Ar yra tokių mamų, kurios turi vieną vaikelį ir apie antrą net pagalvot nenori?
Aš turiu keletą priežasčių, kodėl nenoriu antro vaiko :
-nenoriu būt nėščia ir jaust pykinimą kokius 4 mėn. nuo ryto iki vakaro ;
- nenoriu sužinot ką reiškia natūralus gimdymas;
-nenoriu patirt pačio didžiausio košmaro(mano atveju) vaiko auginime-maitinimo krūtim;
-nenoriu kas dvi val. keltis naktim;
-nenoriu sėdėt namie ir neit į darbą;
Tokios mano priežastys. Gal kai kam pasirodys baisu ką aš čia parašiau, bet tokia jau aš esu. Nepykit ir nesmerkit.

Noriu,kaip galima nenoreti Nors cia ne i tema Labai noriu dvynuku Noriu dar karta patirti naturalu gimdyma,noriu dar karta patirti spurdancia gyvybe po sirdimi,noriuuuuuuuuuuuuu...

čia yra <Gausios šeimynėlės><daugiavaikių> subforumas, ir nėra mamyčių, kurios turi vieną vaiką...
pas mus - po tris, keturis ir daugiau vaikelių
čia yra ir tokių, kurios turėdamos tris - dar planuoja ir norėtų....dvynukų

taip kad... apmąstymus palieku tau

1nevisada būna,kad nėštuma lydi pykinimas.antra vertus,jis kamuoja daugiau rūkančias moteris
2pats didžiausias malonumas ,sveikai ir naturaliai susilaukti mažylio.aš,asmeniškai,nenorėčiau būti supjaustyta,ir dvi paras ant naktipuodžio sėdėt-geriau pagimdžius po poross valandų mėgautis kava,o dar po poros-nulėkti i dušą
3maitinimas krūtimi-meilės aktas,stipriausias fizinis-emocinis tarpusavio su kūdykiu bendravimas
4tegu vyras keliasi prie kūdykio
5 po poros mėnesių nuo kūdykio gimimo galima dirbti.

jei turi vaiką tik vieną,ir dėl tokių ,mano nuomone,menkniekių ,bijai gimdyti antra,pažvelki i veidrodi.po 20m tau vienturtis pasakys-
visa gyvenimą esu ir buvau vienišas
neturėjau brolio-sesės-autoriteto,konkurento ar pan.
neturiu nieko artimo,nes draugai šeimos neatstos
neišmokau dalintis,neišmokau būti lyderiu,neišmokau gyvenime kovoti
jaučiuosi be brolio-be sesės-lyg be rankų ir t.t
augau viena,žinau kaip tai nesaldu.linkiu kiekienai šeimai bent dvejų atžalų,nes vaiko auginimas šiais laikais,kai ir pampersai,ir mišinukai,ir kitos priemonės palengvinančios mažylio priežiūrą,o dar ką noriu pasakyti-antras gimdymas visada daug lengvesnis,vaiko priežiūra paprasrtesnė.ne viena mama turinti vienturti neatsistebi,kaip lengva auginti tris-jie užsiėmę savais reikalais,o štai paskui vienturtį nuolatos tenka lakstyti,prižiūrėti jį,linksminti ir užimti.linkiu mielai
jovitav gryžti i šį skyrelį jau pasidžiaugti su antraja atžalėle.sėkmės

Niekas čia nebaisu, viskas normalu. Taigi tavo Emiliukas dar visai mažytis. Tikrai ne kiekviena mama gali norėt gimdyt pamečiui. Aš tik po gerų 2 metų pradėjau galvot, kad gal ir nieko būtų antras. Kol ryžausi pastoti dar metai praėjo. Tarp dukrų 4 m. skirtumas. Apie trečią pagalvoju, bet dar nenoriu. Reiškia dar ne laikas

Sveikos mamos. Gal aš tikrai ne šitam skyrely užvedžiau šią temą , bet vistiek ačiū Jums už nuomones.

ATSAKYMAI

1. Kitos moterys pvz kaip mano atveju, jaučia pykinimą visą nėštumą...
O kai atsiranda vaikelis - viskas nublanksta...
2. Tavo teisė rinktis - cezaris atliekamas bet kam, tai moters valia.
3. Yra mišinukai, niekas prievarta neverčia maitinti...
4. Galima keltis pasikeičiant su vyru...
5. Tam yra auklės...
Tikrai tavo mintys baisios...

Atsizvelgiant i tai, kad jovitav vaikelis dar tik 10 men, galutinio tasko nededu. Manau tikrai laikas ir pojutis antram vaikui turi ateiti. r jei dabar jauna mama ginasi, kad nebus, tai po 4 metu jau gal but aptiksime planuojanciu ar nestukiu temose
Visai normalu, nenoreti vaiku- cia dabar, ar ateity. Tiesiog buna va uzeina jau noras....Ach tos moterys, kartais mes pacios nesuprantame saves
Ir visai nespiriu, gimdyt 2. Ir nera tragedija turet 1, kaip cia kazkas rase Yra gyvenime ivairiu situaciju, ir jei jau 1 , tai vienas. Ir nebutinai jis bus islepintas, paikas, neuzgrudintas, nemokes dalintis ar konkuruoti.... Cia atgyvene mitai... Na nebent seima vienkemy gyvena, juk yra darzeliai, mokykleles, kolektyvai ir .t.t. Esam neisvengiamai privesti bendrauti ir to ismokti.
Ne visos moterys turi vienoda motinystes jausma ir poreiki. Todel nereikia smerkti kitaip mananciu, gyvenanciu.

