Po aborto

kur jau dirbu, ten, na gi nerašysiu čia ilgo pavadinimo...

Taip, svetimo skausmo nebūna tokiai temai ne vieta. Geriau į Kertelė sielai parašytų. Į šitą temą suka daugiau mamų, praradusių savo stebuklus, o čia - nužudžius. Skirtumas manau yra, ir dar koooks

Žinot ką? Eilinį kartą tas pats briedas Jei pasižiūrėsime iki kokio laiko daromas legalus abortas Lietuvoje, tai Jūsų nuoroda tampa bereikšmė. Jums šlykštu? Nu tai ir nieko tokio, tegu



Panašu, kad Jūs nebijote nieko... nei Dievo, nei "antro lazdos galo"... nieko... Man Jūs asmeniškai atrodote labai "baisus" žmogus. Ačiū die, kad mano aplinkoj tiek pykčio ir pagiežos nėra.




Tai tik Jūsų nuomonė. Jūs gyvenate savo gyvenimą. Kas Jums suteikė teisę spręsti ko reikia kitiems?



Aš irgi u- sidkusijas, už bendravimą, už informaciją ir t.t. ... Bet aš griežtai prieš įžeidinėjimus, bandymą "pasirodyt kokia aš gera" ir bet kokį kitos nuomonės niekinimą. Man tiesiog škykštu skaityti kai kurių pasisakymus.



Linkiu, kad niekada niekada gyvenime neatsiktiktų taip, kad savo vaikui tektų pasakyti " sorry, šiandien valryti nėra ko"... nuoširdžiai linkiu.



Taip, yra skirtumas. Bet šitas skyrelis yra toms, kuriems _skauda_ tikraja ta žodžio prasme.

Skausmui priežasčių gali būti daug. Maniau turiu teisę į skausmą.
Kažkas man nori įrodyti kitaip.

Jei atidžiau pažiūrėtumėt, ( bet spėju, jūs to nedarėte, nes juk nuoroda "bereikšmė"), tai pamatytumėt ir tokio laiko lavonėlių, iki kurio leidžiamas abortas.
Dar klausimas, kuom skiriasi 3 mėnesių žmogeliukas, nuo tarkim penkių? Tik dydžiu, bet jis lygiai toks pats pilnavertis žmogus, kurį nužudo pati jo motina.
Pacituosiu Motinos Teresės žodžius: "Kaip galime sakyti žmonėms, kad jie nežudytų vienas kito, jei net pati motina nužudo savo vaiką"...
Taip, kad...

