Sociologai įveda naują terminą "Atotolio šeima", kuris apibūdina šeimas, kur vienas arba abu tėvai gyvena užsienyje, o jų vaikai - lieka augti gimtinėje... Mūsų šeima irgi viena iš tūkstančių, išsiskyrusių neribotam laikui - tėtis gyvena ir dirba užsienyje. Tik skirtingai nuo daugelio, išvažiavo ne "pinigų butui" uždirbti, o spręsti savo psichologinių problemų. Vyras daugiau nei pusmetį buvo paskendęs depresijoj, nedirbo, o aš auginau vaikus namie ir iš Sodros gaunamos sumos toli gražu nepakako normaliam keturių asmenų pragyvenimui, tad atsirado ir skolų. Prieš tai bandė kurti savo verslą, sekėsi neblogai, bet ilgainiui pinigų kalimas baigėsi apatija ir depresija. Mačiau, kad šitoj aplinkoj iš jos išsikapstyti jam nepavyksta, pas psichologus kreiptis atsisakė, nes mano, kad jie nieko jam negali padėt. Todėl ilgai svarsčius ir dvejojus, ką daryti, pasiūliau susirasti pakankamai normalų darbą ir išvažiuoti dirbti į užsienį. Pakeisti aplinką, grąžinti slegiančias skolas. Mano motinystės atostogos baigėsi, pakeičiau darbą į tokį, kuris leistų vienai išlaikyti save ir vaikus. Vyras jau pusmetį gyvena užsienyje, savo problemas sprendžia sėkmingai, bet kada ir ar grįš nežinia. Suaugusiųjų bėdos praeity, o vaikų?
Dukrelė sunkiai išgyvena tėčio nebuvimą. Ir taip yra gana kieto (kai kurie sako – sunkaus) charakterio, apie viską turi savo nuomonę ir yra tikrai nevaikiška mergaitė. Jai penkeri. Plius yra mažas brolis, kuriuo „visi labiau rūpinasi“ (auginančios daugiau nei vieną vaiką žino ką turiu galvoj ). Nuo rugpjūčio keisis jau trečia auklė , su pastarąja dukra taip ir nesusigyveno. Visi šie pokyčiai, matau, ją labai veikia. Tapo dar jautresnė, irzlesnė, isterikuoja, nusimena dėl mažiausių smulkmenų, turim ilgiausias diskusijas apie tai „kad jei mane mylėtum, taip nesakytum/nedarytum“ ir pan. Neįsivaizduoju, kaip jai padėti. Tėtis per tą pusmetį buvo grįžęs vieną kartą – 4 dienom. Kalėdom grįžti negali... Kalbasi telefonu retkarčiais, rašo viens kitam laiškus.
Dėl sūnaus kita problema – jis nė metų neturėjo, kai tėtis išvažiavo. Tad auga be vyriško dėmesio. Bet bent jau neišgyvena kol kas – per mažas. Nežinia, kaip bus ateity...
Tokia problema kyla, manau, ne vienai mamai Lietuvoje. Ką patartumėt, kaip padėti vaikams, kad nesijaustų apleisti tėčio?

manau, tinka visi patarimai, skirti vienisai mamai: skatinti visus imanomus kontaktus su teciu, palaikyti glaudesnius seimos santykius su kokiu artimu vyriskiu- seneliu, dede, pusbroliu, etc., kad vaikai pries akis matytu vyriskumo pavyzdi... ir daugelis kitu- juk vienisu mamyciu tiek daug...