As tai noreciau antro vaikelio, ir mes su vyru jau planuojame.Kol buvo dar mazyte visai, tai net pagalvoti nenorejau, bet kuo toliau tuo labiau norisi .

Paskaiciau jusu kritika ir noriu siek tiek atsisaudyt. Pirma ,SUPER HERA Tu rašai, kad praejus 5d. po gimdymo galima eit i darbą. Gal ir galima, bet aš nesu žvėris, kuris paliktų savo vaikiuką praėjus kelioms dienoms. O su tavim VITIUTE galečiau pasiginčyt. Tu sakai, kad kiekviena moteris gali rinktis ar gimdyt ar cezari daryt. Visi tik ir šneka apie pasirinkimo laisvę, bet tikrovė visai kitokia. Cezarį daro tik esant reikalui, nes visi gydytojai rėkauja apie natūralaus gimdymo naudą tiek vaikui, tiek mamai(nors aš asmeniškai tai naudos mamai tikrai nematau). Mano draugė neseniai pagimdė, tai per pokalbį su gyd. prieš gimdymą ji užsiminė, kad norėtų cezario,bet gyd buvo už natūralų gimdymą. Jei gali tai ir gimdysi pati.O kas dėl maitinimo krūtim, tai irgi visi gyd. rėkia, kad tai svarbiausias dalykas vaikui ir reikia maitint kuo ilgiau. Gerai kam maitinimas yra malonus procesas, man tai buvo kosmaras. O tu Vitiute, pasakyk ligoninėj iš kart po gimdymo, kad nenori maitint pati. Taigi tave ten suvalgys. Aš mačiau, kaip gydytojai į mane žiūrėjo kai atėjau po 3 mėn. užsirišt papulius ir išsirašyt vaistų stabdančių pieno gamybą.

mano kleckiukas dar mazas ir augint man jo nieks nepadeda,2 menesius naktim miegodavau tik po pora valandu,bet jau su pavydu ziuriu i nescias O gimdyt is vis patiko,is kart po gimdymo daktarui sakiau,kad galiu kas antra diena gimdyt

man panašiau, kad temos autorė nesulaukia vyro palaikymo, todėl ir jaučiasi blogai, ypač jei vaikutis nėra ramus. Man per pirmą naktį dukrytė nugraužė spenelius nes priešpienio buvo labai mažai vyras ryte atvežė papkiuką, dar bandžiau maitint, nes patyriau spaudimą iš personalo pusės, bet priešpienis dinginėjo tiesiog akyse, gydytoja nesutiko skirt primaitinimą, sesutės slpačia nešė, pieno taip ir neatsirado, grįžus namo vyras jau buvo nupirkęs mišinuką ir pats pamaitino dukrytę, ir apgynė nuo visų puolančių. Dėl gimdymo galima pasirinkt epidūrinę nejautrą, po gimdymo jei yra siuvimų, esant norui skiria nuskausminimus, siūlė ir man, bet atsisakiau nes buvau girdėjus kad gali pakenkt pienui. Dėl kėlimosi iki šiol naktimis keliasi tėtis. Dėl darbo, negi vaikučio auginimas ne darbas, ir labai atsakingas, mano vyras manęs prašo, kad neatiduotumėm į darželį iki trejų, ir aš linkusi sutikt, bet čia mano situacija, o temos autorei linkiu stiprybės ir aukščiau galvą, nereikia jaustis kalta dėl savo jausmų, kad nenori antro vaikučio, atiduok visą savo meilę šitam, jau gimusiam, o kitas kai ateis noras tada ir bus

As visuomet norejau vieno vaikelio, bet turiu dvi ir labai dziaugiuosi. Siaip mano noro priezastys buvo visai kitos As norejau vieno vien tam, kad viskas butu tik jam. Visas mano demesys tik vienam, visi daiktai tik vienam. Sunkiau auginti du vaikus finansiskai. Man visas tas dalykas susivesdavo tik i finansus. Pakentet viska galima, juk ne del svetimo, del savo kankinies, nors ir del svetimo galeciau ir naktimis keltis, man svarbiausia yra suteikti viska kas imanoma savo vaikui geriausia ir kazkdel tai dazniausiai man susiveda i finansu