Viena iš šiurpiųjų fotografijų- tinka ir Lietuvos abortynams. Tai- 11 savaičių abortas. Kita vertus- vienas baisiausių mano prisiminimų, kai gimdžiau savo pirmagimę, kad šalia druskos tirpalu abortavo 24(dvidešimt keturių) savaičių kūdikį(minėjau tai anksčiau). Oficiali priežastis- motina kažkada buvo pagimdžiusi neįgalų kūdikį, kuris mirė, todėl dabar nenorinti rizikuoti, nes dabartinis jos draugas- ne visai įgalus, geriantis. Ir ką gi- medikai abortavo, man gimdant.Mano savijautos, jausmų ir nuomonės, suprantama, niekas nežiūrėjo. Tai buvo 1994 metais. Lietuvoje. Kitą 24 savaičių mažylį kažkodėl abortavo operacinėje(tą pačią dieną) chirurginiu būdu. Ne žuvusį vaisių, bet su apsigimimu. Man atrodė, kad neteisinga mylimą savo vaiką prieš mirtį dar ir taip kankinti, draskant jį gabalais. Pasiūlykite tai padaryti mamoms, kurių vaikai susirgo PO GIMIMO, pvz.: Tomuko mamai, apie kurią žino visa Lietuva... Ji ne drasko jo, ji- kovoja už jį...
Tai apie ką čia kartais kalbam? O dėl gailesčio, be abejo man gaila visų moterų- vienų, kad nesuprasdamos pasekmių, "išsivalė", kitų, kad pasidavė spaudimui ir dabar pasmerktos poabortiniam sindromui, trečių, kad nužudė ne savo pačios vaiką, bet ir savo sąžinę egoizmu( šitų gaila bene labiausiai, kaip ir jų vaikų)...O juk buvo laikas, kai ir aš maniau, kad tai- tik mano kūnas... Dievas pagailėjo - nesusidarė panaši situacija, kuomet reikėtų svarstyti apie abortą.
Trečia vertus, net jei ir labai gailiu visų moterų, ramybei susigrąžinti joms to mano gailesčio neužteks. Tai- gali būti tik susitaikymo pradžia. Jos, nors ir kaip sunku, privalės PAČIOS ĮVARDYTI tai, ką padarė, o padarė žmogžudystę medikų rankomis, po to PRISIEKTI sau, kad niekada šitaip nesielgs, o tik po to, kad ir Rasų kapinėse, kaip kažkuri mama minėjo, atsiprašinėti savo nužudytų kūdikių ar Dievo, jei tokiu tiki.
Moterys, neapsigaukit, tik nužudydamos savo sąžinę("visos taip daro, toks įstatymas" atc.). Kito kelio į susitaikymą nėra- tik per šiuos "erškėčius".Alternatyva- nužudyta sąžinė- pati baisiausia, nes neapsaugos nuo gamtos keršto nei Jūsų, nei jūsų palikuonių. Ir čia- ne "religinės sapalionės", čia- prenatalinė psichologija. Reikalas tas, kad apie ją, atliktus tyrimus kalbėti- nėra kai kam biznio. Tiesa ta, kad negimusio kūdikio "teismas"- gimti ar ne- palieka žymę visam gyvenimui jo reakcijose į stresines situacijas, vertybių skalę ir pan. Psichiatrai labai vargsta su tokių "teismų" aukomis. Rusų psichiatrai panašiais atvejais hipnozės būdu bando jau suaugusiems žmonėms padėti, bet dažnai prireikia kreiptis ir į pacientų motinas, kurios pačios būna šokiruoos, kad tenka, norint padėti savo suaugusiam vaikui, draskyti ir savo senas žaizdas.Atkreipkite dėmesį, kada sparčiai pradėjo plisti jaunimo savižudybės, narkomanija, agresija. Taip, atspejote- nuo tada, kuomet buvo legalizuoti abortai ir paaugo pirmoji poabortinė karta, nebesugebanti susitvarkyti su jokiomis stesinėmis situacijomis. Ne tik agresyvūs filmukai dėl šios jaunimo tragedijos kalti, kaip mums bandoma aiškinti. Agresiją vaikai matė ir ankstesniais laikais- revoliucijos, karai, badas ir t.t. net pasakos, sekamos vaikams, būdavo baisios, bet...Bet... nebuvo tokio efekto. O dabar...deja...

Kodel tu taip sakai, kad smerkiamos, tiesiog, kartais man atrodo galima ir nutyleti, o ne sitokiais zodziais vadinti, tas kurios pasidare abortus. Juk visi mes zmones ir išvis as nesuprantu is kur tiek pykcio ir neapykantos.

Tu teisi. Aš nebijau NIEKO. Apskritai NIEKO. Aš esu užgrūdinta gyvenimo ir nieko nebijau. O ko man bijoti?
Bijoti lazdos galo? Dievo? Už ką?
Už tai kad šiame pasaulyje nežudau savo vaikų?
Už tai kad stengiuosi padėti nelaimės ištiktam?
Už tai, kad galbūt galėsiu gyvenime rūpintis apleistu, meilės stokojančiu žmogeliuku?
Už tai, kad dirbu darbą, kuris žmonėms daro gera?
Už tai, kad visada esu už teisybę, santaiką, gėrį?
Už tai kad esu prieš žiaurumą, neapykantą, kerštą?
Už tai kad be proto myliu savo nuostabią šeimą?
Už tai, kad esu tokia turtinga, nes turiu nuostabiausią pasaulyje Sūnų, nuostabiausią visatoje Angeliuką, patį geriausią Vyrą?

Vienintelis, ką aš blogai darau, kad riejuosi čia su jumis, norėdama įrodyti, kad abortas yra savo vaiko žmogžudystė, ir kad pasaulyje, bent jau Lietuvoje, bent jau SM būtų kuo mažiau mamų, žudančių savo vaikus....
tai ko man bijoti, gal tu pasakysi, Hmmm???
O jei tamstai kai kurios mano žinutės atrodo pagiežingos ar piktos, tai dar nereiškia, kad esu toks žmogus. Ir ačiū Dievui, kad tu manęs nepažįsti... ... nes matyt aš pati nenorėčiau pažinti tokio žmogaus.....

karosiuk, palaikau 100% tavo pozicija
as pries aborta isskyrus 2 atvejus: kai gresia pavojus gyvybei ir isprievartavimo atveju. teko laukt prie gin kabineto duru, laukiausi paprasiau kad uzleistu nes laukiuosi. 3"tetos" atsake mes ir laukiames ir veda diskusija kiek kuri valymu turejus (3-4), o ateje darytis valymu- siuksles ne zmones

