, nors ir skaičiau apie tai, bet taip normaliai suprasti negaliu kas čia tokio??? bet ne tai svarbiausia...), dar man buvo sumažėjęs hemoglobinas, tai dėl viso pykto gydytoja sako:"rytoj į ligoninę".Oj, kaip aš jos nenorėjau...
Nuvežė mane vyras į RK, ten apžiūrėjo, paklausė vaikelio širdies tonusus, paėmė šlapimo tyrimus. Aš jau palatoje viena nuobodžiauju, vakare paguldė su manim moterį, kuriai grėsė persileidimas. Tai buvo nerami naktis, nes ateidavo budinti daktarė, ir girdėjosi kaip už sienos verkė kūdikis . Atėjo rytas ir tyrimų rezultatai, ir "ryžą, vrėdną" gydytoją. Sako:" reikia pakartoti tyrimus, nes ten kažką rado", ir išėjo... Aš skambinu vyrui su ašarom 
vyras sako jau važiuoja pas mane, pati nežinau ką galvoti, ką daryti...??? Palatos kaimynė patarė eiti pas seselę, pačiai klausti, daryti tyrimus. Vienu žodžiu seselė truputi nuramino, vėl reikėjo šlapimą duoti, prisiprašiau, kad padarytų echoskopiją. Bet echoskopavo "tą ryžą", tai nieko man nerodė, neaiškino. Tik koridoriuje išgirdau iš jos:"vaisius vystosi normaliai, viskas atitinka pagal amžių" Ir už tai ačiū... Kitą dieną paaiškėjo, kad tyrimai nepasitvirtino, tai reiškia, kad viskas tvarkoj, galiu važiuoti namo, bet nu "tą ryžą" dar sugėbėjo pridurti:"per tokius kaip tu valstybe veltui leidžia pinigus". Nu jau kokia šlykšti! . Davė išrašą tai pasižiūrėjau kokia "ryžos" pavardė - Sofija Suckel, pas tą "gydytojėlė" niekad negimdičiau
Bet per tas dienas, kai buvau ligoninėje nutiko ir geras dalykas. Ten teko susidurti su nuostabią gydytoją- Angelė Puzienė, kuri maloniai viską paaiškindavo, kreipėsi į mane "ponia". Nu tikrai
Ir vyrui ji patiko!Taigi aš namuose, išrašė liepos paskutinė diena, o terminas gimdyti rugpjūčio 8d. Praeina tą dieną, o vaikelis nenori gimti. Vyras vis klausia:"kaip ten Karolina?, kada galėsiu ją pamatyti?" Laukėm mergaitės, nuo pat pradžios kai sužinojau, kad laukiuosi, mintys buvo tik apie mergaitę vardu Karolina. O be to per echoskopija kai buvo 32sav. gydytoja tai patvirtino: "tikriausiai bus mergaitė". Oj kiek džiaugsmo buvo. Gavau net dovanų nuo vyro už šią žinią, nes visi pažįstami vis sakydavo :"vaikštai ant berno", o čia jau 99% buvom užtirinti, kad bus dukrelė.
Tiesa sakant gimdyti labai bijojau, atrodė, kad nesusidorosiu su gimdymo skausmu
Ištisom dienom galvojau kaip ten viskas bus??? Nu bet vyras mane nustebino 
atvažiuoja per pietus ir sako:" aš buvau ligoninėje, pakalbėjau su tą malonią gydytoją, ji užrašė savo telefoną, jeigu ką galima skambinti, tik per išeiginės ji išvažiuoja tai geriau ne gimdyti, bet jeigu taip nutiktų tai nukreiptų pas gerus specialistus, o dabar reikėtų atvažiuoti pas ją antradienį". Man taip iš karto palengvėjo, galvoju nu dabar galėsiu ramiai gimdyti, nes tą gydytoją tikrai kėlė didelį pasitikėjimą. Buvau labai dėkinga savo mylimajam 
Praėjo išeiginės ir nieko, važiuojam antradienį pas gydytoją, priėmė, patikrino, paklausė tonusus, sako, kad kol kas viskas tvarkoj, dar savaitė lauksim, bet po dviejų dienų reikia ir vėl pasirodyti. Vėl apžiūra, vėl laukiam... Praėjo savaitė, vėl antradienis, klausė tonusus ir
sako gerti daug vandens, išgerti 2litrus ir vakare vėl atvažiuoti. Vakare tonusai pagėrėja, tai sako pastoviai gerti daug vandens. O aš ir taip kaip burbulas 
Nei sėdėti, nei stovėti, nei gulėti Ketvirtadienį 5val. ryto jaučiu lyg kokius spazmus, bet nesmarkiai. 6val. spazmai nenustoja, žiūriu į laikrodį ir fiksuoju kaip dažnai jie kartojasi. Vyras sau miega. Pasirodė truputi kraujo, viskas reikia važiuoti. Kelkis! Gimdysiu! Vyras nustebęs
padeda apsirengti, paima daiktus, pasodina į mašiną. Jau ir kaimynai pamatę mus su daiktais, suprato, kad į gimdymo namus. Važiuojam, "rytiniai kamščiai", saulutė labai gražiai švietė, man taip linksma kažkodėl buvo, matyt per tas dienas pripratau prie ligoninės ir nebuvo baimės.
Gydytoja po apžiūros pasveikino:"Šaunuolė, gražiai gimdai", kol tuos popieriukus dar surašė - tai gimdykloje atsiduriau 10val. Vyras palydėjo tik iki gimdyklos. Žinojau, kad jis nenori dalyvauti, neištvertų net pačio buvimo gimdykloje. Tai su manim buvo mama.