Miela Jovita, gal mano patirtis bus tau idomi...
kai gime pirmasis sunus, dekojau Dievui, kad vyras nevers "pasirasyti" antrajam - dziaugiausi, kad savo programa-minimum jis jausis jau ivykdes. Nei apie antra vaikiuka, nei apie gimdyma nenorejau pagalvoti kokius 5 metus, o uzgriuvus finansiniams sunkumams - dar ilgiau. Praejus keletui metu pasimirso ir gimdymo skausmai, ir ligos, ir kazkokie sunkumai (mano vaikas nebuvo is ramiuju)... ir vis dazniau i galva, tiksliau - i sirdi, ateidavo mintis, kad vis tik butu smagu tureti antra... dabar mano sunui jau 18 metu, o mes laukiames dukrytes - mergaiciu vyro gimineje nebuvo jau 3 kartos... Labai noriu to vaikelio, laukiu jo gimimo, jo sypsenu, ir netgi rupesteliu, susijusiu su jo gimimu... zinau, kad sunkia akimirka, kai busiu pavargusi ar neissimiegojusi, sunkiai istarsiu tuos pacius zodzius, taciau tiksliai zinau viena - niekada nepasigailesiu, kad jis atejo i pasauli... Pirmaji sunu auginau pati iki triju metu (pritariu tavo nuomonei, kad nezmoniska maza kudikeli palikti ir varyti i darba), bet per tuos 15 intensyvaus darbo metu spejau ir karjera pasidaryti, ir galu gale pavargti buti vien darbiniu arkliu, kuriam galvoje tik imones apyvarta, rodikliai, balanced score-cards, ir t.t... as labai pasiilgau pabuti normalia moterimi - tureti laiko pamegzti, kazka padaryti skanesnio vakarienei, galu gale - savo malonumui (o ne darbui) pabuti internete... antrojo vaikelio noriu tiesiog fiziskai - noriu priglausti, myluoti, dziaugtis juo, padeti jam...
gali buti, kad kada nors ir tau taip bus... o gali buti, kad ir ne... pazistu nemazai seimu, kurios taip ir apsiribojo vienu vaiku... ir pazistu daugiau seimu, kurios norejo ir augina po du, net po tris...
Svarbiausia, kad elgtumsi taip, kaip jauti pati - kol nenori antrojo, vargu ar mokesi juo tinkamai laukti, juk visa laika jausiesi besiaukojanti... o as dziaugiuosi, kad panorejusi antrojo iskart pastojau... dabar meldziuosi, kad viskas butu gerai ir mano dukryte gimtu sveika...
nemanau, kad reiketu tau skaityti moralus - klausykis savo sirdies, ji tau bus geriausias patarejas....
sekmes tau

O as vis randu internete straipsnius apie daugiavaikes seimas, pamastymus, kodel turtingose salyse ir kiek geriau gyvenanciose seimose tiekmazai vaiku ir mastau, kodel nebenoriu trecio. [Auginu mergaite ir berniuka, skirtumas 1,5 metu].
1. Pati svarbiausia priezastis - turiu megstama darba, planu ir viziju metams (o gal ir ilgiau i preki). Kol vaikai buvo mazi, sunkiausia buvo nedirbti , smegenys patapo kaip stovintis vanduo, neuzteko jiems rupescio namais ir vaikas. Teoriskai galima dometis, gilintis, svarstyti ir gal net padaryti idomiu gyvenima pasvesta vaiku auginimui, bet tam reikia "gysleles".
2. Abu nestumai buvo sunkus, su ligoninem; pykino, priaugau daug svorio ir vistiek silpo kraujas,abu sykius grese prieslaikiniai gimdymai, antro nestumo metu vos nepakriko nervai. Nenoriu daugiau buti nescia.
3. Pirmo labai sunkaus ir skausmingo gimdymo neuzmirsau gal iki 8-o nestumo menesio,vis tikejausi "gal pjaus" Bat antras gimdymas buvo lengvas, tai dabar atrodo, kad nieko baisaus; pagaliau galima isbandyti toki dalyka kaip epiduras (neteko).
4. Iki siol keliuosi kas 2 valandas, isipratinau as juos. "Mamyte gerti", "mamyte man karsta/salta", "bijau vabalo", "noriu sisioti" ir pan... organizmas prisitaike turbut permetus su vyresniaja, jokiu problemu, visikai uztenka miego; gal sunku patiket, bet tiesa. Bet butu sunku istvert vaiko klyksmus pirmaisiais menesiais, jeigu gimtu neramus laikas.
5. Krutim galima ir nemaitint. Man buvo daug patogiau maitint - nei misinio ruost, nei buteliuku plaut, sildyt... bet kada papa i zabtukus, ir ramybe. Maniskiai abudu maitinosi 13 men., taip ir negavo paragaut buteliuko.

Noreciau isivaikint...

O va giminej yra tokia seima, balansuoja ant asocialumo ribos. Nieko nedirba, yra giminaiciu islaikomi, bet vaikus priziuri ir myli. Beveik kasmet "pasidaro" po nauja... jau 6 yra. Tie vaikai "biedni", bet laimingi, smagu jiems bury, vienas kita myli. Tik islaikantiems nelabai smagu. Visgi idomu butu, kas paskatina tevus ryztis 4-am ar 6-am vaikui.

Na nežinau, kažkaip graudu pasidarė... O vaikiukas gimė lygiai mano gimimo dieną ir metų paskutinis skaičiukas tas pat, gimė praėjus *dešimčiai metų po manęs... Ir dar liūdniau pasidarė pamačius tą žodelį "nebus". Na man sunku smerkti, nes kas tai yra pykinimas aš iš vis nežinau, pagimdžiau visus natūraliai ir neturiu dėl to jokių negerų prisiminimų, maitinau pati irgi be skaudulių ir kokių kitokių problemų. Kėlimasis naktį - tai jau išlepimo reikalas, o sėdėti namuose niekas neliepia arba galima dirbti ir namie, pavyzdžių ir supermamoje labai daug...
Galvoju, gal čia kita priežastis, gal per anksti? Gal pati dar vaikas? O gal priežastis ne amžius, o auklėjimas ar pašaukimas. Man viena draugė, auginanti vieną dukrytę, yra pasakiusi: žinai, na ne MAMA aš, aš taip, kaip tu - negalėčiau. Ji prisipažino ir aš manau, kad aš ją suprantu...
Gal merginos ir teisios, palaukim metelius trejus ...