Psichologijoje yra vienas toks terminas, kaip perkelimas. Kuri pastebejau tavo pasisakyme. Tai tavo skausmas, kad tavo vaikai auga be tevo, kad nezinia kada gris, kad kaledas tikriausiai nera smagu jaunai moteriai sutikti vienai su mazais vaikuciais.
Labai gaila, kad dabartiniai laikai taip skaudziai ardo jaunas seimas, kurios turetu buti kartu. Jos privalo buti kartu.
Labai sunku patarti, juo labiau, kad neturiu sios patirties. Bet zinau, kad pati tikrai lekciau pas savo vyra, susitvarkius salygas, neuzilgo atsivezciau ir savo vaikus.
Jauni zmones turi buti salia vienas kito, galu gale ju kunai jauni, jie nori paprasciausiai sekso ir prieraisumo. Antraip gresia neistikimybe, dar moterys yra kantresnes, o vyrai...
Mano vyro brolis pragyveno anglijoj du metus, jo zmona isvyko pas ji ir jau antros kaledos, kai jie gris i lietuva. Ka galiu pasakyti, labai galila ju vaiku, kurie auga pas mociute, yra materialai labai gerai aprupinti. Jie tokie patriotai lietuvos, kad grieztai atsisake vykti ten. Nors buvo nuvyke vasaros atostogoms.
Kalta valdzia,kuri apsoliuciai nesirupina musu jaunais zmonemis, o ka darysi?Laukti negali, jei myli,negali be jo, buk su juo kartu. Jei matai, kad gali be jo isgyventi, tai tada kam tau jo ir reikia, materialai save islaikai, ieskok kito. O gal jau jis ir yra?
Seimos didziausias draugas yra pokalbis. Jei seimoje nesisneka, nesigincyja- tai nera seima. Nes tik gincuose atsiranda tiesa. Apie tai turetum kalbetis ne su virtualiom savo draugem, o su savo vyru. Laiskuose turetum jam priminti, jog be galo esi jo pasiilgusi, tau jo labai truksta ir gyventi tu nori siandien, o ne ryt.
Ateitis yra vizija,jos gali ir nebuti, reikia gyventi siandien.Turi surasti kazkokia iseiti, tik ieskok ir surasi.

Tai, kad tetis isvykes svetur, kazin ar galime laikyti pagrindine dukros problemu priezastimi. Jei vaikai palaiko rysi su teciu, jie turbut nesijaucia taip labai apleisti- juk jie zino, kad tetis isvaziaves tam, kad uzdirbtu pinigeliu, o ne del to, kad issiskyre su mama ir paliko juos. Man sunku kazka daugiau pasakyti, nes nezinau, kokios iskyla problemos su dukra- kodel nepavyko susidraugauti net su dviem auklemis. Pagrindinio priziurincio zmogaus pasikeitimai, be abejo, yra nemazas stresas vaikui.

Labai ačiū už komentarus Dėl auklės problemą nepakankamai išsamiai paaiškinau: su pirmomis dviem auklėmis dukra bendravo normaliai, tačiau viena išėjo, nes buvo per sunku - pradėjo nugarą skaudėti, pasak jos. Kita auklė, kaip vėliau paaiškėjo iš jos mamos skambučio sirgo depresija ir kai užėjo "priepuolis" išvis nebeatėjo į darbą Kaip supratau jai buvo paskirtas gydymas vaistais. Taip pasikeitė dvi jaunos auklės, tada susiradau pensininkę, bet su ja dukra normaliai nesusigyveno, nes toji labai demonstravo savo principus "kaip viskas turi būti", o dukra iš tų vaikų su kuriais pavyksta susitarti, traktuojant jį kaip suaugusį. Bet koks bandymas palaužti "suaugusiojo autoritetu" (o tą, deja, ir pati darau dažnai neturėdama kantrybės diskusijoms ) sutinkamas su dideliu pasipriešinimu, kurį po to tenka abiem pusėm skaudžiai laužyti Šioje temoje rašiau būtent dėl to, kad išvykus tėčiui padažnėjo ašaros, ilgesio giesmės ir gaidos "tu manęs nemyli"... Dar juolab sutapo aplinkybės, kad yra mažas brolis... Tad norėjau sulaukti patarimo, kaip padėti vaikui suvokti ir pajausti, kad tai, jog tėčio nebėra šalia nereiškia, kad ją visi palieka (ir auklės prapuolė pvz.) ir jos nemyli. Dabar ji tiesiog užsiėmė poziciją "against" (na kaip kokia paauglystė per ankstyva Nes frazės tai tokios kaip "Kokią pasigimdei, tokią ir turi", "kaip tu taip gali elgtis su manim, jei sakai, kad myli. Tau rūpi tik tu ir Kasparas (brolis)". čia kai kyla barniai dėl elgesio..).
Manau, kad pati irgi dažnai netinkamai su ja elgiuosi ir skiriu nepakankamai dėmesio, tiesiog neužtenka jėgų...

