Turiu 5 m. dukrą. Kitais metai pasaulį išvys antras vaikelis. Kaip pripratinti ją prie minties, kad netrukus teks taikytis su įvairiais rūpesčiais, sumažėjusiu dėmesiu, kad reikės viskuo dalintis ir pan. ? Ar nekils pavydo scenų vėliau?

Mano dukrytei taip pat buvo 5 metai kai pasaulį išvydo antroji dukrytė (iki gimdymo nežinojome kas bus). Vyresnėlę mes "apdorojome" per visus 9 mėnesius: visą laiką pasakojome apie busimą leliuką, vakarais ji glostydavo man pilvą ir šnekėdavosi su juo. Gimus antrąjai stengėmės neišskirti: maitinom kai paprašydavo, panešiodavo vyras ją susivystęs ir pan. Jai tokie norai truko neilgai . Manau, kad didesnis procentas nuo tėvų priklauso, kaip vaikai reaguos atsiradus dar vienam šeimos nariui .

Musu mergickai irgi buvo penki, kai laukiausi antrosios. Pasakiau ~3 men., ir nuolatos stengiausi po truputi apie tai kalbeti, aiskinti, kaip bus, kai gims lelius. Kad jis bus labai mazutis ir silpnutis, kad jam labai daug reikes demesio, kad mama visada tures su juo buti ir maitinti, ir kad vyresnioji sese tures buti labai savarankiska ir daug ka daryti pati, o kartu su teciu dar ir padeti mamai. Turejome knyga apie nestuma, kur kiekvieno men. nuotraukos buvo, tai ji labai mego ziureti ir lyginti, ar mano pilvas jau toks pats. Zodziu, maziuke jau gana anksti tapo musu seimos nare. Bet po seses gimimo vis tik stresas vyresniajai buvo: atejusi i ligonine net nenorejo i ja ziureti, sedejo kampe susiraukusi Ir namuose pradzioj didziausi kaprizai prasidedavo, kai as maitindavau arba rengdavau mazaja. Todel kiekviena laisvesne minute stengdavausi bendrauti su vyresnele, piesti, skaityti knygutes, ir progai pasitaikius vis sakydavau, kaip ji patinka maziukei, kad mazoji myli savo vyresne sesute labiausiai is visu. Ir is tikruju: pirmoji maziukes sypsena buvo sesei Dabar maziukei jau astuoni men., ir gera ziureti, kaip jos bendrauja. Jei ji verkia, o as tuo metu staigiai negaliu prieiti, tai sese "daro sou": soka, dainuoja, visus zaislus barskina, zodziu, pati geriausia drauge