Po pirmo vaikelio,gal kokius metus nenoriejau net pagalvot apie dar viena baibyna,bet praejo 2.5 metuku ir gime man grazi mergyte .ir nors jai dar tik 10 men.,man jau sapnuojasi trecias lialius (nors antras vaikas daug neramesnis uz pirma) ir su vyru fantazuojam,zinom kad bus..kada nors... bet norieciau dar kokius 5 metelius palaukt,lai sitie paauga.Manau ir tau-reikia laiko,priprast prie pirmo vaikelio,lai jis paauga,tu pailsiesi,atsigausi,pamirsi pirma gimdyma ir noriesi turiet ant savo ranku dar viena vaika
turiu drauge,kurios gimdymas buvo laaabai sunkus,diena po gimdymo ji nekente visu daktaru ir gimdymo namus,menesi po apie uzsiminima del antro galejo pasiust kur toliausiai,dievagojosi kad NE ir NE...po 3 m supa ant ranku antra vaika.reikia tiesiog laiko ir viskas bus ciki

O MANO PROBLEMA KITA
NORIU PAMETINUKŲ, BET PAVĖLAVAU.

TAI GAL VĖLIAU REIKS PASITAISYTI...

ir dabar bandyk

va as ir sakau , kad cia labai individualu. Vien nuo kritikos "noras turet vaiku" neateis. Manau laiko klausimas, kada tas jausmas pasibels i sirdeles.
Va vienos planuoja pametinukus, kitosa neplanuojant gaunasi kitos laukia 3-4 metus ar net ilgiau. Cia labai daug ivairiu aplinkybiu susideda.
As pati pirma vaika pagimdyt negalejau, dare cezari, paskui nebuvo pieno, teko primaitint nuo gimimo. Isivariau depresija, kokia as motina- nei gimdyt nei maitint Paskui guzas kryty, daktarai jau pjaut ruosesi, siaip ne taip isisukom. Su vyru sakem- daugiau vaiku nebus O kai vaiko miegas susitvarke, perejom prie misinuku, atsitiesiau visa galva. Jau planavom po kokiu 3-4m antra organizuot. O kai uzsisedejau 3 m namie su pirmagymiu, vel pasauliui pareiskiau- daugiau vaiku nebus
Kai i darba dryzau, dar net pusmeciui nepraejus atgavau nora vaikus augint Dabar tikrai zinau, kad turesim bent 2.

as po pirmo vaiko gimimo irgi kategoriskai sakiau, kad nenoriu antro. taip galvojau 2metus. bet po to pamaciau, kad nano dukrytei labai reikia vaiku, kad labai verziasi pas vaikus kai iseinam i lauka. ir pagalvojau, kad negaliu buti tokia egoiste ir pasmergti savo vaika augti viena, be brolio ar sesers ir tapti egoistu. pagalvojau, o kas bus jei neduok dieve mes (tevai) anksti numirtume. juk tada musu dukryte liktu viena kaip pirstas. pagalvojau, kad kai ji tures savo vaiku, tai jie gali tada netureti puseseriu ir pusbroliu. vienu zodziu pradejo suktis mintys i ateiti ir supratau, kad dar vieno vaiko tikrai reikia.

Sveikos mamytės. Taip smagu, kad kasdien randu vis daugiau jūsų nuomonių. Aišku, gavau ir kritikos ir gražių žodžių, bet čia ir yra forumas, kad visos išsakytumėt savo mintis. Sveikinu mamytę Jolana, linkiu jums sveikos ir gražios dukrytės .Lad gerai pasebėjai, kad nesulaukiu pagalbos iš vyro. Jo amžinai nėra, jis dirba ir dirba. Vienintelė gera pagalba iš jo, kad man nereikia rūpintis pinigais. Aišku, čia labai didelis pliusas, nes kiek žinau kai šeimoje trūksta pinigėlių iš vis baisu. Čia kažkurioj temoj perskaičiau vienos mamos mintį: kai tu vaika augini viena, tai ir susitaikai su tuo, kad tau nieks nepadės ir viską turi padaryt pati. O kai yra vyras šalia tau norisi jo pagalbos. Taip ir man. Aš rašiau apie tai, kad nenoriu sėdėt namie, bet dabar pati sau paprieštarausiu. Jau greitai mano žirniukui metai ir jau laikas būtų į darbą eit(labai noriu ), bet nežinau ar eisiu, gaila man dar palikt savo mažių. Daug kas man sako, kad jei dėl pinigų bėdos nėra, tai ir augink vaiką iki trijų metukų. Vyras mano taip pat neprieštarauja, kad būčiau su vaikiuku. Nenori jis, kad po namus kokia svetima auklė vaikščiotų. Taip kad mamos nežinau net ką daryt :į darbą noriu, vaiką gaila palikt. Pati savęs nesuprantu.