Patarimas tom kas dar negimdė: jeigu gimdysit be vyro, tai prašykit, kad kažkas vistiek būtų ar tai sesuo, mama, draugė. Nesvarbu. Bet tikrai jausitės ramiau ir drąsiau.
Pati gimdykla man patiko ir mama sakė, kad nepaliginsi su tuo kas buvo prieš 20metų, tik ten toks kvapas specifiškas, nu man asocijavosi su kraujo kvapu. Atėjo akušerė, paklausinėjo kaip jaučiuosi, patarė pasėdėti ant kamuolio. Aš sau šokinėju, vyras vis skambina ir klausia kaip savijauta, ar jau???
Man taip valgyti norėjosi, bet pasakė nevalgyti, tai mama vandens vis paduoda. Vėl prijungė aparatą, paklausė tonusus. Atėjo gydytoja, vėl apžiūri - 3cm. ir sako kad prakirps vandenys. Nu man kojos pradėjo drebėti, šalta pasidarė
Sakau, man reikia pasiruošti psichologiškai:daktaras nuramina, kad tai neskauda, palaukia kol aprimsiu. Nu pagaliau prakirpo. Ir visai nedaug to vandens buvo. Bet kai atsikeliau tai dar šliustėlėjo...
Sąrėmiai silpni, prisnudau valandžiukei. Atėjo gydytoja ir vėl matuoja tonusus, kaklelis 6cm, bet sąrėmiai silpni. O čia dar pridūrė, jog reikia apversti galvutę. Sako: "suksim kai prasidės sąrėmis, tiktai tau reikia atsipalaiduoti, gali daryti ką nori rėkti, šaukti, siusiuoti, kakuoti, vemti. Atsipalaiduok ir viskas bus gerai. Išrėk viską ką turi savyje". Oj, kaip rėkiau!
Nu skaudėjo... Po to iškart pastatė lašelinę, čia ir prasidėjo smagumėlis. Sąrėmiai sustirėjo, vyras skambina, o aš rėkiu ant jo. Kai palengvėjo pati skambinu, sakau, jau turbut greitai, nepyk nes skauda. Bet tikrai tie sąrėmiai tokie nemalonūs
Kitoj gimdykloj moteris pagimdė per pusę valandos, o aš čia kankinuosi visą dieną. Jau 20.00, ir tik dar 7cm. Gydytoja padrąsina, kad jau greitai, jau greitai. O man atrodo, kad tam nebus galo. Jau sunku ir kvėpuoti, vartausi tai ant vieno šono, tai ant kito... Nu galvoju reikia atsikelti, pavaikštau. Oj kaip staiga mane surietė, tarsi mane plėšia visa:" Negaliuuu, viskas!" Visi subėgo, aš jau ant gimdymo stalo, gydytoja paaiškina, kad kai jausiu sąrėmį tada stumti iš visų jėgų. Mažai tų jėgų per visą dieną, neišeina.
Nu tada gydytoja pati parodo, kaip turėčiau stangintis. Bet niekaip. Dar vis stumiu, sako galvutė jau pradeda matytis. Nu dar... ir dar... man jėgų neliko, matuoja tonusus ir kviečia dar vieną gydytoją. O čia aš jau supykau ant visų, ir ant savęs, galvoju kaip ten vaikelis ir stumiu!!! O čia tokia palaima, šilta tarp kojų, viskas, pagimdžiau...! 22.00 gimė dukrėlė, su ilgais juodais plaukučiais, 50cm ir 3310kg.
Paguldė man ant pilvo, o mažulė žiūri man į akis, sveikute, trapute, tokia graži, su ilgom blakstienom
. Man verkti nesinorėjo, tik toks nuostabus jausmas mane užvaldė, taip buvo gera, ramu... Ach... gimė vaikelis, gimiau ir aš kaip mama. Supratau, kad mano gyvenime įvyko pats didžiausias stebuklas...Mažutė pradėjo verkti kai ją apžiūrinėjo gydytojai, kai maudė. O prie manęs tokia rami, skaniai valgė pienuką. Dar gydytoją pamokė kaip laikytii ir kaip maitinti.
Kitą dieną iš ryto atvažiavo tetukas, ir džiaugėsi dukrele, nauju šeimos nariu. Dar mane pradžiugino, nes žiūrėjo į kalendorių ir pasirodė, kad rugpjūčio 18d. Karolinos vardadienis, mažoji turbūt specialiai taip delsė gimti. Atsidėkojom gydytojai. Dar po kelių dienų sugrįžom namo, o čia laukė manęs didelė puokštė rožių
Buvau laiminga, be galo laiminga!Šiuo metu mes jau didelės 1,3m- 75cm ir 10kg, turim penkis dantukus, mokam pasakyti: tiatia, lala, daj, au-au, niam niam. Mažylė dabar labai judri, jai viskas įdomu, mėgsta klausytis muzikos ir šoka savaip. Man ji pati nuostabiausia!
Kaip bėga laikas, o juk atrodo, kad visai neseniai viskas buvo.
Linkiu susilaukti ir broliuko ar sesutės 
tik paskui pradejo lysti jos, o dabar ilgos ilgos
Ačiu už linkėjimus 
nu kas per žmogus 
ir dar tokiam darbe dirba. Su kuo tik pasišneki apie R.Kryžių - tai visi tą "ryžą" prisimena, uch.. 
Mes tai irgi pažįstam Puzienę - labai faina gydytoja. O yra ir dar viena labai šauni gydytoja Raguckienė, ot faina specialistė - ji mus ir išgelbėjo 
Daugiau tokių specialisčių gimdymo įstaigose ir galėsim sau be problemų gimdyt ir gimdyt 