo ir dvejoti dėl vaikelio atėjimo į pasaulį...

Labai grazu. Tikiu mazylis uzaugs DIDELIU ZMOGUM, juk priverte mamyte patiket, kad: as esu ir noriu but!!!!!!!!!

Labai graziai parasyta. Nors istorija ir graudoka, bet...gyvybe triumfavo

labai grazi istorija

gerbiu heroja uz tai kad pasirinko toki sprendima ir nepadare didziausios klaidos savo gyvenime. as manau jei ja vaiko tevas paliko budama nescia, tai jo niekas nebutu sulaikes ja palikti ir tuo atveju jei ji nebutu pastojusi. vienu zodziu ju santykiu likimas buvo aiskus. manau po aborto ji butu jautusi jam didele neapykanta ir santykiai butu nutruke.

dabar bent ji jau ne viena

o motinos tai nesuprantu aplamai. as savo vaikams atleisiu viska pasaulyje ir bet kokioje bedoje stengsiuosi padeti, nes klysti yra zmogiska. as savo vaikams esu pasiryzusi atleisti viska, tik ne zmogzuzdyste

Labai labai labai grazu...tiesiog nuostabu... Vyras kuris sugeba ti padaryt ir palikti...nezinau...man toki noretusi priploti... Esi labai drasi ir gera mama

Kaip graziai papasakota...
Net apsizliumbiau

Jaudinanti istorija
Skaičiau ir galvojau, ką reiktų daryti herojės vietoje? Gerai, kad ji nepabūgo.

Niekada nenoreciau, kad pries mane iskiltu toks klausymas, nors manau, kad zinau i ji atsakyma ir tai tikrai ne abortas

va taip reikia tam besarmaciui vyrui

Liudna ir gera net nežinau širdis džiaugiasi už gyvybę bet skruostu rieda ašara.... bet tai jau virtusi džiaugsmo ašara

Labai susigraudenau. Prisiminiau visa skausma patirta beveik pries 10 metu. Deja autore nepapasakojo, kiek paniekos gali patirt tokia "gyvybes saugotoja". Kitasyk tapusi zudike, visuomenes akyse liksi dora mergina is geros seimos... Argi ne apsurdas? Dukrai jau 9metai, o gimine po siai dienai eda, kad gyvenimo nesusitvarkiau(neva uz vaiko tevo neistekejau)

Labai jaudinanti istorija Bet džiaugiuosi dėl leliuko

Labai grazus pasakojimas...liudno dalyko...susigraudinau.
Bet manau leliukas atperka viska.Vien vaikucio sypsena ko verta.