Žinai ir aš turiu mėgstamą darbą. Tai jau kai tik vaikui sukako 11 mėn. Grįžau darbelin pasišokinėdama. Suprantu kaip vaikui reikia mamos, bet jaučiausi tokia atbukusi. Auklės irgi nenorėjau, tai gerai, kad močiutė galėjo pavaduoti. O nuo 1m ir 10mėn jau vedu į lopšelį ir nesigailiu.
Šiaip visada norėjau 2 vaikus turėti ir kad būtų mažo skirtumo. Iš pradžių nesiryžau, nes manoji prastai miegojo, buvau labai pririšta, nes valgydavo tik motinos pieno ir labai dažnai ir jokių arbatų ar mišinėlių.
O kai grįžau dirbti, tai nebenoriu vėl daryti pertraukos.
Taip ir laukiu kol iš dangaus nukris koks stebūklas.

oi kaip as tave suprantu
Kai vaikui 1 m buvo ir as galvojau eiti dirbti, bet kaip gaila vaiko buvo. Ir gerai, kad neisejau. Auginau iki 2,8 m. O ir vyro alga ne stebuklinga, bet gyventi buvo imanoma.
O tokios priestaringos mintys del to, kad uzsisedejai, truksta veiklos, bendravimo. Ka daryti? Ieskok aplink save bendraminciu, kitu mamyciu su vaikais, tada ir lauke smagiau vaikscioti, o gal susibendrausite ir net apniukusia diena lankysite viena kita namuose? Juk taip lengviau ir smagiau. Kita iseitis valandine aukle, kad tu nors pora kartu per savaite islektum kur "pasizmoneti". Dar - susirask pomegi, ar net studijuoti pradek , kas padetu "uzmusti" laika.
O del vyro pagalbos ir man panasiai jei zinau, kad visa vakara dirbs ir negrys, tai kartu su vaiku visus darbus dirbam. O jei jau jis namie, tai jau imu burbuliuot, kad nieko nepadeda man, vaikas visur lenda zyzia, su vaiku neuzsiima ir pan. O vyro pagalbos reikia, bent minimalios.

palengvėjo skaitant optimistiškesnį tavo postą. O dėl darbo aš pavyzdžiui irgi neisiu dirbt, taip su tėtuku nusprendėm, bet aš irgi esu aktyvistė, man būtų sunku išsėdėt nieko nedirbant, taigi eisiu mokytis, žadu ieškot darbuko, kurį būtų galima dirbt namuose gal nedabar nes dar turiu daug darbo savo pačios kieme, bet mokytis tikrai eisiu. Sėkmės tau

[quote=ramyra,2007 02 01, 14:49]
Kita iseitis valandine aukle, kad tu nors pora kartu per savaite islektum kur "pasizmoneti". Dar - susirask pomegi, ar net studijuoti pradek , kas padetu "uzmusti" laika.
Valandinės auklės man nereikia, nes kai nedirba mano mama tai ji visur mane išleidžia. O kas dėl studijų, tai čia dar vienas dalykas apie kurį pasakyčiau taip-daugiau niekada gyvenime nesimokysiu.

Sveikos,

o aš suprantu, jovitav - mane panašūs jausmai kankina. Mūsų pirmasis jau didelis ir pats laikas pagalvoti apie antrą vaiką. Įlga laiko jo nenorėjau, nes labai sunku buvo ir pirmą auginti. Ne todėl, kad mums kažko labai tūktų, bet tiesiog vienu metu labai daug pareigų turėjau. Kalbu tik apie save. Dabar atsirado noras turėti antrą vaikelį, bet stabdo tai, kad vėl viena viskuo turėsiu rūpintis. Nors vyras taip labai nori, bet mano manymu jis nei kiek nepasikeitė - nesulauksiu aš jo pagalbos nei dieną nei naktį. O ką jau kalbėti, kad pakeistų vystyklus, pamaitintų ar mane kur išleistų pasivaikščioti. O tai, mano manymu, yra labai svarbu. Taigi, kažkuria prasme, turiu aš jau 2 vaikus.

Na pirmas vaikas dar labai mažas-natūralu, kad antro kol kas nesinori..
O gal niekad ir nesinorės-nematau čia didelės problemos..

Pati esu vienturtė-niekad nesijaučiau dėl to nelaiminga ar nuskriausta..
Gal nebent, kai dar visai maža buvau-norėjau brolio ar sesės tarsi naujo žaislo..
Vėliau būdavo momentų, kad net pasidžiaugiu, kad vat esu vienturtė-ypač, kai matau kitų konfliktus su sesėm ar broliais..

O šiaip aš vis gi užsimaniau antro vaiko-norėjau išnaudot paskutinį gamtos duotą šansą..Visa kita gi spėsiu dar ir vėliau nuveikt, o gimdyt turi ribotą laiko limitą-iki 35-40 metų..
Dabar turiu du-ir tuom džiaugiuosi Džiaugiuosi, kad įvairūs laikini sunkumai ir egozimas nenusvėrė ir vis dėl to ryžausi tam žingsniui..