Pritariu,tai pačio žemiausio lygio žmonės,nes moterim nesiverčia liežuvis pavadint.Jei jums nepriimtina nuomonė ŽMONIŲ ir MOTERŲ,kurios prieš abortus tai burkitės į kokį uždarą klubą ir gailėkitės viena kitos.Čia renkasi mamos palaidojusios savo kūdikius,sergantys.O jūs nužudėte ir priežastis to nesvarbi nes pasėkmė ta pati atėmėte gyvybę kaip jūs dar drystate reikaluat supratimo.Ir puolate tuos ,kurie PREIŠ ABORTUS.Gėdikėtis tokio savo elgesio.

čia tiktų posakis: geriausias pasiteisinimas yra puolimas.
Joms žemas yra pripažinimas apie savo žygdarbius ir tokio lygio mintis. Todėl ir puola žmones, kurie yra prieš abortus.
Normalus elgesys.
Tokios mintys po to ir padaro žudikėmis (kas čia tokio?), tai persiduoda vaikams, vaikų vaikams ir tt. Iki ko nusiritom - vaikai motinas smaugia, pjausto žudo, motinos vaikus taip pat. O kur jau kalba apie svetimus žmones...... juk mintis taip pat turi galią.....

Perverskit atgal puslapius ir pasitikrinkit kiek tokių šioje temoje švelniai tariant "sudirbote". Ir kažink kiek dar nespėjote.
O kam meluoti? Dalyvaujate diskusijoje ir nematėte prisipažinimų?
Aš būtent iš jūsų puolimą matau ir jaučiu asmeniškai,
Nu negi sunku pagaliau nustoti absoliutinti, ir skaudinti? Nėra viskas tik juoda ir balta.

Ir ar tikrai nesudvejotumėt dėl gimdymo, pvz. jei būtų pasakyta, kad gimdydama smarkiai rizikuojate savo ir to paties vaikelio gyvybe? Aš, du vaikus jau turėdama, negimdyčiau, nes juos reikia užauginti, todėl rizikuoti neturiu teisės.
Šekit jums dar vienas prisipažinimas, kurių nematėte. Galit mane irgi prie žudikių iš anksto užrašyti.

Mes kalbam apie žudymus, kurie nesusiję su išprievartavimu ar grėsme gyvybei. mes kalbam apie tas, kurios žudė tam, kad neauginti, neturėti, nemylėti, atsikratyti savo gerovei.
O jei pradedi diskusiją, kas liečia su gyvybe nesuderinamus dalykus, tai pasakysiu tiek. Paprastai moterys, kurios negali pastoti, kurios neišgyventų pastojimo, nėštumo ar gimdymo, paprastai jau apie tai žino iš anksčiau kad to negalės. Ir jos saugojasi visokiais įmanomais metodais.
Jei žinočiau, kad man taip galėtų atsitikti, saugočiausi nėštumo nežinau keliom priemonėm. Bet manau, kad rizikuočiau, nes mano nuomone, moters gyvenimas neauginant vaiko, nemylint savo vaiko yra nepilnavertis.
Ir jei man taip atsitiktų, manau rizikuočiau. Vien dėl vaikelio, dėl mylimo vyro, jei aš neturėčiau teisės jo turėti, lai turėtų mano mylimas žmogus.

Žinau daug atvejų, kai moterys, gimdė ir kaip tai buvo nesuderinama su gyvybe, ir įvyko stebuklai. Ne per seniausiai skaičiau apie moterį, kuri susirgo vėžiu, pagimdė sirgdama vėžiu vaikelį, po to nemaitino jo, nes gavo chemoterapijos. Ir.... vaikelis gimė nuostabus, sveikas. O mamai tai buvo tai, dėl ko nepasiduodama nė už ką, ir vėžys pasitraukė. Šiuo metu jie laminigi, kiek supratau.
taigi, tokių atvejų yra ir tokioms moterims verta pastatyti paminklus. Ji nežudė vardan savo sveikatos. Ji atsisakė chemoterapijos, kol buvo nėščia, nors silpo. Ji kovojo dėl savęs ir dėl savo vaiko.
Tai kaip į tokius atvejus žiūrėti??? Ar sakysit, kad ji kvaila????
Taigi, nėštumas, vaikelis įsčiose ne tam kad jo atsikratytum ir išpūstum kaip kemšantį nosį snarglį lauk, o tam kad jis gimtų, tam kad jį mylėtum ir augintum.