Ačiū už palaikymą Dėl perkėlimo tai labai taikliai pastebėta. Nesusimąsčiau apie tai anksčiau. Gal tikrai "dramatizuoju" padėtį, suversdama kaltę dėl problemų su dukra tėčio išvykimui... Na tarsi atsakomybę nuo savęs nusimetu, kad pati neišsprendžiu savo ir dukros santykių... Išties dažnai jaučiuos kalta, kad esu nepakankamai gera mama savo vaikams, tad dalį tos kaltės turbūt bandau suversti išvykusiam tėčiui Bet dėl to, kad vaikas įsijautrinęs labiau tapo, tikrai neperdedu. Bet čia ir buvo klausimas psichologui.
Na, o neištikimybės aš nebijau, nors mano požiūris į ją ir yra nepopuliarus mūsų visuomenėj Kūną traktuoju TIK kaip kūną, t.y. instrumentą, o jeigu ir širdis įsipainios, vadinasi taip ir turėjo būti, juk visi žmonės trokšta to paties - laimės. Todėl ir linkiu tik laimės tiek sau, tiek vyrui. Kartu ar atskirai tą laimę kursim, ne taip svarbu.
Svetur vykti kol kas neturiu jokio noro, nes mano gyvenimo kokybė Lietuvoj pakankamai gera, o dirbti, kad išgyventi, nejaučiant tobulėjimo profesine ar kokia kita prasme nenoriu. Gyventi vienai tikrai nelengva, bet morališkai daug geriau jaučiuosi, kai viskas priklauso nuo manęs pačios ir nereikia nuolat nerimauti, kaip bus rytoj.
Dar kartą ačiū už patarimus komentarus
Beje, per Naujus metus važiuoju aplankyti vyro ir truputį pailsėti

Ši situacijios faktai labai panašūs į mano... Vyras nemėgo darbo lietuvoje, todėl sėkmingai "iškomandiravau jį į užsienį", pati kol kas nenoriu ten važiuoti ir dirbti kokio juodo darbo... Turiu 6-metę dukrą, kuri yra ganėtinai užsispyrusi, jautri, kartais mes ją vadinam "tzunamiu" ir 4-metį sūnų....


Su tėveliu vaikai kalba per skype, kasdien jam piešia piešinėlius ir siunčia elektroniniu paštu, aš nupirkdama kokį žaisliuką dažnai pasakau, kad mes jį galėjom nupirkti dėl to, kad tėvelis daug dirba... Be to, jie taupo pinigėlius- kelionei į Belgiją, planuoja, kaip skris lėktuvu, atostogaus etc...

O dukros charakteris buvo gana sudėtingas jau nuo pat 1 metų. Labai išryškėjo jos užsispyrimas ir nuotaikų kaita. Jei ji džiaugiasi- tai daro garsiai, jei liūdi, - tai taip, kad matytų visi... Po brolio gimimo net šlapintis į lovą nerviniu pagrindu buvo pradėjusi... Jai vis atrodo, kad brolį mylim daugiau, nors iš tiesų jai pramogų kartais būna netgi daugiau....

Linkiu stiprybės, auginant jaunąją maištininkę, - matau, kad tai tikrai nelengva... Aš tiesiog bandau užkrauti ją įvairia veikla- dailė, choras, badmintonas, o dabar pareiškė, kad nori lankyti karate, nes berniukai ją skriaudžia ir jai reikia apsiginti...

Labas vakaras,
as esu VDU 4 kurso studente, studijuoju sociologija. Siuo metu rasau bakalaurini darba tema "Vaiku socializacija atotolio šeimoje" (atotolio seima - kai abu tevai yra isvyke, o vaikus yra palike seneliams ar artimiems giminaičiams). Man reikia atlikti tyrima sia tema, ir issiaiskinti su kokiomis problemomis susiduria tokios seimos, kaip tevu isvykimas paveikia vaikus. Taigi, Jusu super mamu klubo nariu norejau paprasyti pagalbos. Gal kartais zinoti tokiu seimu ir galetumete padeti gauti tokiu seimu kontaktinius duomenis?
Mano email: ernestarim@yahoo.com