Linkiu sėkmės apsisprendžiant

[FONT=Times][SIZE=7][COLOR=darkviolet]
paskaičius jovitos pasisakymus, tai atrodo, kad pati nežino, ko nori
turiu paprasta patarimą, jei gali sėdėk su vaiku namie. vaiko kūdikystė trunka vos kelis metus. o darbas ir karjera gali ir palaukti. karjerą gali padaryti ir 45metų.o gimdyti?
aš visada buvau aktyvistė, manęs būdavo visur pilna. dabar sėdžiu su dviem vaikučiais namie sėdėjimas su dviem vaikais namie yra prasmingesnis, įdomesnis,nei su vienu, neturi kada nuobodžiauti.aišku, kad pasiilgstu veiklos, skubėjimo, domėjimosi kažkuom.šiuo metu ruošiuosi rinkimams, kuriuose esu komisijos narė ir sekretorė.dažni susirinkimai, naktinis sėdėjimas prie kompo, atima mamą nuo vaikų. pajutau, kad vaikams tai nepriimtina.ir pati dėl to nekaip jaučiuosi. kai mama skuba, vaikai valgo sasyskas, koldūnus ir makaronus žiauru.bet tai laikina.
todėl dar du metus sėdėsiu namie su vaikučiais ir džiaugsiuos

Labai jau daug nervų reikia su tais vaikais... Norėčiau daugiau, deja, kolkas niekaip Priežastys- psichosomatinės bei objektyvios kitos

vyrai yra vyrai,ir nereikia laukt is ju stebuklo jei laukciau kad uz mane kas vaika ziuries,tai nei vieno dar neturieciau man irgi nei kas pirma padejo augint,nei antra..bet gyva iki siol esu ir nesiskundziu,pripratau viska pati daryt .. o vyras jauciu iki siol pampersa normaliai pakeist nemoka bet va kai vaikai paauga jis tada daugiau prisidejo,ypac dabar pirma vaika visur veziuoja,eina kazkur,buna su juo... o prie maziuko net prieit bijojo...gal tiesiog dar gyvena musu visuomeneje nuomone-kad motina turi pati augint vaika,pagimdei ir davaj pati maitink,kelkis nakti,nes neva vyrams is ryto i darba P.S. ne visi vyrai tokie,bet dauguma

cia jau ryskiai nusisnekejai - tai anksciau buvo neiprastas dalykas, kad vyras vaikus augintu, eitu tevystems atostogoms.....
Kaip tik dabar po truputi vyrai ir visuomene persilauzia, kad vaiko gimimas ir auginimas yra ne mamos, o mamos ir tecio pareiga
Papildyta:

tamsta gal isiskaityk apie ka cia buvo kalbeta,o ne prie zodziu kabinekis,nusisnekejai-nenusisnekejai.jeigu jau as taip nusisneku,tai kodel moteris butent del pagalbos negavimo is vyro puses nenori vaiku gimdyt??O visuomene vat butent po truputi persilauzia,bet tas po truputi ne kiekvienoj seimoj yra. Ka ir rasiau,kad ne kiekvienas vyras vengia,tingi ir t.t. savo kaip tevo pareigu.Bet daugumoj vistiek moteris tempia visa seima,vaikai ant jos peciu ir namu ruosa taipogi..

o cia jau pacio kaltos - pasiskaityk tema "Pagimdėt atžalą.. O ką "už tai" gavot iš vyro? " ir suprasi - pasirodo kai kurioms personoms, tai kad vyras teikiasi uzsiimti savo vaiku ir padeti ji auginti yra taip sunkiai suprantamas dalykas, kad laiko ji didziausia dovana.
Tai jeigu moterys taip galvojo ir elgiasi, tai ko tada noreti is vyru?

Aš ir nesitikiu, kad vyras vietoj manęs vaikus augintų. Ai, visko čia ir nepapasakosi. Aišku, galėčiau pagimdyti 2, 3 vaikus, bet jie garantuotai augtų be tėvo ir be jo finansinės bei moralinės paramos. Išlaikyti galėčiau juos pati, bet tai ne man - prisigimdyti būrį vaikų ir auginti tuos vienai.
Mūsiškė jau didelė, bet tėvo dėmesys kaip neaugo taip neauga. Jis mieliau guli prie teliko ar važiuoja papietauti su draugais nei nuveža vaiką į kursus per speigą ir lietų...Vien žo, lyg svetima būtų. Nesodomi pamokomis, rezultatais, jos laisvalaikiu. Yra taip - mes su dukra ir jis. Ir geriau nelysti prie jo su mūsų nesaminingais prašymais.
Pabėgau nuo jo. Jis taip ir neranda laiko vaikui paskambinti, pasiklausti kaip sekasi.
O vyro parama būtina, kaip gi be jos. Įdomu, koks gimtų kūdikis, jei per visą nėštumą nesulaukčiau vyro pagalbos, o nešiočiau jį tik sau? O kur pagalba pagimdžius? - kas padės man su pogimdymine depresija, mama? kas bent retkarčiais kelsis nakty, kas pirks pampersus, vežios į lauką? aš viena? - tai nachren man tada vyras. Apie išlaikymą net neužsiminsiu.

nereikia i viską taip pesimištiškai žiūrėti.kai yra vienas vaikutis, džiaugiesi vienu.bet kai yra du, tai džiaugiesi dviem.
o jei trys? nu tai trim džiaugiesi
sėkmės daugiavaikėms.

NA NEREIKIA NIEKADA SAKYTI NE, gal dar nepribrendote antram vaikeliui, gal netinkamas partneris, ne [riežasčių tikrai daugiau, nei čia išvardintos, todėl tik laikas parodys dėl kitų gimdymų.

Labutis,
As nenoriu antro vaiko.Kodel?Net nezinau.savo nenoriu,bet labai noreciau viena isivaikinti,tai mano didziausia svajone nuo paauglystes.

Mūsų šeima irgi, kogero, vienu vaiku apsiribos. Ir tai - vieninga mano ir vyro nuomonė (bent jau šiandien ). Mūsų sūnelis be galo planuotas, išsvajotas ir lauktas jau penkiametis, o man iki šiol maži vaikai gražu pasižiūrėti iš tolo, bet nei niurkyti, nei minkyti, nei šnekinti aš jų visai nenoriu . Ir jaučiuosi aš tokia evoliucionavusi : mano vaikas jau toks paaugintas, kalba, protauja, pats daug ką daro ir vėl į pradžią? Neeee . Beto, aš visą laiką gyvenu strese, jaučiu begalinę atsakomybę ir rūpestį, ar teisingai auklėju vaiką, ar gerai pasielgiau vienu ar kitu atveju, ar tinkamai nubaudžiau ir visiškai neturiu tikslo, kad tas rūpestis man padvigubėtų . Mano vaikiukas nuo gimimo labai aktyvus, tai manau, kad ir ateityje bus dėl ko jaudintis - kaip mokysis, su kuo draugaus...O dar kitos priežastys būtų tokios: jei neduok, Dieve, liksiu be vyro, tai išlaikyčiau tik vieną; sveikata truputį šlubuoja ir antras nėštumas ir gimdymas gali pablogint situaciją, bet, jei mirk gyvenk norėčiau antro, tai manęs nestabdytų (juk vėžiu sergančios gimdo vaikelius); pati nesvarbiausia priežastis -"atsikandau"bernų ir noriu mergytės , o užsakyti negalima .
Visiškai nesmerkiu vienokią ar kitokią nuomonę turinčių, vienokius ar kitokius sprendimus priimančių moterų - kiekvienas elgiasi kaip tinkamas, kiekvienas turi savo nuomonę ir pažiūras .
Kartais suskausta širdis pagalvojus, kas būtų, jei jis liktų vienas, bet čia pat nusiraminu, nes ir turėdamas didelę šeimą gali jaustis ojojoj koks vienišas, o būdamas vienas turėti puikius senelius, tetas, dėdes, draugus...
Žodžiu, specialiai antro tikrai neplanuosim , bet, jei Dievulis kažkaip įsiūlys , tai sutiksim .

Kadangi Luką auginti buvo labai labai ir labai sunku, kurį laiką taip pat maniau, kad dar vienam mažyliui ryžto neužteks
Pirmieji pora metų fiziškai mano gyvdenimėlį tikrai patrumpino daugiau nei dviem metais...
Tačiau po poros metų išsimiegojau, pailsėjau ir prisiminiau savo "vienturtišką" vaikystę. Vyras prisiminė savo vienturtišką vaikystę. Ir nors realiai tuo metu dar nebuvo tokio begalinio noro turėti antrą vaiką, nusprendėme, kad nebūsime tokiais egoistais, kaip buvo mūsų tėveliai
Mikas visai kitoks, turėtos baimės nepasitvirtino ir man žymiai lengviau.
Labai džiaugiuosi, kad turiu du sūnelius ir kad jie turi vienas kitą, ko aš niekada neturėjau ir neturėsiu.
Ar gi vieneri ar dveji sunkūs metai yra daug iš kokių septyniasdešimties? Kiekvienas turi savo motyvų, tik aš manau, kad juos reikia vertinti ne tik iš šios dienos asmeninių interesų, bet ir iš platesnės perspektyvos.

Iš kart po sūnelio gimimo aš taip pat galvojau, kad mums tikrai užteks vieno. bet nepraėjo ir keli menesiai ir mano kategoriška nuomone eme keistis... ir dabar jau manau, kad vieno nelabai užteks

Dėkoju savo mamai, kad mes augome ir dabar esame keturiese. Juk daug lengviau įveikti visus gyvenimo išbandymus ir negandas, kai esi ne vienas. Jei Dievulis duos ir sveikata leis, būtinai susilauksiu dar vieno vaikelio, o gal dar ne vieno.

Bijau, kad "nepavesiu", isprotesiu ir liks du mazameciai vaikai be mamos...
O jei rimtai as manau, kad uztenka ir vieno vaiko (juk svarbu ne kiekybe, o kokybe ). As asmeniskai nejauciau, kad turejau sese, nors buvom pametinukes, per daug skirtikgi musu pomegiai buvo.

-- Buvau susivemus visus tris kartus, ir zinau kaip tai yra sunku, ir jei kada nors uzeitu noras ketvirto vaiko, nepasirysciau jau vien del to - bet as turiu tris, o ne viena
-- zinau ka reiskai naturalus gimdymas - na ir kas, jis nevyksta istisais menesiais, tai tik 10+5+5, viso 20 valandu is mano gyvenimo, maziau nei para
-- maitinimas krutimi irgi nebuvo malonus pradzioje, bet nebuvo ir kosmaras, tuo labiau kad siais laikais galima maitinti misinukais, gal MP ir geriau, bet reikai atsizvegti ir i mamos, ne tik vaiko gerove.
-- kelimasis kas dvi valandas yra tik laikinas dalykas
-- i darba ejau ir vel eisiu, ir visai smagu buvo padaryt pertrauka ir pabut vien mama - tegu kartais ir nuobodoka

ka noriu pasakyti - taip, nera lengva isnesioti, pagimdyti, ir auginti vaika, bet nera taip sunku, kad po pirmo daugiau niekada nebepajegtum to pakartoti. Neimanoma tik tada, jei tie sunkumai per daug sureiksminami. Kaip kazkas ir sake - keli menesiai mano 70 metu gyvenime nera daug

esu vienturte, ir tokios laimes savo vaikams nelinkeciau nei uz ka, nesu tiek savanaude, kad is vaiko atimciau galimybe tureti broli ar sese. vienas dalykas kai vaikas lieka vienturtis del to, kad mama tiesiog negali tureti daugiau vaiku - bet kai nusprendzia, kad keli menesiai bemiegiu naktu jai per sunku, to nesuprantu niekaip. taip, ne visada broliai ar seses tampa geriausiais draugais, kartais buna istoriju tokiu, kad tikrai butu geriau ju netureti, bet vis del to manau, kad pasirinkti tureti tik viena vaika yra egoistiska, jau geriau tada suprantu tuos, kurie ju nusprendzia netureti visai. Isivaizduoju situacija, vaikas paklausia, kodel as negaliu tureti brolio ar seses, atsakymas - nes tu, vaikeli, man pasirodei toks vargas ir kosaras, kad daugiau vaiku as gyvenime nebenorejau...

Kai tik pastojau, galvojau, nu ne, niekada daugiau. Tai pirmas ir paskutinis kartas. Gimdyti - skauda, maitinti - skauda,keltis nakti - sunku ir t.t. Bet dabar, kai prabego kiek daugiau nei meteliai, as taip noriu.... Taip noreciau maziuko, kad negaliu. Gerai, kad dar bent kiek saltas protas veikia. Kol nesam finansiskai stabilus, tai reikala pristabdau, bet kai tik viskas bus ok, tai tikiuosi bus ne tik antras, bet ir trecias.

Gal todėl, kad buvai vienturtė dabar augini 3 vaikučius. Aš gi iš daugiavaikės šeimos, dar ir pati vyriausia - matyt todėl ir turiu tik vieną Nesakau, kad nenorėčiau daugiau, bet ir nesvajoju apie tai dieną naktį.
Tokios šeimos kaip tavo man visada kėlė susižavejimą. Su baltu pavydu žiūriu į jas, kai sutinku galvėje.

Sūnus (dabar jam beveik 4.5 metų) - labai judrus, aktyvus vaikas, pirmus mėnesius ištisai klykė, dieną miegojo tik ant rankų, man nebūdavo kada net į wc nueiti, pirmus du metus naktimis nemiegodavo - jau artėjant vakarui mane apimdavo isterija, vaikščiojau pervargusi ir nemiegojusi kaip zombis...Dienomis negalima buvo nė sekundei nusisukti, nes buvo vos neišlipęs pro langą, ritosi kūliais nuo laiptų ir t.t. ir t.t. Na, kas neaugina tokių vaikų, nesupras, apie ką čia aš Taigi,galvojau, kad antro tai jau niekada niekada.
Bet pradėjau lauktis antro....Morališkai jau ruošiausi visą tą košmarą pakartoti iš naujo, bet dukrytė (dabar 2.5 mėnesių) - ramumėlis, kur paguldai, ten guli, ilgiausiai žaidžia su barškučiais, nerėkia, naktimis išmiega, šypsosi sau...Kurį laiką net negalėjau patikėti, kad, pasirodo, būna ir tokių vaikų....Ją auginti man - tik malonumas, esu išsimiegojusi, pailsėjusi, brolis sesę labai myli, labai džiaugiuosi, kad turiu du vaikus...Ir, jei atvirai, mane labiau nuvargina mano "didelis" sūnus

Kai gimė mano dukra, iš karto sakiau, kad viena neaugs, ateis laikas ir kitam. Bet jau, kai mūsų nuomone, atėjo tas laikas... Neatskrenda gandrai, ir viskas... . Vienintelis paguodžiantis dalykas buvo tas, kad vieną jau turim. Bet rankų nenuleisim ir manau, vis tiek kaip nors tuos gandrus prisišauksim. Tik metų skirtumas jau bus didokas... . Aš pati turiu sesę, vyresnę 12 metų, tai kaip sesės pradėjom bendrauti kai man buvo apie 20.Tokio bendravimo ypac paauglystėje man labai trūko.
Aplinkiniai, giminės dažnai pakalba "nebūkit egoistais, kodėl tik vieną auginat", ar dukrą pakursto "prašyk sesės" . Žinoma, nežinant situacijos turbūt taip ir atrodom... .
Aš tikrai ne už vieną, už tai tai, kad augtų bent jau du

o gal ir ne be reikalo sitam skyrelyje- gal po 10 meteliu paaiskes, kad ir pati jau daugiavaike

jovitav >>> kad dar nedaug amziaus tavo vaikeliui palauk koki penketa metuku veliau uzsimanysi vel to spurdancio pilvelio, mazycio kudikelio, kuri reiketu apgaubti svelnumu ir rupesciu... as ir pati dabar nenoriu net pagalvoti nes manajam 2m pasiutes baisiai vaiks bet veliau zinau kad noresiu ir net labai